Žemaičių tarmės leksikos savitumai ir unikalūs žodžiai

Žemaičių tarmė (žem. žemaitiu kalba, žemaitiu ruoda) - lietuvių kalbos tarmė, [3] kurią daugiausia vartoja žemaičiai, gyvenantys Lietuvos vakarinėje dalyje (Žemaitijoje). Kartais žemaičių yra laikoma savarankiška baltų kalba, kuri turi atskirą kalbos kodą. [4] Kartu su aukštaičių tarme, ji yra viena pagrindinių lietuvių kalbos tarmių, skirstomų į smulkesnes patarmes. Nors konkretaus žemaitiško žodžio, atitinkančio bendrinės lietuvių kalbos „vystyklai“, pateiktuose šaltiniuose nerasta, žemaičių tarmė pasižymi itin savita ir turtinga leksika, išskirtine fonetika ir morfologija.

Žemaičių tarmės statusas ir istorinė raida

Lietuvių kalbos instituto išleistoje knygoje „Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“ [5] teigiama, jog lietuvių kalbos tarmės į aukštaičių ir žemaičių kalbotyros darbuose yra skirstomos nuo seno. Tokio paties skirstymo laikomasi ir Z. Zinkevičiaus [6] bei kitų dialektologų darbuose. Yra nesutariama dėl žemaičių idiomo statuso. Iki lietuvių bendrinės kalbos susiformavimo žemaičių kalbos sąvoka buvo vartojama labai dažnai. [9] Kita vertus, daugelis lietuvių dialektologų ją laiko tarme. [9] Tačiau kai kurie kalbininkai (Juozas Pabrėža ir Aleksas Girdenis [10]) bei kai kurios visuomeninės organizacijos (pvz., Žemaičių kultūros draugija) ir spaudos leidiniai vietoje „žemaičių tarmės“ nuosekliai vartoja „žemaičių kalbos“ sąvoką arba „žemaičių tarmės“ ir „žemaičių kalbos“ (abiem atvejais suprantamas kaip žemaičių tarmių visumą) sąvokas naudoja kaip sinonimiškas. [11]

Pasak Antano Salio, žemaičių tarmė nuo lietuvių kalbos turėjusi atsiskirti ~XV a. (pagal junginių *tj ir *dj raidą). [13] Panašios nuomonės laikėsi Zigmas Zinkevičius ir didelė dalis kitų kalbininkų. Žemaičių tarmės savitumą jie laikė kuršių kalbos substrato įtaka. [14] Aleksas Girdenis atsiskyrimo datą nukėlė į kur kas senesnius laikus, maždaug XIII a., dar prieš susidarant Lietuvos valstybei, [15] o vėliau, remdamasis archeologu Adolfu Tautavičiumi, pritarė mintiai, jog jau IV-V a. būta žemaičių genčių sąjungos, savitų papročių, ir, greičiausiai, kalbos. Pasak Girdenio, baltų kalbų skilimas į lietuvių, latvių ir žemaičių vykęs panašiu metu, o bendros lietuvių prokalbės nebuvę.

Fonetikos ir morfologijos ypatybės

Žemaičių tarmė yra gerokai modernesnė už aukštaičių. Viestoje aukšt. uo, ie žemaičiai taria trejopus garsus (pagal tai tarmė skirstoma į patarmes): šiaurinė dalis - ou, ėi [ọu, ẹi], pvz., douna 'duona', doud 'duoda', pėins 'pienas', žėids 'žiedas'; pietinė - ū, ī, pvz., dūna 'duona', dūd 'duoda', pīns 'pienas', žīds 'žiedas' (nuo etnonimo žydas skiriasi priegaide), vakarų - ō, ė̄: dōna 'duona', dōd 'duoda', pė̄ns 'pienas', žė̄ds 'žieda'. Žemaičiuose mažiau nei aukštaičiuose naudojamos afrikatos č ir dž. Prokalbėje buvę garsai *tj ir *dj (*jautjai, *gaidjai), tačiau žemaičių tarmėje po jų ėjęs balsis a supriešakėjo ir virto e (*jautjei, *gaidjei), dėl to nesusidarė afrikatos. Dabar tariama jautē ('jaučiai'), gaidē ('gaidžiai'), pontē ('pančiai'), žemaitē ('žemaičiai').

Žemaičių fonetikai būdinga galūnių redukcija: trumpieji nekirčiuoti balsiai žodžių galūnėse išnyksta - kerp ('kerpa'), lėp ('lipa'), neš ('neša'), gers ('geras'), sens ('senas'), tievs ('tėvas'), vėins ('vienas'), ons ('anas'), o jei yra j - ši irgi redukuojama: kraus ('kraujas'), naus ('naujas'), važiou ('važiuoja'), juo ('joja'), klausinie ('klausinėja'). Labiausiai galūnės redukuojamos šiaurės ir vakarų Žemaitijoje, kur didžiausias kirčio atitraukimas į žodžio pradžią.

Žemaičių tarmėje ryškiai apnykusios yra daiktavardžio ketvirtoji ir penktoji linksniuotės. Pažymėtina, kad žemaičių tarmėje visai išnykusi antroji veiksmažodžių asmenuotė - ji yra perėjusi į pirmąją. Žemaičiams būdingas atematinių veiksmažodžių vartojimas: lėikt ('lieka'), mėigt ('miega'), eit ('eina'), gėist/gīst ('gieda'), nėižt ('niežti'). Beveik visur žemaičiuose sangrąžininių veiksmažodžių daugiskaitos I asm. galūnė yra -muos (vežamuos, kelamuos, ėlsamuos = 'vežamės, keliamės, ilsimės'). [17] Sangrąžinės formos bendraties galūnė - -tėis/-tīs (praustėis, soktėis, pietuose praustīs, soktīs).

Unikali žemaičių tarmės leksika

Žemaičių tarmės leksikoje yra nemažai žodžių, nesutinkamų bendrinėje kalboje ar kitose lietuvių tarmėse. Šie žodžiai atspindi unikalią žemaičių kultūrą, buitį ir mąstyseną. Štai keletas pavyzdžių:

Be jau minėtų, žemaičių tarmėje gausu ir kitų savitų žodžių bei išsireiškimų, atspindinčių regiono kultūrą ir kasdienybę:

• Abivatelis - turtingas žmogus
• Apieka - globa
• Ciongs (Čiongs) - skersvėjis
• Dousmė - duoklė
• Garvelkis - anga virtuvėje viršum viryklos garams bei dūmams išeiti
• Kestės - dvi (gali būti sujungtos) kartelės šienui, šiaudams ir kt.
• Krezinka - krepšelis, pintinėlė
• Liecība - pažymėjimas, liudijimas; privilegija
• Makuldėjė - supliuškusi, sudribusi kepurė (perk.)
• Nokavėnkštietė - prievarta numarinti
• Paišielis - pieštukas
• Pruocė - darbas, triūsas
• Prusnos - lūpos
• Sluopė - troškintos bulvės
• Šakėnīs - tvoros statinis
• Širtva - lūšna, trobelė
• Šnuobelis - nosis
• Špikulā - akiniai
• Užduralis - sijonas
• Vėškus - namo pastogė, palėpė
• Vocelė - pintinė, krežis
• Žėbintė - šviesti
• Žėlava - gedulas

Skoliniai žemaičių tarmėje

Žemaičių, kaip ir kitose lietuvių tarmėse, nemažai slavybių. Pavyzdžiui:

• alasos ('triukšmas')
• viedros ('kibiras')
• kūmos ('krikštatėviai')
• ciels ('sveikas, ištisas')
• veselė ('vestuvės')
• ciuocė ('teta')
• dūšė ('siela')
• pagada ('geras oras')
• bodinkos ('statinys')
• nedielė ('savaitė; sekmadienis')
• rokoutėis ('kalbėtis')
• žanėtėis ('tuoktis')
• keravuotė ('saugoti')
• vierītė ('tikėti')
• mėslītė ('manyti')

Taip pat yra nemaža vokietybių:

• rinkis ('ratas, lankas')
• šinka ('kumpis')
• žekė ('kojinė')
• maktings ('galingas, stiprus')
• riktings ('tvirtas, geras')
• liousos ('laisvas')
• švaks ('menkas, silpnas')

Žemaičių tarmės patarmės ir rašyba

Žemaičių tarmė skirstoma į smulkesnes patarmes. Šiaurės žemaičiai skirstomi į telšiškius (Telšiai; rytinė patarmės dalis) ir kretingiškius (Kretinga; vakarinė patarmės dalis). Jų skiriamoji ypatybė - trumpųjų balsių u, i asimiliacija. Pietų žemaičiai skirstomi į raseiniškių (Raseiniai; pietinė ir šiaurrytinė patarmės dalis) bei varniškių (Varniai; šiaurinė patarmės dalis). Šių patarmių skiriamoji ypatybė - dvigarsių am, an, em, en tarimas.

Ankstyvieji žemaitiški tekstai, kaip ir aukštaičių atveju, rašyti lenkiškais rašmenimis. Dėl žemaitiškos rašybos imta diskutuoti Tarpukariu. 1939 m. kunigas B. Jurgutis siūlė rašyti kuo tiksliau fonetiškai, trumpuosius balsius u ir i, rašyti kaip o ir ė, o ilguosius balsius žymėti brūkšneliais ā, ē, ī, ū. Tokiai rašybai pritarė kalbininkas Antanas Salys bei Meno ir mokslo centro žemaičių tarmės sekcija. 1991 m. žemaičių rašybos pagrindus knygelėje „Žemaičių rašybos patarimai“ išdėstė Juozas Pabrėža. Vėliau jie dar pakoreguoti 1998 m. J. Pabrėžos ir Alekso Girdenio leidinyje „Žemaičių rašyba“. Žemaičių tarmė naudoja skirtingą abėcėlę nei bendrinė lietuvių kalba. Ji neturi nosinių raidžių, bet turi ilgąsias balses, tarp jų ir unikalią ė ilgąją (ė̄).

Skuodo rajono savivaldybės taryba vienintelė Lietuvoje savo darbo reglamente 2007 m. įteisino žemaitišką tarmę, kuria kalbama Tarybos posėdžių metu. Žemaitybės gausiai sutinkamos jau pirmojoje lietuviškoje kn...

tags: #kaip #vadinasi #zemaitiskai #vystyklai

• Ar įmanoma pastoti po gimdymo?
• Sužinokite apie dirbtinio apvaisinimo galimybes
• Perinatologijos principai
• Suomijos ugdymo sėkmės paslaptys darželiuose
• viskas apie Hillary Clinton karjerą