Kazys Inčiūra: Poezija, Teatras ir Nelaisvės Metai
Kazys Inčiūra - tai vardas, kuris skambus lietuvių literatūros ir teatro istorijoje. Gimęs 1906 m. rugsėjo 25 d. Vidugiriuose, Kupiškio valsčiuje, jis paliko ryškų pėdsaką ne tik kaip poetas, bet ir kaip prozininkas, dramaturgas bei aktorius. Jo gyvenimo kelias buvo kupinas kūrybos džiaugsmo, meninių ieškojimų, bet ir skaudžių išbandymų sovietinės okupacijos metais.
Gimimo data pagal naująjį kalendorių - 1906 m. spalio 8 d. Tėvai: Petras Inčiūra (apie 1851 - 1916) - žemdirbys ūkininkas ir Eleonora Rimavičiūtė-Inčiūrienė (1869-1953) iš Bylėnų - žemdirbė, dainininkė ir pasakorė. Augo septynių vaikų šeimoje su trim seserimis ir trim broliais, buvo priešpaskutinis, šeštas, vaikas šeimoje.
Pirminį išsilavinimą Kazys Inčiūra įgijo gimtajame krašte. 1913-1915 m. mokėsi Troškūnų (Anykščių r.) pradžios mokykloje, 1915-1916 m. tęsė mokslą Vašuokėnų (Anykščių r.) pradžios mokykloje. Vėliau, 1916-1925 m., jis baigė Panevėžio gimnaziją. Čia, būdamas klasės seniūnas, jis mokėsi iš žymių XX a. pradžios pedagogų ir rašytojų, tokių kaip Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julijonas Lindė-Dobilas, Matas Grigonis, bei skulptorius Juozas Zikaras. Jau būdamas gimnazistas, K. Inčiūra spausdino savo kūrybą moksleivių laikraštukuose ir jaunimo laikraščiuose, aktyviai dalyvavo gimnazijos ruošiamuose spektakliuose.
Aukštąjį išsilavinimą Kazys Inčiūra siekė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, kur 1925-1933 m. studijavo lituanistiką. Tuo pat metu, 1926-1930 m., jis lankė ir sėkmingai baigė Valstybės teatro vaidybos studijas pas Antaną Sutkų. Studijų metais Inčiūra neapsiribojo vien mokslais: 1929-1930 m. dirbo savaitraščio "Vienybė" redaktoriumi, o 1934-1939 m. buvo Kauno radiofono diktorius. Vėliau, 1939-1940 m., jis tęsė diktoriaus darbą Vilniuje.
Kūrybinis kelias ir aktoriaus karjera
Kazys Inčiūra aktyviai bendradarbiavo spaudoje nuo 1925 m., publikuodamas grožinius kūrinius, teatro recenzijas ir visuomeninius straipsnius tokiuose leidiniuose kaip "Krivulė", "Iliustruota Lietuva", "Vairas", "Naujoji Romuva" ir "Mūsų Vilnius". Jo kūrybai būdinga patriotinė tematika, gilūs gamtos jausmai ir polinkis į legendas bei liaudies pasakas.
Nuo 1944 m. iki 1951 m. Kazys Inčiūra dirbo Vilniaus "Vaidilos" ir Valstybinio dramos teatrų aktoriumi, kur suvaidino daugiau nei 30 vaidmenų. Tarp jo ryškesnių vaidmenų - Džeimsas Jorfildas Levo Šeinino komedijoje "Palikimas", Petro Cvirkos romano "Žemė maitintoja" inscenizacijos personažas, S. S. Paratovas Aleksandro Ostrovskio dramoje "Bekraitė", Liudas Liepinis Augustino Griciaus pjesėje "Liepto galas" ir vokiečių kapitonas Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus pjesėje "Kalvio Ignoto teisybė". Taip pat jis vaidino K. Isajevo ir M. Makliarskio pjesėje "Visiškai slaptai" ir L. Lenčo komedijoje-pamflete "Kortų namelis".
Be aktoriaus ir rašytojo veiklos, Inčiūra sukūrė libretus operoms, tarp jų - Jurgio Karnavičiaus "Gražina" (1932 m.) ir Antano Račiūno "Trys talismanai" (1936 m.). Jis taip pat yra Juozo Tallat-Kelpšos operos "Vilmantė" ("Tėvūno duktė") libreto bendraautoris ir parašė Joninių papročių inscenizaciją "Nemunas teka" liaudies meno ansambliui. Jo poetinės dramos, sukurtos Lietuvos istorijos ir liaudies pasakų motyvais, tokios kaip "Margiris" (1946 m.), "Eglė žalčių karalienė" (1964 m.), "Broliai juodvarniai" (1968 m.), bei pjesė "Žemaitė" (1964 m.) ir poetinė drama "Gulbės giesmė" (1974 m.), praturtino lietuvių dramaturgiją.
Kazio Inčiūros kūrybai būdinga patriotinė tematika, liaudiškas gamtos jausmas ir polinkis į legendą. Jo eilėraščiuose vyrauja romantiški tėviškės, gamtos vaizdai, liaudies sakmių ir padavimų motyvai, asmeniniai išgyvenimai ir patriotiniai jausmai. Eilėraščių rinkiniams būdingas muzikalumas ir liaudies dainų poetinės priemonės.
Nelaisvė ir vėlesni metai
1951 m. Kazys Inčiūra buvo suimtas ir nuteistas 25 metams nelaisvės. Jis praleido penkerius metus (1951-1956 m.) įkalintas Tavdos lageryje Sverdlovsko srityje, Rusijoje. Šie metai paliko gilų pėdsaką jo gyvenime ir kūryboje, atsispindėdamas vėlesniuose jo darbuose, ypač poezijos rinkiniuose "Akmenys verkia" (1996 m.), "Trupiniai nuo Viešpaties skobnių" (1997 m.), "Nelaisvės psalmės" (1998 m.) ir "Meilės posmai" (1999 m.), kuriuose apmąstomi sovietinės okupacijos padariniai, laisvės ir vergijos, gyvybės ir mirties temos.
Grįžęs į Lietuvą 1956 m., Kazys Inčiūra ėmėsi naujų kūrybinių darbų. 1967 m. jis vėl buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Jo pjesė "Vincas Kudirka" buvo pastatyta įvairiuose Lietuvos teatruose, o pjesė-pasaka "Eglė žalčių karalienė" - Šiaulių dramos teatre.
Kazys Inčiūra mirė 1974 m. lapkričio 30 d. Vilniuje ir palaidotas Antakalnio kapinėse. Jo kapas pažymėtas akmeniniu paminklu-stela su iškalta plunksnos ir knygos kompozicija ir eilutėmis: "Poetas / Kazys / Inčiūra / 1906-1974 / Liks liūdnos knygos, / Nebaigtos liks eilės, / Tiktai mano kančia / išeis su manimi".
Po jo mirties, poeto Eugenijaus Matuzevičiaus pastangomis, likę rankraščiuose kūriniai buvo išleisti: poezijos rinktinė "Stirnų šaltinis" (1979 m.), dramų rinkinys "Gulbės giesmė" (1981 m.), dramaturgijos, apsakymų ir atsiminimų rinkinys "Beržai už sodo" (1985 m.), pasakos "Eglės žiedas" (1985 m.) ir alegorinė poema "Motulės staklės" (1995 m.).
1976 m. gimtojoje sodyboje Vidugiriuose buvo atidarytas Kazio Inčiūros memorialinis muziejus-kambarys. Nuo 1999 m. Anykščių rajono Troškūnų vidurinei mokyklai suteiktas rašytojo Kazio Inčiūros vardas (nuo 2014 m. - Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazija). Gimnazijoje įrengtas K. Inčiūros atminimo kambarys, kur perkelta dalis Vidugiriuose sukauptų eksponatų.
Dokumentinis filmukas apie Klaipėdos kraštą
Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas Kazio Inčiūros dokumentų asmeninis fondas (F. 125), o A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus taip pat saugo medžiagą apie poetą. 2006 m. Vašuokėnų bendruomenės iniciatyva ant bendruomenės namų įrengta memorialinė lenta, skirta paminėti gimtąjį kraštietį.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
