Julijaus Cezario mirtis: sąmokslas ir jo padariniai
Gajus Julijus Cezaris, gimęs 100 m. pr. Kr., buvo viena ryškiausių Romos istorijos asmenybių. Karvedys, valstybės veikėjas ir rašytojas, jis paliko neištrinamą pėdsaką Vakarų civilizacijos raidoje. Nors jo gyvenimas ir mirtis turėjo didelės įtakos Romos istorijai, jo ambicijos ir galios koncentracija galiausiai privedė prie jo tragiško galo.
Ankstyvasis gyvenimas ir karjera
Julijus Cezaris kilęs iš senos patricijų Julijų giminės, kuri save siejo su deive Venera. Jaunystėje jis anksti įsitraukė į politinį gyvenimą, tačiau diktatoriaus Sulos valdymo metu pateko į jo nemalonę ir buvo priverstas gyventi Graikijoje bei Mažojoje Azijoje. Sulai mirus, Cezaris grįžo į Romą ir pradėjo savo politinę karjerą, siekdamas aukštų pareigų.
Per savo karjerą Cezaris ėjo daugybę svarbių pareigų: buvo kvestorius, edilas, didysis pontifikas ir pretorius. 60 m. pr. Kr. jis su Pompėjumi ir Krasu sudarė I triumviratą - politinę sąjungą, kuri netrukus tapo faktiška Romos vyriausybe. 59 m. pr. Kr. Cezaris buvo išrinktas konsulu, o vėliau jam buvo paskirtos svarbios provincijų valdymo pareigos.
Galų karas ir Rubikono peržengimas
Nuo 58 m. pr. Kr. iki 51 m. pr. Kr. Cezaris vadovavo Romos kariuomenei Galų kare, per kurį užkariavo visą Galiją (maždaug dabartinės Prancūzijos teritorijoje) ir atrėmė germanų puolimus. Šie kariniai žygiai ne tik išplėtė Romos valstybės ribas, bet ir padidino Cezario populiarumą bei įtaką.
49 m. pr. Kr., Romos senatui pareikalavus, kad Cezaris išformuotų kariuomenę ir grįžtų namo kaip civilis, jis atsisakė tai padaryti. Su savo kariuomene peržengęs Rubikono upę, jis pradėjo pilietinį karą prieš Pompėjų ir jo šalininkus, kuris baigėsi Cezario pergale.
Cezario diktatūra ir reformos
Po pilietinio karo Cezaris sutelkė savo rankose didžiulę valdžią. Jis buvo paskirtas nuolatiniu diktatoriumi (lot. Dictator perpetuo) ir ėmėsi įgyvendinti įvairias reformas. Cezaris reformavo šalies valdymo sistemą, kalendorių (įvesdamas Julijaus kalendorių), surengė pirmąjį Romos valstybės gyventojų surašymą ir siekė centralizuoti valdžią, naikindamas provincijų atskirtį nuo Italijos.
Jo politinės reformos, nors ir stiprinančios centralizuotą valdžią, taip pat kėlė nepasitenkinimą tarp senatorių, kurie bijojo respublikos institucijų žlugimo ir vienvaldystės įsigalėjimo. Cezario populiarumas tarp liaudies ir karių kėlė nerimą aristokratams, kurie bijojo jo įtakos.
Sąmokslas ir nužudymas
Idėja nužudyti Julijų Cezarį pradėjo formuotis 44 m. pr. Kr. vasario 22 d. Sąmokslą, kuriam vadovavo Markas Junijus Brutas ir Gajus Kasijus Longinas, sudarė mažiausiai 60 senatorių. Jie teigė, kad veikė baimindamiesi, jog Cezario valdžios koncentracija kenkia Romos respublikai, ir pateikė šį poelgį kaip tirono nužudymo aktą.
44 m. pr. Kr. kovo 15 d., per vadinamąsias Kovo idas, sąmokslininkai Senate, Pompėjaus teatro kurijoje, per senato posėdį nužudė Julijų Cezarį. Jam buvo smogta peiliu 23 kartus. Nors Cezaris buvo perspėtas apie gresiantį pavojų, jis, nepaisydamas žmonos Kalpurnijos prašymų, vis tiek atvyko į Senatą.
Pasekmės
Julijaus Cezario mirtis sukėlė didelį politinį chaosą Romoje ir nepadėjo atkurti Romos respublikos institucijų. Vietoj to, prasidėjo naujas pilietinių karų etapas tarp Cezario šalininkų (Marko Antonijaus, Oktaviano ir Lepido) ir respublikonų (Bruto ir Kasijaus).
Galiausiai, po ilgų kovų, Oktavianas įgijo vienvaldę valdžią ir 27 m. pr. Kr. įkūrė Romos imperiją. Nors sąmokslininkai siekė išsaugoti respubliką, jų veiksmai galiausiai atvedė į jos galutinį žlugimą ir imperijos įkūrimą.
Didysis sąmokslas prieš Julijų Cezarį – Kathryn Tempest
Cezario vardas tapo titulu, o jo asmenybės kultas, pradėtas Romos imperatoriaus Augusto, tęsėsi ilgus metus. Jo karinės strategijos, politinės reformos ir literatūrinis palikimas padarė jį viena įtakingiausių istorijos asmenybių.
Julijaus Cezario nužudymas buvo ne tik politinis aktas, bet ir dramatiškas įvykis, turėjęs ilgalaikių pasekmių Romos istorijai. Nors sąmokslininkai tikėjosi atkurti respubliką, jų veiksmai atvėrė kelią imperijos įkūrimui ir pakeitė Vakarų civilizacijos raidą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
