Kiaušintakių plyšimas ir jo reikšmė IVF procedūroje

Kiaušintakiai - tai gyvybiškai svarbūs moters reprodukcinės sistemos organai, kurie atlieka kritinį vaidmenį apvaisinimo procese. Jie jungia kiaušides su gimda, o jų viduje vyksta svarbiausias susitikimas - kiaušialąstės ir spermatozoido darinys, vedantis į apvaisinimą. Po šio proceso susidariusi ląstelė, vėliau tapusi embrionu, keliauja į gimdą, kurioje įsitvirtina ir vystosi.

Deja, net iki trečdalio moterų susiduria su sunkumais pastojant būtent dėl su kiaušintakiais susijusių priežasčių. Jei moteris ilgą laiką negali pastoti, greta kitų tyrimų, jai itin svarbu atlikti kiaušintakių pratekamumo tyrimą, kuris dažnai yra vienas pirmųjų atliekamų diagnostinių etapų. Svarbu paminėti, kad užsikimšęs gali būti tik vienas kiaušintakis, tokiu atveju moteris vis dar turi galimybę pastoti natūraliai. Tačiau daugeliu atvejų priežastys, dėl kurių kiaušintakiai užanka, lieka neaiškios. Šiuo metu kiaušintakių pratekamumui vertinti naudojami keli tyrimų metodai.

Vienas dažniausiai taikomų metodų kiaušintakių patologijoms diagnozuoti Lietuvoje yra HyFoSy (angl. Hysterosalpingosonography). Šio tyrimo metu per itin smulkų kateterį į gimdos ertmę lėtai leidžiamas specialių echogeninių putų ir vandens mišinys. Gydytojas, stebėdamas echoskopo monitorių, mato, kaip šis mišinys pasiskirsto gimdos ertmėje. Jei mišinys nepasiekia gimdos, daroma prielaida, kad kiaušintakiai yra užakę. HyFoSy tyrimas yra greitas (trunka iki 15 minučių), efektyvus, saugus ir neskausmingas, nereikalaujantis nuskausminimo. Naudojamos patentuotos ExEm putos. Įdomu tai, kad maždaug 20% moterų per artimiausius 3 mėnesius po šio tyrimo pavyksta pastoti.

Kitas svarbus tyrimų metodas yra histerosalpingografija (HSG). Tai radiologinis tyrimas, padedantis išsamiai ištirti kiaušintakių būklę. Tyrimas paprastai atliekamas 7-12 ciklo dienomis, kai gimdos gleivinė dar nėra pakankamai išvešėjusi, todėl lengviau pastebėti galimas patologijas. Prieš atliekant histerosalpingografiją, svarbu atlikti makšties mikrofloros tepinėlį ir patikrinti, ar nėra lytiškai plintančių ligų.

Taip pat egzistuoja chromotubacijos metodas, kuris yra saugus ir informatyvus. Jo metu, stebint specialiam tirpalui pratekant pro kiaušintakius, įvertinama ne tik jų būklė, bet ir kiti reprodukcinės sistemos organai. Šis metodas padeda nustatyti sąaugas, diagnozuoti endometrioze ir kitas patologijas.

Kiaušintakių perrišimas ir jo ryšys su IVF

Kiaušintakių perrišimas, dažniausiai naudojamas kaip gimstamumo kontrolės metodas, iš tiesų yra chirurginė procedūra, kurios metu nutraukiamas ryšys tarp kiaušintakių ir gimdos. Nors pagrindinis jo tikslas - ilgalaikė kontracepcija, ši procedūra gali turėti įtakos ir IVF gydymui. Kiaušintakiai, kurie yra užkimšti ar pažeisti dėl įvairių priežasčių (pavyzdžiui, po operacijos ar infekcijos), gali neigiamai paveikti perkeltą embrioną ir sumažinti nėštumo tikimybę. Tokiais atvejais, kaip teigia Bahçeci Health Group ekspertai, prieš pradedant IVF gydymą gali būti rekomenduojamas kiaušintakių perrišimas arba net jų pašalinimas.

Ši procedūra dažniausiai atliekama laparoskopiškai, naudojant specialiai sukurtas priemones per makštį. Probleminius kiaušintakius, siekiant padidinti sėkmingo IVF gydymo tikimybę, rekomenduojama pašalinti dar prieš procedūrą.

IVF (In Vitro Fertilization): Procesas ir indikacijos

IVF gydymas, dar žinomas kaip apvaisinimas mėgintuvėlyje, yra sudėtinga procedūrų seka, leidžianti susilaukti kūdikio. Tai viena iš pagrindinių pagalbinio apvaisinimo technologijų (ART), skirta gydyti nevaisingumą - būklę, kai poros negali pastoti nepaisant vienerių metų pastangų. IVF taip pat gali padėti išvengti genetinių ligų perdavimo vaikams.

IVF proceso metu subrendusios kiaušialąstės paimamos iš kiaušidžių ir apvaisinamos laboratorijoje vyro sperma. Vėliau vienas ar daugiau apvaisintų kiaušinėlių, vadinamų embrionais, perkeliami į gimdą, kur jie vystosi. Visas IVF ciklas paprastai trunka nuo dviejų iki trijų savaičių, nors kartais gali būti dalijamas į kelis etapus ir užtrukti ilgiau.

Sėkmingas IVF gydymo rezultatas priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant moters amžių, nevaisingumo priežastį ir taikomų procedūrų kokybę. IVF procedūros gali būti atliekamos naudojant poros nuosavas lytines ląsteles, taip pat gali būti naudojami donorų kiaušinėliai, sperma ar embrionai. Kai kuriais atvejais gali būti pasitelkiama gestacinė nešiotoja.

Kada rekomenduojamas IVF?

IVF gydymas yra efektyvus sprendimas įvairioms nevaisingumo ir genetinių problemų atvejams.

• Kiaušintakio vamzdelio užsikimšimas arba pažeidimas: Jei abu kiaušintakiai yra užsikimšę ar pažeisti, tai trukdo kiaušinėliams būti apvaisintiems arba embrionams pasiekti gimdą. IVF leidžia apvaisinimą atlikti ne kūne, aplenkiant pažeistus kiaušintakius.
• Ovuliacijos sutrikimai: Kai ovuliacija nevyksta reguliariai arba visai nevyksta, kiaušinėlių skaičius yra ribotas. IVF leidžia stimuliuoti kiaušidžių veiklą ir gauti daugiau kiaušinėlių.
• Endometriozė: Ši būklė gali paveikti kiaušides, gimdą ir kiaušintakius, todėl pastojimas gali būti sudėtingas.
• Gimdos fibroidai: Nors fibroidai paprastai nėra vėžiniai, jie gali trukdyti apvaisintam kiaušinėliui įsitvirtinti gimdos gleivinėje.
• Ankstesnė operacija siekiant išvengti nėštumo (pvz., kiaušintakių perrišimas): Jei moteris po kiaušintakių perrišimo nori pastoti, IVF gali būti tinkama alternatyva operacijai, kurios metu būtų atstatomas kiaušintakių pratekėjimas.
• Spermos problemos: Mažas spermatozoidų kiekis, jų neįprasta forma ar judrumas gali lemti apvaisinimo nesėkmę.
• Neaiškios kilmės nevaisingumas: Kai tradiciniai tyrimai nepadeda nustatyti nevaisingumo priežasties, IVF gali būti taikomas kaip bandymas.
• Genetiniai sutrikimai: Jei pora turi riziką perduoti genetinę ligą vaikui, IVF su preimplantaciniu genetiniu tyrimu (PGT) leidžia ištirti embrionus prieš jų perkėlimą į gimdą.
• Vaisingumo išsaugojimas: Asmenys, kuriems gresia nevaisingumas dėl medicininių priežasčių (pvz., vėžio gydymas), gali užšaldyti kiaušialąstes, spermą ar embrionus, kad juos panaudotų vėliau per IVF.

Pagalbinio apvaisinimo istorija ir statistika

Susidomėjimas vaisingumo sutrikimų tyrimais prasidėjo dar XVII amžiaus pabaigoje, tačiau pagalbinio apvaisinimo istorija dažniausiai skaičiuojama nuo 1978 metų, kai Didžiojoje Britanijoje gimė pirmoji "kūdikis iš mėgintuvėlio" - Louise Brown. Šį proveržį sukūrę mokslininkai Patrickas Steptoe'as ir Robertas Edwardsas 2010 metais pelnė Nobelio premiją.

Lietuvoje pirmieji pagalbinio apvaisinimo žingsniai žengti nuo 1993 metų, bendradarbiaujant Lietuvos ir Didžiosios Britanijos specialistams. 1994 metais Lietuvoje gimė pirmosios dvynės po IVF procedūros, atliktos Londone. 1997 metais Kaune gimė pirmasis naujagimis po intrauterinės inseminacijos (IUI).

Pasaulyje maždaug 1 iš 6 porų susiduria su nevaisingumo problemomis. Europos Sąjungoje apie 25 milijonai žmonių yra patyrę vaisingumo sutrikimų. Per metus pasaulyje atliekama daugiau nei 1,5 milijono pagalbinio apvaisinimo gydymo ciklų, po kurių gimsta virš 350 tūkstančių naujagimių. Manoma, kad iki šiol pasaulyje gimė apie 5 milijonus tokių vaikų.

Lietuvoje apskaičiuojama, kad apie 50 tūkstančių porų susiduria su nevaisingumo problemomis. Moterų ir vyrų vaisingumo sutrikimai pasiskirsto maždaug po 33-35%, 20% sutrikimų siejama su abiejų partnerių sveikatos problemomis, o 10-14% atvejų lieka neaiškios kilmės.

Pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimas Lietuvoje

Nuo 2016 metų gruodžio 20 dienos Lietuvoje veikia pagalbinio apvaisinimo tvarką reglamentuojantis įstatymas. Pagalbinio apvaisinimo procedūros Lietuvoje gali būti atliekamos tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudariusiems asmenims. Dalinai pagalbinio apvaisinimo paslaugas apmoka Privalomojo sveikatos draudimo fondas (PSDF), kai moteris yra ne vyresnė kaip 42 metų ir atitinka tam tikras sąlygas (pvz., partneriai yra nevaisingi, arba naudojamos saugomos lytinės ląstelės).

PSDF lėšomis kompensuojami 2 pagalbinio apvaisinimo ciklai. Vieno ciklo metu apmokamos šios paslaugos: pirminė konsultacija, tyrimai, akušerio ginekologo konsultacijos stimuliacijos metu, pati apvaisinimo procedūra (IVF ar ICSI), embrionų perkėlimas, PGD, spermatozoidų paėmimas tiesiai iš sėklidžių, šaldytų embrionų perkėlimas. Nuo 2017 m. gegužės 11 d. kompensuojami ir kontroliuojamos kiaušidžių stimuliacijai reikalingi vaistai.

Valstybė nekompensuoja šių paslaugų: pirminio nevaisingumo ištyrimo, jei dar neaišku, ar reikalingas IVF; intrauterininės inseminacijos procedūrų; lytinių ląstelių, audinių ar embrionų šaldymo ir saugojimo; išlaidų, susijusių su donoro lytinėmis ląstelėmis; kitų stimuliacijos metu naudojamų vaistų; liuteininei fazei palaikyti skiriamų vaistų; tam tikrų papildomų procedūrų (pvz., embriono dangalo paruošimo).

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų (VUL SK) Santaros vaisingumo centras yra vienintelė valstybinė įstaiga Lietuvoje, teikianti platų spektrą vaisingumo sutrikimų diagnostikos ir gydymo paslaugų, įskaitant vaisingumo išsaugojimą, lytinių ląstelių banko paslaugas, donorystę ir molekulinius genetinius tyrimus.

Nevaisingumo gydymo metodai

Nevaisingumo gydymo metodai parenkami individualiai, atsižvelgiant į daugelį veiksnių: paciento amžių, nevaisingumo trukmę, asmenines nuostatas ir bendrą sveikatos būklę. Dažniausiai problemos sprendžiamos medikamentais, chirurginiu gydymu arba natūraliu vaisingumo skatinimu.

Vaisingumo vaistai ir hormoninė terapija skirti skatinti kiaušinėlių brendimą arba atkurti normalų hormonų balansą. Populiariausias pavyzdys - klomifeno citratas, skatinantis FSH (folikulus stimuliuojančio hormono) išsiskyrimą, kuris tiesiogiai veikia kiaušides ir skatina kiaušinėlio augimą.

Chirurginis gydymas, dažniausiai minimaliai invazinės procedūros, tokios kaip laparoskopija ir histeroskopija, naudojamos tiek diagnozuoti, tiek gydyti įvairius sutrikimus, randų audinius, endometrioze ar pažeistus kiaušintakius.

Pagalbinės reprodukcinės technologijos (ART) skirstomos į apvaisinimą moters kūne (pvz., IUI) ir apvaisinimą mėgintuvėlyje (IVF, ICSI). Metodas parenkamas atsižvelgiant į spermos kokybę. Jei spermos kokybė prasta, taikomas IVF, ICSI ar spermatozoidų injekcija į kiaušialąstę. Geresnės kokybės spermai gali būti taikoma IUI.

Intrauterininė inseminacija (IUI)

IUI - tai procesas, kai paruošta partnerio sperma specialiu kateteriu sušvirkščiama į gimdos ertmę ovuliacijos metu. Ši procedūra gali būti atliekama natūralaus arba stimuliuoto ciklo metu ir yra neskausminga, nereikalaujanti anestezijos.

Indikacijos IUI:

• Partneriai negali turėti visaverčių lytinių santykių.
• Vyras užsikrėtęs ŽIV ar kita lytiškai plintančia liga.
• Reikalingos donoro lytinės ląstelės.
• Partneriai atsisako IVF ir ICSI.

In Vitro Fertilization (IVF)

IVF - tai apvaisinimas mėgintuvėlyje, kai kiaušialąstės ir spermatozoidai sujungiami laboratorijoje. Po apvaisinimo susidariusios zigotos auginamos inkubatoriuje 2-6 dienas, o vėliau vienas ar keli geriausiai besivystantys embrionai perkeliami į moters gimdą.

Indikacijos IVF:

• Nustatyta kiaušintakių patologija (nekoreguojami defektai, nebuvimas, sąaugos).
• Ovuliacijos sutrikimai, kai stimuliacija buvo neveiksminga.
• Endometriozė (ypač III-IV laipsnio).
• Neaiškios kilmės nevaisingumas, trunkantis ilgiau nei 12-24 mėnesius.

Intracytoplasminė spermatozoidų injekcija (ICSI)

ICSI yra IVF proceso dalis, kai vienas spermatozoidas tiesiogiai įleidžiamas į kiaušialąstės citoplazmą. Ši metodika ypač efektyvi, kai vyro spermos kokybė yra labai prasta.

Indikacijos ICSI:

• Nepakankama spermatozoidų koncentracija ir/ar judrumas.
• Mažas kiekis morfologiškai normalių spermatozoidų formų.
• Spermatozoidai gauti TESA metodu (iš sėklidžių).
• Sumažėjęs gyvybingumas iš lytinių ląstelių banko paimtų spermatozoidų.
• Ankstesnių IVF ciklų metu savaime apsivaisino mažiau nei 30% kiaušialąsčių.
• Reikalinga preimplantacinė genetinė diagnostika (PGD).
• Naudojamos saugomos moteriškosios lytinės ląstelės.

Galimos rizikos ir šalutinis poveikis

Nevaisingumo gydymas tradiciniais metodais gali sukelti tam tikrą riziką ir šalutinį poveikį, priklausomai nuo taikomo metodo. Dažniausi šalutiniai poveikiai apima galvos skausmą, pilvo pūtimą, nuotaikos svyravimus, nereguliarų menstruacijų ciklą, krūtų paburkimą ir skausmą, dirglumą, odos problemas, svorio padidėjimą ir alergines reakcijas.

Kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas (KHSS) yra rizika, susijusi su vaisingumą skatinančių vaistų vartojimu. Lengvos formos gali sukelti pilvo pūtimą ir skausmą, tačiau retais atvejais gali būti sunkesnis.

Daugybinis nėštumas yra dažnesnis taikant vaisingumo vaistus ir ART metodus, o tai kelia didesnę riziką tiek motinai, tiek kūdikiui.

IVF procedūros metu taip pat gali kilti rizika dėl ektopinio nėštumo, kraujavimo, aplinkinių organų (šlapimo pūslės, žarnų) punkcijos, priešlaikinio gimdymo. Anestezija, naudojama kiaušinėlių paėmimo metu, taip pat turi savų rizikų. Naudojant ICSI metodą, gali išaugti tikimybė, kad būsimas berniukas turės vaisingumo problemų.

Labai svarbu, kad bendrosios praktikos gydytojas ar akušeris ginekologas, siųsdamas porą konsultuotis dėl pagalbinio apvaisinimo, tiksliai suformuluotų siuntimo tikslą, nurodydamas, kad siunčiama būtent pagalbinio apvaisinimo procedūrai.

tags: #kiausides #plysimas #per #ivf

• Vaikų vitaminai "Live Well": išsamus vadovas
• Kūdikio miego problemos vežimėlyje
• Sąlygos motinystės pašalpai po grįžimo iš užsienio
• Kodėl svarbu mokyti vaikus plaukti nuo mažumės?
• išsamus vadovas apie vaikiškus elektromobilius