Julijus Grickevičius: Kultūros Vadybos, Muzikos ir Komunikacijos Veidas
Komunikacijos specialistas, kultūros vadybininkas ir laidų vedėjas Julijus Grickevičius yra ryški asmenybė Lietuvos kultūros lauke. Jo profesinė patirtis apima darbą muzikos ir operos teatruose, viešosios komunikacijos, tarptautinės kultūros vadybos bei lyderystės sritis. Per beveik du dešimtmečius sukaupęs vertingą patirtį, J. Grickevičius nuosekliai formuoja ir puoselėja kultūros procesus, atverdamas naujas galimybes ir požiūrius.
Išsilavinimas ir Profesinės Karjeros Pradžia
Julijus Grickevičius Vytauto Didžiojo universitete įgijo viešosios komunikacijos bakalauro ir integruotos komunikacijos magistro laipsnį. Šis aukštasis mokslas, jo nuomone, yra universalus dalykas, suteikiantis tam tikrus bendrojo išsilavinimo svertus. Jo kelias kultūros srityje prasidėjo Kaune, gimtajame mieste, kuris jį suformavo kaip žmogų su savo vertybėmis, stuburu ir požiūriu.
Vienuolika metų J. Grickevičius dalyvauja istorijos rekonstrukcijoje, išbandydamas istoriją ir pats, siūdamasis uniformas ir gyvenant autentiškomis sąlygomis. Šis pomėgis, apimantis Napoleono laikus ir Pirmąjį pasaulinį karą, atspindi jo gilų domėjimąsi praeitimi ir kontekstu, kuris persikelia ir į profesinę veiklą.
Kaunas - Asmenybės Formavimosi ir Pirmųjų Patirčių Miestas
„Kaunas yra mano gimtasis miestas. Čia užaugau plačiaja prasme, turėjau savo pasaulį. Pirmosios darbinės patirtys, pirmieji atradimai ir pirmieji praradimai, viskas vyko Kaune. Tokia paletė yra susijusi su asmeniškumo samprata - Kaunas mane suformavo kaip žmogų su savo vertybėmis, stuburu ir požiūriu. Viduje turiu savo Kauno jausmą. Ir jis man sufleruoja, kad gerai pažįstu šį miestą. Jis susijęs su tapsmo žmogumi mokykla, jis uždavė daug mįslių, kurias pavyko įveikti“, - teigia Julijus Grickevičius.
Kai 2006 m. atvėrė savo pirmosios darbovietės, Kauno šokio teatro „Aura“ duris, jis nežinojo nieko nei apie šiuolaikinį šokį, nei apie Birutę Letukaitę. Buvau aštuoniolikos. „Aurą“ vadina didžiausia savo gyvenimo patirtimi, kokia tik galėjo būti. Pirmus pusę metų jam sekėsi labai sunkiai, bet paskui įvyko lūžis ir viskas įsivažiavo. Niekas neskaičiuodavo laiko: oficialiai dirbo pusę etato, o iš tiesų „nuo kažkada“ iki „kažkada“ - ir kokie dar viršvalandžiai! Dvejus metus dirbo šokio teatre „Aura“.
Vėliau septyneri metai Kauno miesto simfoniniame orkestre tapo mokykla, kurioje buvo sąlygos plačiai atverti akis ir ypač ausis. Julijus Grickevičius dirbo Kauno miesto simfoninio orkestro atstovu spaudai (2009-2016). Darbas su Kauno simfoniniu orkestru yra magiška patirtis - orkestras turi maždaug 50 koncertų per metus, tad susiduria su skirtinga publika, skirtingais dirigentais, vardais… Yra labai daug smulkių segmentų, kurie formuoja muzikinį suvokimą. Jam visąlaik patiko muzikos istorija. Kai rašo kokį pranešimą spaudai, visada įdomu pasikapstyti po kūrinių praeitį.
Kelerius metus dirbo Kauno bigbende, matė kaip keičiasi šis kolektyvas, kokiu muzikos instrumentu tampa, kai prie jo jautriai prisiliečiama. Įkvėpė, kad viena pirmųjų įstaigų įkurta po nepriklausomybės atgavimo buvo džiazo orkestras, bigbendas, tai labai gerai atspindi laisvo miesto dvasią. Tai taip pat įrodo, kad prieš dešimtmetį atsigaunantis verslas savo naujoms erdvėms, restoranams, gaivinamai Nemuno krantinei pirmiausiai ieškojo džiazo muzikos.
Jazz House | Džiazo šokių studija Kaune
Veikla Nacionalinėse Kultūros Institucijose ir Festivaliuose
Julijus Grickevičius sėkmingai tęsė savo karjerą dirbdamas svarbiose Lietuvos kultūros institucijose. 2016-2018 m. vadovavo visuomenės informacijos skyriui Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, o 2018-2020 m. buvo generalinio direktoriaus pavaduotojas ir rinkodaros departamento vadovas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Be institucinio darbo, Julijus Grickevičius aktyviai dalyvauja ir festivalių organizavimo veikloje. Jis yra festivalio VDU JAZZ JUNGTYS organizatorius, o 2016-2020 m. ėjo Lietuvos džiazo federacijos prezidento pareigas. Taip pat bendradarbiauja su festivaliu „Vilnius Mama Jazz“.
VDU JAZZ JUNGTYS: Džiazo ir Improvizacinės Muzikos Vizija
VDU JAZZ JUNGTYS - tai kaip savas vaikas, kurio organizacija vyksta visus metus - nuo besibaigiančio festivalio iki naujojo. Su kolegomis tenka susidaryti bent jau viziją, ko bus siekiama. Per metus atsiranda naujų idėjų, minčių, todėl JAZZ JUNGTYS visą laiką šalia. Tai yra procesas. Su atlikėjais susirašinėjama visus metus iki renginio. O dar reikia surasti pinigų, tada gauti pinigų… kad ir kaip tai atrodytų neįdomu. Žinoma, svarbiausia konceptuali ir stipri programa.
Pačiame pavadinime „VDU JAZZ JUNGTYS“ yra žodis „džiazas“, bet tai visiškai nesąlygoja to, ką tradiciškai nusako žodžiai „Kaunas Jazz“. VDU JAZZ JUNGTYS skverbiasi į kitus klodus, į improvizacinę muziką, avangardinę natūrą. Klausytojas Lietuvoje kiek pratęs tapatinti džiazą su restoraniniu stiliumi, pramogomis. O kai išgirsta žodį „avangardas“, tarsi sunerimsta, ir smegenys tą naujovę ignoruoja - kadangi tai kažkas nepažįstamo, nenuspėjamo arba tapatinama su stereotipais. Bet juk kiekviena iššaukta emocija yra labai gerai. Šis jaunas festivalis susiduria su iššūkiu pritraukti ir edukuoti klausytojus, nes tokios sąvokos kaip „free“, „avangardas“ ir t. t. yra labai klaidžios, o „improvizacinė muzika“ skamba konkrečiau.
Lietuvoje nėra tradicinės džiazo kultūros. Džiazo žurnalas ar džiazo klubai (užsienyje jie palaikomi ir finansuojami valstybės ) - mes ir to neturime. Keliaujama nuo festivalio iki festivalio. O festivalis tai dar nėra džiazo gyvenimas, muzikinis gyvenimas. Tai - happening‘as, kuris pristato naujesnes tendencijas.
Kiti Festivaliai ir Tarptautinė Vadyba
Julijus Grickevičius taip pat prisimena festivalį DAUGIRDAS GYVAI, kuris vyko penkerius metus ir buvo gražus laikotarpis, į festivalį atvežta daug ekskliuzyvinių atlikėjų. Tačiau dauguma idėjų baigiasi natūraliai.
Rugsėjo 7-8 d. Šiauliuose įvyko devintasis bigbendų festivalis. Sulaukęs gausaus vietos gyventojų palaikymo, klausytojų antplūdžio, dalies jis liko mažai pastebėtas, tarsi pasislėpęs tarp kitų Šiaulių miesto gimtadienio renginių. Kitais metais šis reiškinys švęs dešimties metų jubiliejų, kaip ir koncertinė įstaiga „Saulė“, po jos sparnu festivalis 2009 m. buvo pradėtas. Per devynerius metus Šiauliuose pasirodė 57 orkestrai, iš jų 26 - svečiai iš užsienio.
Gegužės 3 d. Vilniuje, gegužės 4-5 d. Šeduvoje įvyko trečiasis tarptautinis perkusijos festivalis „Ritmo viražai“. Per keletą dienų festivalis ir jo meno vadovas Arkadijus Gotesmanas pateikė koncentruotą programą, slepiančią ne vieną meninį iššūkį. Ypač kai festivalis vyksta Šeduvoje, kur retai skamba džiazas ar improvizacinė muzika. Nedaug atlikėjų rizikuotų ir leistųsi į tokią avantiūrą kaip Arkadijus Gotesmanas. Surengti improvizacinės muzikos festivalį toli nuo sostinės, atokiame Lietuvos kampelyje, kur ji skamba itin retai! Suprask, iš ten (iš dangaus) - toks buvo Arkadijaus atsakymas paklausus, kodėl būtent Šeduva.
Balandžio 27-30 d. Brėmene įvyko dvyliktoji džiazo industrijos mugė „jazzahead!“. Lietuvos džiazą šįmet pristatė rekordiškai didelė delegacija. Ketvirtą kartą mugėje dirbo Lietuvos džiazo federacijos nariai Solveiga Rusytė ir Julijus Grickevičius. Regis, jau įprasta išvysti Lietuvos stendą bendrame „jazzahead!“ kontekste. Lietuvos džiazo federacijos dalyvavimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija.
Požiūris į Muziką ir Kultūrą
Julijus Grickevičius yra giliai įsigilinęs į muzikos ir kultūros pasaulį, turintis aiškų požiūrį į šiuolaikinio meno iššūkius ir tradicijų svarbą.
Muzikos Suvokimas ir Konteksto Reikšmė
Muzikologija, istorija - teorinės sritys. Organizacija, renginių vedimas - praktinės. Yra ir kūrybinė pusė - kiek tai yra menas - ir racionalioji. J. Grickevičius teigia, kad negrojant turi galimybę išlikti veiksme, tačiau būti labiau nešališkas. Atsirado tame iš gryno melomanizmo.
Jam visąlaik patiko muzikos istorija. Kai rašo kokį pranešimą spaudai, visada įdomu pasikapstyti po kūrinių praeitį. Pavyzdžiui, prieš dvi savaites turėjome programą, dedikuotą Richardui Vagneriui ir vienas iš kūrinių - „Penkios Matildos Vesendonck dainos“. Paaiškėjo, kad ji - Vokietijos poetė, kuri buvo Vagnerio meilužė. O, tarkime, Vagnerio žmona buvo Listo duktė. Ir tie tarpusavio ryšiai, jų žinojimas sužmogina muziką - to paties klausaisi jau visiškai kitaip. Nors kai kurie sako, jog konteksto žinoti kaip tik nereikia, nes tai apriboja fantaziją ir galimybę pačiam interpretuoti. Stravinskis yra pasakęs: „Muzika savimi pačia neskelbia nieko daugiau, tik save pačią“.
Manau, sąvokos „aukštoji“ ir „žemoji“ kultūra neturi būti vartojamos. Viskas yra labai sąlygiška - nežinau, ar per kiekvienus Naujuosius metus grojami Štrauso valsai nėra popkultūra. O būtent Lietuvoje egzistuojanti popkultūra man kelia ne pyktį ar nepasitenkinimą, o tiesiog ironiją, arba tenka nekreipti į ją dėmesio.
Šiuolaikinės Muzikos Iššūkiai ir Tracidijų Svarba
Jaunieji lietuvių kompozitoriai dažnai kuria jau kitomis priemonėmis, pasitelkdami kitą medžiagą. Dauguma garsų išgaunami liečiant/barbenant per instrumentą, taip pat neįprastais būdais virpinant stygas. Tai, jog jie kitomis priemonėmis kuria garsą, nėra blogai. Klausytojas dažnai tikisi rasti kūrinyje melodiją, ritmą, temas… O šiuolaikiniai kompozitoriai sako: „Ne, mes turime ir kitų išraiškos priemonių“. Viskas yra garsas. Diskusijos - „Ar čia jau muzika, ar dar ne muzika?“- geriau net nepradėti.
Lietuvoje yra įdomių jaunosios kartos kompozitorių. Neaišku, kada „jaunas menininkas“ tampa „nejaunu menininku“. Jam jaunasis menininkas visų pirma reiškia tam tikrą maištą. Bet vargu ar iš tiesų mes išrandame kažką labai naujo. Malevičiaus „Juodas kvadratas“ ir Keidžo „4’33” yra tarsi kertinės ribos, iš kurių mažai ir teišeiname. Ir liūdna, tačiau viskas yra masiškai sintetinama. Sudaromas įspūdis, jog iš to atsiras kažkoks naujas, dar nematytas kūrinys. Bet kita vertus, jis nematytas todėl, kad mes nebesidomime, kas JAU buvo sukurta. Jauni žmonės retai domisi klasika - literatūros, dailės, muzikos. Pykdo žmogus, kuris kritikuoja praeitį, vadina kūrinius ir tradicijas atgyvenusiais ir daugumą jų atmeta. Tuomet jis tarsi šaudo į tuščią lauką su savo tuščiomis kulkomis. Juk kas gi yra istorinis matymas? Tai visų pirma yra konteksto išmanymas. O visos tuo metu buvusios tradicijos? Negalime taip paimti ir nubraukti! Maištaudami mes tarsi nežinome, prieš ką maištaujam. Maištaujame prieš tam tikrą abstrakčią jėgą, kuri vadinasi „praeitis“.
Paprieštarausiu sau, bet, tarkime, kodėl šiuolaikinis žmogus turi žinoti kompozitorių, kuris gyveno prieš du šimtus metų? Kodėl jis turi klausytis muzikos, kuri jau nebėra aktuali? Ogi todėl, kad kai Bachas atrado muzikos rašymo sistemą, po to niekas to genialiau ir nepadarė. Atsiremiame į tradicinius dalykus. Mes neatsiradome „iš niekur“. Visur yra kultūros tradicijos.
Klaipėdos Valstybinis Muzikinis Teatras ir Ateities Vizijos
Julijus Grickevičius yra svarbus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro meno tarybos narys. Šiuo interviu ciklu siekiama pakviesti skaitytoją susipažinti su jo vizijomis bei įžvalgomis apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro veiklą, dabarties stiprybes ir ateities potencialą. Jo profesinė patirtis apima darbą muzikos ir operos teatruose, viešosios komunikacijos, tarptautinės kultūros vadybos bei lyderystės srityse.
Jis mano, kad nuoseklumas yra viena šio teatro stiprybių. Per pastaruosius penkerius metus įvyko daug teigiamų pokyčių, kuriuos vainikavo naujo teatro pastato atidarymas. KVMT pastebimai sustiprėjo ir tapo ryškiu kultūros žemėlapio traukos tašku klausytojams visoje, ne tik Vakarų, Lietuvoje. Teatras puikiai lankomas, manau, kad tai ne tik smalsuoliai, kurie mėgaujasi naujomis erdvėmis, architektūriniais sprendimais ar užsuka čia dėl asmenukės. Tai didina ir nuolatinę auditoriją.
Dabar logiška keliauti jau pasirinktu keliu, išlaikyti įdirbį, tačiau svarbu ir labiau atsiverti, permąstyti savo kryptį, kuo esi išskirtinis ir unikalus, kokią prasmingą nišą gali užimti bendruomenėje, mieste, šalyje ir regione. Galiausiai, kaip atverti naujos scenos galimybes kūrėjams ir žanrams. Gal nuskambės ir radikaliai, bet dar vieno repertuarinio teatro su didžiaisiais pagrindinių klasikos veikalų pavadinimais nereikia. Klaipėdos istorija pati diktuoja keletą krypčių. Pirmiausia, jungtis su Baltijos jūros regionu. Antra, šiame mieste nedidelį pėdsaką paliko Richardas Wagneris. Žinoma, gilintis į jo kūrybą yra milžiniška užduotis, reikalaujanti trupės pajėgumų ir dedikacijos, noro tobulėti ir pažinti šį kūrėją. Tačiau Lietuvoje R. Wagnerio kūryba nėra labai aktyviai pristatoma, dėl to turime didžiulę spragą mūsų repertuaruose ir muzikinio teatro suvokime apskritai. Klaipėdoje yra R. Wagnerio veikalų statymo patirties, o dar kokio atgarsio susilaukė „Skrajojantis Olandas“.
Būtina augti po truputį, pavyzdžiui praeitos vasaros „Lohengrinas“ sveikintinas. Taip, šis veikalas nėra pats palankiausias „karpymui“, tai pastebėjo ir kai kurie kritikai, tačiau siekis prisiliesti prie šio veikalo, dirigento Gintaro Rinkevičiaus pakvietimas ir rezultatas buvo labai džiuginantis. Taip pat yra ir daugiau kitų kompozitorių kūrinių, kurie mažiau žinomi ir nestatomi Lietuvoje, bet puikiai tiktų KVMT scenai. Kita kryptis - šiuolaikinė muzika, opera, kameriniai pastatymai, bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, nepriklausomais kūrėjais.
Lietuvoje per mažai bendradarbiaujame tarp institucijų, atrodo, kad šalia esančias įstaigas dėl skirtingo pavaldumo ar biudžeto tarsi skiria didžiulė siena. Ir ši gynybinė pozicija net neakivaizdžiai palaikoma, įrėminta biurokratijos. Todėl įkvepiančiai atrodo KVMT bendradarbiavimas su Klaipėdos kameriniu orkestru statant G. F. Hendelio operą „Julijus Cezaris“.
Jazz House | Džiazo šokių studija Kaune
Augimas ir Atsivėrimas: Meno Tarybos tikslai
Jeigu reikėtų apibendrinti keliais raktažodžiais, tai augimas ir atsivėrimas. Kaip meno tarybos nariui jam aktualu suprasti kaip teatras toliau formuos savo identitetą ar išdrįs žengti už savo trupės ribų. Tai labai platus klausimas, kurio įgyvendinimui reikia pažvelgti į save labai nuoširdžiai ir giliai, atsakyti į daug klausimų. Svarbu padaryti namų darbus toliau auginant trupę, kūrėjus, orkestrą. Be meninės kokybės mums neteks kalbėti apie pozicijas tarptautinėje erdvėje.
Repertuaras, meninė kryptis - viena. Bet pastaruoju metu matome naująją muzikų kartą, besimokančią Lietuvoje ir užsienyje, ieškančius savęs naujuosius menininkus, solistus sukaupusius daug naujos patirties savo studijų metu. Jaunųjų talentų pritraukimas, vieta kūrybai, saviraiškai, bandymams yra svarbi kryptis, kuri Lietuvoje nėra nuosekliai išplėtota, to galėtų imtis KVMT. Klaipėdoje tebesiformuoja klasikinės muzikos auditorija, todėl edukacija turėtų lankytojus lydėti kiekviename žingsnyje, tai horizontalus ir integralus procesas. Taip pat naujos auditorijos plėtra, programos siekiančios pritraukti klausytojus nuo pirmosios jų patirties kūdikystėje iki kelionių pas savo auditoriją. Klaipėdos festivalis, vykstantis turizmo sezono pike yra puikus formatas pristatyti jį regiono mastu.
Pastebiu, kad besikeičiant kartoms, labai daug įstaigų net senas tradicijas turinčiose šalyse permąsto savo vaidmenį visuomenėje ir grįžta prie labai pamatinių klausimų. Pavyzdžiui, ar kaimynystėje gyvenantys žmonės žino, kad šalia jų yra teatras, ar žino kas ten vyksta, ar jaučiasi laukiami. Šie klausimai nesusiję su menine kartele, veikiau su dialogu ir būdų papasakoti, aktualizuoti savo veiklą paieška. Labai daug pastangų dedama kantriai aiškinant ką mes darome, kodėl tai svarbu, nepaliekant vietos savaime suprantamiems dalykams ar prielaidoms. Ieškoma daugiau jungčių su švietimu, mokyklomis, skirtingomis socialinėmis grupėmis. Kuriamos strategijos dėl prieinamumo didinimo. Manau tai labai svarbu. Kuo labiau elitizuosime meną, tuo mažiau šansų pasiekti savo auditoriją. Politiniame lygmenyje, finansavime vis daugiau neužtikrintumo, mes manėme, kad iki mūsų šalies ši populizmo banga neatsiris. Bet atsirito.
Nuo pirmos akimirkos, kai teatro vadovė Goda Giedraitytė pakvietė prisijungti prie KVMT meno tarybos, Julijus Grickevičius skatino kuo labiau išnaudoti tarybos narių patirtį, įtraukti į diskusijas, sprendimus. Meno taryba daug įgaliojimų neturi, tačiau joje susitinka profesionalai, turintys skirtingų patirčių, vizijų, matymo kampų. Juolab, kad teatrą jis mato ne iš įstaigos vidaus, o kiek iš šalies.
Veikla EBU Klasikinės Muzikos Grupėje
Balandžio 29 d. Kiolne vykusiame EBU Klasikinės muzikos grupės posėdyje tarp šios grupės valdybos narių 2022-2024 metų kadencijai buvo patvirtintas LRT KLASIKOS vadovas Julijus Grickevičius.
„Ši grupė yra pagrindinė LRT KLASIKOS bendradarbiavimo su EBU platforma, tai erdvė idėjoms, problemų sprendimui ir mainams. Grupė buria labai platų mums giminingų radijų ratą, taigi EBU sudaro galimybes kalbėtis, augti ir tobulėti. Pirmiausiai, sieksiu, kad būtų girdimi mažesnių šalių transliuotojai, o EBU atsižvelgtų į mūsų siūlomas idėjas ir problematiką. Dideliame sraute lengva pasimesti tarp didžiųjų, tokių kaip BBC Radio 3, Bavarijos radijas ar Radio France“, - teigė Julijus Grickevičius.
EBU Klasikinės muzikos grupės valdyba renkama dviejų metų kadencijai plenariniame posėdyje. Kiekvienas grupės narys atstovauja klasikinės muzikos ir (arba) džiazo veiklai savo organizacijoje. 2022-2024 metų kadencijos EBU Klasikinės muzikos grupės valdybą sudaro 10 narių, atstovaujančių EBU radijo organizacijoms ar jų radijo programoms.
EBU Klasikinės muzikos grupė prižiūri daugiau pusę amžiaus skaičiuojančią Euroradijo muzikos mainų programą. Per šią programą EBU savo nariams suteikia prieigą prie maždaug 2 000 koncertų, atspindinčių didžiulį muzikos žanrų spektrą - nuo kamerinės muzikos ir orkestrinių koncertų iki operos ir džiazo, kuriuos EBU narės siūlo viena kitai dalyvaudamos mainų programoje. Julijus Grickevičius bus antras LRT atstovas EBU renkamose radijo turinio struktūrose.
tags: #julijonas #grickevicius #gimimo #data
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
