Motinystės ir dvilypumo reikšmė: transformacijos nuo paauglystės iki brandos
Motinystė - tai ne tik biologinis procesas, bet ir gili psichologinė bei dvasinė transformacija, apimanti moterį nuo paauglystės iki brandos. Sigita Valevičienė, keturių vaikų mama ir jungiškosios krypties psichologė, savo knygoje „Motinystės kelias“ nagrinėja šias sudėtingas temas, atskleisdama moters kelionę per kūniškus ir dvasinius virsmus.
Moteriškumas glaudžiai susijęs su kūnu ir jo ciklais: mėnesinėmis, gimdymu, menopauze. Šie procesai ne tik fiziologiniai, bet ir dvasiniai, formuoja mūsų ryšį su motiniškumo archetipu. Vaikystėje per savo motinas prisiliečiame prie šio archetipo branduolio, ir šis ryšys išlieka svarbus visą gyvenimą.
Tačiau visuomenės spaudimas ir idealizuoti lūkesčiai dažnai verčia moteris siekti nepasiekiamos „tobulos mamos“ idealo. Šis siekis, paremtas tobulybės iliuzija, veda prie jausmo, kad moteris negali būti šimtu procentų pasiaukojanti ir atsidavusi. Dėl to ji gali jaustis bejėgė, nevykėlė, įsukta į kaltės ir pykčio ratą.
Motinos atsakomybė ir vaiko patirtys
Dažnai manoma, kad viskas, kas vyksta su vaiku, yra motinos atsakomybė. Tai nėra visiškai netiesa, nes per santykį su mama formuojasi esminės vaiko patirtys: jo savęs suvokimas, pasaulio matymas, gebėjimas užmegzti ryšius, suprasti meilę ir intymumą. Nuo šio pirminio ryšio priklauso, ar vaikas pasaulį suvoks kaip draugišką, ar pavojingą.
Noras rasti „gerą receptą“, kaip idealiai užauginti vaiką ir tapti tobula mama, skatina įvairias socialines iniciatyvas ir informacijos šaltinius. Tačiau tikrovė dažnai skiriasi nuo svajonių. Moterys, siekdamos būti kitokios nei jų pačių motinos, gali patirti nusivylimą, kai susiduria su sunkumais, pavyzdžiui, kai antros valandos nakties sūpuodamos verkiantį vaiką pajunta pykčio bangą. Šiomis akimirkomis gali aplankyti kaltė ir gėda, primenančios apie tariamą nesėkmę.
Vidinio motiniškumo svarba ir kūniški virsmai
Stiprus vidinis motiniškumas ypač svarbus, kai susiduriame su vaikystėje patirtomis žaizdomis. Tai, kaip moteris priima savo nėštumą, atskleidžia jos santykį su vidiniu vaiku ir jos puoselėjamą vidinės motinos vaizdinį. Motiniškumas, kaip ir platesne prasme moteriškumas, reiškiasi per kūną: menstruacijos, nėštumas, gimdymas, žindymas - tai patirtys, kurios įžemina išmintį, paveldėtą iš ankstesnių kartų.
Tapdamos mamomis, moterys iškeliame savo vidinį vaiką ir kartu savo santykį su motina, per kurį atsiveria vaiko žaizdos. Pirminis moterų santykis - motinos ir dukters - formuoja dukros ego, tapatybę, saugumo jausmą ir požiūrį į save, savo kūną bei kitas moteris. Iš motinos mergaitė gauna pirmąjį supratimą apie tai, ką reiškia būti moterimi.
Motinos archetipas ir „pakankamai gera“ motina
Gimdami atsinešame pajautą apie esminį motiniškumą - besąlygišką meilę, atsidavimą, rūpinimąsi, švelnumą. Šis motinos vaizdinys, susiformavęs per tūkstantmečius, glūdi mūsų pasąmonėje. Iš pradžių kūdikis mamą mato kaip visą pasaulį, ir per šį pirminį patyrimą formuojasi jo žmogiškasis pagrindas ir pasitikėjimas aplinka.
Vaikeliui augant, į jo „rojų“ atkeliauja ir žemiška patirtis su sukrėtimais bei įtampomis. Tada motina atsiskleidžia kaip neideali, bet, D. W. Winnicotto žodžiais, „pakankamai gera“, nes leidžia patirti sveiką, ugdantį nepasitenkinimą. Ji suteikia saugumo jausmą, padeda vaikui patikėti savo jėgomis, įveikti sunkumus ir priimti liūdesį ar nerimą.
Kultūrinė trauma ir motiniškumo ilgesys
Mūsų kultūra, žvelgiant istoriškai, taip pat išgyveno traumas. Karų, tremčių, sovietmečio laikotarpiai paliko gilų nesaugumo ir baimės antspaudą. Ši patirtis persidavė kartoms, ir šiandien mes, kaip karta, jaučiame vidinį motiniškumo poreikį, savotiško rojaus ilgesį. Norime pabėgti nuo skausmo, kurio nežinome, kaip priimti.
Profesorė Danutė Gailienė tyrinėja mūsų kultūrines traumas, teigdama, kad stipresni yra tie, kurie žino savo istoriją, net jei ji skaudi. Daugelis šeimos istorijų vis dar slepiamos, tačiau mes esame karta, kuri gali klausti, pažinti, prisiminti ir gyti.
Motiniškumo dvilypumas: meilė ir pyktis
Viena esminių motinystės bruožų, anot psichologės Rozsikos Parker, yra motiniškas dvilypumas - vidinis prieštaravimas, padedantis išlaikyti meilės ir atsiskyrimo pusiausvyrą. Kartais motinos asmenybės dalys pradeda maištauti, ilgėtis laiko sau, pykti, kad negali atsitraukti. Šis dvilypumas nėra neigiamas; jis padeda nukirpti bambagyslę ir palaipsniui atskirti save nuo vaiko.
Svarbu priimti šį savo žemišką dvilypumą. Galime pykti, galime atsiskirti, iškelti savo poreikius ir pasirūpinti savimi. Tai vaikams išeina tik į naudą, nes taip jie išlaisvinami. Kai motina gali savyje sutalpinti ir meilę, ir pyktį, ji gali ir mylėti, ir atsiskirti. Motinystė nėra baigtinis tapsmas, o gebėjimas apimti, palaikyti savo žmogiškumą ir ribotumą.
„Norėčiau tau atiduoti viską, bet galiu duoti tiek, kiek galiu“, - sakydama tai, motina išvengia nevaldomo pykčio, noro sugriauti ar apkaltinti save ir kitus.
Tėvystės iššūkiai ir paleidimo menas
Tėvystė pakeičia gyvenimą, daug dėmesio skiriama vaiko poreikiams. Tačiau tarp pareigų neretai prarandamas laikas sau. Susidūrus su realybe, kai idealizuotas „tobulos mamos“ įvaizdis subliūkšta, moteris gali jaustis sukrečiamai, kankinama kaltės ir gėdos. Tai smogia jos tapatybei ir pakerta viltį.
Vienas didžiausių tėvystės iššūkių - paleisti kontrolę, priimti ir mėgautis tuo, kaip yra. Energiją, skirtą norui valdyti, reikia nukreipti į džiaugsmą aplink, be lūkesčių. Nuolatinė kova tarp noro duoti viską ir supratimo, kad atidavus viską, nebeliks kuo dalintis, vargina.
Tėvystės koučerė R. Cikanaitė pastebi, kad motinystė atneša naujų spalvų, bet svarbiausia - tai vidiniai pokyčiai. Įsivaizdavimas, kad būsi tobula mama, išnyksta susidūrus su pirmąja sunkia situacija. Vaikai ir partneris geba prisiliesti ten, kur skauda, todėl svarbu suprasti, kodėl taip nutinka ir kaip su tuo tvarkytis.
„Kai gimė mano vaikai, pasijaučiau kaip boulingo kėgliai - atbėgo kamuolys ir vienu smūgiu išmušė visą mano kontrolės jausmą“, - dalijasi patirtimi tėvystės koučerė D. Šafranauskė. Kontrolė dažnai slepia didelį nesaugumo jausmą. Paleisti kontrolę yra sunku, tai procesas, reikalaujantis laiko ir pastangų.
Savęs pažinimas ir ribų nustatymas
Labai svarbu suvokti, kad esi vertinga pati savaime, ne tik kaip mama, žmona ar kolegė. Tėvai neretai nustemba, kad gali išlaikyti asmenines ribas santykyje su vaikais: atsisakyti žaisti, kai pavargę, neleisti vaikui daryti to, kas juos skaudina, išsakyti savo poreikius.
Vis daugiau informacijos apie vaiko raidą, tačiau pamirštama, kas vyksta mumyse, kai tampame tėvais. Pirmieji metai gali būti intensyvūs, todėl svarbu neprarasti savęs, atsisukti į save ir pasirūpinti savo poreikiais. Tai ženklas, kad laikas atkreipti dėmesį į save.
„Mūsų nuostatos dažnai ateina iš vaikystės. Prieš save keičiant, reikia priimti tai, kas yra. Negalime naujo pagrindo statyti ant to, ką atstumiame“, - teigia R. Cikanaitė. Pirmoji kelionė prasideda nuo savęs pažinimo, susidraugavimo su savo vidiniais aspektais, tiek su šviesiaisiais, tiek su chaosą nešančiais.
Kai tikrai susipažįstame su savimi, galime be baimės paleisti tai, ko nereikia. Pokyčiai vyksta pamažu. Svarbu praktika, o ne tik teorija. Dalyvavimas grupėse, kur vyksta palaikymas ir dalijamasi patirtimi, padeda įtvirtinti naujus įpročius ir geriau susitvarkyti su iššūkiais.
Literatūros ir feminizmo požiūris į motinystę
Motinystės tema nagrinėjama įvairiuose literatūros žanruose ir filosofiniuose diskursuose. Literatūrologė Audinga Peluritytė-Tikušienė išskiria du ypatingus moteriškumo pavidalus L.S. Černiauskaitės kūryboje, padedančius suvokti moters santykį su vyru ir vaiku. Ji analizuoja moters, kaip motinos, prigimtį, teigdama ją esant giluminę ir tikrąją.
Feminizmas taip pat aktyviai nagrinėja motinystės temą. Nors kartais stereotipiškai manoma, kad feminizmas neigia motinystę, iš tiesų jis ypač domisi motinyste kaip kertiniu moters gyvenimo aspektu. Simone de Beauvoir kritiškai vertino motinystės instituciją, pabrėždama biologinį fatalizmą ir skatindama laisvą pasirinkimą. Vėlesnės feministės, tokios kaip Adrienne Rich, kritikavo susiformavusią motinystės instituciją, teigdamos, kad ji tarnauja vyrų interesams.
Šiuolaikinės motinystės studijos pripažįsta motiniškojo dvilypumo sampratą, atkreipdamos dėmesį į sudėtingus moterų jausmus. Julia Kristeva nagrinėja Mergelės Marijos kultą ir jo įtaką motinystės sampratai, tačiau pabrėžia, kad tradiciniai idealai nėra veiksmingi šiuolaikinei moteriai.
Vis labiau abejojant technologijų dominavimu, atgimsta įsitikinimas, kad nėštumas ir gimdymas nėra liga. Atkreipiamas dėmesys į gimdymo namuose praktiką, alternatyvius gimdymo būdus, siekiant grąžinti motinystei jos prigimtinę, ne medicinizuotą prasmę.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
