Žindymas yra natūralus ir gamtos numatytas kūdikių maitinimo būdas. Norint sėkmingai žindyti, reikia trijų dalykų: noro, galėjimo ir mokėjimo. Nors gamta pasirūpina moters galėjimu žindyti ir kūdikio gebėjimu žįsti, o normalus gyvenimas suteikia reikiamas sąlygas, svarbu ir mokėti - žinoti, kaip tai daryti. Šiame straipsnyje gilinsimės į tai, kaip padidinti krūties pieną, remdamiesi moksliniais tyrimais ir praktinėmis rekomendacijomis.
Moters krūtyje yra daugybė pieną gaminančių ląstelių, kurios sudaro pieno liaukas. Jų grupės, sukibusios sienelėmis, sudaro savotiškus maišelius - alveoles, į kurių vidų išsiskyręs pienas patenka. Aplink kiekvieną alveolę yra raumeninių ląstelių tinklas, kurios susitraukdamos išstumia pieną į latakėlius, vedančius spenelio link. Netoli spenelio yra pieno ančiai, kur pienas kaupiasi. Visą pieno liauką gaubia oda, o jos priekinėje dalyje esančios Montgomerio liaukutės išskiria sekretą, kuris sutepa ir apsaugo spenelį bei aplinkinę odą.
Pieno gamybą skatina hipofizės hormonas prolaktinas. Nėštumo metu jo kiekis moters kraujyje labai padidėja, o krūtyse atsiranda priešpienis. Tačiau iki pieno atsiradimo reikia, kol placentos hormonai nustos stabdyti prolaktino veikimą. Po gimdymo, kai kūdikis žįsdamas stimuliuoja nervų galūnėles spenelyje ir aplink jį, impulsai pasiekia motinos smegenis ir hipofizį. Iš priekinės hipofizio dalies išsiskiria prolaktinas, kuris skatina pieno gamybą krūtyse. Kuo ilgiau ir intensyviau kūdikis žinda, tuo daugiau prolaktino patenka į motinos kraują ir tuo daugiau pieno pagamina jos pieno liaukos.
Pieno gamyba krūtyse priklauso nuo pieno poreikio. Jei kūdikiui nepakanka pieno, jis žinda toliau, siųsdamas dar „užsakymo skambučių“ į hipofizį. Jei pieno per daug, pasisotinęs kūdikis dalį jo palieka krūtyje. Tai yra ženklas, kad kitą kartą pieno reikės mažiau. Tokiu būdu, žindomas kūdikis yra pagrindinis pieno gamybos reguliuotojas.

Svarbu suprasti, kad pieno gamyba yra dinamiškas procesas, reaguojantis į kūdikio poreikius. Vienam pirmųjų mėnesių kūdikiui pakanka 600-900 ml motinos pieno per parą, o patyrusios mamos sugeba išmelžti ir daugiau nei du litrus.
Dažnai motinos klaidingai mano, kad pieno gamyba priklauso nuo to, kiek ir ką jos valgo ar geria. Nors subalansuota mityba svarbi bendrai sveikatai, ji tiesiogiai nepaveikia pieno kiekio. Pieno gamybos procesą valdo hormonai ir kūdikio poreikis. Taip pat nereikėtų stengtis kaupti pieno krūtyse, laukiant kitos maitinimo valandos. Retai žindant, pieno kiekis gali net sumažėti, o ilgai krūtyje išsilaikęs pienas liesėja, nes organizmas atgauna naudingąsias medžiagas.
Ką daryti, jei atrodo, kad pieno trūksta?

Relaktacija - tai proceso, kurio metu moteris, net ir nešiojusi ar nešiojusi kūdikį, gali atstatyti ar pradėti pieno gamybą. Tai reikalauja kantrybės, nuoseklumo ir tinkamų priemonių, tokių kaip elektroninis pientraukis, kuris efektyviau stimuliuoja krūtis nei rankinis. Svarbu skirti tam pakankamai laiko (apie 4-6 savaites) ir susitelkti į šį procesą, atsisakant kitų veiklų.
Relaktacijos esminiai principai:
Krūtų dydis neturi tiesioginės įtakos pieno kiekiui. Net ir mažesnės krūtys gali gaminti pakankamai pieno, jei kūdikis žinda dažnai ir efektyviai. Naktiniai maitinimai yra labai svarbūs palaikant prolaktino lygį ir pieno gamybą.
Galiausiai, svarbu suprasti, kad žindymas yra abipusis procesas. Kūdikis yra pagrindinis pieno gamybos reguliuotojas, o motinos meilė, rūpestis ir tinkamos žinios padeda užtikrinti sėkmingą ir džiaugsmingą žindymo patirtį.