Vaiko Piešiniai: Langas į Vidų, Raidos Skatinimas ir Slaptos Žinutės Tėvams

„O, kaip gražu!“ - sušunku šiek tiek per garsiai, kai sūnus po nosimi pakiša primargintą popieriaus lapą. Ir padarau pirmąją klaidą. Kokią? Konsultuoja psichologė Jurga Dapkevičienė. Praviras langelis - tai vaiko piešinys, kuris nėra tik „gaminys“, pareikalavęs kūrybinių jėgų ir žinių. Į piešinį vaikas sudeda savo mintis ir jausmus, kurių pats nesugeba nei aiškiai įvardyti, nei suprasti, nei juolab paaiškinti. Piešinys yra tarsi langelis į vaiko vidinį pasaulį, vaiko sielos veidrodis.

Piešimas viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos. Su vaikais dirbantys specialistai vis dažniau pasitelkia meno terapiją. Piešti patinka visiems vaikams. O piešia jie tai, ką mato aplinkui, ką myli, apie ką svajoja. Todėl kiekvieno vaiko piešinys, pasak psichologų, yra projektyvus. Psichologė Inga Būdvytytė šio vaikų pomėgio pataria ne tik nedrausti, bet ir būtinai skatinti. Piešiniai tėvams gali labai daug atskleisti apie vaikus ir jų pomėgius. Svarbu pasirūpinti, kad vaikas turėtų priemonių ir erdvės savo „menui“.

Kodėl Piešti Sveika ir Kaip Tai Lavina Vaiką?

Piešiant treniruojasi ir kūnas, ir protas. Piešiant lavėja smulkioji ir stambioji motorika, koordinuojami akių ir rankos judesiai, vaikas pradeda geriau suvokti savo kūną, mokosi jį kontroliuoti. Pirštukų, delniuko judesiai padeda vystyti kalbą, - primena psichologė Jurga Dapkevičienė. Virš lapo palinkęs mažiukas nurimsta, susikaupia, lyg ir sustingsta, tačiau išties jis dirba labai aktyvų vidinį darbą, į popieriaus lapą „iškrauna“ viską, kas yra susikaupę jo širdelėje ir mintyse.

Ankstyvame amžiuje vaiko bandymai piešti itin svarbūs, nes lavina smulkiąją motoriką, o tai susiję su kalbos vystymusi ir būsimų rašymo įgūdžių formavimu. Piešimas taip pat padeda vaikui pažinti savo kūną, suprasti ryšius tarp to, ką mato ir ką daro, padeda judesių koordinacijai ir kontrolei. Kiek vyresnių vaikų piešiniai yra jau ne tik galimybė lavinti įgūdžius, bet ir būdas išreikšti save, jausmus, pasaulio matymą. Piešiant plėtojasi psichomotoriniai, sensomotoriniai, kalbiniai įgūdžiai, pasaulio pažinimas, savivoka. Be to, piešdamas vaikas pažadina savo emocijas, koreguoja elgesį, kalbą. Viena iš reikšmių - būdas vaikams lavinti savo fantaziją. Tai leidžia vaikui ne tik išreikšti save, bet ir išmokti išsikrauti, išgyventi emocijas.

Piešinio Raidos Etapai: Nuo Keverzonių iki Tikslingos Kūrybos

Vaiko piešinio raida yra nuosekli ir atspindi jo pažintinių bei motorinių gebėjimų vystymąsi. Pirmieji vaiko piešiniai, kaip sako pedagogė, pagrįstai gretinami su vaiko kalba. Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą.

Jau 1,5 m. pyplys pakėlęs po stalu nusiridenusį tėčio šratinuką juo smagiai „pereina“ sienomis, baldų gobelenu, vadinasi, jau geba ir paimti, ir išlaikyti, ir šiek tiek kontroliuoti pieštuką. Tačiau „piešinys“ dar labai spontaniškas. Dvimetis geriau kontroliuoja judesius, piešia zigzagus, linijas, brūkšnius, kabliukus į visas puses, tai jau pareikalauja pastangų. Ilgainiui linijos „minkštėja“, apvalėja ir lapas prisipildo „kamuolinių debesų“. Tačiau maždaug iki trejų metų mažieji dailininkai nemąsto, ką, kaip ir kodėl piešia. Jie tiesiog griebia visa, kas po ranka, ir brėžia, sukioja, mėto, keverzoja... Tokio amžiaus tiesiog žaidžia, eksperimentuoja.

Apie trečiuosius gyvenimo metus iš „kamuolinių debesų“, t. y. erdvėje be tvarkos besiriaičiojančių skritulių, išdygsta kojos. Tai rodo, kad vaikas jau kur kas geriau orientuojasi erdvėje, nes „kojos“ dažniausiai piešiamos ne bet kur ir ne bet kaip - du pagaliukus vaikas prikabina skritulio apačioje, jie nukreipti žemyn. Galvakojis „pastatomas“ ant žemės. Pamažu didelė galva mažėja, atsiranda naujas pagaliukas, prie kurio pripiešiamos kojos ir rankos. Galvakojis tampa panašus į žmogų. Trečiaisiais gyvenimo metais vaikas pradeda tikslingai kažką keverzoti lape, tyrinėja, kas pavyko. Keturmetis-penkiametis jau turi idėją ir mielai pasakoja, ką nori, ketina nupiešti. Atsitiktinumas, eksperimentas virsta žinute: vaikas jau nori kažką pasakyti. Tokio amžiaus vaikai pradeda vaizduoti aplinką. Iš piešinių tampa akivaizdu, kad iki mokyklos vaikai išmoksta gerai orientuotis erdvėje, žino, kur dangus, kur žemė (herojai ir namai paprastai tvirtai stovi ant žemės).

Jaunesniajam mokykliniam amžiui (nuo 7 iki 11 metų) yra būdinga konkrečių operacijų stadija, kurios metu vaikai pradeda logiškai mąstyti. Formaliųjų operacijų stadijoje (nuo 12 metų ir suaugęs žmogus), augant vaikui, piešinys sudėtingėja (maždaug iki 16 m.), nuo konkretaus mąstymo pereinama prie abstraktaus, - aiškina R. Juknevičienė. Tinkamos ugdymo sąlygos, gyvenimo aplinka sudaro palankią dirvą vaiko įvairiems gabumams tobulėti.

Vaiko piešinių raidos etapai pagal amžių

Juodai Balti Paveikslėliai Kūdikiams: Pirmieji Regos Iššūkiai

Vos gimusių kūdikių rega dar tikrai nėra tobula. Jie mato išsiliejusį, blankų vaizdą ir geriausiai atskiria kontrastuojančias spalvas. Pirmosiomis dienomis naujagimiai pasaulį mato lyg pro tirštą miglą ir geba atskirti tik kontrastuojančias, „grynas“ spalvas, visų pirma, juodą ir baltą. Gebėjimas pamatyti subtilesnius atspalvius, toliau esančius, smulkesnius arba judančius objektus sparčiai vystosi. Pavyzdžiui, 2-3 mėnesių amžiaus kūdikiai jau geba sekti judančius objektus.

Naujagimių ir kūdikių lavinimui puikiai pasitarnaus juodai balti paveikslėliai, kuriuos siūlome atsisiųsti ir atsispausdinti. Juodai balti paveikslėliai labiausiai tiks ir patiks naujagimiams bei kūdikiams iki 2-3 mėn. amžiaus. Paveiksliukus patogu priklijuoti ar atremti, o kūdikį pasiguldyti šalia. Paveiksliukus galite panaudoti norėdami nukreipti kūdikio dėmesį nuo jam nepatinkančios veiklos. Jeigu kūdikis nesusidomi paveikslėliais, o susierzina, suka galvytę į šoną, užsimerkia, pravirksta ir pan., atidėkite peržiūrą kitam kartui. Paveikslėlius rekomenduojame būtent atsispausdinti (arba persipiešti ant lapo), o ne rodyti juos mobiliojo telefono ar kito išmaniojo prietaiso ekrane. Vaiko raidos specialistai ir neurologai rekomenduoja vaikams iki 2-3 metų amžiaus visiškai nerodyti jokių ekranų.

Kaip Skaityti Vaiko Piešinius? Simbolių ir Spalvų Reikšmės

Piešinys tarsi langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų. Pasirinktas popieriaus lapas, piešimo priemonės, piešinio dydis, padėtis erdvėje, piešiniuose vyraujančios formos ir spalvos gali suteikti daug informacijos apie mažylio charakterį, jo būseną, mintis, emocijas bei išgyvenamus vidinius konfliktus. Interpretuojant vaikučio piešinius galima spręsti apie jo intelektinę raidą ir apie psichologines problemas. Tačiau svarbu suprasti, kad tai, ką piešia vaikas, gali būti tiesiog šios ar pastarųjų dienų aktualija. Piešinių tematiką neretai nulemia patirti įspūdžiai, matyti filmukai, - sako psichologė.

Apie penktuosius gyvenimo metus vaikų piešiniuose paprastai atsiranda namas. Tai vienas dažniausių vaikų piešinių objektų, kuriam piešinių tyrinėtojai teikia ypatingą reikšmę ir sieja su fiziniu kūnu, socialiniu jausmu, šeimos gyvenimu, saugumo pojūčiu. Pavyzdžiui, teigiama, kad uždari namelio langai ir mažos durelės rodo, kad vaikas uždaras, atviri dideli langai, priešingai, reiškia atvirumą, svetingumą, norą bendrauti. Kuo daugiau langų - tuo smalsiau vaikas žvelgia į pasaulį ir t. t.

Yra teorija, teigianti, kad vaiko piešiniai yra atspindys to, kas vyksta jo kūne. Štai iki trejų metų aktyviausiai vystosi smegenys, todėl šio laikotarpio vaikų piešiniuose vyrauja skrituliai be jokių detalių. Apie šeštuosius metus, kai pradeda kristi pieniniai dantukai, piešiniuose atsiranda danties ar jo šaknies formą primenančių objektų. Vaiko piešiniuose gali atsirasti ir gana retų simbolių, pavyzdžiui, ausys. Pagal vieną teoriją galima būtų manyti, kad jas piešiantis vaikas bijo kritikos, o jei tikėsime ta, kuri piešinį sieja su fiziniu kūnu, reikėtų patikrinti, ar vaikui tikrai neskauda ausies. Todėl, pavyzdžiui, juodai nuspalvintos piešinio herojaus pėdos gali neturėti nieko bendra su fiziniu skausmu, o tiesiog perpasakoti įspūdį, kurį autoriui paliko braidymas po purvo balą.

Spalvų Reikšmės ir Tamsios Spalvos

Mamos vaiko piešinyje dažniausiai išsigąsta tamsių spalvų (ypač juodos), grėsmingų figūrų, figūrų be rankų ir kojų (teigiama, kad tai rodo menkavertiškumą, negebėjimą susidoroti su patikėtomis užduotimis ir t. t.), medžių be lapų ar išvis be vainikų. Tačiau juodą, pilką, mėlyną spalvas vaikai tiesiog mėgsta, nes piešiant ant balto popieriaus lapo jos sukuria stiprų kontrasto, ryškumo įspūdį. Taip pat teigiama, kad tamsias spalvas piešiniuose naudojantys vaikai yra drąsūs, pasitikintys savimi, gebantys prisitaikyti prie įvairių likimo staigmenų.

Yra teorijų, kurios vertina formalius piešinukų kriterijus: popieriaus lapo dydį, formatą, pavienių pavaizduotų elementų dydį, formas, naudojamas linijas ir dėmes, pasirinktas spalvas ir judesio perteikimą. Remiantis šiais kriterijais yra daromos išvados. Pastebėta, kad dažniausiai vaikai renkasi didelio ir vidutinio formato popieriaus lapus, vaikai linkę į neurozes - mažus. Taip ir lapo forma, piešiamos figūros, linijos gali nurodyti atitinkamus charakterio nestabilumus. Ši teorija taip pat aiškina ir spalvų naudojimą. Manoma, kad stabilios psichikos vaikas rinksis visą spalvų skalę, išskyrus juodą ir baltą spalvas. Vaikai linkę į depresiją ir neurozes - vengs geltonos spalvos ir raudonos bei daugiau naudos juodą ir baltą spalvas. Vaikų spalvų pasirinkimai Lietuvoje yra apskritai mažai tyrinėti. Trūksta žinių, kokios spalvos yra dažniausiai nurodomos kaip mėgstamos, ar yra lyčių skirtumų, ar vaikai sistemingai priskiria spalvą neigiamai ar teigiamai apibūdinti asmenį, kokią reikšmę čia turi tai, ar spalva yra mėgstama, ar ne.

Specialistai iš tiesų pataria atidžiau stebėti vaiką, jei mėgęs spalvų įvairovę jis staiga pradėjo naudoti tik tamsias spalvas, piešia labai spausdamas pieštuką, „drasko“ juo popierių, jei kurį laiką piešiniuose kartojasi tos pačios geometrinės figūros, t. y. vaikas yra tarsi „užstrigęs“, o šiuos neįprastus pokyčius lydi keistas elgesys, nemiga, agresija ir kt. elgesio sutrikimai.

Šeimos Piešiniai ir Savęs Vertinimas

Labai informatyvūs vaikų šeimos piešiniai. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kurį narį piešia pirmą, kurio galbūt išvis nenupiešia, kuris didžiausias ir ryškiausias, kuris mažytis ir nutolęs nuo kitų, mat tai daug pasako apie vaiko santykį su šeimos nariais, - atkreipia dėmesį I. Būdvytytė. Taip pat svarbu ir tai, ar vaikas, piešdamas savo šeimą, pavaizduoja patį save. Jei šeimos piešinyje paties vaiko nėra, panašu, kad jis nesijaučia svarbus ar reikalingas. Tai, kaip vaikas piešia, gali padėti daugiau sužinoti apie jo pasitikėjimą savimi.

Kada vertinti piešinius?

Pirmiausia norėtųsi paminėti, kad bet kokią psichologinę diagnostiką būtina atlikti psichologo kabinete, o ne namuose. Negalima vertinti vaiko piešinio, kurį jis piešė, paprašytas vieno iš artimųjų. Piešdamas vaikas neturi matyti asmenų ar objektų, kuriuos piešia (tėvų, brolių ir seserų, namų). Jei mama prašys vaiko nupiešti šeimą, tikėtina, kad jis nupieš tik mamą, nes ji tuo metu yra šalia. Tyrinėjant vaiko piešinį, kuris buvo sukurtas psichologo kabinete, galima kažką pasakyti apie vaiko emocijas. Visuomet piešiniai yra vertinami kartu su jų autoriumi. Paprastai analizuojami vyresnių kaip 4-5 metų vaikų piešiniai. Vaikai iki maždaug 5 metų daugiau tyrinėja spalvas, jiems patinka ryškios, ant popieriaus lapo gerai matomos spalvos. Tokios yra juoda, mėlyna, raudona. Mažyliai kuriam laikui tarsi susižavi viena spalva, gali visą spalvinimo knygelę nuspalvinti viena spalva.

Paklaustas, nuo kelių metų vaiko piešiniai kažką reiškia ir galima juose įskaityti jo būseną, A. Segal sako: „Nuo pat mažens. Svarbu yra stebėti, ar vaiko piešiniai keičiasi. Pavyzdžiui, jeigu berniukas nuolatos piešia mašinėles ir jo piešiniai yra įprasti, tai tie piešiniai mums informacijos apie pasikeitimus vaiko vidiniame pasaulyje gali nesuteikti. Pavyzdžiui, turėjau tokį atvejį, kai beveik visi berniuko piešiniai buvo apie ginklus, šautuvus. Tačiau vaiko abu tėvai yra susiję su kariuomene ir namuose yra daug karo atributikos. Būtų svarbu atkreipti dėmesį, jei jis nustotų piešti tuos šautuvus, - apie vaikų piešinių interpretacijas pasakoja A. Segal. „Tačiau diagnozuoti ar spręsti apie vaiko savijautą tik pagal piešinį yra neprofesionalu, - įspėja psichologė. - Piešinys - tik papildoma priemonė, suteikianti daugiau informacijos, kuri gali padėti tėvams geriau pažinti, pajausti savo vaiką, jo poreikius, lavinimo galimybes, sritis, kurios reikalauja pagalbos ar tiesiog daugiau dėmesio. Geriausias būdas pažinti, sužinoti daugiau - rinkti piešinius ir sekti pokyčius. Pasikliaukite ir pirmu savo įspūdžiu. Jei jums neramu dėl to, ką jaučiate žiūrėdama į vaiko piešinį - ir ypač jei ta emocija persekioja žiūrint ir į kitus, naujus, vaiko piešinius, kreipkitės pagalbos į specialistus.“

Kaip Skatinti Vaikų Piešimą ir Niekada Neužgniaužti Kūrybiškumo?

Tad, jei prigludę prie artimo žmogaus ir pasiguodę: „Man neramu“, „Nesiseka“, arba, priešingai, „Man neapsakomai gera“, išgirstume: „Kaip gražu!“ arba „O!“, turbūt šiek tiek nusiviltume. Juk tikimės, kad mus apkabins ir paklaus, kodėl neramu, kas nesiseka. Gali būti, kad rodydamas piešinį vaikas nesąmoningai tikisi to paties. Gal ir nesitiki, tačiau jam bus tikrai malonu, jei mama padės darbus į šalį ir žvilgtelės pro langelį, kurį jis jai pravėrė. „Kai vaikas atneša piešinį, nepulkite vertinti ir žavėtis. Pasakyti: „Nuostabu!“ arba „Tu - tikras dailininkas!“ - vadinasi, nepasakyti nieko apie vaiko darbą, pastangas, gebėjimus. Kur kas geriau išpasakoti, ką jūs piešinyje matote, kokius jausmus jums sukelia viena ar kita detalė, paklausti, ką veikia nupiešti herojai, kodėl jie tokie susirūpinę, paklausti, ar būna, kad vaikas jaučiasi panašiai kaip ir jo herojai ir t. t.“, - pataria psichologė.

Psichologai įspėja, kad nuolat giriamas vaikas gali prarasti džiaugsmą daryti tai, ką daro, be to, jausdamas, kad mama ar tėtis aklai žavisi jo darbais, gali piešti tik dėl to, kad sulauktų jų reakcijos, suteiktų jiems malonumą pats galbūt jį prarasdamas. Todėl, užuot alpusi iš susižavėjimo, paskui apsisukusi ant kulniuko ir grįžusi prie kasdienių darbų, apkabinkite vaiką ir pasikalbėkite apie piešinį. Žinoma, svarbu ne tik pats piešinys ar piešimo procesas, bet ir to, ką „dailininkas“ nupiešė, kodėl ir kaip tai vyko, aptarimas, kuris padeda ugdyti ir emocinį vaiko intelektą. O svarbiausia, pokalbis apie vaiko piešinį yra vienas iš būdų parodyti jam, kad juo domitės, jis svarbus ir jums rūpi.

Kaip skatinti, kai vaikas sako „Aš nemoku!“?

Mamai neramu ir tada, jei piešimui išnaudodavęs kiekvieną laisvą minutę, vaikas staiga liovėsi tai daryti. Arba išvis nepiešia, nes… nenori. „Taip nutiko greičiausiai dėl to, jog nustojo pasitikėti savimi, kai kažkas pasakė: „Negražu!“, „Su ta juoda viską sugadinai.“ O gal numušė ūpą mokydami, kaip piešti, neleido to daryti savaip. Jei suaugęs parodo, kaip nupiešti šunį, vargu ar galime tikėtis, kad vaikas entuziastingai pats puls jį piešti, juk mato, kad mamos ar auklėtojos piešinys tikroviškesnis. Nupiešdami už vaiką ar jį pataisydami, mes ne paraginame piešti, o priešingai, stabdome, - įspėja tėvus psichologė. - Įprastai besivystančio vaiko nereikia mokyti piešti. Verčiau pakalbinti, paklausti: „Kas tau sakė, kad nemoki, negali nupiešti šuns arba namo? Manai, aš esu namų piešimo ekspertas? Juk namų yra įvairių ir kiekvienas gali jį nupiešti tokį, kokį nori! Aš, pavyzdžiui, norėčiau nupiešti namą su… apskritais langais, o tu?“

Jei vaikas išvis nepiešia, neverskite. Tikėtina, kad tam tiesiog neatėjo metas. Tačiau piešimas yra puiki saviraiškos priemonė, todėl visada verta pabandyti paraginti vaiką netiesiogiai, pavyzdžiui, pieškite patys! Akvarele, guašu, kreidelėmis, flomasteriais, pasidėję lapą ant stalo, grindų, priklijavę ant sienos. Pieškite, kol vaikas prieis ir paklaus: „O ką čia darai?“ „Dažnai patys tėvai ar pedagogai užgniaužia vaiko vaizduotę, aiškindami, kaip vienas ar kitas objektas „turėtų“ atrodyti, ar ką derėtų piešti, pavyzdžiui, duodami užduotį nupiešti sveikinimą mamai, skatina piešti tradicines gėlytes ir panašius vaizdelius, o vaikui nupiešus arkliuką ar dinozaurą, šis sulaukia pastabų „kas čia per sveikinimas?“, nes suaugusiųjų požiūriu - atvirutės būna su gėlytėmis, bet ne su arkliukais.

Piešinių rinkimas ir sistemingas mokymas

Smagu visai šeimai vakarais patogiai įsitaisius ant sofos ar sukritus ant grindų perversti nuotraukų albumus: stebėti, kaip paaugo ir pasikeitė vaikai, prisiminti svarbiausius įvykius ir net kokio skonio buvo šešto jubiliejaus tortas. Ne mažiau (o gal netgi daugiau) prasmingi būtų… piešinių albumai. Jie pasakotų, kaip keitėsi vaiko jausmai. Nepraleiskite progos pradėti kolekciją nuo pirmųjų vaiko keverzonių. Kad būtų iškalbingesnė, paprašykite vaiko sugalvoti pavadinimą - jį, metus ir savo įžvalgas, pastabas užrašykite kitoje piešinio pusėje. Paprastai mažieji menininkai savo kūriniais mėgsta apdovanoti tėvus. Pastarieji, nenorėdami įžeisti atžalos, darbelius kaupia, kol vieną dieną supranta, jog visos vaikystės piešinių išsaugoti nepavyks. „Sakyčiau, kaip įmanoma natūraliau. Be abejo, tėvai gali nebūti linkę saugoti absoliučiai visų piešinių.“ Tačiau svarbu yra stebėti, ar vaiko piešiniai keičiasi.

Pedagogė primena, jog nemokėdami nei rašyti, nei skaityti, žmonės primityviomis priemonėmis piešė ant olų sienų. „Neretai tenka išgirsti nuomonę, kad piešimui reikia gabumų, o kai jų nėra, neverta net pradėti mokytis, nei mokyti to kitus. Piešimo, kaip ir kiekvieno dalyko, yra mokoma. Jis turi savą metodinę sistemą ir principus. Piešimo, kaip ir visų kitų dalykų, turėtų būti mokoma(si) sistemingai ir nuosekliai“, - pažymi R. Juknevičienė. „Manau, kad jau ikimokykliniame amžiuje reikėtų skirti didelį dėmesį piešimo pagrindų mokymui. Mokant piešti reikėtų remtis principu - nuo paprasto prie sudėtingo. Vaikus piešimo pagrindų ir taisyklių mokyti reikia nuosekliai ir sistemingai (forma, konstrukcija, proporcijos, padėtys, tonai). O kai kurie daiktai yra tiesiog vientisa geometrinė forma, pavyzdžiui, sviedinys, obuolys, saulė ir kai kurie kiti daiktai, - pastebi R. Juknevičienė. Piešti vaikui bus daug paprasčiau, jeigu savo vaizduotėje suvoks pagrindinę objekto formą.

„Jeigu vaikas piešia, t. y. baltame lape jis turi nuo nulio kažką nupiešti, tai reikalauja daug daugiau kognityvinių gebėjimų nei spalvinimas - turi geriau veikti vaiko vaizduotė, nes jam reikia sugalvoti, ką jis nori piešti, kaip tai padaryti ir pan., o kai vaikas ima kokį nors vaizdą ir tikslas yra nuspalvinti, minėtų gebėjimų reikia kiek mažiau, - teigia MRU lektorius A. Segal. Jo teigimu, didelio skirtumo, kokias piešimo priemones rinktis - pieštukus, flomasterius, kreideles, dažus - nėra. „Jei vaikas piešia spausdamas pieštuką, tai gali liudyti, kad jis itin susidomėjęs ar įsijautęs, o galbūt labai pyksta. Žinoma, visuomet reikia atsižvelgti į platesnį kontekstą ir nepulti daryti išvadų vien dėl linijos tiesumo. Jeigu vaikui kažkas nepavyksta ir jis linkęs iš karto sunaikinti tą kūrinį, tai gali būti, pavyzdžiui, perfekcionizmo požymis, kuris nebūtinai reiškia gerą bruožą, nes tai rodo, kad vaikui nebus lengva. Bet tuo pačiu tai gali ir nieko nereikšti. Tačiau psichologiniu požiūriu reikia kiekvieną atvejį analizuoti atskirai“, - dar kartą pabrėžia A. Segal.

Piešimas kaip terapinė priemonė

Piešiniai taip pat gali būti puiki terapinė priemonė, leidžianti vaikui išreikšti jausmus. Po trauminių įvykių, netekčių ir panašių sukrėtimų, piešiniai gali padėti išsikrauti ir sveikti. Pavyzdžiui, jei vaikas piktas, jam galima pasiūlyti nupiešti savo pyktį, kurį jis gali saugiai išreikšti keverzodamas ar net sudraskydamas popieriaus lapą. Tai - kur kas geresnis būdas išreikšti jausmus nei trenkti supykdžiusiam broliui. Jei vaikas ko nors bijo - pasiūlykite nupiešti baimes ir jas kartu aptarkite. Pašnekovas sutinka, jog piešimas gali būti ir puikus nusiraminimo būdas, - kad galėtum piešti ir spalvinti, reikia atsisėsti patogiai, susikaupti. Tai yra veikla, kuri užima kažkiek laiko, ji nėra trumpalaikė.

„Bet kokiu atveju, tiek tėvams, tiek ir psichologams svarbūs ne tik piešiniai, bet bendravimas su vaiku, jo pasakojimai ir paaiškinimai apie tai, kas dedasi jo piešinyje. Būtent šie pasakojimai gali padėti geriau pažinti savo vaiką, sužinoti, kaip jis jaučiasi, ko bijo, apie ką svajoja, ar - kuo nori būti užaugęs“, - patirtimi dalijasi I. Būdvytytė. Karantinas - visiems nelengvas metas, kai reikia ne tik mokytis, bet ir susirasti papildomų veiklų namuose. Viena iš jų vaikams neretai būna piešimas, spalvinimas.

tags: #juod #ipiesiniai #kudikiams

• Kaip pasirinkti kokybiškas odontologijos paslaugas
• Kodėl ankstyvasis vaiko vystymasis yra kritinis?
• Kaip nustatyti kiaušinio šviežumą
• Kaip teisingai maitinti kūdikį mišinuku
• sužinokite daugiau apie Roberto Kalinkino karjerą ir vertybes