Ikimokyklinio ugdymo įstaigų veikla Lietuvoje yra griežtai reglamentuojama, siekiant užtikrinti saugią, ugdančią ir vaiko poreikius atitinkančią aplinką. Svarbu pabrėžti, kad mūsų šalyje teisės aktuose nėra nustatytas konkretus vaikų skaičius, tenkantis vienam virėjo ar kitam aptarnaujančio personalo etatui. Vietoje to, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 75:2016 „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programų vykdymo bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.

Vadovaujantis higienos normos 5 punktu, vaikų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupės formuojamos iš to paties arba skirtingo amžiaus vaikų. Pagrindinis principas - užtikrinti vaiko dienos ir ugdymo režimo fiziologinius bei amžiaus ypatumus. Lietuvoje nustatytas ne vaikų, tenkančių vienam darbuotojui ar auklėtojui skaičius, o darbuotojų ir auklėtojų skaičius, tenkantis vienai grupei.
Kiekviena ikimokyklinio ugdymo įstaiga nusistato savo dienos režimą pagal pasirinktą darbo trukmę. Visose grupėse, jei ugdymas vyksta ilgiau nei 4 valandas per dieną, yra privalomai organizuojamas vaikų maitinimas ir poilsis. Būtent maitinimo organizavimas tiesiogiai susijęs su virėjų darbo krūviu, tačiau konkretūs etatai skaičiuojami atsižvelgiant į įstaigos specifiką, vaikų skaičių ir bendrą aptarnaujamą plotą.
Nors bendriems aptarnaujantiems darbuotojams griežtų normatyvų nėra, kai kurių kitų specialistų krūvis yra reglamentuojamas detaliau. Pavyzdžiui, švietimo įstaigose gali būti nustatomi kiti etatai, priklausomai nuo įstaigos poreikių:

Specialistų teigimu, dėl per didelio mokinių skaičiaus etatui, reikiama kokybiška ir efektyvi pagalba ne visada užtikrinama. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) atstovai teigia, kad kai kurių savivaldybių taupymo sumetimais nustatytas mokinių skaičius specialiųjų pedagogų etatui yra dirbtinai didinamas. Tai tampa itin aktualia problema, kai vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, daugėja, o naujų etatų nesteigiama. Tokia situacija reikalauja sisteminių pokyčių, kurie leistų užtikrinti deramą dėmesį kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo individualių poreikių ar įstaigos tipo.