Šeima yra pirmas socialinis kontekstas vaiko gyvenime, kuriame vaikas mokosi įvairių įgūdžių, elgesio normų ar bendravimo taisyklių. Vaikai mokosi socialinio elgesio ne tik tiesioginio bendravimo metu, bet ir stebėdami tėvų tarpusavio bendravimą bei elgesį. Jei vaikai auga chaotiškoje, konfliktiškoje šeimos aplinkoje, išsiugdo didelį galimos grėsmės jautrumą.

Tėvų konfliktai neigiamai veikia vaiko santykius su bendraamžiais, daro žalą vaikų savivertei bei siejasi su vaikų vidinėmis ar elgesio problemomis, socialiniu nerimu, vienišumu bei prisitaikymo sunkumais. Taigi, kai tėvai patys neturi konfliktų sprendimo įgūdžių ir nederamai elgiasi jų metu, vaikai perima tėvų elgesį ir savo konfliktus sprendžia išmoktais būdais. Šitoks vaikų elgesys tam tikra prasme atsisuka prieš pačius tėvus - vaikai ne tik su savo tėvais konfliktuoja netinkamais būdais, bet ir su mokytojais ar bendraamžiais, dėl ko tėvai sulaukia priekaištų dėl netinkamo vaikų elgesio.
Daugelis vaikų labai jaudinasi, kai tėvai pykstasi. Jie jaučiasi išsigandę, liūdni ir pasimetę. Didžiausia vaikų baimė barantis tėvams, kad jie nebemyli vienas kito ir gali išsiskirti. Be to, vaikai yra savo šeimos atspindys. Jei nėra pagarbos tarp tėvų, vaikai taip pat neišmoks gerbti kitų. Besivaidijančiose šeimose vaikai paklūsta tik iš baimės. Tuo pačiu kuo greičiau stengiasi pasprukti iš tokių šeimų ir ieško autoritetų kitur.
Kartais tėvai įtraukia vaiką į savo konfliktus, norėdami gauti paramos, palaikymo ar siekdami ugdyti vaiko gebėjimą spręsti konfliktus. Toks vaiko įtraukimas yra itin žalingas ir gali sietis su įvairiomis vaikų prisitaikymo problemomis. Vaikai, įtraukti į tėvų konfliktus, yra verčiami rinktis kurio pusę palaikyti konflikto metu, būti konfliktuojančių pusių bendravimo tarpininku ar stengtis numalšinti tėvų konfliktus. Tokiu atveju vaikai patiria daug streso, jiems suteikiama per didelė atsakomybė, kuriai jie dar nepasirengę.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai dar neturi pakankamai įgūdžių valdyti savo jausmus, palaukti, suprasti kaip jaučiasi kitas, todėl tiek darželyje ar kieme, tiek tarp brolių sesių gali kilti įvairių konfliktų. Pastebima, kad grįžęs iš darželio vaikas dažnai būna irzlus, išlieja susikaupusias emocijas ir sunkiai geba nurimti. Dažniausiai tai didelės sensorinės apkrovos, emocijų laikymo savyje, o kartais - paprasčiausio fizinio nuovargio pasekmė.
| Reakcija | Priežastis |
|---|---|
| Irzlumas | Emocijų kaupimasis, nuovargis |
| Agresija | Netinkamų sprendimo būdų perėmimas iš tėvų |
| Baimė, nerimas | Nesaugumo jausmas namuose |
Labai svarbu, kad tinkamai juos spręsti vaikams padėtų suaugusieji. Suaugusieji turėtų būti šalia, atidžiai stebėti vaikų elgesį ir parodyti kryptį, kaip elgtis kilus konfliktui. Vos kilus konfliktui tarp vaikų, suaugusiems reikėtų neskubėti ir pirmiausia stebėti, ar jiems pavyksta išspręsti situaciją patiems. Kai reikia padėti spręsti konfliktą, suaugusiems labai svarbu elgtis ir kalbėti ramiai. Tėvų ar mokytojų susitvardymas, ramus nusiteikimas ir reagavimas, moko to paties ir vaikus.

Taip pat labai svarbu nedaryti skubotų išvadų, nepradėti kaltinti ar moralizuoti. Norint, kad vaikai mokytųsi tinkamo konfliktų sprendimo, atpažinti ir įvardinti jausmus, labai svarbu konfliktinėje situacijoje suaugusiems neprimesti savo sprendimo ir nestoti į vieno iš vaikų pusę. Primesdami vaikams savo sprendimą, mes vaikų nieko nemokome, jie praranda galimybę bandyti išsakyti savo jausmus, poreikius, įsigilinti į kito poziciją.
Pradžioje geriausia įvardinti, ką išgirdote ar pamatėte ir tuomet leisti pasisakyti po vieną. Atslūgus konflikto įkarščiui, vyresnius vaikus reikėtų mokyti suprasti vienas kito jausmus ir ieškoti galimų sprendimo būdų. Tai padeda kiekvienam vaikui jaustis išgirstam, suprasti, kad abiejų veiksmai privedė prie esamos situacijos, o išgirdus kito pusę, stiprėja empatijos jausmas.