Vėžliai, kaip ir visi ropliai, kvėpuoja plaučiais. Tačiau vandens gyvūnai, tokie kaip vėžliai, turi specialius prisitaikymus, leidžiančius jiems ilgai išbūti po vandeniu. Jų kvėpavimo sistema yra labai efektyvi, o širdies ritmas sulėtėja, kai jie neria į vandenį, taip taupant deguonį.
Nors vėžliai kvėpuoja oru, jie gali ilgai išbūti po vandeniu dėl kelių priežasčių:

Vėžliai negali kvėpuoti tiesiogiai vandeniu, kaip žuvys. Jiems vis tiek reikia išnerti į paviršių, kad įkvėptų oro. Tačiau jie yra puikiai prisitaikę ilgai išbūti po vandeniu.
Kai vėžlys neria į vandenį, jo kūnas atlieka keletą prisitaikymų:

Pagrindinis skirtumas tarp sausumos ir vandens vėžlių kvėpavimo yra jų prisitaikymas prie aplinkos. Sausumos vėžliai kvėpuoja kaip ir kiti sausumos gyvūnai, naudodamiesi plaučiais. Vandens vėžliai, be plaučių, turi ir papildomus mechanizmus, leidžiančius jiems ilgai išbūti po vandeniu.
Vandens vėžlių kvėpavimo sistema yra kur kas sudėtingesnė ir efektyvesnė, leidžianti jiems prisitaikyti prie skirtingų aplinkos sąlygų ir ilgai išlikti po vandeniu, ieškant maisto ar vengiant plėšrūnų.
Nors straipsnyje kalbama apie vėžlius, verta paminėti, kad ir neišnešiotų naujagimių kvėpavimas yra ypatingai svarbus. Neišnešiotiems naujagimiams gali būti sunku savarankiškai kvėpuoti, nes jų plaučiai dar nebūna visiškai išsivystę. Jiems gali trūkti surfaktanto - medžiagos, kuri neleidžia plaučių alveolėms sulipti. Todėl neišnešiotiems naujagimiams dažnai reikia papildomos deguonies ar net dirbtinio kvėpavimo.
Šis faktas primena apie kvėpavimo svarbą visoms gyvybės formoms, nuo mažiausių naujagimių iki suaugusių vėžlių, kurie turi prisitaikyti prie savo aplinkos, kad galėtų sėkmingai gyventi.

Apibendrinant, vėžliai, nors ir kvėpuoja plaučiais, turi unikalių prisitaikymų, leidžiančių jiems ilgai išbūti po vandeniu. Tai apima didelius plaučius, sulėtėjusią širdies veiklą, galimybę atlikti anaerobinį kvėpavimą ir netgi odos kvėpavimą. Šie mechanizmai padeda jiems sėkmingai gyventi vandens aplinkoje.