Šarūno Mačiulio biografija: nuo „Poliarizuotų stiklų“ legendos iki asmeninio atgimimo

Šarūnas Mačiulis (g. 1959 m. birželio 9 d.) - Lietuvos roko ikona, kurio gyvenimas ir kūryba persipynę su Lietuvos muzikos istorija ir asmeninių išbandymų patirtimi. Jo biografija - tai pasakojimas apie talentą, aistrą muzikai, kovą su priklausomybėmis ir nuolatinį atgimimą.

Ankstyvieji metai ir muzikiniai žingsniai

Pirmąkart televizijoje Šarūnas Mačiulis pasirodė 1966 m. gegužę su „Gerosios Vilties“ darželio choro daina „Skambėk pavasarėli“. Pradėjo groti gitara būdamas 13 metų amžiaus, prieš tai metęs trombono „studijas“ B. Dvariono muzikos mokykloje. Dainavo Vilniaus 21-osios (Gerosios Vilties) vidurinės mokyklos mišriame ir jaunuolių chore bei vokaliniame ansamblyje, kuriam vadovavo Jonas Kizelis. Ypač ryškių meninių laimėjimų pasiekė su vyresniųjų klasių moksleivių mišriuoju choru (60-75 dalyviai), kuris sugebėjo atlikti sudėtingesnius užsienio klasikų ir lietuvių kompozitorių kūrinius. Choras koncertavo geriausiose sostinės koncertų salėse, dainavo Kaune, Klaipėdoje, Minske, Odesoje, Volgograde, Kišiniove, Taline, Tartu ir Erfurte.

Rimtai groti gitara mokėsi du metus Kaliningrado konservatorijos Vilniaus filiale, liaudyje vadintame „Muzikos salonu“, kuris buvo įsikūręs kukliose patalpose Konarskio gatvės pradžioje. Nuo 1975 rudens iki 1977 vasaros grojo Vilniaus 15-tos vidutinės mokyklos (dabar Žvėryno gimnazija) ansamblyje „PoP Desantas“. Repertuare buvo užsienio žymiausių to meto grupių ir savos kūrybos dainos. Kartu su 23-čios vidurinės mokyklos ansambliu „Ambrozija“ buvo vieninteliai mokykliniai ansmbliukai Vilniuje.

Tarnaujant Sovietinėje armijoje Šarūnui nusišypsojo laimė groti gitara Raudonosios Vėliavos ordino Vidurinės Azijos karinės apygardos Frunzės miesto karininkų namų vokaliniuose-instrumentiniuose ansambliuose „Kovos vėliava“ („Боевое знамя“) ir „Sidabriniai sparnai“ („Серебрянные крылья“).

Studijų metai ir „Poliarizuotų stiklų“ gimimas

1980 metais įstojęs į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą (dabar universitetas) Šarūnas su dabartiniais „Poliarizuotų Stiklų“ nariais Jonu Vasilevičiumi ir Sigitu Barkumi bei grupiokais Dainiumi Budrevičiumi ir Dainiumi Petraičiu su punk rock'o grupe „THE CARBURATORS“ grodavo diskotekos „DISCO VIVO“ (vadovas Egidijus Butkevičius) pramoginėje programoje. Diskoteka buvo uždaryta už antitarybinės kultūros propagavimą būtent dėl skandalingų grupės pasirodymų. Tačiau nepaisant visų draudimų muzikinė veikla tęsėsi.

Buvo suburta akustinės muzikos grupė „Paradox“, su kuria sėkmingai koncertuojama studentiškų švenčių metu. Būtent šiuo metu gimė pirmieji hitai „Aloyzas“, „Poliarizuoti stiklai“, „Aš noriu“, „Nežinia“, „Į vonią“ ir daugelis kitų, kurie vėliau tapo „Poliarizuotų Stiklų“ repertuaro neatsiejama dalimi. Greta šitos veiklos, buvo dalyvaujama pilietinės dainos festivaliuose, dainuojamosios poezijos vakaruose ir koncertuose, kuriuos organizuodavo Virgis Stakėnas ir kiti šio judėjimo „pionieriai“. Tai būtų tęsęsi gal būt ir toliau, jei ne lemtingas susitikimas 1986 rudenį.

„Poliarizuoti stiklai“ niekada nebuvo oficialiai išsiskyrę. Kartais pagrodavome, bet jų veikla nebuvo aktyvi. Atėjo nauja muzikantų karta, ir jie pasijuto ne itin reikalingi. Juolab kad roko muzikos žmonės ima klausytis tuomet, kai ore tvyro revoliucinės nuotaikos. Anksčiau rokas buvo neįdomus, kai net statybininkai per dieną po du šimtus litų uždirba? Visi tik paskolas ima, namus stato, tad koks dar rokas? Kam tas grūzas? YVA, „69 danguje“ - štai ko visiems reikėjo.

Šlovės viršūnės ir asmeniniai išbandymai

1986-1990-ieji buvo „Poliarizuotų stiklų“ triuškinantis žygis per hitparadus. Superpopuliari viktorina „Dešimt kart dešimt“ - per šią televizijos laidą daugelis pirmą kartą pamatė Šarą ir „Poliarizuotus stiklus“, kas iš esmės buvo lietuviški „Oasis“ su Liamu Gallagheriu priešakyje, tik žymiai anksčiau nei tikrieji „Oasis“. Taip, tas pasirodymas per TV viktoriną buvo tarsi bombos sprogimas. Spaudoje jis buvo sukritikuotas dėl languotų kelnių, nes kur tai matyta, kad dainininkas dainuotų vilkėdamas languotas kelnes. Tada visiems atrodė būtina, kad muzikiniai kolektyvai privalo turėti uniformas. Kliuvo „Anties“ gitaristui Blūšiui dėl nupiešto trikampio ant kaktos. Štai tokioje atmosferoje vyko pirmieji koncertai.

Didžiausias „Poliarizuotų stiklų“ hitas - 1987 m. išleista daina „Medžiai be lapų“. Šarūnas Mačiulis juokėsi, prisiminęs, kad būdavo koncertų, kai kūrinį tekdavo kartoti ne vieną ir ne du kartus. „Viena koncerto dalis yra 45 minutės, taigi maždaug dvylika dainų. Mums dvylika kartų reikėjo groti „Medžiai be lapų“, - sakė grupės lyderis. Anot jo, prašymai pakartoti dainą kartais peraugdavo į reikalavimus - tekdavo groti dainą ir bliuzo, ir regio stiliumi, kad tik auditorija liktų patenkinta.

Kova su priklausomybe

Kartu su didele šlove ir pripažinimu, į Šarūno Mačiulio gyvenimą atėjo ir neretai kartu su tuo einantys pavojai, ypatingai - alkoholis. „Viskas prasidėjo nuo afterparčių. Atvažiavus į koncertą, visada laukdavo didžiuliai banketai. Pirmiausiai kviesdavo profsąjungos komiteto pirmininkas, po to - partijos sekretorius. Ir ten, ir ten būdavo privaloma sudalyvauti. Jei nesudalyvauti, kitąkart tavęs nebekvies, nes pasirodyti nesavas“, - apie sovietinės nomenklatūros užkulisius pasakojo Šarūnas Mačiulis. Vakarėliai užsitęsė taip, kaip didžiausio šėlsmo metais scenos žvaigždė galėjo sau leisti švęsti tiesiog bet kokia proga. „Būdavo viskas - išsikviečiam taksi, varom į restoraną, tiesiog vidury dienos“, - sakė pašnekovas.

Š. Mačiulis pasakojo, kad buvo metas, kai jautėsi nepažeidžiamu - ir dėl pasiekimų, ir dėl alkoholio suteiktos drąsos. „Aplinka buvo tokia, kad sakydavo „Šarai, tu jau viską pasiekei, dabar gali į viską spjauti.“ Taip, kaip sportininkai prie sienos prikala sportbačius, taip aš galėjau kalti gitarą“, - kalbėjo muzikantas. Anot Šarūno, jis jautėsi dievu. „Pasidaviau šitai euforijai ir kokius septynerius metus gyvenau kaip dievas“, - atviravo jis. Prie savijautos prisidėjo ir tai, kad 2005 m. pabaigoje su jo kūrinio „Medžiai be lapų“ perdainuota versija viename ypač populiariame muzikiniame realybės šou triumfavo atlikėja Rasa Bubulytė. „Ta pati aplinka man sakė: „Šarai, viskas, tu jau niekada nebegrįši į sceną - su tavo dainomis jau jaunimas uždarbiauja“, - kalbėjo „Poliarizuotų stiklų“ vokalistas. Šarūno nuomone, tokie žodžiai jam kirto į skaudžią vietą. „Galvoju, ak aš nebegrįšiu?! Na, palaukit!“ - apie atrastą motyvaciją kalbėjo jis.

Mūsų grįžimas prasidėjo prieš pusantrų metų, kai vieną dieną nusprendžiau spjauti į tokį reikalą kaip alkoholis. Rimtai pagalvojau: na, kurių velnių geriu? Ką aš iš to turiu? Galingai - apie pusantro mėnesio - švenčiau keturiasdešimt devintąjį gimtadienį ir susimąsčiau: kitąmet penkiasdešimt, o kas per tą laiką padaryta? Na, išleisti šeši albumai - kiti ir tuo negali pasigirti, tačiau vis vien kažko iki pilnos laimės trūksta. Supratau tai staiga, tarsi nušvitimas įvyko. Nusprendžiau, jog mano gyvenime būtini kardinalūs pokyčiai. Tuo metu spaudoje jau pasirodydavo straipsneliai, kurie formavo nekokią visuomenės nuomonę: „prasigėręs“, „neša daiktus iš namų“, „motiną muša“... Iš kur?! Gandai, iš pradžių mažytės gniūžtės dydžio, staiga virto sniego lavina. Čia kaip su istorija „Šaras nukrito scenoje“. Nors per vieną koncertą viso labo užsikabinau už laido, po savaitės žmonės jau kalbėjo, kad užkliuvau ir parkritau, o dar po mėnesio - kad buvau visiškai gatavas, nutraukiau mikrofoną ir vožiausi. Žinoma, buvo nemalonu. Bet baisiausia ne dėl savęs, o dėl artimųjų, giminių. Juk kam gali būti malonu, kai apie tavo pusbrolį ar sūnėną tokius dalykus rašo. Aišku, tos kalbos buvo ne iš piršto laužtos. Žmonės, pažvelgę į mane, jau galėjo pasakyti, kad vakar gėriau ar kad geriu ne vieną savaitę. Atrodžiau nešviežiai... Būdavo, kiti ir pažvelgti, sveikintis nebedrįsdavo, mieliau nusisukdavo. Kodėl tai vyko, supratau tik kai išsiblaiviau.

Audringai pašventęs gimtadienį, nemenkai apsinuodijau alkoholiu ir atsidūriau ligoninėje. Atliko kapitalinį organizmo valymą, po kurio pagalvojau: ar tikrai verta gadinti sveikatą ir grįžti į ankstesnę būseną? Tačiau kai tik grįžau iš ligoninės, telefonas nenustojo skambėti: visiems knietėjo mane ištraukti iš namų, kartu sugerti. O aš toks žmogus - na, negaliu atsakyti, jei kviečia, todėl teko ką nors sugalvoti. Ėmiau juokingai meluoti: „Žinai, grįžau iš ligoninės, man - kepenų cirozė, inkstai ant kepenų užaugo, šešta stadija. Insultas ir infarktas - vienu metu, širdies nepakankamumas ir diabetas...“ Kalbėjau visiškas nesąmones - kad tik kuo baisiau skambėtų. Perspėjau, kad jei tik išgersiu, galės man karstą ruošti. Bet iš tikrųjų tuose žodžiuose buvo ir tiesos. Išgėriau ne cisterną, o visą jų sąstatą, ir atsarginės nebeliko. Nebent norėsiu nusižudyti - žinau neskausmingą, bet garantuotą būdą... Baisiausia, kad mano amžiaus bičiulių iš tikrųjų vieno po kito nebeliko, ir dėl to kaltas alkoholis.

Gerti metė 2008-ųjų liepos 4-ąją - Amerikos nepriklausomybės ir jo paties nepriklausomybės nuo alkoholio dieną. Aišku, progų išgerti buvo ne viena - švenčių netrūko, o vėliau pasipylė ir skaudžios patirtys, kai, rodos, priežasčių prisigerti apstu: vienas po kito mirė sesuo, uošvis, mylimas šuo, o galiausiai - ir žmona. Viskas nutiko vos per pusę metų. Lyg ir būtų buvę puikių pasiteisinimų nutrūkti nuo grandinės, bet dabar supranta: o kas iš to? Nebent greičiau būtų prisijungęs prie tų, kurie jau iškeliavo anapus... Anksčiau ne kartą bandė atsisakyti alkoholio, kartais abstinencijos laikotarpis trukdavo ir dešimt mėnesių, tačiau vieną dieną viskas pasibaigdavo. Susvyruodavo, o galbūt per stipriai savimi pasitikėdavo. Atrodydavo, išgėrė šimtą gramų, ir nieko nenutiko, tad kodėl kitą dieną neišgėrus dviejų ar trijų šimtų? Kiekvieno supratimas apie dugną skirtingas. Pagal manąjį - taip, jau buvo jį pasiekęs. Na, daiktų iš namų dar nenešė ir motinos nemušė, bet darbams, kūrybai visa tai trukdė. Daug kam atrodydavo, jog išgėręs, oi, kiek prikurdavo. Bet iš tikrųjų pabudęs ryte puikiai suprasdavo, kad tokių dainų tik girti ir gali klausytis. Dukra, mama ne kartą jo prašė nebesiskandinti alkoholyje, bet niekas nepadėjo. Atsispirti tam sunku ir pavyksta ne iš pirmo karto. Pašnekovo teigimu, norint susistatyti gyvenimą į vietas, teko atsisveikinti su alkoholiu. „Kaip kortų lošėjai sako, reikėjo išmušti kozirius iš priešininkų rankų. Ir viskas atsistatė“, - sakė Š. Mačiulis. Vyras kalbėjo, kad vienu momentu suprato - toliau taip tiesiog negalima. Anot jo, jei susitvarkyti gyvenimą pavyko jam, tai padaryti gali visi. Kaip pavyzdį jis pateikė kitą savu laiku su priklausomybe alkoholiui kovojusią scenos legendą - maestro Stasį Povilaitį. „Jis man buvo pavyzdys, kaip galima susitvarkyti, grįžti atgal ir garbingai, su pražilusia galva toliau koncertuoti ir jaustis jaunatvišku“, - sakė Šarūnas Mačiulis. Dainininkas sakė, kad kartais kvailos mintys į galvą apie alkoholį ateina ir dabar, tačiau jas svarbu varyti šalin. „Iškart prisimenu tuos laikus ir nebesinori - nenoriu grįžti atgal į ten“, - atviravo „Poliarizuotų stiklų“ siela.

Grįžimas į sceną ir dabartinė kūryba

„Stasė“ buvo pirmoji daina, kuri gimė po „girtojo“ laikotarpio. Tuo metu pradėjo groti Kirtimų kultūros namuose. Ten į grupę susibūrė bachūrai - visi maždaug jo amžiaus, metę gerti ir rūkyti. Toks savotiškas anoniminių alkoholikų klubas. Pasivadinome „Orlait“ (kažkas panašaus į „all right“). Pamena, pradžia buvo nekokia: lyg ir žino, kaip reikia groti gitara, bet negali - pirštai nesispaudžia, atmintis atbukusi. Pirmus mėnesius negalėdavo net dainų žodžių prisiminti - trys posmeliai atrodydavo neįveikiama viršukalnė, be popieriuko neapsieidavo. Buvo baisu, kartais svarstė, ar nebus atmintis dingusi negrįžtamai. Tačiau po truputį viskas grįžo į vėžes, po trijų mėnesių išvažiavome į pirmąsias gastroles Zarasuose. Žinoma, jas prisiminus juokas ima. Gerai, kad grojome naktį, - neverta slėpti: juk iš tikrųjų ir buvome Kirtimų kultūros rūmų lygio.

Praėjusių metų gegužę su „Orlait“ dalyvavo Gatvės muzikos dienoje, juos parodė per televizorių, ir tai buvo šioks toks kabliukas pagalvoti apie tai, kad jį dar prisimena, kažko iš jo tikisi. Susiskambino su „Poliarizuotų stiklų“ chebryte, sutarė, jog būtų smagu jo penkiasdešimtmečiui paruošti programą. Pastarojo „Poliarizuotų stiklų“ koncerto klausėsi pilnutėlė salė, žmonės nenustygo vietoje. Prieš mėnesį, kai dar nebuvo išleidę naujo albumo ir net nebuvo prasidėję jo įrašai, grojo „Alaus namuose“. Koncertas buvo anšlaginis, beje, kaip ir keletas prieš tai. Po jo žmonės klausinėjo, kada ir vėl pasirodysime. Koncertas „Tamstoje“ dar nebuvo reklamuojamas, o penkiasdešimt vietų jau buvo rezervuota. Pamena ir pirmąjį sugrįžimo koncertą „Tamstos“ festivalyje. Neapsakomas jausmas, kai tūkstantinė minia tavęs klausosi, kartu dainuoja... Tiesą sakant, nebuvo tikras, kad apskritai dar kam nors esame įdomūs - juk kodėl kam nors, ypač jauniems žmonėms, turėtų būti patrauklūs penki penkiasdešimtmečiai?

Prieš Naujuosius metus viena žurnalistė klausė, ar esu laimingas. Dabar galiu pasakyti, kad, ko gero, taip. Niekas nepasakytų, kas toji laimė, bet, kaip suprantu, tai, ką išgyvenu dabar, yra kažkas panašaus į ją. Pabunda rytais, galvos neskauda, netroškina, viską atsimena. Kuriu, sėkmingai koncertuojame. Šiuo metu Šaras ir toliau greta tiesioginės veiklos „Poliarizuotuose Stikluose“ toliau sėkmingai dalyvauja įvairiuose bardų renginiuose.

Šarūnas Mačiulis: išsilavinimas ir specialybės

Šarūnas Mačiulis, nepaisant savo roko žvaigždės statuso, turi platų akademinį išsilavinimą, apimantį net tris aukštojo mokslo diplomus. Šios žinios parodo jo įvairiapusiškumą ir gebėjimą gilintis į skirtingas sritis.

„Niekas netiki: „Šarai, tu turi ką nors bendra su kompiuteriais? Nesąmonė!“ O juk kažkada kūriau rimtas kompiuterių programas, „Sigmoje“ buvau pagrindinis programuotojas. Per dvidešimt metų kompiuterių technologijos pažengė toli į priekį, tačiau niekada neatsilikau, visada domėjausi tuo, kas vyksta. Muzika pinigų atžvilgiu buvo tik puikus priedas prie pagrindinio užsiėmimo.“

Vilnius Šarūno Mačiulio akimis

Jo pasakojimuose Vilnius toks kinematografiškas, jog, rodos, muzikanto ranka ištobulinta ne tik rašant hitus, bet ir filmų scenarijus. Turbūt nesuklysiu Naujamiesčio Savanorių prospektą (buvęs Raudonosios armijos, labiau žinomas kaip Krasnūcha) ir Žvėryną įvardinęs kaip du pagrindinius sostinės rajonus, kuriuose „grūdinosi plienas“, t.y, kad būtent čia prabėgo jo aktyviausi vaikystės/paauglystės metai. Krasnūchoje dainavo kultinės (kultinė, nes turi baseiną) 21-osios (dabar - Gerosios Vilties progimnazija) chore, Žvėryne, 15-ojoje vidurinėje (dabar - Žvėryno gimnazija) pratinosi tapti rokeriu ansamblio „Pop Desantas“ sudėtyje.

Keista apie tai kalbėti, bet juk aš gimiau, kai po antrojo pasaulinio karo buvo praėję tik 14 metų. Mieste buvo suvežta daug „zekų“, gavusių laisvų statybų kalinių statusą - jie ir dirbo statybose. Gyvendavo jie pradžioje mediniuose barakuose, neretai 5-6 žmonės viename kambaryje. Po to Krasnūchoje pradėjo statyti pirmųjų blokinių namų mikrorajoną ir kelti juos iš tų barakų į normalius butus. Namai tais laikais atrodė labai gražiai, bet žmonės su savo įpročiais gyveno savo gyvenimą. Aš prisimenu Žvėryną, kuris buvo miesto pakraštys. Panašiai kaip ir Žemieji Paneriai, kur iki to praleido 8 metus. Rajonas knibždėjo kriminalinio pasaulio atstovais, o tais laikais netgi laikrodis buvo vertas dėmesio grobis. Kasdieną pasiekdavo žinios apie tai, kad kažką vakar užmušė, sumušė ar apiplėšė. Užupis toks išliko dar ilgiau. Stoties rajonas, Šnipiškės gal tik dabar pagaliau gali lengviau atsikvėpti. Ačiū Europos Sąjungai: visi išvyko uždarbiauti į užsienius. Jei grįžtumėte į tuos laikus, pamatytumėme, kaip smarkiai pasikeitė jo jaunystės Vilnius.

Legendinės miesto vietos

Štai kad ir kino teatras „Žvaigždė“ (dar vadintas ir „Žvaigždute“) - medinė troba, stūksojusi prie pat Žvėryno bažnyčios, ir kurios pėdsakų šiandien nerastų nė archeologai. Be abejo, miestas keičiasi, gražėja. Žvėryno „Žvaigždutėje“ praleista daug seansų kino būdelėje, pas mokyklioką Bartašką, kuris dirbo ten kino mechaniku. Dirbti jis pradėjo dar besimokydamas mokykloje, nes seansai būdavo tik vakariniai, taigi po pamokų kaip tik spėdavo nulėkti. Tik šeštadieniais būdavo problemos, nes tada būdavo rytiniai vaikiški seansai, o šeštadieniais reikėdavo eiti į mokyklą. Dabar jau ten laidojimo paslaugų patalpos prie bažnyčios. Žiauriausias pokytis tai, kai Žvėryną perpjovė Narbuto gatvė. Kažkur čia ilsisi kino teatro „Žvaigždė“ („Žvaigždutė“) palaikai.

Kitas smagus etapas - jau grįžus iš sovetinės armijos. Pedagoginis institutas, pankroko grupė „The Carburators“, diskoteka „Disco Vivo“ ir griausmingi skandalai, grasinimai išbraukti iš studentų sąrašų už antitarybinio gyvenimo būdo propagavimą. Ir visa tai 1980-aisiais, per patį brežnevizmo piką. Tai buvo labai įdomūs laikai. Buvo ką tik pasibaigusi Maskvos olimpiada ir buvo šiek tiek atleisti varžtai. Nedaug, bet palyginus su tuo, kas buvo, tai pakankamai. Jau gana laisvai galima buvo nusipirkti džinsų. Vilkaviškyje pradėjo siūti lietuviškus džinsus. Karaliavo disco stilius: ABBA, BoneyM, ChingisKhan, Sandra, Bony Tyler ir t.t. Laimei, pedagoginio diskotekai vadovavo iniciatyvus didžėjus Egidijus Butkevičius, kuris pamatė mumyse potencialą paįvairinti diskotekos programą, bet gana greitai užsidarė tas paįvairinimas. Teko eiti į pogrindį. Šalia pedagoginio 4 bendrabučių korpusų, už gero kilometro, prie Latvių viešojo transporto stotelės stovėjo kitas pastatas, kuriame rinkdavosi studentai. Nereikėjo didelės fantazijos ir labai greitai jis įgijo 5 korpuso pavadinimą. Nesumeluosiu sakydamas, kad ten praleidau ko gero daugiau laiko negu paskaitose, nors paskaitas lankiau gerai ir šiaip su mokslais neturėjau problemų ir stipendijas gaudavau visada. Viskas čia buvo sava ir miela.

Barmenė „Žuvycė“ (iš tikrųjų tai Janina), rinkinukai, bandelės su mėsa, kurias „Žuvycė“ įvedė į meniu, kad vargšai „studzentai“ bent pavalgytų kažką begerdami alų. Buvo atsitikusi „nelaimė“ - 5 korpuse surūdijo vamzdžiai ir kol juos keitė, pusantrų metų buvome priversti važinėti į aplinkinius rajonus: Viršuliškes, „Tauro ragą”, „Žemaičius“ arba į panašaus tipo „Bizonų slėnį“, kuris buvo VGTU ir VU universiteto įtakos zona. Legendinis Žvėryno „5 korpusas“. Dabar čia prekiaujama saldumynais.

Po koncertų mėgstamiausia vieta buvo legendinis alaus baras „Tauro ragas“. Mes pažinojome visą kolektyvą ir visada gaudavome vietas, nors lauke stovėdavo nutįsusi 3 valandų eilė. Viršutiniame aukšte virtuvė buvo nuostabi, kaip aukščiausios klasės restoranuose, todėl visada galima būdavo skaniai papietauti pasigardžiuojant šviežiu alučiu. Alus buvo tiekiamas tiesiai iš gamyklos (legenda apie vamzdį iš šalia buvusios „Tauro“ gamyklos nepasitvirtino). Pritrūkus alaus, jį atveždavo mašina su cisterna. Vėl gi gerbėjų būriai tempdavosi prie savo stalų, kurie buvo apačioje prie ilgų barų arba „graikiškoje salėje“ - „apendikse“, kur antras ilgas stalas buvo alaus brolijos klubo. Prie klubo stalo galėdavo sėdėti tik savi ir nusipelnę „bohemai“ žmonės. „Tauro rago“ didybės likučiai.

Likus keliems metams iki Nepriklausomybės Vilniuje, Koncertų ir sporto rūmuose buvo tokie populiarūs megafestivaliai, kuriuose būdavo renkami ir paskelbiami populiariausių dainų dešimtukai. Šarūnas veržėsi pro rūmų stiklus į vidų, ardėsi toje perpildytoje penkiatūkstantinėje minioje, šoko metalą per „Katedrą” ir švilpė scenoje pasirodžius Egidijui Sipavičiui. Bet kas tuo metu dėdavosi užkulisiuose? Tarnybinis bufetas, įtariu, buvo apgultas tuometinių žvaigždžių. Sporto rūmai iki šiol lieka jo atmintyje kaip puiki koncertinė salė, kur malonu koncertuoti ir, kas be ko, juos gaubia visa aureolė prisiminimų. Bufetas būdavo užgultas „primadonų“ kavutės mėgėjų, todėl vyriškoji dalis nesismulkindavo ir „bufetą“ pasidarydavo tiesiog persirengimo kambariuose. Arsenalas būdavo pradžioje atsineštinis, bet po to prasidėdavo „degalų papildymo“ operacijos. Bufete pagrinde būdavo konjakėlis ir brendžiukas, todėl degtinėlę reikėdavo vežti iš miesto su taksi. Gudresni taksistai turėdavo tiesiog bagažinėje sukaupę atsargas, kurios labai smagiai tirpdavo. Vilniaus Koncertų ir sporto rūmai kelis dešimtmečius buvo svarbiausia Lietuvos koncertinė aikštelė. Pasibaigus koncertui ir išmokėjus honorarus, pratęsimui būdavo išperkamas visas konjakas ir brendis iš tarnybinio bufeto. Ne veltui sakoma: brangiausi yra pirmas butelis, o po to jau kaina nesvarbu... Kaip taisyklė, kitos dienos popietę, išsimiegoję, susirūpinę į sporto rūmus rinkdavosi muzikantai ieškoti paliktų išvakarėse daiktų, gitarų ir t.t. Tokie sugrįžimai aišku vėl turėdavo linksmus pratęsimus.

Tarp roko grupių nebuvo jokių pykčių ar kitokių povandeninių srovių, bet štai su „fonograminiais“ būdavo sudėtingiau, nes kai kurie tiesiog spinduliavo arogancija ir būdavo negailestingų pašaipų objektais. Būdavo griežta gradacija: rokas ir popsas. Pas juos buvo savo „tūsas“ ir rokeriai ten net nelįsdavo. Nors, aišku, pasišnekėdavo praktiškai su visais dainininkais ir muzikantais iš abiejų stovyklų, nes „medžiai be lapų“ davė galimybę laviruoti.

Tikrai spalvingiausi būdavo „bohemiški“ pasisėdėjimai „Suokalbyje“ (Rašytojų sąjungos kavinė), dailininkų dirbtuvėse Užupyje, tada dar gana kriminaliniame ir iki dabartinio blizgesio labai tolimame, bet nuo to gal dar labiau žavingame. Labai įdomus „bohemiškas taškas“ buvo Vokiečių gatvėje butas, kurį praėję, kiek suprantu, didžioji daugumą menininkų ir vadindavosi tiesiog „einame pas Kliaugienę“, o ten nuėjus, visada rasdavai ką nors netuščiomis. Visada būdavo labai įdomu ir linksma.

Dar vienas didelis „taškas” buvo „Muzikinis angaras“. Ten Žilvinas Žvagulis buvo padaręs muzikantų „rojų“. Muzikantai turėdavo ypatingas nuolaidų korteles, savąją aš gana greitai kažkur tai nukišau, bet buvau toks savas, kad nereikėdavo jokių kortelių, kurios suteikdavo tiesiog karališkas nuolaidas. Čia pasisėdėti užsukdavo daugybė šou verslo žvaigždūnų ir kylančių žvaigždučių kaip SEL‘as, ŽAS‘ai, SKAMP‘ai ir t.t. Teko ne kartą užsibūti iki ryto. Labai dažnai nuėjus į tualetą, atgal į VIP salę net nesugebėdavau sugrįžti, nes buvau per prievartą pasodinamas prie vaišėmis nukrauto stalo ir su naujais gerbėjais balius tęsdavosi, kartais netgi su pratęsimais sodybose pajūryje, pasiplaukiojimu jachtomis ir... sugrįžimu atgal į angarą, kur jau laukdavo nauji gerbėjų būriai. Tačiau prieš angarą buvo dar viena legendinė Vilniaus Senamiesčio vietelė muzikos klubas „Langas“, kuris buvo pirmasis Nepriklausomos Lietuvos muzikinis klubas, davusiam startą daugybės gerų idėjų įgyvendinimui. Čia vykdavo nuostabūs koncertai, kurie būdavo dar nuostabesni savo afterparčiais. Teko naktinėti ir čia su „Rebelheartais“, YVKYGYG „gražuoliais“, „Seno kuino“ vyrukais - Džyza, Vilijum Važnevičium, Benka-Benu Vainu.

Vilniaus Senamiestis, žinoma, puikus. Bet ir miegamieji rajonai turi savo žavesio. Nenoriu nieko įskaudinti ir galbūt atrodysiu neoriginalus, bet puikiai jaučiuosi Žvėryne, Vilniaus ypatingame, gamtos apsuptame rajone, kuriame gyvenu jau 45 metus nuo vaikystės ir niekur nenorėčiau kraustytis, nes čia įleidau savo šaknis labai giliai. Iš čia išlydėjau Anapilin savo tėvus, žmoną. Šiuo metu mėgstamiausia vieta pasivaikščioti yra Senamiestis. Visas. Grįžęs iš tolimų kelionių ateina čia ir pagalvoja: kurių velnių aš dar važiuoju kažkur į pasaulio kraštą, kada turiu tokį miestą, kuriame jaučiuosi taip puikiai? Svečius visada nuveda blynelių į Pilies gatvės kepyklėlę. Čia visada garantuotai puiku. Apsiperka dažniausiai „Panoramoje“, neretai apsilanko Kalvarijų turgavietėje. Koncertuojama dažniausiai „Tamsta club“ ir „Alaus namuose“ rudenį ir pavasarį. Kiekvienas klubas turi savo veidą, savo aurą. „Tamsta“ labiau klasikinio stiliaus, o „Alunamis“ labiau rokeriškas. Būtinai nueikite į Katedros varpinę 17:00, nes tada skamba visi varpai. Dar vienas, gana neįprastas taškas - Kirtimų kultūros rūmai, kuriuose repetuojate. Ten nuostabi Kirtimų kultūros centro direktorė Vilma Paulauskienė sudarė kolektyvui idealias sąlygas repeticijoms ir koncertams. Tam tikrą gyvenimo etapą teko padirbėti visiškai šalia taboro. Nebuvo niekada bandęs narkotikų, bet tas vaikščiojimas po traškančius po kojomis panaudotus švirkštus užmušė bet kokias mintis net pabandyti nors ir lengvų, nors ir super lengviausių kvaišalų.

tags: #sarunas #maciulis #gime

• Apie vaikų darželį namuose
• Sužinokite daugiau apie ryšį tarp auklėtojos ir 2 metų vaiko darželyje.
• Idėjos nuotaikingam pasiruošimui Rugsėjo 1-osios šventei
• ugdomos savybės ir kūno tipų įtaka treniruotėms
• Nėštumo nutraukimo iššūkiai Lietuvoje