Prano Mašioto biografija: švietėjas, pedagogas ir vaikų literatūros tėvas

Pranas Mašiotas (gimė 1863 m. gruodžio 19 d. Pūstelninkų k., Vilkaviškio aps., mirė 1940 m. rugsėjo 14 d. Kaune) buvo prozininkas, vertėjas, pedagogas ir kultūros veikėjas. Šis aušrininkas ir visuomenės veikėjas, gimęs vidutinių ūkininkų šeimoje, namuose pramokęs skaityti ir rašyti, vėliau mokėsi Naumiesčio pradžios mokykloje. 1874-1883 m. jis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią 1883 m. baigė sidabro medaliu.

Mokydamasis gimnazijoje P. Mašiotas dalyvavo slaptuose lietuvių moksleivių rateliuose, platino lietuvišką draudžiamą spaudą. 1883 m. jis jau perskaitė pirmąjį „Aušros“ numerį, sukrėtusį jį, uždėjusį antspaudą visam vėlesniam likimui. Tą įspūdį jis ne sykį aprašė: „Dyvina ypatybė spaudos žodžio!… ne tiktai reikia, bet ir galima rūpintis ir pasitikėti sutverti lietuvišką literatūrą, tą galybę, kuri subrandina tautiškus jausmus, duoda tautai lavintis, nevirstant į tarnus svetimų idealų, - taip gali išreikšti mintis, kuriomis užsibaigė mano protavimas iš priežasties apturėjimo pirmutinio sąsiuvo Aušros (Varpas, 1893, Nr.3).“ Jau tada suvokta, kad tautos išlikimo garantas dvasinis ir kultūrinis atsparumas.

Studijų ir ankstyvoji karjera

1883 m. P. Mašiotas įstojo į Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultetą, kurį baigė 1887 m. įgydamas gimnazijos mokytojo matematiko specialybę. Universitete visą laiką priklausė Maskvos lietuvių studentų ir farmaceutų draugijoms, buvo vienas iš veikliausių narių. Po studijų 1887-1889 m. dirbo finansinėje įstaigoje Lomžoje (Lenkija), o 1889-1891 m. Rygos mokslo apygardos kanceliarijoje. 1889 m. apsigyveno Rygoje, kur pradėjo mokytojauti. 1891 m. buvo paskirtas matematikos mokytoju Rygos vokiečių realinėje gimnazijoje, kur dirbo iki 1915 m. Nuo 1913 iki 1915 m. P. Mašiotas dar ėjo ir Rygos mergaičių gimnazijos direktoriaus pareigas.

Veikla Rygoje ir bendradarbiavimas spaudoje

Gyvendamas Rygoje, P. Mašiotas aktyviai dalyvavo lietuviškų organizacijų veikloje. Kartu su kitais suorganizavo lietuviškas „Pašalpos“, „Kanklių“ (scenos mėgėjų, 1904 m.) ir „Žvaigždės“ (švietimo, 1906 m.) draugijas. Jis buvo vienas iš 1903 m. įkurtos lietuvių muzikos ir dainos draugijos „Kanklės” steigėjų, o 1906-aisiais kartu su Marcelinu Šikšniu įsteigė Lietuvių švietimo draugiją „Žvaigždė“, buvo jos pirmasis pirmininkas, vėliau - garbės narys. Ši draugija steigė ir išlaikė pradžios mokyklas. 1907 m. P. Mašiotas buvo išrinktas Lietuvių mokslo draugijos Vilniuje nariu. 1912-1914 m. sekmadieniais jis mokė Rygos lietuvaites gimnazistes lietuvių kalbos. 1894 m. P. Mašiotas vedė iš Linkuvos apylinkių kilusią išsilavinusią dvarininko dukrą Mariją Jasienskytę.

Bendradarbiauti spaudoje P. Mašiotas pradėjo nuo 1884 m., o kitais duomenimis - nuo 1888 m. „Aušroje“. Jo straipsniai pasirodydavo „Aušroje“, „Šviesoje“, „Vienybėje Lietuvininkų“, „Varpe“, „Lietuvių laikraštyje“ ir daugybėje kitų leidinių. Jis rašė į „Šviesą“, „Vienybę Lietuvininkų“, „Varpą“, „Lietuvių laikraštį“ (jame turėjo skyrelį vaikams), „Vilniaus žinias“, „Viltį“ (buvo šio leidinio dalininkas), „Vairą“, „Rygos garsą“ (1910 m. redagavo šio leidinio kroniką). Nuo 1892 m. spausdinosi „Varpe“, 1905-1906 m. „Vilniaus žiniose“, 1909-1915 m. „Rygos garse“, 1920-1924 m. „Švietimo darbe“, taip pat „Lietuvoje“ ir vaikų periodikos leidiniuose. P. Mašiotas rašė įvairiomis gyvenimo temomis, bet dažniausiai apie tautos ir visuomenės dvasinę sferą - švietimą, kultūrą, vaikų literatūrą. Paskelbė straipsnių žurnalistikos teorijos temomis. Jo publicistika buvo santūri, dalykiška, su konkrečiais pasiūlymais, orientuota daugiau į skaitytojo protą ir intelektą. Paliko daugiau kaip 500 publicistikos rašinių. Savo darbus pasirašydavo arba pavarde, arba maždaug 50 slapyvardžių, tokių kaip Ašaka, Ašakaitis, Dėdė Pranys, Rygietis ir kiti.

Pirmasis pasaulinis karas ir grįžimas į Lietuvą

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Rygoje susitelkus nemažam lietuvių tremtinių skaičiui, P. Mašiotas kartu su Juozu Tumu-Vaižgantu pasitraukė į Maskvą, kur įsidarbino amatų mokykloje matematikos mokytoju. Vėliau, 1915 m., pasitraukė į Voronežą. Čia 1915-1918 m. vadovavo M. Yčo berniukų ir mergaičių gimnazijai, po kiek laiko perėmė ir berniukų gimnazijos direktoriaus pareigas.

1918 m. rašytojas grįžo į Lietuvą ir ėmėsi Švietimo sistemos organizacinio darbo. Iš pradžių dirbo Lietuvos Tarybos švietimo sekcijoje Vilniuje, vėliau - Švietimo ministerijoje Kaune Aukštesniojo mokslo departamento direktoriumi. 1919 m. lapkričio mėnesį jis buvo paskirtas Švietimo viceministru ir ėjo šias pareigas iki 1923 m. Priklausė Knygų leidimo ir Terminologijos komisijoms. 1919 m. buvo vienas iš Lietuvių mokytojų sąjungos, Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto steigėjų. Nepriklausomoje Lietuvos laikraštyje 1919 m. gegužės 31 d. P. Mašiotas gražiai pašlovino motinų pastangas išmokyti vaikus skaityti spaudos draudimo metais ir pavartojo, įvedė mamos mokyklos sąvoką, su rūpesčiu kreipdamasis: „Lietuvos moterėlės! Jūs per tiek metų mokinot Lietuvą skaityti, nemeskit ir toliau to darbo, kur nebus kam mokyt.“ Apie mokytojo profesiją P. Mašiotas yra paskelbęs įspūdingų patarlių, išvadų, aforizmų, kurių esmę galima suvesti į vieną tezę: „Jokie metodai nepadės, jeigu mokytojai nemylės savo darbo, nemylės mokinių.“ Jo mokinių atsiminimuose nuolatos kartojamas žodis „šviesus“, „ramus“ apibūdinant P. Mašiotą.

Darbas Klaipėdoje ir išėjimas į pensiją

1923 m. P. Mašiotas paskirtas naujai įsikūrusios Lietuvių gimnazijos Klaipėdoje direktoriumi. Į Klaipėdą atvyko 1924 m. pavasarį kviečiamas krašto direktorijos užimti Lietuvių gimnazijos direktoriaus vietą. Nuo 1925 m. jis buvo Klaipėdos gimnazijos direktorius. Jis dirbo iki 1929 m. administratoriaus ir pedagogo darbą. Iš pradžių dėstė matematiką, kurį laiką ir lietuvių kalbą. Jo vadovaujama Lietuvių gimnazija išaugo ir sustiprėjo: padidėjo mokinių skaičius, buvo pradėti projektuoti nauji lietuvių gimnazijos rūmai. Be pedagoginės veiklos P. Mašiotas Klaipėdoje dalyvavo ir kultūriniame gyvenime, glaudžiai bendradarbiavo su klaipėdiečiais šviesuoliais - M. Šlaža, E. Simaičiu, J. Purvinu, kraštotyrininku P. Tarasenka ir kitais. Jo butas Liepų alėjoje buvo tapęs inteligentų susibūrimo vieta. Vėliau Mašiotai apsigyveno Kanto gatvėje. Klaipėdos gyvenamuoju laikotarpiu buvo išleista 15 P. Mašioto išverstų knygų, du vadovėliai, kai kurios jų išspausdintos Klaipėdoje, tarp jų ir jo paties parašyta knygutė „Pajūriais pamariais“ (1930), kurioje daug vietos užima Klaipėdos ir Kuršių nerijos vaizdai.

1929 m. P. Mašiotas išėjo į pensiją ir atsidėjo literatūriniam darbui. 1938-1940 m. gyveno, ilsėjosi ir kūrė sūnaus Jono Mašioto namuose Kačerginėje. Mašiotas mirė Kaune, 1940 m. rugsėjo 14 d. Buvo palaidotas Kauno miesto kapinėse, 1993 m. perlaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Žemiau pateikiama Prano Mašioto biografijos santrauka:

Literatūrinė kūryba ir pedagoginė veikla

P. Mašiotas, Nepriklausomoje Lietuvoje išspausdinęs daug straipsnių pedagogikos, mokymo metodikos, kalbos kultūros, terminijos kūrimo ir norminimo, mokslo populiarinimo ir kt. klausimais, yra laikomas lietuvių vaikų literatūros tėvu. Jau Vaižgantas probėgšmais bandė sugretinti P. Mašiotą su Andersenu, Žiuliu Vernu - pirmojo nenaudai. Vis dėlto, atskaitos sistema turėtų būti Lietuvos kultūros, švietimo, vaikų literatūros situacija ir vargai, ir tada suvoksime, koks svarbus ir kuo svarbus mums P. Mašiotas. Pats P. Mašiotas labai kukliai vertino savo nuopelnus. „Aš rašytojas nesu iš pašaukimo…“ - kalba jis, gavęs 1938 metų Raudonojo kryžiaus premiją, pagrindinį apdovanojimą už vaikų literatūrą. - Rašiau, kai vaikų knygų lentynos buvo tuščios, o tokiu atveju, ką įdėsi, tas bus gerai…“ „Ką dirbau - viskas taip atrodė natūralu ir reikalinga“ (XX amžius, 1938 m.).

Rūpindamasis jaunosios kartos ugdymu, jis parengė ir išleido apie 150 knygų, iš jų apie 30 originalių, kitos - vertimai bei adaptacijos, vadovėliai, mokymo priemonės. Visą kūrybą galima suskirstyti į tris grupes: pažintinės arba mokslo populiarinimo knygos, pasakos ir apysakos. P. Mašiotas išleido apie 90 grožinių knygų vaikams ir paaugliams, iš jų - apie 60 verstinių.

Mokslo populiarinimo ir pažintinės knygos

P. Mašiotas parašė mokslo populiarinimo knygų, tokių kaip „Apie žemės vidurius“ (1896), „Pasakos - nepasakos“ (1915), „Mokslo pasakos“ (1916), „Kaip žmogus žemėje įsigalėjo“ (1919), „Išradėjai ir išradimai“ (1922) ir kitas. Tiesa, rašė jis ne vien vaikams. Kelionių apybraižose „Pajūriais pamariais“ (1930), „Pažadėta ir tesėta“ (1933) poetizuojama Lietuvos gamta, pateikiama geografijos, istorijos, etnografijos žinių.

Pasakos

Pirmoji grožinės P. Mašioto kūrybos sritis - pasakos. Jas pradėjo rašyti, kai Rygoje, dėstydamas lietuvių kalbą, pasigedo tekstų. Pasiremta lengviausiai prieinamais pavyzdžiais: rusų autorių K. Ušinskio, M. Gorkio, D. Mamino-Sibiriako. Tose pasakose „pagražinantis išmislas“ išties ir yra būdas greičiau prasiskverbti į objektyvios tikrovės, išorinio pasaulio dėsnius. Maždaug dviejuose šimtuose šio žanro kūrinių vyrauja kiemo, daržo pasaulis. Žvirblis, Kregždė, Musė, Varna - tipingi P. Mašioto pasakų veikėjai. Daug kuo tos pasakos siejasi su gausiais pažintiniais, mokslo populiariaisiais kūriniais. Tik pasakos, skirtos „mažiausiems, mieliausiems“, dar įtaigiau negu populiarieji pažintiniai kūriniai, pateikia žinių, pateikia labai taisyklinga, gražia kalba. Jau vien dėl to tie paprastučiai tekstai iki šiol beveik nepamainomi pirmaklasiui. Jo sukurtos pasakos apima „Mano dovanėlė“ (1913), „Kiškiai“ (abi 1913, taip pat 1919), „Senio pasakos“ (1917), „Atlikusios pasakos“, „Augalų pasakos“ (visos 1917), „Pasakėlės“ (1921) ir kitas.

Apsakymai ir apysakos

Trečia P. Mašioto grožinės kūrybos šaka - apsakymai jau kiek vyresniems skaitytojams. Neįmantrios jų fabulos. Dažnai vaikas išklysta iš namų, užsimiršta susidūręs su kokiu nors gamtos reiškiniu, įdomybe ar tiesiog stebi gamtą, gyvūnus. Retkarčiais žvilgtelima ir į vaiko vidaus pasaulį - baimės, sąžinės jausmą ir kt. (pvz., „Juozuko drąsa“, „Baisusis tiltas“, „Morkos“).

Ketvirta šaka - apysakos, kurios nėra tipologiškai visos vienodos. Vienos jų perima kanadiečių rašytojo E. Seton-Tompsono „Mažųjų laukinukų“ (šį kūrinį P. Mašiotas vertė, sulietuvino) modelį - derina nuotykinį pradą ir pažintinį turinį. Tai „Indėnai piliakalnyje“, „Nepaprastos atostogos“ (1938, taip pat 1935). Kitose, ištrukdamas iš E. Seton-Tompsono įtakos, remdamasis elementaria struktūra (dialogo situacija arba kelionės motyvu) - pateikia dar daugiau autentiškos, lietuviškos medžiagos: apie gamtą, istoriją, tradicijas, papročius. Štai apysaka „Juozukas ir Jockus“ (1934) yra seno žmogaus ir vaiko dialogas apie mišką. Bene vertingiausia iš šio pobūdžio apysakų yra dilogija „Pajūriais pamariais“ (1930) ir „Pažadėta ir tesėta“ (1933), itin brandžiai atskleidžianti P. Mašioto kūrybos palikime tokių dalykų, kurių nepavaduos joks Andersenas, joks Žiulis Vernas.

Tai autentiška patirtimi pagrįsta, objektyviai, paprastai ir įtaigiai - kaip mokytojas tesugeba - papasakota spaudos draudimo ir jos atkovojimo epopėja. Apie tai sukurta apsakymų, apie tai memuarinė trilogija ir apysaka „Pašešupių knygnešiai“ (1937). P. Mašiotas renkasi vis kitokią žanrinę formą: šiek tiek psichologizuotą autobiografinę apysaką („Ir aš mažas buvau“, 1919); novelinę, portretų apysaką („Gimnaziją atsiminus“, 1922), dokumentinę, faktais ir net skaičiais grindžiamą apysaką („Kai knygas draudė“, 1924) ir pagaliau grožinę, nuotykinę („Pašešupių knygnešiai“) - ir kuria visapusišką tokių mums svarbių, skaudžių istorijos dešimtmečių vaizdą. Dokumentinėse apysakose gausu faktografijos, o „Pašešupių knygnešiai“ beletrizuota, su išgalvotu siužetu, nuotykiniais elementais. Apysakose „Ir aš mažas buvau“, „Juozukas ir Jockus“, „Nepaprastos atostogos“ ir vaikų, ir suaugusiųjų charakteriai realistiniai, vyrauja racionalus pradas, pasitaiko ir jausmingumo.

Vadovėliai ir vertimai

P. Mašiotas yra keliolikos vadovėlių pradinėms ir vidurinėms mokykloms autorius. P. Mašiotas vienas iš pirmųjų Lietuvoje įvedė metrinę matų sistemą, ėmė sieti matematikos mokymą su realiu gyvenimu, tekstiniuose uždaviniuose panaudodamas geografijos, istorijos, fizikos ir kt. mokomųjų dalykų žinias. Parašė vadovėlių pradžios ir vidurinėms mokykloms: „Aritmetikos uždavinynas“ (2 dalys 1906), „Plokštumos trigonometrija“ (1919), „Trigonometrijos uždavinynas“ (1919, 41936 pavadinimu „Plokštumos trigonometrija ir uždavinynas“), „Ašakaičio abėcėlė“ (1921), „Fizikos vadovėlis“ (1922). Vadovėliams būdinga politechninio mokymo elementai, teorijos ir praktikos ryšys, mąstymą skatinančios užduotys. 1917 m. Voroneže II mokytojų suvažiavime skaitė pranešimą „Vaikų literatūra ir vadovėliai“, Nepriklausomybės metais - dešimtys straipsnių apie vaikų periodiką, skaitybą, knygas. 1926 m. laikraštyje „Lietuva“ jis samprotauja, kad „vaikų literatūra turi sudaryti vieną iš tų pedagoginių dalykų, kurie dėstomi būsimiems mokytojams universitete ir mokytojų seminarijoje“.

P. Mašiotas išvertė tokias svarbias ir klasikinėmis pripažintas knygas kaip J. Swifto „Guliverio keliones“, D. Defoe „Robinzoną Kruzą“, J. Spyri, H. Wellso „Pirmieji žmonės Mėnulyje“, H. Loftingo „Daktarą Dolitlį“ ir kt.

Atminimas ir pagerbimas

P. Mašiotas buvo aktyvi, veikli asmenybė, pareigos žmogus. Pranas Mašiotas mums iškėlė, jo santykį su pasauliu, asmenybės struktūrą lėmė, suformavo XIX a. pabaigos nacionalinio išsivadavimo judėjimo banga. Žinoma, negalime pamiršti, kad visąlaik jis sąžiningai dirbo, kaip šiandien sakytume, „pagal specialybę“ - dėstė matematiką ir fiziką, net rašė šios srities vadovėlius ir uždavinynus. P. Mašiotas gerai suprato mokyklos svarbą tautos kultūroje. Jo išmintis šiuo klausimu ir dar daugeliu kitų klausimų bylote byloja ir į šias dienas.

Daugelis vaikų literatūra besirūpinančių P. Mašiotas yra svarbiausias ideologas, didis autoritetas. 1997 m. Klaipėdos miesto vidurinei mokyklai suteiktas P. Mašioto vardas. Kauno Prano Mašioto pradinė mokykla taip pat liudija apie jo svarbą. 1934 m. viena iš Kauno gatvių pavadinta P. Mašioto vardu. 1986 m. prie namo Kaune (K. Donelaičio g. 11) atidengta memorialinė lenta. 1999 m. pripažintas Kauno technologijos universiteto Garbės daktaru. 2013 m. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas pašto ženklas, pagerbiantis šią iškilią asmenybę. 1993 m. P. Mašioto palaikai buvo perkelti į Petrašiūnų kapines Kaune.

tags: #pranas #masiotas #gime

• Sužinokite daugiau apie Vitalijaus Pauliuko gyvenimo kelią
• Gilinkitės į žmogaus ir medžio ryšį
• Agroplėvelės privalumai
• Kaip išrinkti dovaną 3 metų vaikui
• Sužinokite apie darbą parduotuvėje su vaikų prekėmis