Vaikų konfliktų sprendimo menas
Vaikai - itin emocionalios būtybės. Jei suaugęs žmogus į nuoskaudą ar įžeidimą gali sureaguoti nutylėdamas, tai vaikų tarpusavio nesutarimai lengvai virsta konfliktu. Kiekvienas ikimokyklinio amžiaus mažylis yra savotiškas egoistas, pradedantis suvokti savo „Aš“ - poreikius, norus ir siekius. Todėl reikalauti iš mažylio mandagaus „Atleiskite, gal būtumėte toks malonus ir grąžintumėte mano mašinėlę?“ - beprasmiška.
Tačiau mokyti vaiką nesuirzti dėl smulkmenų tikrai verta, nes šio amžiaus vaikai labai jautriai reaguoja į suaugusiųjų elgesį ir patys prie jo prisiderina. Jei mama pradės barti skriaudiką ar akivaizdžiai piktintis tuo, kas įvyko, vaikas sunkiau pamirš „skriaudą“. O jei su šypsena pasakys: „Ir ko gi tu raudoji?“, tai gali padėti vaikui greičiau atleisti.
Vyresni nei 3-jų metų amžiaus vaikai jau aktyviai dalyvauja socialinėje aplinkoje. Šio amžiaus mažyliai pradeda lankyti darželį, o „naminukai“ tampa pastovūs žaidimų aikštelių lankytojai. Atitinkamai, vaikas mokosi bendrauti (tuo pačiu ir konfliktuoti) su bendraamžiais. Šio amžiaus vaikams formuojasi supratimas, kas yra „gerai“, o kas „blogai“, kas „teisinga“, o kas „neteisinga“. Todėl labai svarbu nepraleisti galimybės realios situacijos pavyzdžiu paaiškinti vaikui, kas teisus, o kas kaltas (net jei vaikiško konflikto metu kaltas bus jis pats): „Tu neatsiklausęs paėmei Petriuko mašinėlę, todėl jis sugriovė tavo smėlio pilį.“ Taip pat reikėtų pasiūlyti galimus kitus veiksmingus konflikto sprendimo kelius: atsiprašyti, įrodyti savo teisingumą pašnekovui arba sugalvoti kompromisinį sprendimą. Ikimokyklinukas jau geba suprasti tokį paaiškinimą ir iš to pasidaryti bendrą išvadą: „Neskriausk kitų - tada ir tavęs neskriaus“ ir tai sėkmingai taikyti kitose analogiškose situacijose.
Patarimas: neskubėk savo mažylio gelbėti iš visų vaikiškų konfliktinių situacijų! Nors kartelį jis turi įsitikinti, ar tėvų pamokymai veikia ir kokia bus reakcija į jo paties veiksmus.
Šešerių metų vaikas pradeda eiti į mokyklą ir patenka į visiškai naują kolektyvą, kuriame greitai susiformuoja savi įstatymai ir taisyklės, kurių reikia laikytis. Buvo atliktas toks eksperimentas: vasaros stovykloje vienu metu atvykusių 10-ies vaikų grupę padalino į 2 būrius. Kiekvienas būrys turėjo savo atributiką, skanduotes, daineles ir t.t., tačiau laiko leidimas ir „ideologija“ praktiškai niekuo nesiskyrė. Tai yra viena iš dažniausiai pasitaikančių vaikų tarpusavio konfliktų priežasčių. 99% atvejų vaikai geba savarankiškai susidoroti su jais.
Suaugusiems negalima užimti „pasaulio taikdario“ pozicijos: skundikai vaikiškuose kolektyvuose nemėgstami ir ne šiaip sau - iš mokyklinio skundiko gali išaugti žmogus, negebantis savarankiškai priimti sprendimų. Todėl tėvams čia tenka išmintingo patarėjo vaidmuo. Skirtingai nei paaugliams, jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams tėvų ir mokytojų autoritetas paprastai dar būna svarbus ir jie noriai dalinasi su jais savo problemomis. Vaikiški konfliktai su laiku darosi sudėtingesni - tai ne trumpalaikis suirzimas dėl atimto žaisliuko, o klausimai, liečiantys asmeninio teigiamo įvaizdžio ir autoriteto bendraamžių tarpe susikūrimą, draugų susiradimo problemas, o galbūt ir pirmos išdavystės potyrį.
Pasvarstyk kartu su vaiku (neutralioje aplinkoje, toliau nuo skriaudiko): kokiomis aplinkybėmis iškilo konfliktas, ar galima išsiaiškinti abiejų pusių elgesio motyvus ir, galiausiai, kaip galima išspręsti susidariusią situaciją. Norėtųsi išskirti ko gero vienintelį atvejį, kuomet konflikto tarp vaikų sprendimo negalima palikti savieigai, tai - viso kolektyvo „užsisėdimas“ ant vieno vaiko. Deja, tokia „balta varna“ tapti gali bet kuris vaikas dėl visiškai neobjektyvių priežasčių.
Papildomų sunkumų tėvams ir pedagogams kyla dėl to, kad paauglys, skirtingai nei jaunesnio amžiaus vaikas, mažiau linkęs atvirauti ir pasakoti apie konfliktus tarp bendraamžių. Tačiau iš tikrųjų, tame amžiuje jis dar yra vaikas. Tėvai, sužinoję apie panašias savo numylėtinio problemas, dažnai pradeda patarinėti (kartais net reikalauti), kad šis „nesusidėtų su blogiukais“. Tam, kad jis galėtų save įvertinti adekvačiai ir pasijausti laimėtoju, tame amžiaus tarpsnyje jam tiesiog būtina patekti į kompaniją, kokia „bloga“ ji bebūtų. Ir tai padaryti jis turi savarankiškai.
Vaikų tarpusavio konfliktai tėvams dažnai atrodo nereikšmingi. Tačiau, patikėk, tai, kas suaugusiam atrodo savaime suprantama, vaikui gali sukelti daug neaiškumų. Ankstyvuoju gyvenimo periodu - vaikystėje - konfliktų tikrai netrūksta. Paprasti vaikiški žaidimai virsta kova už būvį, kasdieniai pasivaikščiojimai - isterikomis, išbandymu tiek vaikui, tiek jo tėveliams.
Konfliktų priežastys ir sprendimo būdai
Konfliktas - tai skirtingų nuomonių, pažiūrų, tikslų susidūrimas. Jie kyla dėl to, jog kiekvienas iš mūsų esame skirtingi, individualūs, su savo poreikiais ir norais, lūkesčiais bei tam tikrais elgesio įpročiais. Ši tema aktuali kiekvienam tėvui, kuris augina mažamečius vaikus. Konfliktai yra natūralus ir kasdieniškas reiškinys. Vaikai bendraudami, konfliktuodami ir spręsdami konfliktines situacijas kaupia patirtį ir mokosi bendrauti. Ši patirtis vaikams labai reikalinga, kad mokėtų bendrauti su bendraamžiais. Šios patirties dėka jie pažįsta pasaulį, supranta, kas yra gerai, o kas ne. Dažnai tai gali sukelti nemažai skausmo, baimės, įvairių klausimų.
Vaikų konfliktų sprendimo mokymo būdas - asmeninis pavyzdys. Jeigu mes patys sugebame socialiais būdais, nežeminant kitų ir savęs išspręsti konfliktines situacijas - vaikai tai matydami, perima šį elgesį iš mūsų. Vaikų konfliktinėse situacijose suaugusiųjų vaidmuo yra - padėti vaikams mokytis apsiraminti ir tinkamais būdais susitarti. Tačiau tai ne visiems vaikams pavyksta iš karto.
Principai sprendžiant vaikų konfliktus:
- Atskyrimo principas: Jis pagrįstas tuo, jog konfliktuojančius vaikus derėtų išskirti ir nuvesti į skirtingas zonas. Tai reiškia, kad kai pastebėsite, jog konfliktas tarp vaikų yra pačiame įkarštyje, jums tiesiog reikia juos atskirti.
- Pusiausvyros principas: Šis principas yra priešingybė pirmajam. Konflikto metu neišskirkite vaiko, kuris yra kaltas, o kuris ne. Reikia konfliktuojantiems vaikams paaiškinti, kad abu yra lygūs ir abu yra tiek pat kalti dėl konflikto. Šis principas daugiausia taikomas, tuomet, kai konfliktuoja vaikai, augantys vienoje šeimoje.
Norint padėti vaikams išmokti tinkamai išspręsti konfliktines situacijas, šių žingsnių derėtų laikytis ir nepraleisti nei vieno. Psichologė Eglė Kuraitė-Žičkė teigia, kad padedant vaikams mokytis spręsti konfliktus, pradžioje reikia padėti jiems išmokti suvaldyti savo emocijas, kadangi emocijos ir yra konflikto pagrindas. Jas suvaldžius, būtina surasti problemą: dėl ko kilo konfliktas? Kokia yra pagrindinė problema? Ją suradus, privalu išklausyti abiejų konfliktuojančių pusių. Tik viską sužinojus ir išklausius galima adekvačiai viską apgalvoti ir suvokti. Tuomet reikia ieškoti bendradarbiavimo būdų, kurie tenkintų abi puses. Dažnai tai būna pats ilgiausias žingsnis, kadangi yra ganėtinai sunku surasti sprendimą, kuris tenkintų abi konfliktuojančias puses. Paskutinis žingsnis - susitarimas dėl veiksmų plano.
Kasdieniai konfliktų sprendimo įgūdžiai vaikams | Išmokite paprastų konfliktų sprendimo strategijų
Vos pastebėjus vaikų tarpusavio konfliktą, nereikia iškarto jo malšinti. Visuomet reikia suteikti vaikams galimybę patiems išspręsti konfliktą. Tačiau, jeigu matote, kad vaikams reikia pagalbos - nedelskite. Padėkite! Stebėkite vaikus konflikto metu: jų bendravimą, kaip jie sprendžia iškilusią problemą ar nuomonių nesutarimą. Išsiaiškinkite, kokiais būdais jie tai daro. Būtina pagirti vaikus, jei jie konfliktą išsprendė tinkamai, be muštynių ir barnių. Turite žinoti, jog Jūs patys modeliuojate savo vaikų auklėjimą. Juk vaikas yra kaip lengva medžio šakelė - į kurią pusę vėjas pučia, ten ir linksta. Svarbu nepamiršti, kad vaikai yra tėvų atspindys veidrodyje. Vaikai auga kopijuodami Jus, Jūsų elgesį, kalbą, gestus ir t.t. Konfliktus sprendžia irgi taip, kaip Jūs. Vaikai mokosi spręsti konfliktines situacijas - stebėdami ir kopijuodami Jūsų elgesį konfliktinėse situacijose. Kokį pavyzdį jiems rodote, tokį jie jį ir mato bei savo elgesiu kopijuoja.
Dr. Ross Greene, amerikiečių klinikinio vaikų psichologas, teigia, kad rizikingos elgsenos vaikai - tai tikslesnis pavadinimas. Jei tik sugeba - vaikai (ir suaugę) elgiasi tinkamai. Sutrikusi elgsena pasireiškia tada, kai vaikui keliami reikalavimai pranoksta jo turimus įgūdžius tinkamai į juos atsakyti. Patys vaikai niekaip nesirenka elgesio sutrikimų, panašiai kaip ir niekas nesirinktų prastai skaityti ar rašyti su klaidom. Tada kai kurie pratrūksta ašaromis, patempia lūpą ar užsisklendžia savyje. Vieni nustoja kvėpuoti, kiti pratrūksta klykti, paleidžia į darbą kumščius, spardosi, išgyvena panikos priepuolius ar puola niokoti turtą. Paprastai didžiausią dėmesį sutelkiame į vaiko elgesį nevilties akimirkomis, o išties reikėtų į jį mažiausiai to dėmesio kreipti. Svarbiausia čia yra trūkstami vaiko įgūdžiai ir aplinkybės, kuriomis tų įgūdžių stoka gyvenimą daro nepakenčiamą. Šie veiksniai - tai neįveikti sunkumai, kuriuos, ko ne visais atvejais įmanoma iš anksto nuspėti. Pirminė strategija - yra siekis įveikti nemalonią savijautą sukeliančius sunkumus, problemas. Meduolio ir botago principas neduoda trokštamų rezultatų, nes taikant šį „auklėjimą“ vaikas neįgyja trūkstamų įgūdžių ir neišmoksta tinkamai spręsti problemas, dėl kurių ir kyla nevaldomų emocijų protrūkiai. Bausmė tik šliūkšteli į ugnį žibalo. Psichiatrijos specialistų diagnozės nesuteikia daug informacijos apie įgūdžius, kurių stokoja vaikas bei apie veiksnius, dėl kurių šis trūkumas ypač apkartina gyvenimą. Tokios diagnozės kaip prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas, depresija, autizmas, bipolinis afektinis, aktyvumo ir dėmesio, elgesio ir emocijų sutrikimas, prieraišumo sutrikimas iš dalies gali būti naudingos, jos patvirtina, jog problema yra. Tačiau jei sutelksime dėmesį į simptomus, rizikingą elgesį, o ne į atsiliekančius įgūdžius ir neįveiktus sunkumus, kurie lemia tokį elgesį, naudos bus mažai. Akivaizdu, kad jei vaikas gebėtų lanksčiau mąstyti, lengviau pakelti nusivylimą ir veiksmingiau spręsti sunkumus, jis tą ir padarytų. Privalome tapti su vaiku sąjungininkais, o ne priešininkais. Bene dažniausia priežastis, dėl ko kyla barniai namuose - namų darbai. Kai neįveikti sunkumai, dėl kurių kyla pykčiai, yra įvardinti, dauguma atvejų taps nuspėjami.
Vaikų konfliktų sprendimo metodai
Ikimokyklinio amžiaus vaikai dar neturi pakankamai įgūdžių valdyti savo jausmus, palaukti, suprasti kaip jaučiasi kitas, todėl tiek darželyje ar kieme, tiek tarp brolių sesių gali kilti įvairių konfliktų. Labai svarbu, kad tinkamai juos spręsti vaikams padėtų suaugusieji. Paramos vaikams centro socialinių emocinių įgūdžių programos „Antras žingsnis“ vadovė, psichologė Ieva Dulinskaitė sako, kad suaugusieji turėtų būti šalia, atidžiai stebėti vaikų elgesį ir parodyti kryptį, kaip elgtis kilus konfliktui.
„Tinkamai spręsti konfliktus vaikai mokosi iš suaugusiųjų, todėl labai svarbu, kaip tėvai ir mokytojai reaguoja, kai susipyksta broliai sesės, kiemo ar darželio draugai. Ikimokyklinukai turi išmokti ne tik draugauti, susitarti, bet ir tinkamų būdų rodyti savo jausmams, atidėti impulsyvius veiksmus ir kitų socialinių emocinių įgūdžių“, - pabrėžia psichologė. Pasak I. Dulinskaitės, vos kilus konfliktui tarp vaikų, suaugusiems reikėtų neskubėti ir pirmiausia stebėti, ar jiems pavyksta išspręsti situaciją patiems. Kai problema nėra didelė, labai dažnai vaikai patys randa kūrybiškų sprendimo būdų.
Kai reikia padėti spręsti konfliktą, suaugusiems labai svarbu elgtis ir kalbėti ramiai. Tėvų ar mokytojų susitvardymas, ramus nusiteikimas ir reagavimas, moko to paties ir vaikus. Taip pat labai svarbu nedaryti skubotų išvadų, nepradėti kaltinti ar moralizuoti. „Pradžioje geriausia įvardinti, ką išgirdote ar pamatėte ir tuomet leisti pasisakyti po vieną. Pavyzdžiui: „Girdžiu riksmus, kas nutiko?“, - pataria Paramos vaikams centro psichologė. - Abiems konflikto pusėms papasakojus situaciją iš savo perspektyvės, svarbu parodyti, kad visi buvo išgirsti. Atslūgus konflikto įkarščiui, vyresnius vaikus reikėtų mokyti suprasti vienas kito jausmus ir ieškoti galimų sprendimo būdų. Galima paklausti: „Kaip manai, kaip jautėsi brolis, kai užmynei jo pilį?, „Kaip manai, kaip jautėsi sesė, kai ją pastūmei?“. Tai padeda kiekvienam vaikui jaustis išgirstam, suprasti, kad abiejų veiksmai privedė prie esamos situacijos, o išgirdus kito pusę, stiprėja empatijos jausmas. Tada vertėtų vaikų klausti, ką kiekvienas galėjo padaryti kitaip, kad konfliktas nebūtų kilęs. O paskui paprašyti, kad išvardintų sprendimo būdus, kurie padės susitarti ateityje.“
Ko nedaryti suaugusiems? Norint, kad vaikai mokytųsi tinkamo konfliktų sprendimo, atpažinti ir įvardinti jausmus, labai svarbu konfliktinėje situacijoje suaugusiems neprimesti savo sprendimo ir nestoti į vieno iš vaikų pusę. „Primesdami vaikams savo sprendimą, mes vaikų nieko nemokome, jie praranda galimybę bandyti išsakyti savo jausmus, poreikius, įsigilinti į kito poziciją. O tėvų ar mokytojų buvimas kurioje nors vienoje pusėje gali turėti neigiamos įtakos vaikų santykiams ir požiūriui vienas į kitą, sustiprinti konkurenciją, norą keršyti, pamokyti brolį, sesę ar darželio draugą“, - atkreipia dėmesį I. Dulinskaitė. Ir priduria, kad nereikėtų vaikų versti iš karto po konflikto vienas kito atsiprašyti. Dažnai jiems reikia laiko, kad nurimtų jausmai ir jie galėtų apmąstyti situaciją. Atsiprašymas bus tikresnis ir nuoširdesnis, jei bus išsakomas ne verčiant suaugusiems, mechaniškai, o pasakytas apgalvotai ir tuomet, kai pats vaikas jaučiasi pasiruošęs atsiprašyti.
Spręsti konfliktus, valdyti savo jausmus, kurti draugystes ir kitų socialinių emocinių įgūdžių, šiais metais vaikai yra mokomi 23-juose įvairių Lietuvos miestų ir miestelių darželiuose, Paramos vaikams centrui kartu su „Eika“ grupe įgyvendinant projektą „Antras žingsnis darželiams“. Planuojama, kad bus pravesta 4 060 socialinių emocinių įgūdžių pamokėlių 558 vaikams.
Klasė - tai mažytis socialinis mikrokosmas, kuriame susiduria skirtingos asmenybės, vertybės ir lūkesčiai. Kiekvienas mokytojas, žengiantis į klasę, neišvengiamai tampa ne tik žinių perteikėju, bet ir socialinių procesų moderatoriumi. Vilniaus Pažinimo Medis istorijos mokytoja Giedrė Stonkutė pasakoja: „Per 15 darbo metų supratau, kad konfliktai klasėje - ne problema, o galimybė. Galimybė mokiniams augti emociškai, o man - tobulėti kaip pedagogei. Konfliktai klasėje kyla dėl įvairių priežasčių: konkurencijos, nesusikalbėjimo, kultūrinių skirtumų, asmeninių antipatijų ar tiesiog paauglystės audros. Jie gali pasireikšti atvirai - garsiais ginčais, arba paslėptai - tyla, ignoravimu, subtiliu psichologiniu spaudimu. Psichologė Rūta Janonienė pabrėžia: „Konfliktas visada turi savo priešistorę. Geriausias konfliktas - tas, kuris niekada neįvyko.“
Klaipėdos licėjaus matematikos mokytojas Tomas Petrauskas dalijasi savo patirtimi: „Pirmą mokslo metų savaitę skiriame ne matematikai, o taisyklėms kurti. Mokiniai patys siūlo, kaip spręsime konfliktus, kokios bus pasekmės už tam tikrą elgesį.“ Kauno Jono Jablonskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Irena Daukšienė pasakoja: „Turiu ’emocijų termometrą’ - paprastą vizualinę priemonę, kur mokiniai kiekvieną rytą pažymi savo emocinę būseną. Tai padeda man matyti, kas šiandien gali būti labiau pažeidžiamas, kam reikia daugiau dėmesio.“
Nepaisant visų prevencijos pastangų, konfliktai vis tiek kyla. Mediacija - tai struktūruotas procesas, reikalaujantis specifinių įgūdžių ir strategijų. Panevėžio „Minties” gimnazijos socialinė pedagogė Jolanta Vaitkevičienė teigia: „Mediacija nėra bandymas priversti mokinius susitaikyti. Tai procesas, kurio metu jie patys atranda sprendimus.“ „Svarbiausia mediacijos metu - išlikti neutraliam,” - pabrėžia Šiaulių Saulėtekio gimnazijos psichologė Vaida Rimkienė. „Mokiniai iškart jaučia, jei palaikau vieną pusę. Praktinis patarimas: mediacijai naudokite „Aš teiginius” vietoj kaltinančių „Tu teiginių”.
Alytaus Jotvingių gimnazijos direktorė Jovita Petrauskienė pasakoja apie savo mokyklos patirtį: „Anksčiau turėjome griežtą nuobaudų sistemą - pastabos, papeikimai, šalinimas iš mokyklos. Rezultatai buvo prasti - konfliktuojantys mokiniai dar labiau užsisklęsdavo, o problemos gilėdavo. Prieš penkerius metus pradėjome taikyti restoratyvines praktikas. Restoratyvinių praktikų esmė - suteikti balso teisę visiems konflikto dalyviams, įskaitant tuos, kurie buvo netiesiogiai paveikti.“ Mokytoja metodininkė Rasa Paulauskienė iš Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos pabrėžia: „Restoratyvinės praktikos reikalauja laiko ir kantrybės.“ Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos informacinių technologijų mokytojas Gediminas Vaitkus eksperimentuoja su technologijomis konfliktų sprendimui: „Sukūrėme anoniminę platformą ‘Kalbėkimės’, kur mokiniai gali pranešti apie konfliktus ar patyčias. Sistema leidžia pasirinkti, ar jie nori tiesioginio įsikišimo, ar tik atkreipti dėmesį į problemą.“ „Technologijos gali būti puikus pagalbininkas, bet ne pakaitalas,” - perspėja Vilniaus Gabijos gimnazijos psichologė Daiva Šukytė. „Jos geriausiai veikia kaip papildomas įrankis, o ne kaip vienintelis sprendimas.“
Lietuvos mokyklos tampa vis įvairesnės - jose mokosi vaikai iš skirtingų kultūrinių, religinių ir socialinių kontekstų. Klaipėdos „Varpo” gimnazijos socialinė pedagogė Jūratė Kazlauskienė, dirbanti mokykloje su dideliu užsieniečių skaičiumi, dalijasi patirtimi: „Skirtingose kultūrose konfliktas suvokiamas skirtingai. Pavyzdžiui, kai kuriose kultūrose tiesioginis akių kontaktas konflikto metu laikomas nepagarbiu, kitose - priešingai, žiūrėjimas į šalį rodo nesąžiningumą.“ Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos mokytoja Svetlana Novikova pabrėžia: „Kultūriškai mišrioje klasėje konfliktų sprendimas prasideda nuo savęs pažinimo.“
Konfliktų sprendimo įgūdžiai nėra įgimti - jie vystomi ir tobulinami per praktiką, refleksiją ir mokymąsi. Šiaulių Didždvario gimnazijos biologijos mokytoja ekspertė Virginija Dargienė prisimena: „Prieš dvidešimt metų maniau, kad žinau viską apie konfliktų sprendimą. Dabar suprantu, kad kiekvienas konfliktas yra naujas mokytojas.“ Panevėžio rajono švietimo centro metodininkė Rasa Juknevičienė pataria: „Mokytojai dažnai vengia kalbėti apie konfliktus klasėje, bijodami pasirodyti nekompetentingi. Tačiau bū именно atvirumas ir dalijimasis sunkumais padeda augti profesiškai. Konfliktai klasėje - kaip muzikos instrumentai, galintys sukurti arba disonansą, arba harmoniją. Konfliktų sprendimo metodai klasėje nėra universalūs - tai, kas veikia vienoje situacijoje, gali būti visiškai neefektyvu kitoje. Svarbiausia - mokytojo lankstumas, empatija ir gebėjimas prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Ką galime pasiimti iš šio sudėtingo, bet nepaprastai svarbaus darbo? Galbūt svarbiausią įžvalgą: efektyvus konfliktų sprendimas klasėje yra ne tik apie taiką ir tvarką - tai apie autentiškų, pagarbių ir atsakingų žmonių ugdymą. Mokiniai, kurie mokykloje išmoksta konstruktyviai spręsti konfliktus, išsineša šiuos įgūdžius į platesnį pasaulį. Tad kiekvieną kartą, kai mokytojas padeda mokiniams išspręsti konfliktą, jis ne tik atkuria harmoniją klasėje - jis prisideda prie geresnio, taikesnio pasaulio kūrimo.“
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
