Klasika: įvairiapusiškas gyvybės lopšio supratimas
Konceptas „gyvybės lopšys“ apima platų reikšmių spektrą - nuo tiesioginės kūdikio lopšelio prasmės iki metaforinės vietos, kurioje gimsta ir klesti gyvybė. Šis straipsnis nagrinėja „gyvybės lopšio“ temą per literatūros, mokslo, istorijos ir kasdienio gyvenimo prizmę, atskleisdamas, kaip klasikiniai ir šiuolaikiniai kūriniai bei atradimai padeda mums suprasti šią esminę sąvoką.
Literatūros klasika ir gyvybės lopšio tema
Literatūra dažnai tampa savotišku gyvybės lopšiu idėjoms ir istorijoms, kurios atspindi žmogaus patirtis ir egzistencijos prasmę. Kūriniuose „gyvybės lopšys“ gali būti tiek tiesioginė scena, tiek gilesnė, filosofinė mintis apie pradžią, saugumą ar, priešingai, pavojų.
Mary Higgins Clark: detektyvinis trileris „Tuščias lopšys“
Mary Higgins Clark (Merė Higins Klark, 1927-2020) - JAV rašytoja, milžiniško populiarumo sulaukusių detektyvų autorė. Jos romanai, visame pasaulyje vertinami skaitytojų ir kritikų, nuolat patenka į skaitomiausių knygų sąrašus. Vien JAV šios autorės knygų parduota daugiau kaip 80 milijonų egzempliorių. Detektyvų karaliene vadinama Mary Higgins Clark buvo daugelio prestižinių premijų laureatė, jos vardu pavadintas vienas iš svarbiausių apdovanojimų geriausiems šio žanro autoriams.
Romanas „Tuščias lopšys“ - aukščiausios klasės įtempto siužeto detektyvas. „Clark plėtoja siužetą kaip tikra profesionalė, bet ji tokia ir yra... nepriekaištinga,“ - rašė „Daily Mirror“. „Mary Higgins Clark, įtempto siužeto meistrės kūrybos paslaptis - jos gebėjimas tobulai papasakoti istoriją. Bet nepamirškime įvertinti jos ir už subtilesnius dalykus: intuityvų pajautimą kasdienio gyvenimo jaudulio, kuris akimirksniu gali virsti didžiule baime,“ - teigė Marilyn Stasio, „New York Times“. „Clark trileriai ypatingi...“
Šio romano siužetas sukasi apie apygardos prokurorę Keitę Demajo, kuri po nedidelio eismo įvykio atsiduria Vestleiko ligoninėje. Tą patį vakarą pažvelgusi pro palatos langą ji pamato vyrą, į automobilio bagažinę keliantį moterį... O gal tai tik migdomųjų tablečių sukelta košmariška haliucinacija? Kitą dieną Keitė ima tirti savižudybės bylą. Nors sprendžiant pagal pirminius įkalčius panašu, kad auka nusižudė, teismo medicinos ekspertas Ričardas Kerolas įžvelgia galimą nusikaltimą. Tai nuveda iki daktaro Edgaro Hailio. Ričardo nuomone, garsaus gydytojo darbas „gydant“ nevaisingas moteris - labai įtartina, apgaulinga, neatsakinga ir net mirtinai pavojinga veikla. Tačiau Ričardui nespėjus išsakyti savo būgštavimų, Keitė, pranešusi, kad išvyksta savaitgaliui, atsigula į ligoninę nedidelei operacijai... pas daktarą Hailį.
Kurt Vonnegut: „Katės lopšys“ ir visuomenės kritika
Na, ne veltui tekste ant šios knygos nugarėlės Kurtas Vonnegutas, kaip rašytojas, lyginamas su George’u Orwellu. Tikrai radau paralelių su „1984“. „Katės lopšys“ panašiai ryškina karinių konfliktinių kilmės, ginklavimosi varžybų, valdžios paradoksalumo problemas, tik čia daugiau ironijos, humoro ir lengvumo. Knygos istorija papasakota rašytojo akimis. Jona arba Jonas siekia surinkti informaciją apie vieną atominės bombos kūrėjų ir jo šeimą, bei visa tai sudėti į knygą „Pasaulio pabaigos diena“, kurioje būtų pasakojama apie tai, kas nutiko kai ant Hirosimos buvo numesta bomba.
Pirmas į akis krentantis kūrinio bruožas - tikroviškumas. Rašytojo fantazija pateikiama tarsi faktai ir skaitydama aš iš tiesų maniau, kad egzistavo toks ekscentriškas mokslininkas Feliksas Hionikeris. Vėliau paieškojusi informacijos internete, supratau, kad visiškai visas „Katės lopšys“ siužetas yra pramanytas. Taigi, pasakojimo maniera natūrali, įtaigi. Jei pirma knygos dalis orientuota į branduolinės bombos kūrėjo ir ekscentriškos jo šeimos gyvenimą, kita siužeto pusė rutuliojasi San Lorenso saloje, kurią pagrindinis veikėjas ne be reikalo pavadina bananų respublika.
Jei pirmoji „Katės lopšys“ dalis pritrenkė realistiškumu, antrojoje juo vis mažiau kvepia. Pasitelkdamas šios mažos uždaros bendruomenės gyventojų pavyzdį Kurt Vonnegut toliau ironizuoja valdžios institucijas, šaiposi iš to kaip dirbtinai kuriamas identitetas. „Katės lopšys“ yra pilna Bokonono religijos tiesų, arba kitaip fomų. Kurt Vonnegut čia mane tikrai nustebino savo išradingumu. Šios tiesos originaliai aiškina tam tikrus gyvenimo reiškinius ir žmogaus gyvenimo tikslą. Šio savo konstrukto pagalba rašytojas tarsi pašiepia žmonių iliuzijos troškulį, negalėjimą priimti realybės tokios, kokia ji yra. „Katės lopšys“ pasakoja apie tai, kaip religija gali būti visuomenės kontrolės įrankis. Tuo tarpu visuomenė šioje knygoje, nors ir suprasdama šio žaidimo esmę, pati pasirenka paklusti jo taisyklėms. Nes taip aiškiau ir patogiau. Perskaičius šią knygą bus iš ko pakrizenti ir apie ką pamąstyti. Kodėl skaityti? Vien tam, kad susipažintumėt su Bokonono religijos tiesomis. Taip pat dėl originalaus knygos siužeto, netikėtos pabaigos. Kodėl neskaityti? Kai kurie knygos fragmentai balansuoja ant plonytės ribos tarp kokybiško absurdo humoro ir tiesiog nesąmonių.
Kodėl verta skaityti Kurtą Vonnegutą? - Mia Nacamulli
Ekologinės klasikos ir tvarios gyvybės lopšys
Lietuvos bibliotekų savaitės metu, kurios tema šiemet - tvari biblioteka, buvo parengtos knygų tvarumo tema rekomendacijos. Šios knygos atspindi susirūpinimą dėl mūsų planetos ateities ir siekį išsaugoti gyvybę joje, tapdamos savotišku tvarios gyvybės lopšiu idėjoms.
Rekomenduojamos knygos tvarumo tema:
Štai keletas iš jų:
- Frank Herbert „Kopa“ - fantastinės literatūros klasika, turėjusi įtakos net kelioms mokslinės fantastikos kūrėjų kartoms. Šis epinis fantastinis romanas apima daug įvairių socialinių, religinių ir ekologinių temų. Melanžas - vertingiausias ir rečiausias prieskonis Visatoje. Pailgina žmogaus gyvenimą, be jo nebūtų ir kelionių į kosmosą. Melanžas išgaunamas rūsčiajame Arakyje, arba Kopoje, kur plyti vien dykuma.
- Romain Gary „Dangaus šaknys“ - už šį kūrinį garsusis rašytojas 1956 m. pelnė pirmąją savo Gonkūrų premiją. Šiai knygai pasirodžius, buvo noriai rašoma, kad tai pirmasis „ekologinis" romanas, pirmas šauksmas, kviečiantis gelbėti mūsų biosferą, kuriai iškilo grėsmė. Romane pasakojama apie keistuolį idealistą prancūzą Morelį, išsekintą gyvenimo koncentracijos stovykloje beprasmiškumo. Po Antrojo pasaulinio karo jis atsiduria Prancūzijos Pusiaujo Afrikoje. Čia tarp čiabuvių ir kolonistų tvyro įtampa, bręsta išsilaisvinimo kovos, negailestingai dėl ilčių žudomi drambliai, o Morelis renka parašus po peticija už jų apsaugą. Išlaisvinti drambliai - jo idée fixe. Kas svarbiau: gamtosauga ir drambliai, šalies nepriklausomybė ar individo laisvė?
- Margareth Atwood „Oriksė ir Griežlys“ - tai vienos žymiausių Kanados literatūros pažibų, Booker‘io ir Kanados nacionalinės literatūros premijos laureatės romanas, kuriame ji negailestingai kritikuoja šiuolaikinės visuomenės vartotojišką kultūrą. „Oriksė ir Griežlys” nukelia skaitytoją į ne tokią jau tolimą ateitį, kuri laukia žmonijos, visas vertybes paaukojusios dėl vartotojiškos gerovės.
- Marijus Gailius „Oro“ - pirmajame savo romane šis lietuvių autorius kalba apie pragaištingus klimato pasikeitimo padarinius. Kokia gi ateitis laukia pasaulio, kurio didžiąją dalį paryja jūros ir vandenynai? Šioje ekologinėje antiutopijoje kalbama apie šiuolaikinius žmones ir jų patogų gyvenimą, apie tokio gyvenimo trapumą ir trumparegiškumą. Šis romanas 2019 m. „Romano „Oro" herojai - į XXII amžių žengiantys lietuviai, kalbantys najakalbe, matę, kaip jūra pasiglemžia Palangą ir Nidą, ir nebeturintys nei politinės valios, nei kultūrinės atminties. Neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs garsus klimatologas Vincentas Šemeta į kapus nusineša baugią paslaptį.
- Elizabeth Kolbert „Šeštasis išnykimas“ - mokslininkai skelbia, jog šiuo metu pasaulyje galime stebėti šeštąjį ir bene vieną didžiausių masinį rūšių išnykimą. Šioje knygoje autorė, žurnalistė, Pulitzerio premijos laureatė, pasakoja apie planetos gyvybės pokyčius. Čia galite sužinoti, kas tai yra rūšių išnykimas, kaip tai keičia pasaulį ir kokie to padariniai.
- Patrik Svensson „Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija“ - knygoje autorius gilinasi į bene vieno iš paslaptingiausių gyvūnų pasaulyje būtį. Patrikas Svenssonas dar būdamas vaikas iš tėvo išmoko žvejoti ungurius. Mėgindamas užčiuopti ungurio paslaptį, autorius grįžta į savo vaikystės namus ir, rašydamas apie sūnaus ir tėvo ryšį ir jų bendrystę žvejojant ungurius, paliečia universalius, bendražmogiškus klausimus apie gyvenimą ir mirtį: kas aš esu? Iš kur esu?
- Merlin Sheldrake „Raizgus gyvenimas: kaip grybai kuria mūsų pasaulį, keičia mąstymą ir formuoja ateitį“ - taip, tai tikrai knyga apie grybus ir tai - ne receptų knyga. Ar žinojote, jog grybai geba virškinti plastiką, manipuliuoti gyvūnų elgesiu ir grybai - naudojami vaistams? Šioje knygoje dr. Merlinas Sheldrake'as leidžiasi į žavingą nuotykį ir tyrinėja fantastišką, keistą ir nuostabų grybų pasaulį: šie beveik visą gyvybę Žemėje palaikantys organizmai niekuomet nepaliauja stebinti.
- Richard Powers „Medžių istorija“. Šis romanas 2019 m. pelnė prestižinę Pulitzerio premiją, o 2020 Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įtrauktas į vertingiausių metų verstinių knygų sąrašą. Šiame romane pasakojamos devynios skirtingos istorijos, kurių likimus vienaip ar kitaip sieja galingi, patys savyje istorijas talpinantys, medžiai.
- Naomi Klein „Tai viską keičia“ - knygos autorė yra žymi žurnalistė iš Kanados, dėl klimato kaitos padarinių kovojanti bene visą savo gyvenimą. „Tai viską keičia“ buvo pavadinta reikšmingiausia dešimtmečio knyga ir reikšmingiausia visų laikų knyga apie aplinkosaugą. Ji apie klimato kaitą - svarbiausią dabarties žmonijos iššūkį. Tai kovinga knyga, griežtai kritikuojanti šiuolaikinio kapitalizmo sistemą, rinkos fundamentalizmo ir trumparegiško pelno siekimo persmelktą mąstymą.
Mokslinis požiūris: gyvybės lopšys kosmose
Žmonija amžinai ieško atsakymo į klausimą, ar esame vieni Visatoje. Mokslininkai intensyviai tyrinėja egzoplanetas, bandydami nustatyti, kur galėtų egzistuoti gyvybės lopšys.
Retas ar paplitęs reiškinys?
Astronomai tvirtina, jog vien mūsiškėje Paukščių Tako galaktikoje planetų yra milijardai. Norėtųsi manyti, jog tokioje aibėje pasaulių turėtų atsirasti vietos ir gyvybei, o gal net ir nežemiško proto civilizacijoms. Tačiau Prinstono universiteto mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai byloja, jog visose jose proto brolių ar bent primityvių gyvybės formų žmonija galbūt dairosi bergždžiai. Du Prinstono universiteto astrofizikai pritaikė Bajeso statistinės analizės metodą.
„Iškasenos byloja, jog gyvybė Žemėje atsirado labai anksti, - pasakoja Prinstono universiteto astrofizikos profesorius Edvinas Terneris ir buvęs universiteto tyrėjas Deividas Špygelis. - Todėl žmonės manė, jog gyvybė visatoje gali būti gana paplitęs fenomenas - juk Žemėje ji atsirado taip greitai. Tačiau žinios apie gyvybę Žemėje iš tiesų labai nedaug tegali pasakyti apie gyvybės tikimybę kitose planetose.“
Iš modeliavimo rezultatų galima spręsti esant didelę tikimybę, jog Žemė, kurioje gyvybė suklestėjo neįprastai sparčiai, iš tiesų yra tik nuokrypis nuo normos arba tiesiog išimtinis atvejis, kokių visatoje daugiau galbūt ir nėra. Tyrimo duomenys liudija, jog egzoplanetose galimai egzistuojančios gyvybės tikimybė yra menka.
„Tikimybė modeliuojama iš tam tikrų prielaidų, o kai kurios jų suformuluotos iš pernelyg optimistinių apibendrinimų, - pastebi E. Terneris. - Mūsų tyrimo rezultatas tikrai nėra galutinis verdiktas, tačiau turimų duomenų analizė leidžia manyti, jog diskusija apie gyvybę kitose planetose formuojama remiantis daugiausiai senesnėmis prielaidomis.“
Masačiusetso technologijų universiteto profesorius Džošua Vinas pareiškė, jog kolegos E. Terneris ir D. Špygelis pagrįstai dvejoja nežemiškos gyvybės egzistavimo galimybėmis. „Dažniausiai girdimas argumentas yra toks: gyvybė turi būti paplitusi visatoje, priešingu atveju ji nebūtų Žemės paviršiuje atsiradusi išsyk planetos paviršiui pradėjus vėsti, - tvirtina Dž. Vinas. - Argumentas iš pirmo žvilgsnio atrodo įtikinamas, tačiau E. Terneris ir D. Špygelis pademonstravo, jog jis neatlaiko kruopščios statistinės validacijos. Jų atlikta statistinė analizė byloja, jog Žemė greičiausiai yra vienintelė gyvybe tinkama planeta.“ „Gyvybės atsiradimas Žemėje davė pagrindą optimistinėms nuostatoms, tačiau dabar aš dėl gyvybės kitose planetose nebesu toks tikras, - pridūrė Dž. Vinas. - Nors, mano įsitikinimu, mokslininkai ir toliau pagal galimybes turėtų tęsti gyvybės paieškas kituose pasauliuose.“
Egzoplanetų tyrinėjimai
Kosmoso gelmes zonduojantys palydovai ir orbitiniai teleskopai yra atradę daugybę įvairiausių planetų, savo sudėtimi, o kai kuriais atvejais - ir dydžiu, panašių į Žemę. Jos aplink gimtąsias savo žvaigždes sukasi vadinamojoje gyvybės zonoje, kur vanduo gali būti skysto pavidalo. Ypač daug viltingų žinių yra teikusi NASA kosminė observatorija „Kepler Space Telescope“.
Vis dėlto, anot D. Špygelio, nors šiais prietaisais atliekami stebėjimai ir nemažina nežemiškos gyvybės lūkesčių, tų stebėjimų rezultatų dar negalima laikyti įrodymais, jog nežemiška gyvybė tikrai egzistuoja arba jos tikrai nėra. Žmonija paprasčiausiai tų planetų atžvilgiu projektuoja savo žinias apie gyvybę Žemėje. Tačiau tai dar nereiškia, jog tos projekcijos yra teisingos - realybė gali būti kitokia. „Atmeskime tai, ką mes žinome apie gyvybę Žemėje, ir to tikrumo nebelieka - pasidaro nebeaišku, kaip bet kurioje planetoje galėtų vykti abiogenezės procesai, - tęsia D. Špygelis. Jis su kolega, remdamasis tyrimo rezultatais, siekia atkreipti dėmesį, jog žmonijos lūkesčiai nežemiškos gyvybės klausimu yra galbūt kiek pernelyg dideli, o kai kuriais prioritetiniais argumentais verta suabejoti.
Kodėl verta skaityti Kurtą Vonnegutą? - Mia Nacamulli
Istorinis ir kultūrinis gyvybės lopšys
Gyvybės lopšys gali būti ir geografinė vieta, kurioje prasidėjo ir vystėsi žmogaus ar kultūros istorija.
Žmonijos lopšys Pietų Afrikoje
Žmonijos lopšys - UNESCO pasaulio paveldo vietovė Pietų Afrikoje, Gautengo provincijoje, į šiaurės vakarus nuo Johanesburgo. Plotas - 474 km². Ši vieta yra svarbi paleoantropologijai. Vietovėje daug urvų, tarp jų Sterkfonteino ir Svartkranso urvai. Daugiau nei trisdešimtyje urvų rasta fosilijų.
1935 m. Robert Broom Sterkfonteino urve rado pirmąsias hominido fosilijas ir pradėjo tyrinėjimus. 1947 m. Robert Broom ir John Robinson Sterkfonteino urve rado 2,3 mln metų amžiaus australopiteko fosiliją, pramintą „Mrs. Ples“. 1997 m. Ronald J. Clarke rado beveik pilną australopiteko skeletą, pramintą „Little Foot“.
Šv. Vilibrordo paveldas - Europos kultūros lopšys
Šv. Vilibrordo paveldas Liuksemburge - ne tik istorinis reliktas, bet ir gyvas Europos vertybių simbolis. Liuksemburgo miestelis Echternachas - mažas, bet turintis ypatingą istorinę reikšmę. Čia saugomas Šv. Vilibrordo (658-739) palikimas, tapęs vienu iš Europos paveldo ženklo (EHL) objektų. Šv. Vilibrordas, kilęs iš anglosaksų-airių benediktinų tradicijos, buvo ne tik misionierius, bet ir vienijanti figūra tuomet dar susiskaldžiusiame Europos kontinente. Jo veikla siejosi su Nyderlandais, Anglija, Airija, Prancūzija ir dabartiniu Liuksemburgu, o Echternachas tapo jo gyvenimo ir atminimo centru.
Echternacho bazilikos kripta - tai sakralinė erdvė, kurioje saugomas sarkofagas, manoma, kad jame ilsisi Šv. Vilibrordo palaikai. Įsikūręs buvusiuose benediktinų vienuolyno pastatuose, muziejus perteikia turtingą religinės ir kultūrinės veiklos paveldą, kuris gyvavo Echternache daugiau nei tūkstantį metų. Viduramžiais Echternachas garsėjo kaip vienas iš reikšmingiausių rankraščių kūrimo ir apšvietimo centrų Europoje. Ši unikali tradicija - tai vienas seniausių religinio pamaldumo pavyzdžių Vakarų Europoje, išlikęs beveik nepakitęs nuo VIII a. Kasmet per Šv. Vilibrordo šventę (birželio pradžioje), tūkstančiai dalyvių iš visos Europos susirenka Echternache ir procesijos metu judėdami šuoliais lėtai eina per miesto gatves. Jie eina eilėmis, laikydamiesi vieni kitų už rankų, lydimi muzikos ir giedojimo. Echternachas - ne tik religinis ir kultūrinis paveldas, bet ir aktyvus švietimo bei dialogo centras. Šv. Vilibrordo paveldas Liuksemburge - tai gyvas tiltas tarp praeities ir dabarties, kviečiantis visus europiečius pažvelgti į savo bendrą kultūrinį pagrindą.
„Šeima - gyvybės lopšys“: bendruomenės iniciatyvos
Gegužės 19 d. Kiaunorių kaimo bendruomenės parke surengta šeimų šventė „Šeima - gyvybės lopšys“. Nuo seniausių laikų medis buvo ypatingas lietuvių kultūroje. Medis įrėmina žmogaus buvimo pradžią ir pabaigą. Tad 2013 m. pradėta graži bendruomenės iniciatyva - kiekvienam naujagimiui pasodinti po medelį. Šiandien čia pasodintas dar vienas - šimtmečio - ąžuolas ir Emilijos liepaitė. Dabar čia auga 13 ąžuolų ir 11 liepaičių. Tai savotiška šeimų augimo relikvija, istorija, kurią tikslinga įamžinti.
Perkirpti simbolinę juostą pakviesti visi parko sodinimo pradžios dalyviai: Urtė Gedminaitė, Melita Buivydaitė, Vytautė Puidokaitė, Pijus Ulevičius, Liudas Morkūnas, Gustas Mikalauskas, Pijus Dapševičius. Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktorė Irena Sirusienė, Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Rima Rimdeikienė, Tytuvėnų apylinkių seniūnijos seniūnas Valdas Ivanauskas, Tytuvėnų kultūros centro direktorė Alma Šlivinskienė, Kelmės krašto partnerystės VVG pirmininkė Nelė Želvienė perkirpo juostą ir išdalijo jos gabaliukus vaikučiams, kurie jais papuošė savo medelius. Kunigas Donatas Grabažis pašventino parką ir palinkėjo jam gražiai augti. Parką papuošė skulptoriaus Eugenijaus Arbušausko skulptūros. Koncertavo Tytuvėnų gimnazijos Meno skyriaus mokytojai ir mokiniai, Pakražančio kultūros centro kapela, Tytuvėnų kultūros centro Kiaunorių skyriaus meno mėgėjų kolektyvas.
Praktinis aspektas: kūdikio lopšys
Tiesiogine prasme, lopšys yra viena pirmųjų vietų, kurioje naujagimis praleidžia savo gyvenimo pradžią. Jis simbolizuoja saugumą, meilę ir naują pradžią.
Mamytės, ar pasiteisino lopšiukai? Iki kelių mėn. naudojote? Kai vaikas pradeda sėstis ar saugu jame būti? Kokie patarimai renkantis. Visi lopšiukai maždaug iki 6 mėnesių, kol pradeda sėdėti. Kai sueis 6 mėn., perkelsiu į lovytę, o sūnų į didesnę lovą. Aš naudoju „Chicco Next2Me“ lovelę, nusiima kraštas ir prisistumia prie lovos. Kol kas nepirkom normalios lovytės, nes šitam bute nėra vietos. Tai super patogu, nes vaikutis miega prie pat manęs, bet savo lovytej. Kai naktį reikia maitinti, išsiimu pas save. Mūsiškė miegojo lopšelyje iki 7 mėn. Kuris lopšelis patogesnis? Supamas, ar pristumiamas prie lovos? Man atrodo, ar tie minkšti pristumiami prie lovos turi daugiau vietos?
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
