Klausa yra labai svarbi mažylio raidai ir gebėjimui bendrauti. Laimei, dauguma kūdikių gimsta be jokių klausos sutrikimų. Tačiau klausos sutrikimas ankstyvojoje vaikystėje gali reikšmingai sulėtinti ne tik kalbinę, bet ir bendrą pažiniminę raidą, todėl labai svarbu laiku pastebėti silpnos klausos ženklus ir imtis veiksmų.
Kūdikis girdėti pradeda dar negimęs. Vaisiaus klausa pradeda funkcionuoti maždaug 18 nėštumo savaitę, kuomet vaikelis tesveria apie 200 g, o jau 20 nėštumo savaitę vaisius pradeda girdėti. Maždaug 27 - 29 savaičių vaisius ima girdėti ir išorės garsus, visų pirma, mamos ir kitų artimųjų balsus, o taip pat ir muziką, aplinkos triukšmą.
Vaisius girdi iškreiptus garsus, nes per mamos pilvo sieną ir per vaisiaus vandenis jie iki vaisiaus atkeliauja pakitę. Vanduo slopina aukštus dažnius, todėl vaisius geriau priima žemą - tėčio balsą. Gimdoje vaisius nuolat girdi ir mamos širdies ritmą, kvėpavimą, žarnyno judesius, todėl naujagimis nusiramina ant mamos rankų.
Su vaisiumi reikia kalbėti, jam dainuoti. Taip jis išmoksta atpažinti artimųjų balsus, todėl pirmomis gyvenimo savaitėmis jam lengviau nusiraminti, kai išgirsta pažįstamus balsus. Norint lavinti dar negimusio vaikelio klausą, reikėtų jam leisti klausytis muzikos (ypač klasikinės). Muzika lavina ir daugybę kitų procesų smegenyse.

Klausa yra pirma ir būtina sąlyga vystytis kalbai. Todėl kūdikio klausą reikia tikrinti. Nuo 2014 metų Lietuvoje yra vykdoma visuotinė naujagimių klausos patikra, kurios tikslas yra patikrinti kiekvieno Lietuvoje gimusio naujagimio klausą.
Naujagimio klausa yra tikrinama netrukus po gimimo, mamai ir kūdikiui dar tebebūnant ligoninėje. Tikrinant naujagimių klausą atliekamas otoakustinės emisijos (OAE) tyrimas. Pirmasis tyrimas vadinamas otoakustinės emisijos tyrimu, jis atliekamas dažniausiai miegančiam kūdikiui.
Į kūdikio ausį įdedamas mažas daviklis, kuris nesukelia jokio skausmo, siunčiamas garso signalas ir stebima, ar yra atsakas. Kūdikis turi nesloguoti, ausytės turi būti švarios. Per keletą minučių, kiek trunka tyrimas, aparatūra ištiria, ar išsivysčiusios neuroepitelinės ląstelės (klausos nervo ląstelės). Tyrimas patikimas, tik reikalingos geros sąlygos - tyla ir labai ramus vaikutis (štai kodėl geriau tirti miegantį, nes būdraudamas kūdikis neišbus ramiai ir tyliai).
Jeigu tyrimas neigiamas (atsako nėra), dar negalima sakyti, kad vaikas blogai girdi. Gali būti, kad trukdo naujagimio ausies landoje likęs sekretas, siaura landa, išorės triukšmas, vaiko garsus šnopavimas. Tokiu atveju tyrimas paskiriamas kartoti.
Jei šie pirminiai tyrimai parodo, kad yra įtariamas klausos sutrikimas, vaikutis tiriamas toliau. Nuo pusės metų jau galima atlikti ir dar vieną tyrimą - audiogramą. Vaikutis su mama įsitaiso specialioje tylos kameroje, į kurią siunčiami įvairūs garsai, iliustruojami ir vaizdais. Stebima vaikučio reakcija. Būtina sąlyga - vaikas turi būti gerai nusitiekęs, nepavargęs. Vyresniems vaikams uždedamos ausinės ir jie žaisdami su tyrėju parodo, kada išgirsta garsą.
Tyrimai Vaikų klausos tyrimų poskyryje yra nemokami.
Ar kūdikis girdi, ar ne, tėvams suprasti gana sunku. Tik ką gimusio vaikelio nervų sistema yra apsaugota nuo išorės dirgiklių, nes vaikučiui reikia prisitaikyti prie naujos aplinkos. Naujagimio nervų sistema nėra iki galo subrendusi. Todėl naujagimis į stiprų garsą ne visada reaguoja, nors jį ir girdi. Įsivaizduokime, jei jis reaguotų į absoliučiai visus garsus, jam būtų labai sunku apsiprasti su aplinka, todėl jis reaguoja tik į stiprius garsus: naujagimį išgąsdina stiprus pliaukštelėjimas, garsus barškutis, lojantis šuo. Suveikus refleksui, kūdikis užsimerkia arba, priešingai, atsimerkia, sumirksi, krūpteli, pradeda arba nustoja čiulpti, rodo įvairias grimasas. Tik vėliau, po kelių mėnesių, ima reaguoti į silpnesnius garsus.
Toliau pateikiami klausos raidos etapai ir požymiai, į kuriuos tėvai turėtų atkreipti dėmesį:
| Amžius | Normali raida (ką turėtų daryti) | Galimi klausos sutrikimo požymiai (į ką atkreipti dėmesį) |
|---|---|---|
| 0-3 mėn. | Išsigąsta stipraus garso (pvz., garsaus pliaukštelėjimo ar žaislo). Gali sujudėti arba net pabusti, jei miegojo. | Nereaguoja į stiprius garsus. |
| 4-6 mėn. | Ieško garso šaltinio - kurioje pusėje kalba mama ar groja žaislas. Pirmiausia skiria iš šonų sklindančius garsus. Guguoja. | Nepasuka žvilgsnio į garso pusę; neatpažįsta jūsų balso ir į jį nereaguoja; nereaguoja į garsą skleidžiančius žaislus; skirtingų emocijų neišreiškia skirtingais garsais. Nustoja guguoti. |
| 6-8 mėn. | Ima reaguoti į kai kuriuos aplinkos garsus ir suvokti, ką jie reiškia. Guguoja. Suklūsta išgirdę savo vardą (gali būti iki 8 mėn.). | Nustoja guguoti. Nereaguoja į savo vardą. |
| 8-10 mėn. | Reaguoja į savo vardą. Pradeda atkartoti garsus ir paprastus žodelius. | Nereaguoja į savo vardą; nesupranta ir neatsako į paprastus trumpus žodžius („taip“, „ne“, „dar?“, „mama“ ir pan.); neatpažįsta kasdien girdimų balsų, muzikos, buities garsų; nežaidžia paprastų žaidimų; garsų įvairovė nedidelė arba jos nėra, nebando tarti pirmųjų žodžių. |
| 12 mėn. | Ištaria pirmuosius žodžius. Pasuka galvą į silpną garsą greta ar virš savęs. Reaguoja į paliepimus („Paduok kamuolį“, „Parodyk, kur nosis“). Parodo keletą gyvūnų knygutėje. | Nereaguoja į savo vardą; nepasuka galvos garso kryptimi; nesupranta ir neatsako į paprastus trumpus žodžius; neatpažįsta kasdien girdimų balsų, muzikos, buities garsų; nežaidžia paprastų žaidimų; garsų įvairovė nedidelė arba jos nėra, nebando tarti pirmųjų žodžių. Nepradeda tarti pirmųjų žodžių. |
| Iki 2 metų | Vartoja ir supranta naujus žodžius, jungia juos į sakinį („tėti, kelkis“, „noriu banano“). Atpažįsta kūno dalis. Knygelėse parodo ir įvardina daiktus. | Negeba vartoti ir suprasti naujų žodžių; knygelėse neparodo ir neįvardina daiktų/reiškinių; paprašytas negali atlikti elementarių veiksmų; neatpažįsta savo kūno dalių; nereaguoja ar neatsako į paprastus klausimus; negeba jungti žodžių į sakinį. |
| Iki 3 metų | Vartoja sakinius. Supranta priešingos reikšmės žodžius (didelis/mažas). Klauso „kodėl?“. | Negeba žodžių sujungti į sakinį; nesupranta priešingą reikšmę turinčių žodžių; bendrauja taip, kad kalbą sunku suprasti; neklausia „kodėl?“ ir nesupranta reikšmės; sunkiai supranta naujų žodžių reikšmes, sunkiai išmoksta ir taria juos neaiškiai. |
Vyresnių vaikų neprigirdėjimą pastebėti lengviau. Pirmiausia sutrinka kalbos raida. Tėvai sako, kad „vaikas neklauso“, nes 2-5 metų mažylis nereaguoja į paliepimus, neatsisuka. Kartais tai visai ne „trečiųjų metų krizė“, o neprigirdėjimas. Tai, kad vaikas neprigirdi, išduoda ir nuolatinis perklausimas „ką?“ arba noras vis pasigarsinti televizorių. Vienpusio neprigirdėjimo požymis - vaikas nelokalizuoja garso, deda telefoną tik prie vienos ausies.
Nustatyta, kad kuo daugiau tėvai kalba su vaiku, tuo ankščiau jis pradeda kalbėti, tuo gausesnis žodynas. Nenuostabu, kad kartais vėluojanti kalba išduoda klausos sutrikimus. Deja, apylinkės gydytojai, kuriems vaikas reguliariai rodomas, atidžiai seka ūgį, svorį, ir kitus fizinius parametrus, tačiau retai kada patikrina vaiko kalbos raidą. Tėvai nerimauja, kad vaikutis dar nieko nekalba, o iš aplinkinių ir net gydytojų sulaukia „nuraminimo“: „Tuoj pradės kalbėti. Kai prapliups, tai iš karto“. Deja, kartais ir „neprapliumpa“.
Ne visada vaikas nereaguoja į garsą dėl to, kad sutrikusi jo klausa. Mes girdime ne ausimi, o smegenimis. Ausis yra tik laidas, vedantis prie smegenų. Jei pažeidimai tame „laide“ (ausyje), juos galima „sutaisyti“, kad garsas nukeliautų į smegenis. Deja, kartais garsas kuo puikiausiai nukeliauja į smegenis, bet jos jo neapdoroja. Tada jau audiologai niekuo negali padėti.

Klausos pažeidimas yra dažniausia įgimta patologija - 1 iš 1000 naujagimių gimsta su sunkiu klausos pažeidimu. 5 metų amžiuje jau 3 vaikams iš 1000 yra nustatomas nuolatinis klausos pažeidimas. Negirdinčių vaikučių gimsta 2-3 iš tūkstančio, vadinasi, per metus Lietuvoje apie keliasdešimt. Nebūtinai klausos sutrikimas aptinkamas gimusiam, gali pasireikšti per pirmuosius gyvenimo metus.
Svarbiausia įgimto neprigirdėjimo priežastis - paveldėjimas (60 proc.), taigi, priežastis yra genų mutacijos, nuo kurių niekas neapsaugotas. Paprastai tie kūdikiai, kurie gimsta su klausos sutrikimais, neturi jokių rizikos veiksnių. Nei tėvai, nei giminaičiai neturi jokių klausos bėdų. Tiesiog recesyvinis genas, sukeliantis klausos sutrikimą, klajoja per kartas. Gal kadaise tėčio ar mamos giminėje būta panašių sutrikimų, bet to jau niekas nebepamena. Susitikus dviem tokiems genams vaikelis gimsta su klausos sutrikimu. Deja, genetiniai tyrimai dėl šio klausos sutrikimą lemiančio geno Lietuvoje neatliekami (nors šis genas labai paplitęs).
Kitos įgimto neprigirdėjimo priežastys - įgimta infekcija, pvz., citomegalo virusas, raudonukė, toksoplazmozė, taip pat neišnešiotumas, meningitas, gelta. Įgimtas ir ankstyvame amžiuje įgytas klausos pažeidimas dažniausiai būna dėl neuroepitelinių ląstelių pažeidimo, t.y. neurosensorinis. Šis klausos pažeidimo tipas yra nepagydomas.
Laikinas neprigirdėjimas, kitaip tariant, ausų užgulimas, pasitaiko dažniausiai po slogos ar prasirgus ausų uždegimu, kai viduriniojoje ausyje kaupiasi skystis. Dažniausiai ausis užgula darželinukams. Paprastai gera klausa grįžta savaime. Tačiau reikėtų stebėti, ar neprigirdėjimas neužsitęsia. Vaikui, kuris po ausų uždegimo ar slogos neprigirdi stipriai ar tai trunka kelis mėnesius, reikia pagalbos.
Įrodyta, kad atstatant klausą kiekvienas mėnuo yra svarbus. Kuo anksčiau klausos sutrikimas nustatomas, ir padedama vaikui, tuo geresni rezultatai. Jei įgimtas klausos pažeidimas nustatomas labai anksti ir iškart pradedama klausą atstatinėti, rezultatai būna tikrai geri. Jei klausos pažeidimas nustatomas anksti, iki pusės metų, vaikui uždedamas klausos aparatėlis, jis pradeda lankyti specialius užsiėmimus, taip pat daug dirba su tėvais namuose.
Taikoma reabilitacija klausos aparatais. Tėvai mokosi kartu su vaiku, rašo dienoraštį. Dauguma atvejų klausos aparatai yra efektyvūs. Jei klausos pažeidimas yra sunkus ir nepasiekiama gerų rezultatų su klausos aparatais, siūloma kochlearinė implantacija, kuri pasaulyje vis labiau populiarėja. Dėl kochlearinės implantacijos net kurčią vaiką galima išmokyti kalbėti.
Pagalbos vaikui tikslas - kol vaikas yra visai mažas ir jo smegenys aktyviausios (taip būna pirmaisiais mėnesiais), duoti smegenims garsų, lavinti jas girdėti garsą, jį atpažinti ir sudaryti sąlygas vaiko kalbos vystymuisi.

Klausai kenkia ne tik staigus ir didelis triukšmas, pavyzdžiui, sprogimas ar roko koncertas, bet ir nuolatinis ilgalaikis triukšmas. Vaikų nervų sistema, kaip ir ausis, yra labai jautri, todėl namuose nuolat „triukšmaujantis“ televizorius ar tranki muzika dirgina nervų sistemą ir sukelia nuovargį. Tuo tarpu mamos balsas, jos dainavimas ir klasikinės muzikos klausymas naudinga klausai, todėl kalbėti su vaiku ir jam skaityti patartina nuo pirmųjų dienų.
Vaiko ausyje esanti siera reikalinga, mat saugo nuo drėgmės, užkrato. Tai natūralus produktas, kurio vieniems vaikams gaminasi daugiau, kitiems - mažiau. Vaikui čiulpiant ir kramtant, ausies landa juda ir siera natūraliai išeina į išorę. Todėl nereikia ir negalima valyti ausies giliai. Užtenka po maudynių išvalyti ausies išorę. Maudant nereikia saugoti ausų nuo vandens, nebent vaikui dažnai būna ausies landos uždegimai ir taip rekomendavo gydytoja.
Kad kuo mažiau sirgtų ausų uždegimais, vaiką svarbu grūdinti - kuo daugiau būti gryname ore, namuose patartina vėdinti kambarius. Užsigrūdęs vaikas bus atsparus peršalimo ligoms. Kuo mažiau slogų - tuo mažiau ir ausų uždegimų.

Įgimtas ar ankstyvame amžiuje įgytas bet kokio laipsnio klausos pažeidimas sutrikdo vaiko kalbos, emocinę, protinę ir socialinę raidą. Naujagimio klausos centrai žievėje su milijardais neuronų ir trilijardais jungčių laukia garsinės informacijos. Esant klausos pažeidimui šios jungtys nutrūksta, neuronai nunyksta, klausos ir kalbos centrai nesusiformuoja. Pirmaisiais gyvenimo metais ypač aktyviai vystosi smegenys, jose yra milijardai neuronų ryšių, daugiau niekada gyvenime jos nebus tokios pajėgios. Matomi vaizdai, girdimi garsai ir kita informacija stimuliuoja smegenis, duoda joms „darbo“. Tuo tarpu sutrikus klausai garsinė stimuliacija nevyksta, smegenų ryšiai nyksta, klausos ir kalbos centrai nesivysto.
Jeigu klausos pažeidimas nustatomas anksti, ir smegenims suteikiama pakankama garsinė stimuliacija, jungtys tarp neuronų gausėja, susiformuoja centrai. Toks smegenų gebėjimas vystytis, persitvarkyti, keistis yra didžiausias pirmaisiais 3 gyvenimo metais. Vaiko smegenyse yra užprogramuota, kad tam tikri įgūdžiai vystosi savo laiku. Koreguoti klausos trūkumus reikia tada, kada vyksta to įgūdžio raida. Neprigirdintys vaikai dažnai turi stipriau išvystytus kitus pojūčius, pavyzdžiui, regos.
Pirmieji treji vaiko gyvenimo metai jam ypač svarbūs. Šiuo laikotarpiu formuojasi pamatiniai įgūdžiai, kurie lemia tolesnę vaiko raidą, gebėjimus, mąstymą. Iki trijų metų formuojasi pagrindinis asmenybės branduolys, toliau - iki septynerių. Vaikui santykis su tėvais yra kaip pasaulio modelis. Kokį santykį mato šeimoje, taip, atrodo, kad turi būti ir pasaulyje.
Labai svarbu atskirti, ar tai yra vaiko, ar mano jausmas. Jei mes mokome empatijos, tai yra suprasti, išgirsti ne tik save, tačiau ir kitą, mes turėtumėme ne tik išgirsti vaiko jausmus, patenkinti jo poreikius, bet ir parodyti, kad mes taip pat turime jausmus, poreikius. Bendradarbiavimas, kas yra kita svarbi emocinio intelekto savybė, gebėjimas suprasti, kad nei vienas, nei kitas nėra geresnis ar teisingesnis.
Jeigu turite dvejonių dėl savo mažylio klausos raidos arba pastebėjote klausos sutrikimo požymių, kreipkitės į savo šeimos gydytoją, kuris nukreips pas vaikų otorinolaringologą, galintį atlikti reikalingus diagnostinius tyrimus. Kuo anksčiau randamas, tuo geriau galima padėti vaikui. Uždelsus sutrinka kalbos raida, pasaulio pažinimas.