Kazys Grinius: Gyvenimas, Veikla ir Gimtinės Šaknys

Kazys Grinius (1866 m. gruodžio 17 d. Selemos Būda, Marijampolės apskritis - 1950 m. birželio 4 d. Čikaga, Ilinojus, JAV) buvo iškili Lietuvos politinė, visuomenės ir kultūros figūra, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, varpininkas, gydytojas, švietėjas, visuomenės sveikatos aktyvistas, publicistas ir knygnešys. Jo gyvenimas ir veikla atspindi permainingą lietuvių tautos istorijos laikotarpį nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. vidurio, apimant spaudos draudimą ir carinę priespaudą, bandymus diegti demokratiją Lietuvoje, karus, okupacijas, tremtį ir emigraciją.

K. Grinius ėjo svarbias pareigas jaunojoje Lietuvos Respublikoje: buvo Steigiamojo Seimo komiteto, rengusio Lietuvos Konstituciją, pirmininkas, Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys. Jis buvo šeštasis Lietuvos premjeras (1920 m. lapkričio 19 d. - 1922 m. sausio 18 d.), pirmasis premjeras, vadovavęs parlamentinei Lietuvos vyriausybei, ir trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas (1926 m. birželio 7 d. - gruodžio 17 d.). Jis taip pat buvo paskutinis demokratiškai išrinktas tarpukario Lietuvos Prezidentas.

Gimtinė ir Šeima

Kazys Grinius gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Sasnavos valsčiuje Selemos Būdos kaime (dabar - Selema) Marijampolės apskrityje, trečias vaikas iš vienuolikos. Apie savo gimimą jis pats yra pasakojęs: „Kaip pasakodavo mano nabašninkė mama, esu gimęs bene 1866 m. gruodžio 17 d. Artimiausia bažnyčia tuomet nuo Selemos Būdos kaimo, kur man teko pirmu kartu šviesą išvysti, buvo Sasnavoj (Marijampolės filija).“

Griniai į Suvalkiją atsikėlė Žygimanto Augusto Valakų reformos (1560 m.) metu, o jų protėviai buvo bajorai, nėjo baudžiavos. K. Griniaus tėvas Vincas Grinius (1837-1915) buvo nepasiturintis ūkininkas, valdęs 30 margų (15 ha) žemės. Jis buvo rašytojo, vieno 1863 m. sukilimo vadų Mykolo Akelaičio sūnėnas, mokėjo rašyti ir skaityti, galėjo susikalbėti rusiškai ir lenkiškai, talkino matininkams, perrašė iš lenkų kalbos išverstą medicinos knygą. Namuose turėjo nedidelę biblioteką, kurioje buvo maldaknygių, L. Ivinskio ir lenkiškų kalendorių, M. Akelaičio, M. Valančiaus knygų, įstatymų, P. Vileišio leidinių.

Mama Ona Vosyliūtė - Griniuvienė (1839-1919) buvo iš Šunskų parapijos, 40 margų ūkio, kalbėjo tik lietuviškai ir buvo griežtai religinga katalikė. K. Griniaus brolis Jonas Grinius (1877-1954) buvo stalius auksuotojas, visuomenininkas, knygnešys. Sesuo Ona Griniūtė - Bacevičienė taip pat buvo visuomenininkė ir knygnešė, o jos sūnus Vytautas Bacevičius - Vygandas tapo Lietuvos kariuomenės karininku.

1994 m. spalio 8 d. urna su Prezidento K. Griniaus palaikais buvo parvežta iš Čikagos į gimtąjį kraštą ir palaidota maumedžių giraitėje prie Selemos Būdos (Ąžuolų Būdos kaime, Kazlų Rūdos savivaldybėje). O 1997 m. gruodžio 16 d. Marijampolėje, buvusiame Grinių name (1904-1928), atidarytas K. Griniaus memorialinis muziejus.

Ankstyvieji Metai ir Išsilavinimas

Pirmųjų mokymosi pagrindų Kazys Grinius sėmėsi namuose: skaityti jį mokė mama, o skaičiuoti ir rašyti - tėvas. 1876 m. rudenį, būdamas devynerių, jis pradėjo lankyti Ožkinės rusišką pradžios mokyklą, po trijų mėnesių tęsė mokslus Linmarkuose, Gudelių pradžios mokykloje. Nuo 1877 m. mokėsi Marijampolėje, o 1879 m., būdamas dvylikos, buvo priimtas į Marijampolės gimnazijos I klasę. Iki trečios klasės su bendraklasiais daugiausia kalbėjosi lenkiškai, tačiau trečioje klasėje pradėjo lankyti lietuvių kalbos pamokas.

Lietuvių kalbos jį mokė poetas Petras Arminas-Trupinėlis, vėliau Petras Kriaučiūnas, kurie padarė didelę įtaką būsimajai K. Griniaus visuomeninei ir publicistinei veiklai. Paskatintas 1883 m. pasirodžiusios „Aušros“, kartu su suolo draugu J. Mačiu-Kėkštu, jis leido rankraštinį laikraštėlį „Priešaušris“, pasirašinėdamas Varnaičio slapyvardžiu. 1885 m. „Priešaušrį“ pakeitė „Iššiepiadantis“.

Baigęs Marijampolės gimnaziją 1887 m., K. Grinius įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. Studijų metais jis tapo slaptos lietuvių studentų draugijos nariu, o nuo 1889 m. iki studijų pabaigos (1891-1892 m.) jai pirmininkavo. Draugija organizavo studentų savišvietą ir savišalpą, platino lietuvišką spaudą, bendradarbiavo su latvių ir lenkų studentų draugijomis. K. Griniaus pasiūlymu organizuotos loterijos metu draugijos surinkti 300 rublių buvo panaudoti lietuviškų knygų leidybai, o jo iniciatyva studentai Maskvoje įkūrė „Fondą lietuvių knygoms leisti“.

Studijuodamas K. Grinius paskelbė pirmą savo straipsnį JAV laikraštyje „Lietuviškas balsas“. Būdamas 22 metų, 1888 m. birželio 29 d., kartu su V. Kudirka ir dar šešiais bendraminčiais, dalyvavo susirinkime Marijampolėje (vadinamame pirmuoju lietuvių demokratų suvažiavimu) „Varšuvos“ viešbutyje, kur buvo nutarta leisti „Varpą“. Studijų metais K. Grinius gyveno skurdžiai, asketiškai, o atostogų metu keliavo po Lietuvą, platino lietuvišką spaudą, vedė „priešvalstybinę propagandą“ ir rinko folklorą. 1889 m. spalio mėnesį, už dalyvavimą studentų neramumuose Maskvoje, jis buvo suimtas ir devynioms paroms įkalintas Butyrkų kalėjime.

Visuomeninė ir Politinė Veikla Carinės Rusijos Laikotarpiu

Gavęs medicinos gydytojo diplomą 1893 m., K. Grinius devynis mėnesius dirbo laivo gydytoju Kaspijos jūroje, taip pat 1892 m. rudenį Minske ėjo punkto kovai su cholera gydytojo pareigas. Grįžęs į Lietuvą 1894 m., apsigyveno Marijampolėje, vertėsi laisvo gydytojo praktika, aktyviai įsitraukė į lietuvių kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Po poros metų persikėlė į Virbalį, dar vėliau - į Naumiestį. 1898-1902 m. gyveno Pilviškiuose, pakeitęs ištremtą į Rusiją knygnešį gydytoją S. Matulaitį. 1902 m. vėl grįžo į Marijampolę.

Grinių namai Marijampolėje tapo lietuvybės skleidimo židiniu ir Užnemunės kultūrinio sąjūdžio centru. Čia 1905 m. gegužės 28 d. su žmona Joana buvo pastatytas spektaklis „Amerika pirtyje“ ir surengta tautiška vakaronė. Už lietuvių kultūrinę veiklą K. Grinius buvo trumpai kalintas Marijampolėje.

K. Grinius buvo vienas iš „Varpo“ leidimo iniciatorių ir aktyviausių bendradarbių, kurį laiką jį ir redagavo, paskelbė 34 straipsnius ir daug informacinių žinučių. 1905 m. suredagavo paskutinį „Varpo“ numerį. 1897-1899 m. redagavo „Ūkininką“, bendradarbiavo „Lietuvos ūkininke“ ir „Vilniaus žiniose“. 1909 m. su G. Petkevičaite-Bite redagavo „Lietuvos žinias“, o 1910 m. su A. Rimka - „Lietuvos ūkininką“. Kartu su F. Bortkevičiene 1909 m. įkūrė pasitikėjimo bendrovę „F. Bortkevičienė ir K. Grinius“ laikraščiams ir knygoms leisti, taip pat įsteigė „Lietuvos ūkininko“ priedus „Žemė“, „Sveikata“, „Mokykla“, „Aušrinė“.

Politiniu lygmeniu, K. Grinius nuo 1893 m. iki 1905 m. pabaigos buvo Varpininkų komiteto narys, kasmet dalyvaudavo varpininkų suvažiavimuose. 1902 m. varpininkų suvažiavimas įsteigė Lietuvių demokratų partiją (LDP), prie kurios programos rengimo K. Grinius prisidėjo, o 1906 m. pats parašė Lietuvių demokratų partijos programą, kurioje jau buvo išreikštas Lietuvos nepriklausomybės siekis. Jis taip pat parengė 1905 m. įsikūrusios Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) programą ir buvo aktyvus 1917 m. įsteigtos Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) veikėjas.

Už aktyvią veiklą K. Grinius nuolat sulaukdavo carinės valdžios persekiojimo ir ne kartą sėdėjo kalėjime. 1905 m. lapkričio 27 d., kartu su J.D. Pavalkyte-Griniuviene ir knygnešiu Liudu Ciplijausku, jis įsteigė kultūros ir švietimo draugiją „Šviesa“, kurios tikslas buvo steigti mokyklas ir platinti lietuviškus spaudinius. 1908 m. veikė 28 „Šviesos“ draugijos skyriai, vienijantys apie 1000 narių, buvo rengiamos paskaitos, įsteigta 40 moksleivių mokykla ir lietuviškų knygų bibliotekėlės, viena iš kurių veikė Grinių namuose. Tačiau draugijos veikla kėlė susirūpinimą carinei žvalgybai, ir 1908 m. rugsėjo 23 d. Griniai buvo suimti ir ištremti iš Marijampolės, jiems teko persikelti į Vilnių.

1911 m. Marijampolėje su kitais K. Grinius surengė pirmąją Lietuvoje valstietišką žemės ūkio parodą. Svarbu paminėti, kad 1914 m. „Varpe“ išspausdintame straipsnyje „Apie šalies nepriklausomybę“ jis pirmasis iš lietuvių konceptualiai išdėstė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prielaidas.

Šeimyninis Gyvenimas ir Asmeninės Netektys

1895 m. rugpjūčio 18 d. Alvito parapijoje, Vilkaviškio apskrityje, Kazys Grinius susituokė su Joana Dominika Pavalkyte-Griniuviene (1865-1918). Ji taip pat buvo visuomenės ir kultūros veikėja, politikė, publicistė ir knygnešė. Pora susilaukė sūnų Kazio (1899-1965), Jurgio (1906-1919) ir dukros Gražinos (1902-1918). Deja, šeimos laukė tragiškos netektys. Prasidėjus pilietiniam karui Rusijoje, 1918 m. spalio 8 d. Kislovodske, kur gyveno K. Griniaus šeima, bolševikų plėšikaujantys kareiviai nušovė Joaną D. Pavalkytę-Griniuvienę ir sunkiai sužeidė dukrą Gražiną, kuri netrukus po sužeidimo mirė. Kazys Grinius jas palaidojo Kislovodsko stačiatikių kapinėse, o netrukus po to Prancūzijoje mirė ir mažametis sūnus Jurgis.

1927 m. Kazys Grinius vedė Kristiną Arsaitę-Orlovienę (1896-1987), su kuria susilaukė sūnaus Liūto (1927-1989).

Pirmasis Pasaulinis Karas ir Grįžimas į Lietuvą

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vokiečių armijai priartėjus prie Marijampolės, vietos caro žandarų ir karinės kontražvalgybos nurodymu, 1914 m. rugsėjo mėnesį Kazys Grinius su šeima iš pafrontės pasitraukė į Rusiją. Jis dirbo Jeleco miesto gydytoju, aktyviai įsitraukė į lietuvių karo pabėgėlių veiklą. 1915 m. kovą atvyko į Šiaurės Kaukazą, Nalčiką, vėliau birželį apsigyveno Grozne, kur dirbo didelės laikinos reabilitacinės karo ligoninės vyriausiuoju gydytoju Čečėnijoje, prie Grozno esančiame Goriačevodske. Ten rūpinosi lietuvių tremtinių ir pabėgėlių organizavimu bei šalpa.

1917 m. Voroneže, kartu su Jonu Jablonskiu ir Pranu Mašiotu, sukūrė iniciatyvinę grupę (triumviratą) vyriausiajam Rusijos lietuvių organui - Vyriausiajai lietuvių tarybai Rusijoje (VLTR) - sukurti. K. Grinius vienbalsiai buvo išrinktas VLTR prezidiumo pirmininku. 1919 m. gegužę, su sūnumi Kaziu, K. Grinius išvyko iš Kislovodsko ir laivu per Stambulą pasiekė Marselio uostą Prancūzijoje.

1919 m. Paryžiuje K. Grinius buvo paskirtas Lietuvos repatriacinės komisijos pirmininku, padėjo apie 1000 lietuvių iš vokiečių nelaisvės grįžti į Lietuvą. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą ruoštis Steigiamojo Seimo rinkimams kaip vienas valstiečių liaudininkų bloko lyderių. Aktyviai siekė, kad kuo greičiau būtų sušauktas 1918 m. vasario 16 d. akte numatytas Steigiamasis Seimas, turėjęs nustatyti Lietuvos santvarkos pobūdį ir valstybės sąrangą, kritikavo dešiniųjų delsimą jį šaukti, pavyzdžiu rodydamas estus, kurie parlamentą išsirinko 1919 m.

Nepriklausomos Lietuvos Kūrėjas: Premjeras ir Prezidentas

1920 m. pradžioje K. Grinius buvo išrinktas į Marijampolės miesto tarybą ir tapo jos pirmininku. Po 1920 m. vasario 22-23 d. Kauno įgulos maišto, jis kartu su inžinieriumi S. Grinkevičiumi lankėsi pas Prezidentą Antaną Smetoną, ragindami kuo greičiau rengti rinkimus. Pirmųjų visuotinių, lygių, slaptų, tiesioginių rinkimų Lietuvoje metu, 1920 m. balandžio 14-15 d., K. Grinius buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu nuo Marijampolės apygardos, atstovaudamas Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos (LSLDP) ir Lietuvos valstiečių sąjungos (LVS) blokui.

Steigiamajame Seime K. Grinius aktyviai dalyvavo diskusijose, gynė demokratijos principus ir tautinių mažumų interesus, siūlė į komisijų darbą įtraukti ir lenkų atstovus, o žydams leisti kalbėti pasirinkta kalba. 1920 m. gegužės 20 d. suformulavo rezoliuciją dėl mirties bausmės nevykdymo iki amnestijos paskelbimo, kuriai Seimas pritarė. Jis buvo Darbo, Socialinės apsaugos ir sveikatos, Užsienio reikalų bei Laikinosios Konstitucijos komisijų narys, pastarajai vadovavo ir parengė Konstitucijos projektą. Kilus diskusijai dėl Prezidento institucijos, K. Grinius teigė, jog Prezidentas valstybei reikalingas.

K. Grinius ėjo Šeštojo Lietuvos premjero pareigas nuo 1920 m. lapkričio 19 d. iki 1922 m. sausio 18 d., tapdamas pirmuoju premjeru, vadovavusiu parlamentinei Lietuvos vyriausybei. Jo vadovaujamas koalicinis Ministrų Kabinetas sutvarkė mokesčių sistemą, tobulino valstybės institucijų darbą, parengė žemės reformos ir kitus įstatymus. Jo kadencijos metu buvo pasirašyta Lietuvos-Sovietų Rusijos taika (1920 m. liepos 12 d.), nustatyta siena su Latvija (1921 m. kovo 20 d.), o Lietuva priimta į Tautų Sąjungą (1921 m. rugsėjo 22 d.). K. Grinius buvo vienas iš 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos rengėjų, būdamas Steigiamojo Seimo Laikinosios Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas.

1926 m. birželio 7 d. III Seimas išrinko Kazį Grinių Lietuvos Respublikos Prezidentu. Anot humanitarinių mokslų dr. Mindaugo Tamošaičio, „būtent K. Griniaus prezidentavimas siejamas su valstybės modernizacija visose srityse. Buvo panaikinta cenzūra, įvyko absoliutus laisvo žodžio triumfas, vyko tautinių mažumų integracija į šalies politinį gyvenimą, labai reikšmingos, sakyčiau, fundamentalios reformos karinėje, socialinėje, kultūros srityse.“ Istorikas taip pat teigia, kad „tikėtina, jog prezidentaujant K. Griniui, Lietuvoje galėjo susidaryti skandinaviškas valdymo modelis.“

Gruodžio Septynioliktosios Perversmas ir Atsistatydinimas

K. Griniaus prezidentavimas truko neilgai. 1926 m. gruodžio 17 d. įvyko karinis perversmas, kurio metu jis buvo priverstas atsistatydinti. Šios Kalėdos Lietuvoje buvo dramatiškos: Kaunas puošėsi šventėms ir Kazio Griniaus 60-mečiui, o sulaukė perversmo - tą pačią dieną, kaip ir jo gimtadienis.

K. Grinius, gavęs Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro raštą, kad jie nelaužys Konstitucijos, pavedė A. Voldemarui sudaryti Vyriausybę ir atsistatydino. Jo žmona Kristina Grinienė-Arsaitė 1981 m. „Amerikos balsui“ pasakojo: „Jo išgyvenimą buvo galima pažinti tik iš drebančių lūpų. Kas jo nepažinojo, nebūtų supratęs, kas yra jo sieloje. Pats perversmas įvyko dėl kariuomenės, ir mano vyras karininkijai niekada šito nedovanojo, nes manė, kad karininkai sulaužė priesaiką. [...] Kariuomenės dalis, kuri liko ištikima priesaikai, siūlė jam kovoti ir pakelti ginklą prieš tuos, kurie įvykdė perversmą. Bet jis manė, kad asmeniniai norai negali paimti viršaus, kai visai tautai gresia pavojus ir reikia išlaikyti demokratinę tvarką. O vienas pavojus - vidinė kova, kraujo praliejimas, antras - kaimyninės valstybės. Jis bijojo, kad, kilus netvarkai Lietuvoje, kaimynai pasinaudos proga ir užims Lietuvą arba prasidės karas. Todėl jis pasitraukė į šešėlį, niekur nėjo ir, iki atėjo bolševikai, tęsė savo medicininį darbą Kauno miesto savivaldybėje.“

Pasak dr. Mindaugo Tamošaičio, tragiška K. Griniaus valdymo pabaiga ir po jo sekę tolesni padariniai Lietuvai yra geriausia pamoka ir įspėjimas dabarties visuomenei ir ateities kartoms, jog demokratiją reikia branginti ir saugoti, nes kitu atveju gali pasikartoti netolimi praeities įvykiai, kurių padarinius Lietuva jautė labai ilgai.

Darbas Medicinos Srityje Tarpukariu

Atsistatydinęs iš prezidento pareigų, K. Grinius grįžo prie medicininio darbo. Nuo 1927 m. sausio iki 1935 m. liepos mėnesio jis dirbo Kauno miesto savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėju. Šioje srityje jis įgyvendino reikšmingas reformas. „Man išpuolė toj kovoj didelė rolė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, sveikatos, savivaldybių, socialinės apsaugos departamentai beveik nepadėdavo kovos su tuberkulioze draugijai“, - vėliau rašė K. Grinius knygoje „Atsiminimai ir mintys“.

Jo iniciatyva buvo įsteigti Motinos ir vaiko centrai, Kovos su tuberkulioze, „Pieno lašo“ draugijos ir kiti panašūs organizacijos. K. Grinius įkūrė pirmąjį tuberkuliozės dispanserį Kaune, o jo rūpesčiu 1930 m. Panemunėje ir vėliau Romainiuose buvo pastatytos sanatorijos sergantiesiems tuberkulioze. Vadovaujant K. Griniui, pradėta organizuota kova su džiova, kuri tarpukario Lietuvoje buvo tikra rykštė. Jo parengtame 25 metų plane buvo numatyta pastatyti sanatorijų, iš viso 3000 vietų, ir 75 dispanserius, tačiau dėl suprantamų priežasčių planas nebuvo įgyvendintas iki galo. Už nuopelnus Lietuvos medicinai 1927 m. K. Grinius buvo išrinktas Lietuvos universiteto garbės daktaru.

Pasipriešinimas Nacių Okupacijai ir Žydų Gelbėjimas

Per nacių okupaciją Kazys Grinius drąsiai pasipriešino okupaciniam režimui. 1942 m. lapkričio 14-ąją, kartu su buvusiais Lietuvos ministrais prof. Jonu Pranu Aleksa ir prof. kunigu Mykolu Krupavičiumi, jis lietuvių tautos vardu pasirašė ir įteikė okupacinės vokiečių kariuomenės generaliniam komisarui Lietuvoje gauleiteriui Adrianui fon Rentelnui memorandumą. Šiame memorandume buvo protestuojama prieš Lietuvos kolonizavimą, lietuvių, lenkų, rusų represijas ir žydų žudynes. Tuometė užsienio spauda stebėjosi, kad trys lietuviai atvirai metė iššūkį naciams, kai daugelis bijojo net pašnibždomis ištarti priešišką žodį.

Memorandumo autoriai buvo represuoti. J. P. Aleksa ir M. Krupavičius gestapo buvo ištremti į Vokietiją, o Kazys Grinius ištremtas į gimtąjį Selemos Būdos kaimą.

Kazys Grinius ir jo žmona Kristina ne tik žodžiais, bet ir darbais įrodė ryžtą ginti nekaltai žudomus bendrapiliečius. Kauno geto Antifašistinės kovos organizacijos vado pavaduotojas Dmitrijus Gelpernas (1914-1998) Spilbergo fondui liudijo apie Grinių šeimos pagalbą. D. Gelpernas, kurio giminaitė buvo Kristinos Griniuvienės studijų laikų draugė, po Didžiosios akcijos gete kreipėsi pagalbos į Grinius. Jie jį šiltai priėmė, davė atskirą kambarį, ir Dmitrijus valgydavo kartu su Grinių šeima prie vieno stalo. Nors kartais pas Grinius ateidavo svečių, jie neslėpė D. Gelperno nuo bičiulių, tarp kurių nebuvo antisemitų. Grinių namuose D. Gelpernas gyveno kelis mėnesius.

Už žydų kilmės Lietuvos žmonių gelbėjimą per Holokaustą, K. Grinius po mirties buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (1993 m.). Išgelbėtų žmonių sąraše (Yad Vashem duomenimis) yra įrašytas Dmitrijus Gelpernas.

Emigracija ir Paskutinieji Metai

1944 m. vasarą K. Grinius su šeima pasitraukė į Vokietiją, o 1947 m. sausio mėnesį - į Jungtines Amerikos Valstijas. Net ir emigracijoje jis nenuleido rankų: lotynų, lietuvių, vokiečių kalbomis rengė medicinos terminologijos žodyną, rašė straipsnius, atsiminimus, skaitė paskaitas. Jis aktyviai kreipėsi į tarptautinę bendruomenę dėl Lietuvos likimo. 1947 m. balandžio mėnesį jis kreipėsi į 16 valstybių vadovus dėl Lietuvos sovietinės okupacijos neteisėtumo, o 1949 m. gruodį - į Jungtinių Tautų generalinį sekretorių Trygvę Halvdaną dėl Lietuvos gyventojų genocido.

Iki pat mirties, kuri K. Grinių ištiko skurde ir varge, jis neprarado vilties, kad bolševikų režimas žlugs ir bus atkurta laisva bei demokratinė Lietuvos valstybė. 1950 m. vasario 16-osios išvakarėse „Amerikos balsas“ perskaitė K. Griniaus kalbą pavergtiems lietuviams.

Kazys Grinius mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje. 1994 m. spalio 8 d. urna su Prezidento K. Griniaus palaikais buvo parvežta į gimtąjį kraštą ir palaidota maumedžių giraitėje prie Selemos Būdos, kur jis gimė.

Kazys Grinius: Svarbiausių Datų Apžvalga

Kazio Griniaus gyvenimas buvo kupinas įvykių ir tarnystės Lietuvai. Toliau pateikiama jo svarbiausių gyvenimo ir politinės veiklos datų apžvalga.

tags: #kazys #grinius #gime

• Daugiau apie įdarytus kiaušinius
• kaip susijęs žindymas ir mėnesinių ciklo atsinaujinimas
• Įkvepiančios išvykos vaikams
• Patarimai renkantis Bugaboo Cameleon priekinius ratus
• Evaldas Šaulys karjera