Gediminas: Lietuvos didysis kunigaikštis, valstybės statytojas ir diplomatas
Kunigaikštis Gediminas (lot. Gedeminne, Gedeminnus; ~1275-1341 m.) - Lietuvos didysis kunigaikštis iš Gediminaičių dinastijos, pavadintos jo garbei. Jis gimė 1275 metais, Vilniuje, ir mirė 1341 metais, palaidotas Lietuvos sostinėje Vilniuje.
Gediminas titulavosi lietuvių ir rusų karaliumi, Žiemgalos kunigaikščiu. Popiežius Jonas XXII jį vadino lietuvių ir daugelio rusų karaliumi. Vienalaikiai vokiečių šaltiniai Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą mini kaip Aukštaitijos karalių.
Kilmė ir valdymas
Gedimino tėvas - kunigaikštis Butvydas (Pukuveras), jis buvo Vytenio ir Teodoro brolis. Lietuvos metraščių legendinėje dalyje ir visoje ikimokslinėje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriografijoje Gediminas pristatomas kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio sūnus. Tačiau XIV a. rusų literatūros kūrinyje „Zadonščina“ rašoma, kad Gedimino pirmtakas - Skalmantas (rus. Skolmend). Keletas istorikų, remdamiesi šiuo ir kitais liudijimais, ėmėsi populiarinti alternatyvią Gedimino kilmės versiją, atsižvelgdami į tai, kad žodis „brolis“ viduramžių Lietuvoje turėjo platesnę reikšmę nei mūsų laikais.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą Gediminas užėmė po Vytenio mirties. Tai galėjo įvykti po 1315 ar 1316 metais įvykusio dinastinio perversmo. Iki tol, kaip LDK submonarchas, Gediminas valdė Trakų kunigaikštystę. Nuo XIII a. pabaigos jis greičiausiai rezidavo jo paties iniciatyva sumūrytoje Trakų pilyje.
XIV a. pradžioje Gediminas išgarsėjo kaip gabus karvedys. XIII ir XIV a. sandūroje jo vadovaujama lietuvių kariuomenė ne kartą atrėmė Vokiečių ordino bandymus įsitvirtinti Žemaitijoje. Nuo 1305 m. Pagraudės valsčiuje minima Gedimino pilis veikiausiai buvo jo atramos punktas Žemaitijoje, kurioje jis veikė iki 1316 m. Nuo 1309 m. joje pradėję veikti didžiūnai Manstas, Mažonas, Sudargas ir kiti galėjo būti jo kontroliuojami vietininkai. Gedimino veiklos pradžioje kai kurie žemaičių didžiūnai (Spudas, Draikas, Svirtilas) užmezgė kontaktus su Vokiečių ordinu, tačiau Lietuvos centrinė valdžia nuo to žemaičius atitraukė.
Valdžios stiprinimas ir vidaus politika
Gedimino valdymo metais LDK buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia, kuri rėmėsi žemvaldžiais feodalais. Žymiai sustiprėjo LDK karinė galia. Sustiprėjo valdymo sistema: didysis kunigaikštis visus svarbiausius klausimus sprendė pritariant Didžiojo kunigaikščio tarybai, į kurią ypatingais atvejais būdavo kviečiami ir sritiniai kunigaikščiai.
Į didesnes užkariautas valdas Gediminas vasaliniais kunigaikščiais dažniausiai skyrė savo brolius arba suaugusius sūnus, kai kur palikdamas vietinius kunigaikščius, bet paversdamas juos savo vasalais. Valdant Gediminui, valstybinį pagal svarbą postą užėmė jo sūnus, Trakų kunigaikštis (iki 1337 m.), manoma, vardu Vytautas. Santykius su žymiausiais kunigaikščiais Gediminas reguliavo sutartimis.
Gediminas siekė sudaryti geresnes sąlygas plėsti ir gerinti žemdirbystę, augti miestams, plėtoti amatus, prekybą ir kultūrą. Į Lietuvą kvietė užsienio pirklius ir amatininkus. Kunigaikštį Gediminą galime laikyti Lietuvos diplomatijos pradininku, kurio pėdomis sekė tolimesni Lietuvos valdovai.
Vilniaus legenda
Vilnius - Lietuvos sostinė
Gediminas sustiprino Vilniaus Aukštutinę pilį. Vilnius Gedimino laikais tapo tikrąja Lietuvos sostine. Pagal padavimą, Gediminas yra Vilniaus įkūrėjas. Manoma, kad padavimas atspindi laiką, kai jis iš Trakų persikėlė į Vilnių, t. y. tapo didžiuoju kunigaikščiu. Istorinėje literatūroje įsigalėjusi nuomonė, kad Gediminas - Vilniaus įkūrėjas, yra pagrįsta. Miesto įkūrimo data paprastai laikoma jo pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose.
Apie Vilnių pasaulis pirmą kartą išgirdo 1323 m. Lietuvą valdant Gediminui. Didysis kunigaikštis Gediminas į Europą išsiuntė net septynis lotynų kalba parašytus laiškus. Pirmasis Gedimino laiškas, skirtas popiežiui Jonui XXII, į Avinjoną buvo išsiųstas 1322-ųjų vasarą, bet Vilniaus vardas šiame laiške minimas dar nebuvo. O štai antrajame Gedimino laiške, datuojamame 1323 m. sausio 25 d. ir skirtame Hanzos miestų piliečiams, jau puikavosi Vilniaus vardas. Šiuo laišku krikščionys pirkliai, kariai, amatininkai, žemdirbiai ir dvasininkai iš Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo ir Kelno buvo kviečiami atvykti ir apsigyventi Vilniuje.
Visi žinome romantiškąją Vilniaus įkūrimo legendą. Pasak legendos, didysis kunigaikštis Gediminas Lietuvą valdė iš savo sostinės Trakuose. Į Vilnių, į Šventaragio slėnį, jį atvedė medžioklė. Naktį jis susapnavo grėsmingą sapną - aukštai ant kalno stovintį geležinį vilką. Didžiulis vilkas staugė, bet atrodė, kad jame šimtai vilkų staugia. Žynys Lizdeika paaiškino sapną, kad tai bus miestas, tvirtas kaip geležis, kurio galingi vyrai atgins tėvynę. Istorikai tvirtina, kad miestas ir medinė pilis ant Gedimino kalno jau stovėjo. O medinę pilį mūrine, dabar ironiškai vadinama Gedimino pilimi, perstatė ne didysis kunigaikštis Gediminas, o jo vaikaitis Vytautas Didysis.
Gedimino valdymo metais Vilnius, tapęs LDK sostine, sparčiai augo ir buvo didelis Vidurio ir Rytų Europos politinis ir ekonominis centras. Jame kirtosi svarbiausieji prekybos keliai tarp Rytų ir Vakarų. Čia vykdavo svarbios politinės derybos su Vokiečių ordino vadovybe, Lenkijos valdovais, mongolų-totorių chanų pasiuntiniais. Gedimino pilyje buvo sprendžiami daugelio rytinių kaimynų likimai. Vilniuje buvo pastatytas gynybinių įtvirtinimų, tarp jų ir mūrinių, kompleksas. Tokius įtvirtinimus to meto Lietuvoje turėjo tik patys svarbiausieji centrai. Manoma, kad Didysis kunigaikštis Gediminas sudarė sutartis ir rašė laiškus Vilniaus Aukštutinėje pilyje.
Religinė politika
Gediminas pirmasis iš Lietuvos valdovų ėmėsi kontrpropagandinių priemonių prieš vokiečių feodalų agresiją į baltų žemes. Laiškuose popiežiui jis tvirtino, kad vokiečių riteriai siekia ne Lietuvos krikšto, o ją užgrobti. Jis pareiškė norą krikštytis, jei bus nutraukta agresija.
Gediminas yra bene pirmasis Lietuvos valdovas, suformulavęs plačią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės europietinimo programą. Siekdamas ją įgyvendinti, 1323-1324 ir 1341 m. jis nesėkmingai mėgino apsikrikštyti. Kryžiuočiai visais įmanomais būdais stengėsi sutrukdyti Lietuvai apsikrikštyti savarankiškai.
Krikšto reikalu 1324 m. lapkritį į Vilnių atvyko popiežiaus pasiuntiniai, tačiau Gediminas, spaudžiamas žemaičių ir rusų stačiatikių opozicijos, laikinai atsisakė priimti krikščionybę. Bene kritiškiausiu Lietuvai XIV a. pirmos pusės tarpsniu, t. y. po kryžiuočių 1329 m. žygio į Žemaitiją ir 1337-1338 m. lietuvių prie Nemuno žemupio patirtų pralaimėjimų, Gediminas nutarė dar kartą mėginti apsikrikštyti ir šia intencija užmezgė ryšius su Čekijos pranciškonais. Apie 1340-1341 m. Gediminas pradėjo naują krikšto akciją. Manoma, kad tuomet Lietuvą rėmė Čekijos karalius Jonas Liuksemburgas.
Be to, Gediminas stengėsi sudaryti atskirą nuo Maskvos Stačiatikių Bažnyčios metropoliją su centru Naugarduke.
Užsienio politika ir valstybingumo stiprinimas
LDK užsienio politiką Gediminas vykdė dviem svarbiausiomis kryptimis: atremdamas Vokiečių ordino bei jo atšakos Livonijos ordino puolimus ir plėsdamas LDK valdas Rusioje. Jis, daugiausia diplomatinėmis priemonėmis, varžėsi su Aukso orda bei tuometine jos sąjungininke - XIV a. I pusėje nedideles rusų kunigaikštystes pradėjusia vienyti Maskvos didžiąja kunigaikštyste.
Kryžiuočių agresijos atrėmimas
Buvo atremti dideli Vokiečių ordino 1317, 1320, 1322, 1329 m. puolimai. Livonijos ordinas nepajėgė veržtis į Lietuvą, nes Gediminas rėmė jo priešininkus Livonijoje - Rygos arkivyskupą Frydrichą ir Rygos miestą. 1330-1334 m. puolimai Lietuvai didesnės grėsmės nekėlė.
Gediminas surengė atsakomųjų žygių: 1318-1323 m. į Vokiečių ordino valdomas prūsų žemes Varmę ir Sembą, 1323-1324 m. puolė Klaipėdos, Christmemelio (ties Skirsnemune) pilis; 1322-1323 m. žygiavo į Livonijos ordino pavergtas estų žemes, Tartu vyskupiją, 1329 m. - į latvių žemes. 1337 m. bandė sutrukdyti kryžiuočiams pastatyti Bajerburgo pilį. Jam valdant buvo laimėtas Medininkų mūšis (1320 m.) Žemaitijoje, bet pralaimėti Voplaukio (1311 m.) ir Galialaukių mūšiai (1338 m.) Prūsoje.
Sąjungos ir tarptautinis pripažinimas
Gediminas, norėdamas pralaužti Lietuvos blokadą, išleido savo dukterį už Mazovijos kunigaikščio Vaclovo, kariaujančio su Vokiečių ordinu. Jis kvietė svetimšalius per Mazoviją keliauti į Lietuvą.
1323 m. spalio 2 d. Vilniuje su Livonijos atstovais Gediminas sudarė taikos ir prekybos sutartį, kurios turėjo laikytis ir Vokiečių ordinas. Ją 1324 m. rugsėjį patvirtino atvykę popiežiaus legatai. Tuo Lietuva pirmąkart buvo pripažinta tarptautiniu mastu.
1322 m. Gedimino valdoma Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sudarė karinę sąjungą su Mazovija. 1325 m. prieš Vokiečių ordiną buvo sudaryta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, sutvirtinta Lenkijos karaliaus sūnaus Kazimiero ir Gedimino dukters Aldonos vedybomis. 1326 m. įvyko lietuvių ir lenkų kariuomenės žygis į Brandenburgo kunigaikštystę; tai buvo pirmasis LDK valdovo mėginimas įsitraukti į visos Europos politiką. Žygis visiškai atitiko popiežiaus kurijos interesus, todėl prieš prasidedant žygiui popiežius patvirtino Vilniaus sutartį.
Netrukus Vokiečių ordinas, remiamas Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgo, 1328 m. vėl ėmė pulti Lietuvą. Per 1329 m. žygį buvo išgriauta Jūros upės gynybinė sistema, kapituliavo Gedimino sąjungininkas Rygos miestas (1330 m.). Ordino ir Čekijos Liuksemburgų bloko spaudimo neišlaikė Lietuvos ir Lenkijos sąjunga. Vokietijos karalius ir Šventosios Romos imperijos imperatorius Liudvikas IV Bavaras 1337 m. Ordinui padovanojo dar neužkariautą Lietuvą. Tačiau 1338 m. Livonijos ordino atstovai su Gediminu sudarė prekybos, taigi ir taikos, sutartį.
LDK plėtra Rusioje
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienas ir įtakos sferos ribas Gediminas nukėlė toli į rytus bei pietus. Jam valdant prie LDK buvo prijungti Vitebskas (1320 m.) ir Volynė (1340 m.).
Į vasalinę priklausomybę pateko Pskovas (~1320 m.), Černigovas (~1323 m.), Severianų Naugardas (~1323 m.), Smolenskas (~1325 m.), Kijevas (~1325 m.), Perejaslavlis (~1325 m.). Apie 1325 m. kautynėse prie Irpenės upės sumušęs jungtinę Kijevo, Perejaslavlio, Briansko ir kitų Kijevo sąjungininkų kariuomenę, Gediminas sau pavaldžiu Kijevo kunigaikščiu paskyrė lietuvį Teodorą (arba Fiodorą; lietuviškas vardas nežinomas). Dauguma istorikų jį laiko Gedimino giminaičiu.
Gediminas rėmė Tverės kunigaikštystę jai kovojant su Maskvos kunigaikštyste. Naugardo respublikoje, kuri priešinosi Maskvai, įkurdino savo vietininką (Narimantą). 1340, 1341 m. Gediminas siuntė kariuomenę užkariauti Smolensko kunigaikštystės ir iš jos Maskvos atimto Možaisko. Prie LDK vasaliniais ryšiais buvo prijungtos Smolensko rytinės sritys.
Prijungusi senrusių žemių Lietuva galėjo sėkmingiau priešintis Vokiečių ir Livonijos ordinų ekspansijai. Tų žemių priklausomybė Lietuvos valstybei buvo nepalyginamai lengvesnė negu mongolų-totorių jungas. Be to, tai sustabdė feodalinio susiskaldymo laikotarpiui būdingas vidaus kovas tarp atskirų kunigaikščių. Gedimino valdymo laikais tai buvo pažangus reiškinys.
Gedimino šeima ir mirtis
Gedimino žmonos: Ieva, Vindemunda ir Olga Smolenskietė.
Manoma, kad Gediminas paliko 8 sūnus ir 5 dukras. Jo sūnūs buvo Manvydas, Narimantas, Algirdas, Jaunutis, Kęstutis, Karijotas, Liubartas ir Vytautas (?). Jo dukterys: Marija (Dmitrijaus Michailovičiaus Tveriečio žmona), Aldona (Lenkijos karaliaus sūnaus Kazimiero žmona), Elžbieta, Eufemija Gediminaitė (Ofka), Anastazija.
1341 m. paskutinę savaitę Gediminas buvo nužudytas (įmanoma, nunuodytas). Šio nužudymo iniciatoriais galėjo būti tiek Vokiečių ordino vadovybė, tiek senosios tautinės lietuvių religijos šalininkai, tiek LDK stačiatikiai. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad apie sąmokslą nužudyti Gediminą žinojo, bet jokių veiksmų prieš sąmokslininkus nesiėmė jo sūnus Jaunutis - būtent jis, tuoj po tėvo mirties, tapo naujuoju Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiu.
Gedimino palikimas ir atminimas
Gedimino valdoma valstybė tapo galingiausia Rytų Europoje, jos interesų buvo priverstos paisyti ir Vidurio Europos valstybės. Lietuva sugebėjo atremti vokiečių feodalų agresiją ir gerokai išplėsti savo valdas į rytus, drauge sulaikydama mongolų-totorių ekspansiją. Prijungus prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nemažai Rusios žemių, Lietuva sėkmingiau priešinosi vokiečių feodalams, o tų žemių priklausomybė Lietuvos valstybei buvo kur kas lengvesnė nei mongolų totorių jungas.
Paminklai ir atminties įamžinimas
1996 m. rugsėjo 22 d. Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje, prie Arkikatedros buvo iškilmingai atidengtas paminklas Kunigaikščiui Gediminui, sukurtas lietuvių išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos. Bronzinis Gediminas, stovėdamas greta žirgo, kairėje rankoje laiko kalaviją, dešinę pakėlęs laimina miestą. Poetas Justinas Marcinkevičius sukūrė paminklo atidarymo šventei skirtą eilėraštį „Gediminas: Nostra Vilna“.
2023 m. sausio 25-ąją, Vilniaus 700-ojo gimtadienio dieną, Valdovų rūmuose atidengtas paminklas „Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino priesakai Vilniui ir Lietuvai“ (skulpt. Martynas Gaubas), skirtas pažymėti pirmojo Vilniaus paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose jubiliejui. Paminkle iškalti kunigaikščio laiškų fragmentai, kuriuos atrinko Vilniaus universiteto rektorius, prof. Rimvydas Petrauskas.
Gedimino vardas iškaltas Lietuvos tūkstantmečiui skirtoje skulptūroje „Vienybės medis“, kurioje minimos 100 iškiliausių visų laikų Lietuvos asmenybių. Skulptūra pastatyta 2009 m.
Gedimino prospektas - centrinė Vilniaus miesto gatvė nuo Katedros aikštės iki Žvėryno tilto. Gatvės pavadinimas buvo daug kartų keistas: Carinės Rusijos valdžios metais vadinosi Šv. Georgijaus prospektu, vėliau - Adomo Mickevičiaus, Gedimino gatve, sovietinės okupacijos metais - Stalino, Lenino prospektu. Nuo 1989 m. vėl vadinamas Gedimino prospektu. Gedimino aikštė pradėjo formuotis XVIII a. pabaigoje nugriovus Žemutinės pilies rūmus ir dalį gynybinės sienos.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
