Stasys Lozoraitis: Diplomato ir Tautos Tarno Biografija
Stasys Lozoraitis (1898-1983) - tai viena ryškiausių XX amžiaus Lietuvos asmenybių, diplomatas, valstybės veikėjas, kurio gyvenimas ir darbai neatsiejamai susiję su nepriklausomos Lietuvos išsaugojimu ir atkūrimu.
Gimęs 1898 m. rugsėjo 5 d. Kaune, visuomenės veikėjo, publicisto bei advokato Motiejaus Lozoraičio ir Marijos Jaroševičiūtės šeimoje, jaunasis Stasys nuo pat pradžių buvo apsuptas pilietiškumo ir intelektualumo dvasios. Kaune baigęs keturias gimnazijos klases, 1918 m. pabaigoje grįžęs į nepriklausomą Lietuvą, jis nedelsdamas pradėjo dirbti Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje. Nuo 1919 m. jis paskirtas Ministrų kabineto kanceliarijos viršininku, o 1922 m. - Ministrų kabineto reikalų vedėju. Šios pareigos jam suteikė vertingos patirties valstybės valdymo srityje.
Jau 1923 m. balandžio mėn. Stasys Lozoraitis pradėjo savo ilgametę diplomatinę karjerą. Nuo 1923 iki 1929 m. jis dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, kur 1925 m. buvo paskirtas pirmuoju sekretoriumi, o nuo 1928 m. - patarėju. Tuo pat metu jis klausė teisės paskaitų Berlyno universitete. Vėliau, nuo 1929 m. pabaigos iki 1932 m., jo diplomatinis kelias vedė prie Šventojo Sosto Italijoje, kur jis nuo 1931 m. ėjo laikinojo reikalų patikėtinio pareigas. 1932 m. rugsėjo mėn. su šeima jis grįžo į Lietuvą, kur užėmė svarbias pareigas.
Grįžęs į Tėvynę, Stasys Lozoraitis 1932-1934 m. vadovavo Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamentui. Jo veiklos prioritetu laikėsi geri santykiai su Europos ir ypač su gretimomis valstybėmis. 1934 m. birželio 12 d. prezidento Antano Smetonos įsakymu jis buvo paskirtas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru. Šiose pareigose, 1934 m., jo iniciatyva Ženevoje buvo pasirašyta Baltijos valstybių santarvės sutartis, o 1935 m. jis išrinktas Paryžiaus tarptautinės diplomatinės akademijos nariu. Jo pastangos santykiuose su Lenkija siekė modus vivendi. 1938 m. kovo mėn., Lenkijai pateikus Lietuvai ultimatumą, jis parašė prašymą atsistatydinti iš pareigų, tačiau prezidentui A. Smetonai nesutikus, jas ėjo iki metų pabaigos. 1939 m. jis buvo Užsienio reikalų ministerijos įgaliotasis ministras, pirmininkavo komisijai, kuri nagrinėjo problemas, susidariusias Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą. Nuo 1939 m. vasario mėn. jis ėjo nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro pareigas Italijoje, šias pareigas jis tęsė iki pasiuntinybės Romoje Villa Lituania uždarymo 1940 m.
Artėjant sovietų okupacijai, 1940 m. birželio 2 d. tuometinis LR užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys visoms Lietuvos pasiuntinybėms išsiųstoje telegramoje paskyrė Stasį Lozoraitį užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) šefu. Šiuo svarbiu aktu J. Urbšys sukūrė naują Lietuvos diplomatinės tarnybos šefo instituciją, kuri sovietų okupacijos laikotarpiu tapo aukščiausiu legalus Lietuvos valstybės pareigūnu de jure. 1940 m. pabaigoje A. Smetonos pasirašytais Kybartų aktais S. Lozoraitis buvo paskirtas prezidento pavaduotoju ir Ministru pirmininku. Kaip LDT šefas, jis aktyviai dalyvavo bendrose LDT ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto konferencijose (1946 m. Berne ir 1947 m. Paryžiuje) bei vėlesniuose jų susitikimuose. LDT šefo pareigas, su nedidele pertrauka (1941 m. gruodžio 2 d. - 1945 m. lapkričio 15 d., jį pavadavo diplomatas Jurgis Šaulys, tuo metu rezidavęs Šveicarijoje), jis ėjo iki pat savo mirties 1983 m. gruodžio 24 d. Jo iniciatyva, 1940 m. birželio 15 d. SSRS okupavus Lietuvą, visi užsienio šalyse akredituoti Lietuvos pasiuntiniai pateikė jų vyriausybėms protesto notas. Nuo 1960 m. jis dar perėmė Lietuvos atstovo Prancūzijai pareigas. Jis nuolat kėlė Lietuvos išlaisvinimo klausimą įvairių šalių spaudoje, lankydamas Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministrus, siųsdamas laiškus ir memorandumus Jungtinių Tautų organizacijai ir tarptautinėms konferencijoms. Jis taip pat bendradarbiavo su lietuvių išeivijų organizacijomis, daugiausia su VLIK - 1968 m. VLIK ir jo iniciatyva buvo parengtas memorandumas daugelio valstybių vyriausybėms Lietuvos nepriklausomybės 50 metinėms paminėti, o 1970 m. pasiųstas laiškas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui R. Nixonui sulaukė atsakymo, kad Jungtinės Amerikos Valstijos pritaria Baltijos šalių nepriklausomybės siekiui.
Stasys Lozoraitis (1898-1983) palaidotas Romoje, o 1998 m. lapkričio 10 d. jis buvo perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Jo gyvenimas ir darbai yra įkvėpimo šaltinis ateities kartoms, liudijantis apie nepajudinamą tikėjimą Lietuva ir jos nepriklausomybe.
Stasys Lozoraitis (jaunesnysis): Diplomatas ir „Vilties Prezidentas“
1924 m. rugpjūčio 2 d. Berlyne gimė Stasys Lozoraitis (jaunesnysis), diplomato Stasio Lozoraičio (1898-1983) ir žymios visuomenės veikėjos bei pedagogės Vincentos Matulaitytės-Lozoraitienės (1896-1985) šeimoje. Jo brolis - Kazys Lozoraitis (1929-2007), taip pat diplomatas.
1935-1939 m. Stasys Lozoraitis mokėsi Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje Kaune. 1943 m. Romoje jis baigė vokiečių gimnaziją, o 1944-1948 m. studijavo Romos universiteto Teisių fakultete. Šios studijos ir šeimos aplinka jam padėjo suprasti diplomatinio darbo svarbą.
1970 m. birželio 15 d. Stasys Lozoraitis pradėjo eiti Lietuvos atstovo pareigas prie Šventojo Sosto. Vėliau jis dirbo Lietuvos atstovybėje Vašingtone (nuo 1983 m.), tapo nepaprastuoju ir įgaliotuoju Lietuvos ambasadoriumi JAV (nuo 1991 m.). Jo diplomatinė karjera buvo neatsiejama nuo Lietuvos valstybės atkūrimo ir įtvirtinimo pastangų.
1993 m. Stasys Lozoraitis kandidatavo LR Prezidento rinkimuose, tačiau nesėkmingai - gavo 38,9 % balsų, o rinkimus laimėjo Algirdas Brazauskas. Nepaisant pralaimėjimo, S. Lozoraitis ne tik atstovavo, bet ir aktyviai dalyvavo Lietuvos valstybės atkūrimo bei įtvirtinimo pastangose. Jo kandidatavimas ir nuolatinis optimizmas pelnė jam „Vilties prezidento“ vardą. Jis nuolat kartojo: „Aš esu optimistas“, liudydamas spaudoje skelbti interviu bei vaizdo įrašai.
Jo tėvas, Stasys Lozoraitis (1898-1983), buvo svarbi figūra Lietuvos diplomatijoje, 1940 m. paskirtas užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos šefu. Ši pareiga buvo perduota ir jaunesniajam Stasiui, kuris, sekdamas tėvo pėdomis, tapo vienu svarbiausių Lietuvos diplomatijos atstovų.
1994 m. birželio 13 d. Stasys Lozoraitis mirė Džordžtauno universitetinėje ligoninėje, Vašingtone. Jis palaidotas JAV, Konektikuto valstijoje Putnamo miesto kapinėse, o 1999 m. buvo perlaidotas Lietuvoje, Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
1992 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktaro vardas. Jo atminimui 1995 m. vasario 16 d. Kaune, prie namo (K. Donelaičio g. 19), atidengta memorialinė lenta. 1996 m. Vienybės aikštės skverelyje pastatytas paminklas, o 1996 m. sukurtas filmas „Vilties prezidentas“. 1999 m. Petrašiūnų kapinėse pastatytas antkapinis paminklas.
Lozoraitiškių Giminės Indėlis į Lietuvos Diplomatiją
Lozoraičių giminė paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, ypač diplomatijos srityje. Vyresnysis Stasys Lozoraitis (1898-1983) ne tik ėjo aukštas pareigas Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, bet ir tapo jos šefu po Lietuvos okupacijos, išlaikydamas jos tęstinumą de jure. Jo sūnus, Stasys Lozoraitis (1924-1994), tęsė tėvo darbą, tapdamas svarbiu Lietuvos atstovu Vatikane ir JAV, bei kandidatu į Lietuvos Respublikos Prezidentus.
Taip pat svarbus giminės narys yra Kazys Lozoraitis (1929-2007), jaunesnysis Stasio Lozoraičio (vyresniojo) sūnus, kuris taip pat pasirinko diplomato kelią. Jis dirbo Italijos radijuje, Vatikano radijo lietuvių redakcijoje, buvo LR ambasadorius prie Šventojo Sosto ir prie Maltos ordino. Jo pasirinkimas sekti tėvo ir brolio pėdomis rodo giminės tradicijų stiprybę ir įsipareigojimą Lietuvai.
Lozoraičių šeimos biblioteka 2007 m. buvo pargabenta į Lietuvą, liudydama ne tik jų asmeninį indėlį, bet ir šeimos istorinę atmintį, kurią jie siekė išsaugoti ir perduoti.
Lozoraičių giminės istorija yra pavyzdys, kaip asmeninis pasišventimas, valstybingumo puoselėjimas ir optimizmas gali prisidėti prie tautos išlikimo ir laisvės siekio net pačiais sunkiausiais laikais.
tags: #kada #gime #lazoraitis
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
