Psichologai jau seniai domisi, kokią įtaką vaiko vystymuisi turi tėvų auklėjimas. Nors tiesioginiai tėvų elgsenos ir vaikų asmenybės ryšiai iki galo nenustatyti, tam tikros sąsajos vis dėlto stebimos. Viena labiausiai pripažintų tėvų auklėjimo stilių klasifikacijų sudaryta amerikiečių psichologės D. Baumrind, kuri dar 1960 metais atliko tyrimą su daugiau kaip 100 ikimokyklinio amžiaus vaikų ir išskyrė keturis pagrindinius auklėjimo stilius.
1. Valdingas (autoritarinis) auklėjimo stilius
Šio auklėjimo stiliaus vaikai turi laikytis griežtų taisyklių, o nesugebėjimas jų laikytis sukelia bausmes. Reikalaujama visiško paklusnumo, o paklausus paaiškinimo, įprastas atsakymas - „Nes aš taip sakau“.
- Tėvai kelia aukštus reikalavimus, tačiau jiems labiau rūpi jų pačių idėjos ir lūkesčiai nei vaikų poreikiai.
- Tėvai atrodo nutolę nuo savo vaikų, griežti, bijo parodyti švelnumą, o geri poelgiai vertinami kaip savaime suprantami.
- Šis stilius skatina „varžantį“ elgesį, vaikas jaučiasi, kad yra mokomas, ko nedaryti, o tai gali skatinti maištą.
2. Autoritetingas auklėjimo stilius
Kaip ir autoritariški tėvai, jie nustato aiškias taisykles ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi, tačiau yra kur kas demokratiškesni. Skirtingai nuo autoritarinių tėvų, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į savo vaiko prašymus bei klausimus.
Pagrindiniai šio stiliaus bruožai:
- Drausminimo metodai labiau palaikantys ir skatinantys pasitaisyti, o ne nubausti.
- Tėvai yra tvirti, bet linkę į kompromisus.
- Tėvų ir vaikų bendravimas nėra ribojantis, o kviečiantis bendradarbiauti.
3. Atlaidūs (viską leidžiantys) tėvai
Iš principo tarpusavio bendravimas labiau primena draugų nei tėvų - vaikų santykį. Tėvai atlaidūs, retai drausmina savo vaikus, daug nereikalauja ir neskatina atsakyti už savo elgesį.
| Savybė | Atlaidžių tėvų elgesys |
|---|---|
| Drausmė | Labai reta |
| Reikalavimai | Labai maži |
| Santykių pobūdis | Draugiškas, vengiantis konfliktų |
Tokių tėvų vaikai pasižymi prastesniais socialiniais įgūdžiais, nėra orientuoti ką nors pasiekti ir dažnai turi problemų mokykloje.
4. Neįsitraukę tėvai
Šiam auklėjimo stiliui būdinga mažai reikalavimų vaikams, abejingas reagavimas į vaikų poelgius ir ribotas bendravimas. Nors šie tėvai tarsi patenkina pagrindinius vaiko poreikius, tačiau tuo jų dalyvavimas vaiko gyvenime ir apsiriboja.
Pasak psichologės, ilgainiui toks auklėjimo stilius yra žalingas ir atneša nemažai nemalonių pasekmių. Nors kai kuriems vaikams tai tinka kurį laiką, net ir labiausiai maištaujantiems paaugliams norisi artumo, rūpesčio ir sveikos kontrolės.
Kaip pasirinkti tinkamą būdą?
Psichologė S. Cimbalistaitė pastebi, kad dauguma tėvų pajunta, jog pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva. Auklėjimas turi būti komandinis darbas. Svarbu ne priekaištaujant ar žeminant, o informuojant suteikti vaikams galimybę keisti savo elgesį. Pasirinkimas atveria naujas galimybes, o nuolatinis aiškinimas ir įsakinėjimas dažnai sukelia tik pasipriešinimą.