Eilėraščiai vaikams - tai ne tik gražūs eiliuoti tekstai. Tai puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį, turtinti vaiko žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodį ir turtingumą. Ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis - galinga emocinės išraiškos priemonė. Poezijoje slypi tiek jausmų ir išgyvenimų, suteikiančių vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti, geriau suvokti aplinkinių žodžiais neišreikštas emocijas. Eilėraščių įsiminimas ir jų deklamavimas naudingi vaiko atminčiai ir pažinimo funkcijoms lavinti. Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas. Juose atskleidžiamas tam tikras kultūrinis ar istorinis kontekstas.
Kaip pastebėjo rašytoja E. Daciūtė, poezija duoda daugiau laisvės. Ji pati yra parašiusi dvi eilėraščiu knygas ir iš viso sukūrusi 17 knygų vaikams. Pasak jos, eilėraščiai subręsta rinkiniui kas kokius ketverius metus. Tuomet eilėraščiai iš stalčiaus ištraukiami ir sudėti į rinkinį, tačiau tai reikalauja kruopštumo, kad jie derėtų tematiškai ir pagal skambesį.
Knygos pavadinimas - tai tarsi vartai į fantaziją. E. Daciūtės knygos „Paslapčiausia paslaptis“ pavadinimas kilo iš pokalbio su mergaite iš Amerikos, o „Debesų karpytojai“ - apie fantaziją ir žiūrėjimą į debesis, matant įvairias formas. Kai esi vaikas, tavo pasaulyje viskas susidėlioja kitaip.
E. Daciūtė kviečia tėvus skaityti eilėraščius vaikams, nes pastebi, kad šiuolaikiniams vaikams tėvai kažkaip mažiau skaito poeziją. Darželiuose ir mokyklose mokytojos skaito, vaikai dalyvauja konkursuose, o tai yra labai gerai, nes vaikystėje išmokti eilėraščiai vėliau automatiškai išplaukia iš atminties. Jeigu vaikui skaitai daugiau poezijos, jis pats pradeda labai kurti, ieškoti rimo, žaisti žodžiais, supranta, kad gali sukurti pats, ir tai jį įgalina, sukuria kitokį ryšį su literatūra - ne tik kaip pasyvaus klausytojo, bet ir kaip dalyvio, kūrėjo.
Rašytoja pati mėgsta skaityti poeziją ir daug metų ją skaito savo vaikams kiekvieną vakarą. Kai esi toje vaikų literatūroje, matai, kad vaikams pradedi skaityti, jie visi susikaupia ir klauso.
E. Daciūtė iliustruotojams palieka laisvas rankas. Ji pati susiranda iliustratorių, žino jo stilių, bet nelabai nori kištis į darbą, nes žino, kad iliustratorius yra profesionalas. Kadangi autorei suteikta laisvė parašyti eilėraštį, taip ir iliustratoriui norisi suteikti laisvę iliustruoti taip, kaip jis pajautė. Iliustracijos daug kur nekartoja teksto, vaikas gali perskaityti ir iliustracijas, ir tekstą, susidaryti kažkokias skirtingas plotmes.
Eilėraščiai vaikams yra svarbūs ne tik ugdant kūrybiškumą, bet ir lavinant atmintį, turtinant žodyną. Tai puikus būdas pažinti pasaulį ir save.

Taip pat svarbu paminėti, kad eilėraščiai vaikams yra puikus būdas išreikšti meilę ir stiprinti ryšį tarp tėvų ir vaikų. Kaip sakė šeimos terapeutė Virginia Satir, „4-ių apkabinimų per dieną mums reikia norint išgyventi. 8-ių apkabinimų per dieną mums reikia norint išsilaikyti.“ Meilę galima išreikšti ir per taktilinius eilėraščius, deklamuojant ir lietant eilėraštyje minimas kūno dalis. Tai smagus žaidimas, kuris treniruoja smegenis ir lavina atmintį.
Eilėraščių įtraukimas į vaiko literatūrinį pažinimą - neįkainojama dovana vaikui. Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus, labai turiningų eilėraščių. Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Vytė Nemunėlis, Sigitas Geda, Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas ir kiti poetai sukūrė daug gražių eilėraščių.

Birutė Pūkelevičiūtė - viena iškiliausių išeivijos lietuvių aktorių, režisierių, suaugusiųjų ir vaikų rašytojų, kurios skambios eiliuotos pasakos užaugino ne vieną lietuvių kartą. Jos kūryba vaikams yra lietuvių vaikų poezijos aukso fondas.
Pūkelevičiūtės poetiniai tekstai vaikams išaugo iš jos mėgstamos teatrinės veiklos ir plokštelių leidybos. Ji sukūrė kelias garsines literatūrines plokšteles „Žirginėliai“, į kurias įtraukė ne tik kitų autorių, bet ir savo kūrinius. Vėliau ji išleido ir nedidukes knygeles, kurios buvo patrauklios, su spalvinimo galimybe ir nebrangios.
Pūkelevičiūtės eilėraščiai vaikams pasižymi aukšta menine verte: jie melodingi, išradingai rimuoti, žaismingi ir lengvai įsimenami. Kai kurie jos kūriniai buvo pakartoti ir Lietuvoje. Pjesės iki šiol statomos Lietuvoje.
Rašytoja savo knygose labai mėgo įvairovę. Ji stengėsi kiekvieną knygelę išleisti vis kitaip: dvi iliustravo pati, iliustracijoms parinko lėles, siuvo joms istorinius drabužius, prašė vaikų rašyti laiškus. Autorė teigė, kad jai vaikams eiliuoti labai lengva, o suaugusiesiems rašyti sunku.
Pūkelevičiūtė save visada labiau tapatino su aktore negu su rašytoja. Aistra teatrui atsirado pirma, tik vėliau - literatūrai. Teatrinė patirtis neabejotinai paveikė ir kūrybą vaikams. Autorės manymu, pasaulyje literatūros žanrai tampa hibridiškesni, literatūra sinkretiškėja, todėl neverta laikytis senų žanrų apibrėžčių. Pūkelevičiūtė drąsiai eksperimentavo kūryboje, į lyrinį tekstą įmaišydama ir draminių, ir epinių dažų.

Pasakose veikėjai dažnai patenka į kitą realybę per filmą, sapną ir kt. Į eiliuotus pasakų tekstus autorė žaismingai įterpia linksmas daineles. Nevengia vartoti liaudiškų posakių, retų lietuviškų žodžių. Savo knygelėse ji moko vaikus, suteikia jiems naudingų žinių.
Verta atkreipti dėmesį į originalias autorės iliustracijas - lėles ir jų fotografijas. Knygos veikėjų apranga padeda skaitytojui pasijusti kitame laike.
Knyga „Aukso žąsis“ - pasakiška trijų veiksmų komedija, neįpareigojanti, sklidina skaidraus humoro ir žaismės, paradoksų. Ji remiasi Brolių Grimų pasakų motyvais. Autorė džiaugiasi, jeigu jai pavyksta suderinti humorą su lyrizmu.
Eilėraščiai vaikams yra neatsiejama jų ugdymo ir pasaulio pažinimo dalis. Jie moko, linksmina, skatina fantaziją ir turtina vidinį pasaulį.
tags: #eilerasciai #apie #parasiuta #vaikams