Dešimtasis kūdikio gyvenimo mėnuo - tai intensyvios raidos ir nuolatinių atradimų metas. Šiuo laikotarpiu mažylis vis aktyviau tyrinėja pasaulį, tobulina judėjimo įgūdžius ir plečia savo bendravimo ribas. Nuo koordinuoto ropojimo iki pirmųjų sąmoningų žodžių supratimo - kiekviena diena atneša naujų gebėjimų, kurie stebina ir džiugina tėvus.
Šiuo amžiaus tarpsniu kūdikio motorinė raida sparčiai tobulėja. Jei 8 mėnesių kūdikis jau aktyviai vartosi, tvirtai sėdi, intensyviai bando įvairiausiais būdais judėti į priekį ir ruošiasi stotis, o 9 mėnesių kūdikis pasėdi savarankiškai, šliaužia ir ruošiasi ropojimui bei pastovi, tai 10 mėnesių kūdikis tvirtai sėdi savarankiškai, atsisėda, bando nekoordinuotai ropoti, prisitraukia prie baldų ir atsistoja, tobulėja rankų judesiai ir auga supančio pasaulio suvokimas. Vėliau, 11 mėnesių kūdikis ima koordinuotai ropoti, stovi, žingsniuoja į šoną ir bando žingsniuoti pirmyn, dar labiau lavėja rankų judesiai.
Dešimtojo mėnesio pabaigoje kūdikis turi gebėti atlikti šiuos psichomotorinės raidos įgūdžius. Gulėdamas ant pilvo, mažylis sūpuojasi, remdamasis plaštakomis ir keliais. Pasirėmęs rankomis, kūdikis jomis pasistumia atgal taip, kad sėdmenys atsiduria ant blauzdų. Vidutiniškai ištiesus kelius ir klubų sąnarius, pasikelia sėdmenys, ir kūnas atsiduria ant plaštakų ir kelių (stovėsena ant keturių). Šioje padėtyje galima stebėti siūbavimą išilgai kūno - pirmyn ir atgal. Vaikas nekoordinuotai ropoja, nors dar nėra „kryžminės koordinacijos“, kai dirba kairė koja ir dešinė ranka. Iš kniubščios padėties, lenkdamas klubus ir sukdamas liemenį, gali atsisėsti. Iš padėties ant pilvo arba ant keturių spontaniškai arba prisilaikydamas už baldų vaikas gali atsisėsti, pasisukdamas per bet kurį šoną.

Iš aukštielninkos padėties pats savarankiškai atsisėda, prisilaikydamas už baldų. Vaikas nuo šiol gali atsisėsti be suaugusiojo pagalbos. Tam jis naudoja abi rankas ir jam dar reikia gana daug pastangų. Mažylis ilgai ir laisvai sėdi tiesia nugara ir beveik ištiestomis kojomis. Sėdėdamas gali sukiotis į abi puses, neprarasdamas pusiausvyros. Tokioje stabilioje sėdimoje padėtyje kūdikis jau gali žaisti ilgesnį laiką. Jeigu nori pasiimti daiktą, esantį jam nepasiekiamu atstumu, tai dažniausiai pasisukdamas atsistoja „ant keturių“ ir nuropoja prie žaislo. Vaikas sugeba iš keturpėsčios ar gulimos ant pilvo padėties atsisėsti.
Kūdikis prisilaikydamas pats savarankiškai stovi. Jo kojos yra žymiai sutvirtėjusios, todėl pastatytas ir nusitvėręs už baldų ar kitų tam tinkančių daiktų jis gali pastovėti ilgiau negu pusę minutės. Prilaikant už savo rankų, sėdinčiam kūdikiui pavyksta atsistoti.
Kaip dalijasi patirtimi mama Miglė, fizinė raida ženkliai pasistūmėjo į priekį - atrodo, per vieną dieną tiesiog sugalvojo ir išmoko ropoti, nėjo nulaikyti! Taigi, ropojimas vyksta, kada kūdikis būna nuotaikoje ir turi konkretų tikslą. Iš ropojimo padėties kartais stojasi ištiestomis rankytėmis ir kojytėmis, bet vis ant keturių, arba įsikibus į baldus, daiktus atsistoja. Šiek tiek patūpčioja, paspyruokliuoja stovėdama. Labai patinka būti vežiojamai už abiejų rankyčių, o su viena rankyte nesileidžia, bijo. Vaikšto pati aplink baldus, bet dar nesugalvoja, kad galima aplink vieną baldą apeiti, nuropoti iki kito ir vėl eiti aplink jį. Jei vieno baldo ribos baigėsi - kviečiama mama. Mažylis pastovi kelias sekundes viena, neatsirėmęs į nieko, „įsikibus“ į rankose laikomą žaislą.
10 mėnesių amžiaus kūdikis ropodamas tyrinėja namų aplinką, pasiekia norimą daiktą. Ropojimą papildo savarankiško atsistojimo įgūdžiai. Jei pastebėjote, kad Jūsų kūdikis, būdamas 10-12 mėnesių amžiaus dar nerodo noro ir nemėgina to atlikti, yra vaizdinės medžiagos, kur išvysite, kaip mokinti kūdikį atsistoti prie baldo atsispiriant viena koja. Kai įsikibęs į tvirtą pagrindą (pvz., baldą) kūdikis stojasi, bet jau nebesitraukia į viršų vien rankomis, turėtų mokytis pereiti į klūpimą padėtį, kad saugiai nusileistų ant žemės. Išmokęs atsistoti ir atsiklaupti, kūdikis toliau bando įveikti atstumus laikydamasis į baldus, eidamas šoniniu žingsniu. Tokiu būdu stiprėja dubens, šlaunų stambiosios raumenų grupės, lavėja pusiausvyra ir judesių koordinacija. Tai pereinamas etapas, kol Jūsų kūdikis pradės savarankiškai vaikščioti. Jei pastebite, kad Jūsų kūdikis vis dar nerodo pastangų eiti šoniniu žingsniu, tuomet vaizdinėje medžiagoje išvysite, kaip paskatinti kūdikį eiti šoniniu žingsniu. Kai kūdikis jau drąsiai eina šoniniu žingsniu pagal baldus, mokiname kūdikį įveikti trumpus atstumus tarp baldų. Namuose tikrai rasite daiktų, tokių, kaip vaikiška kėdutė, pufas, ar žaislų dėžė, kurią kūdikis pradės stumdyti.
Nesąmoningą griebimo refleksą vaikelis turėjo vos gimęs - jeigu į jo delną įsprausdavote pirštą, naujagimis jį visa jėga suspausdavo. Ilgainiui šis refleksas išnyko, o daiktų suėmimas tapo sąmoningu, ypa. 8-12 mėn. Šiuo laikotarpiu tobulėja rankų judesiai ir atsiranda pincetinis griebimas.
Pincetinis griebimas - tai gebėjimas mažą daiktą paimti ištiestu smiliumi ir prieš jį atsuktu nykščiu. Vaiko dėmesį patraukia vis smulkesnės detalės, vis mažesni objektai ir mažos skylutės. Kūdikis lėtai artina ranką prie trupinio, ištiesia smilių, jam priešais atsuka nykštį, o tada smiliaus bei nykščio galais kaip pincetu paima trupinį. Kiti pirštai neturi dalyvauti, o įgūdį turi būti įvaldžiusios abi rankos.
Vaikas beldžia dviem kaladėlėmis viena į kitą kelis kartus. Į abi rankas pagriebęs po kaladėlę, jis gali ne sykį tikslingai suliesti jas ir padaužyti vieną į kitą. Mama Miglė pastebi, kad jos mažylė muzikinius žaisliukus spaudžia ne tik delniuku, bet ir rodomuoju pirštuku, taip pat su juo krapšto, kiša į skylutes ir panašiai. Moka iškraustyti dėžes: jei didesnė, išiminėja žaisliukus po vieną, jei mažesnė - verčia vienu mostu visą turinį, tačiau įdėti atgal dar nebando.

Įvairūs daiktai kūdikį ėmė dominti nuo pat pirmųjų gyvenimo mėnesių. Pirmiausiai kūdikis daiktus ėmė naudoti kaip įrankius, imituodamas suaugusių veiksmus. Maždaug 10-11 mėnesių vaikai jau yra pakankamai protingi, tad patys sugalvotų praktinį pritaikymą įvairiems daiktams. Tą įrodė atliktas eksperimentas, kurio metu maždaug 10 mėnesių kūdikiai turėjo pasiekti žaislą. Žaislas buvo padėtas ant pleduko, pririštas prie virvelės arba užkabintas kabliuku su rankena. Auga supančio pasaulio suvokimas.
Vaikas sąmoningai numeta žaislą. Paima vieną ar kelias kaladėles ir iškart po kelių žaidimo sekundžių su dideliu pasitenkinimu jas lanku numeta žemėn. Šis žaidimas suteikia vaikui džiaugsmo dėl kelių dalykų. Jam gali būti svarbus erdvinių santykių pajutimas, sukeltas garsas bei patyrimas, kad jis pats gali aktyviai disponuoti daiktais. Be to, vaikas paprastai gauna socialinio pastiprinimo iš aplinkos, kadangi aplinkiniai juokiasi, vaikui taip elgiantis, ir vėl grąžina jam numestus daiktus. Smiliumi čiupinėja objekto detales. Vaikas ištiestu smiliumi čiupinėja lėlės detales, pvz., burną, akis. Vaiko suvokimas jau tiek diferencinis, kad jis ne tik suvokia bendrą visumą, bet pastebi jos atskiras detales ir mėgina jas optiškai bei taktiliškai tyrinėti.
Mama Miglė dalijasi, kad jos mažylė intensyviai tyrinėja aplinką, o visus daiktus vis dar būtina paragauti. Stebi, kur paslepiamas rūpimas daiktas, jo ieško, siekia, supyksta nepavykus. Labai patinka žiūrėti per langą į vaikščiojančius žmones, gyvūnėlius, važiuojančias mašinas.
10-11 mėnesių kūdikiai taip įpratę mokytis iš tėvų, kad jie ima sekti tėvų žvilgsnį (be jokio dėmesio atkreipimo balsu ar parodymo pirštu). Kūdikiui pradėjus sekti jūsų žvilgsnį ir įsižiūrėjus į konkretų objektą, būtinai jį garsiai įvardinkite.
Šiuo metu kūdikis, nors dar nekalba, yra labai imlus kalbai. Kalbėjimas šiuo etapu pasireiškia kaip dialogas: fonetiškai teisingas išmoktų skiemenų mėgdžiojimas. Vaikas žvilgsniu fiksuoja mamą ir aiškiai pakartoja jam ištartus skiemenis taip, kad kalbėjimo-atsakymo žaidimą tarp motinos ir vaiko galima laikyti dialogu.
Kalbos supratimas taip pat sparčiai vystosi. Pasukdamas galvą, vaikas ieško pavadinimo jam žinomo daikto arba asmens. Suradęs bent akimirką į jį žvelgia, o jei tai žmogus, nusišypso. Kalbėtis su kūdikiu jo kalba yra smagu ir patogu, tačiau būtinai kartokite ne tik kūdikio tariamus garsus, bet ir normalius žodžius. Pavyzdžiui, jei jau suprantate keletą jo tariamų žodžių - kartokite ne tik juos, bet ir normalius žodžius. Jei kūdikis sako „niam niam“, patvirtinkite, kad jį suprantate ir pasakykite trumpą, paprastą, bet taisyklingą sakinį: „Taip, niam niam. Valgysime jogurtą.“
Paprastai pirmąjį tikrą žodį kūdikiai ištaria maždaug vienų metų, tačiau kartais jis išsprūsta gerokai anksčiau, net aštuonių mėnesių, arba daug vėliau - tik aštuoniolikos mėnesių.

Dešimties mėnesių kūdikis jau aiškiai drovisi svetimų žmonių. Vaikas ir ilgiau pabuvęs su nepažįstamuoju, vis dar vengia prisilietimu kontaktuoti su juo; tik būdamas visai prie mamos, jaučiasi pakankamai saugus, kad galėtų atsigręžti į nepažįstamą asmenį.
Mama Miglė pastebi, kad jos mažylė vis dažniau mėgdžioja kitų žmonių elgesį, tiek žaisdama, tiek veido mimikomis, garsais - smagiausia yra cypti su broliu paeiliui. Mėgsta muziką - bando šiek tiek linguoti visu kūnu, purto galvą į šonus krizendama. Ištarti „ne“ nemoka, bet suvokia jo prasmę, nepritarimą tam tikriems veiksmams. Nusičiupus kokį naują ar neleistiną daiktą, žvelgia į mamą klausiamuoju žvilgsniu ir laukia pritarimo.

Nuo 10 mėnesių kūdikio mityba tampa įvairesnė, tačiau pienas išlieka labai svarbiu maistu. Pusryčiams svarbiausiu dienos pradžios maistu išlieka maitinimas pienu: mamos pienas arba ekologiškas tolesnio maitinimo pieno mišinys HiPP 2. Priešpiečiams tinkamas patiekalas šiuo dienos metu yra vaisių ir grūdų tyrelės. Pavakariais galite pateikti savo vaikui HiPP Grūdų ir vaisių košelę, HiPP Vaisių su jogurtu tyrelės arba HiPP Vaisių duetą, kurį sudaro sluoksnis vaisių bei sluoksnis jogurto arba varškės. Vakarienei skanus ir sotus vaiko patiekalas gali būti jau paruošta košelė stikliniame indelyje „Labos nakties“ arba pieniška košė „Labos nakties“, kurią reikės paruošti. Galbūt mažylis jau labiau nori suaugusiųjų maisto?
Mama Miglė pasakoja, kad su primaitinimo grafiku šiek tiek atsilieka - nelabai patenkinta Miglė gumuliukais. Šakute sutrinto maisto suvalgo mažiau nei blenderiuoto. Nors nebūtinai tai susiję su dantukais, juk ir dantenomis puikiai gali kūdikiai trinti maistą. Atradusi mėgstamą vakarienę - graikiškam ar islandiškam jogurtui burnytė žiojasi plačiausiai, valgo vieną, be jokių priedų.
Šiame amžiuje daugelis kūdikių jau turi nusistovėjusį miego ritmą. Mama Miglė teigia, kad jos mažylė miega gerai. Dažniausiai be ašarų užmiega pati, ar šiek tiek panešiota, ar paglosčius nugarytę. Tiesa, čiulptukas - privalomas atributas. Bet jei nėra pavargus, tai net 2 valandos gryname ore važinėjant vežimu nemigdo. Miglė turi aiškų ritmą: keliasi kaip žadintuvas 7 val. ryto, pabūdrauja 3 valandas, rytinis miegelis apie 1,5 val., tada vėl apie 3 valandas pabūdrauja, vėl pamiega apie 1,5 val. ir naktinio miegelio gulasi apie 20 val.

Kūdikių pėdutės dažnai atrodo plokščios, bet tai normalu. Taip yra dėl to, kad pėdos skliautą dengia riebalų sluoksnis. Per dvejus ar trejus metus jis išnyks. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į dantų priežiūrą ir saugumą. Paskaitoje vaikų odontologė Erika Mažeikė aptars dažniausiai šeimoms kylančius klausimus ir aktualiausias temas apie vaikų dantų priežiūrą ir sveikatą: dantų dygimą, dantų valymą, dantų traumas, žalingus įpročius ir tinkamą mitybą dantims.
Žinios apie pirmąją pagalbą yra gyvybiškai svarbios kiekvieniems tėvams. Svarbu žinoti, kaip tinkamai elgtis tokio amžiaus vaikui įvykus stipriai alerginei reakcijai, bėrimui, karščiavimui, traukuliams, laringitui, apsinuodijimui, vėmimui/viduriavimui, veido traumoms, rankų ir kojų traumoms, nubrozdinimams, įsipjovimams, galvos traumoms, autoįvykiams, nudegimams, sąmonės netekimui/apalpimui, staigios kūdikių mirties sindromui, skendimui, springimui, praradus sąmonę ir nekvėpuojant.
