Socialinis darbas Lietuvoje yra sparčiai besiformuojanti profesija, kurioje nuolat ieškoma efektyvių metodų ir strategijų, kaip geriausiai padėti vaikams, ypač patiriantiems socialinę riziką. Socialinio darbo profesijos specifika reikalauja, kad veikla būtų kuo mažiau formali ir biurokratiška, nes tik taip galima pasiekti silpniausią visuomenės socialinį sluoksnį.

Socialinio darbo metodai yra profesijos pagrindas, o norint aukštu lygiu spręsti visuomenės problemas, būtina remtis preciziška metodologija. Priešingu atveju, veikla gali tapti chaotiška ir nesisteminga, pasikliaujant vien asmenine intuicija. Šiandieninėje Lietuvoje galima išskirti du pagrindinius tiesioginės intervencijos metodus: individualų ir grupinį socialinį darbą.
Individualus darbas yra esminis metodas, apimantis konsultavimą, kurio metu socialinis darbuotojas siekia suprasti vaiko situaciją, jo poreikius ir problemas. Šis procesas susideda iš kelių etapų:

Grupinis darbas - tai metodas, leidžiantis vaikams spręsti problemas, ugdyti socialinius įgūdžius ir gerinti tarpusavio santykius. Grupių įvairovė plati: nuo paramos grupių, skirtų išgyvenantiems panašius sunkumus, iki įgūdžių ugdymo ar laisvalaikio grupių. Pagrindinis grupinio darbo pranašumas - socialinė parama ir galimybė pasijusti mažiau vienišam.
| Metodas | Pagrindinis tikslas | Nauda vaikui |
|---|---|---|
| Individualus | Problemų sprendimas | Dėmesys unikaliam vaiko poreikiui |
| Grupinis | Socializacija | Socialinė parama ir bendrystė |
Darbas su sudėtingo elgesio paaugliais reikalauja gilaus supratimo apie jų raidos ypatumus, traumų bei šeimos dinamikos poveikį elgesiui. Pykčio ir agresijos psichologinės šaknys dažnai slepiasi po nepatenkintais saugumo ir priėmimo poreikiais. Socialiniam darbuotojui svarbu įvaldyti streso valdymo technikas, kurios padeda ne tik pačiam specialistui išvengti perdegimo, bet ir nuraminti paauglį intensyvių emocijų metu.
Socialiniame darbe itin svarbus yra kompleksiškumas - tai reiškia, kad socialiniai darbuotojai dirba kartu su psichologais, pedagogais ir medikais, kad suteiktų vaikui visapusišką pagalbą. Darbas su vaiku jo artimiausioje aplinkoje - namuose ar mokykloje - leidžia geriau suprasti jo kasdienybę. XXI amžiuje ypač svarbus tampa socialinio darbuotojo, kaip įgalintojo, vaidmuo, padedančio individams savarankiškai kurti savo gyvenimą ir stiprinti jų pasitikėjimą savimi.

Kurdami taisykles ir ribas, specialistai turi atsiminti, kad jos turi būti ne bausmių įrankis, o priemonė, užtikrinanti laisvę ir saugumą. Aiškiai sutartos taisyklės padeda vaikams planuoti savo laiką ir jaustis stabiliau. Laisvė nėra tik privilegija - tai iššūkis, kurį įveikti padeda nuoseklus suaugusiojo palaikymas ir mokymasis iš realios patirties.