Sofoklis: antikinės tragedijos meistras ir jo palikimas
Sofoklis (gr. Σοφοκλης; 495 m. pr. Kr. - 406 m. pr. Kr.) - vienas žymiausių senovės graikų tragedijų kūrėjų, Atėnų pilietis, kurio kūryba tapo neatsiejama V a. pr. Kr. Atėnų aukso amžiaus dalimi. Jis gimė turtingo prekeivio Sofilo šeimoje Kolone, netoli Atėnų - mieste, kurio vardą poetas vėliau įamžino savo tragedijoje „Edipas Kolone“.
Nuo pat jaunystės Sofoklis garsėjo savo grožiu ir puikiomis savybėmis, buvo ugdomas ir mokomas muzikos bei poezijos meno. Dėl savo išvaizdos ir būdo atėniečių buvo gerbiamas ir vadinamas dievų mylimuoju. Būdamas vos šešerių, jis buvo išrinktas vadovauti berniukų chorui Salaminos pergalės minėjimo metu. Sofoklis aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime: buvo išrinktas strategu, Jūrų sąjungos iždininku, kolegijos pirmininku bei dievo Asklepijo žyniu.
Dramaturgo karjera ir naujovės
Sofoklio, kaip dramaturgo, kelias prasidėjo pergale prieš Aischilą dramaturgų varžybose. Aischilas tuo metu buvo 60 metų šlovę pelnęs garbus dramaturgas, o Sofoklis - tik jaunas 27 metų poetas. Teisėjai laurus skyrė Sofokliui, jo jaunystei ir atrastoms naujovėms.
Pagrindinės Sofoklio reformos teatre:
- Įvestas trečiasis aktorius (iki tol scenoje galėjo vaidinti tik du).
- Choro dalyvių skaičius padidintas nuo 12 iki 15.
- Atsisakyta privalomos trilogijos formos, kurioje visos trys tragedijos privalėjo būti susietos vienu mitu.
- Atsirado pieštos ir spalvingesnės dekoracijos.
- Sumažintas choro vaidmuo, labiau išplėtoti dialogai ir draminis veiksmas.
Sofoklis pats vaidino savo sukurtose pjesėse, tačiau gana greitai, dėl nusilpusio balso, vaidybą turėjo mesti. Per savo gyvenimą jis sukūrė apie 120 tragedijų, tačiau iki mūsų dienų išliko tik 7: „Ajantas“, „Antigonė“, „Trachinietės“, „Filoktetas“, „Elektra“, „Edipas karalius“ ir „Edipas Kolone“. Taip pat išliko dalis satyrų dramos „Pėdsekiai“.
Kūrybos bruožai ir filosofija
Sofoklis savo kūriniuose vaizdavo žmones tokius, kokie jie turėtų būti - kilnius, spalvingesnius ir realesnius nei Aischilo titanai. Jo tragedijų veiksmas pagrįstas daug geriau nei pirmtakų, įvykius sieja stipresni priežastiniai ryšiai. Vis dėlto visus jo žmones ir dievus valdo rūstusis likimas. Sofokliui žmogaus kentėjimas neatrodo gėdingas; kentėjimas nuplauna ir nuskaidrina žmogaus sielą.
Žemiau pateiktoje lentelėje apžvelgiami pagrindiniai Sofoklio kūrybos aspektai:
| Kriterijus | Apibūdinimas |
|---|---|
| Kūrybos laikotarpis | V a. pr. Kr. (Atėnų aukso amžius) |
| Pagrindinė idėja | Žmogaus vieta pasaulyje, harmonija ir likimo valia |
| Veikėjai | Stipriai apibrėžti charakteriai, herojinis humanizmas |
| Technika | Draminės kompozicijos dinamika, trečiasis aktorius |
Edipo mitas ir tragedijos esmė
„Edipas karalius“ laikomas giliausiu pasakojimu apie žmogaus laimės nepastovumą. Tėbų karalių Lajų ir jo žmoną Jokastę orakulas įspėjo, kad jų sūnus užmuš tėvą ir ves motiną. Edipas, bandydamas išvengti šio likimo, patenka į savo paties suregztas pinkles. Tragedija pradedama nuo momento, kai miestą ištinka maras, ir Edipas pasižada surasti kaltininką. Šis kaltininko ieškojimas yra tragedijos ašis, kurioje Edipas, norėdamas išsiaiškinti tiesą, pats atskleidžia baisiąją paslaptį.
Šiandien Sofoklio kūryba vis dar išlieka aktuali. Jo tragedija „Antigonė“ yra populiariausia antikinė drama Lietuvos mokyklose, o režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatytas „Edipas karalius“ rodo, kad antikinės temos apie moralę, pareigą ir likimą jaudina ir šiuolaikinį žiūrovą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
