Jonas Švedas: dirigentas, kompozitorius, pedagogas ir liaudies muzikos puoselėtojas

Jonas Švedas (1908 m. spalio 9 d. Liepojoje - 1971 m. spalio 15 d. Vilniuje) - išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūros istorijoje, kompozitorius, dirigentas, trombonininkas ir pedagogas. Jo ilgametė veikla paliko ryškų pėdsaką Lietuvos muzikos raidoje, ypač puoselėjant liaudies muziką ir šokį. Gyvendamas Kaune ir Vilniuje, J. Švedas subrendo kaip atlikėjas, pedagogas, meno vadovas ir kompozitorius, pelnydamas visuotinį Lietuvos žmonių pripažinimą už lietuviškos dvasios sklaidą net okupacijų sąlygomis.

Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai

Jonas Švedas gimė 1908 m. spalio 9 d. Liepojoje, Latvijoje. Iki 1921 m. jis gyveno su tėvais Liepojoje, kur lankė lietuvių pradžios mokyklą. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1918 m. mokėsi Ylakiuose (Skuodo raj.). 1921-1924 m. J. Švedas mokėsi Ylakių (Skuodo r.) progimnazijoje, kur 1924 m. baigė keturias klases.

Muzikinį išsilavinimą J. Švedas įgijo Klaipėdos muzikos mokykloje-konservatorijoje. 1924-1929 m. ten studijavo tromboną, specialiąją harmoniją, polifoniją ir kompoziciją. Tarp jo dėstytojų buvo A. Johowas, J. Gaubas, J. Žilevičius, B. Dempe, V. Kunešas, o trombono klasę jis baigė pas F. Wieczoreką. Studijų metais J. Švedas aktyviai dalyvavo muzikinėje veikloje: grojo įvairiuose ansambliuose, dainavo mokyklos vyrų chore, vadovavo Klaipėdos krašto Giedotojų draugijų sąjungos chorams. Mokydamasis užrašinėjo liaudies dainas ir rinko muzikos instrumentus, sukūrė pirmuosius muzikos kūrinius. Per vasaros atostogas važinėjo po Lietuvos kaimus ir užrašinėjo lietuvių liaudies dainas, rinko liaudies muzikos instrumentus, vadovavo Ylakių dainos mėgėjų chorui, tvarkė kompozitoriaus Juozo Žilevičiaus liaudies muzikos instrumentų kolekciją. Baigęs studijas, 1928-1930 m. konservatorijoje dėstė trombono ir mušamųjų muzikos instrumentų specialybes.

Veikla Kaune (1930-1944)

1930 m. uždarius muzikos mokyklą Klaipėdoje, Jonas Švedas persikėlė į Kauną. Apsigyvenęs čia, jis toliau aktyviai tęsė muzikinę karjerą. 1930-1935 m. J. Švedas grojo trombonu Valstybės teatro ir Kauno radiofono simfoniniuose orkestruose. Be atlikėjo veiklos, jis rašė metodinius straipsnius ir Kauno radiofone skaitė muzikos populiarinimo paskaitas. 1933 m. subūrė Kauno jaunimo pučiamųjų orkestrą (dar žinomą kaip Kauno kariūnų pučiamųjų orkestras) ir skudučių ansamblį.

Nuo 1935 m. J. Švedas dėstė muzikos pedagogiką: buvo „Aušros“ berniukų gimnazijos muzikos ir dainavimo mokytojas, vadovavo berniukų chorui, pučiamųjų orkestrui ir skudučių ansambliui. Nuo 1936 m. Kauno konservatorijoje dėstė trombono ir tūbos, vėliau ir muzikos pedagogikos bei metodikos disciplinas. Lygiagrečiai jis vadovavo berniukų chorui, redagavo jaunalietuvių leidžiamą muzikinių pjesių ir maršų rinkinį. J. Švedas aktyviai dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje, buvo Muzikos mokytojų sekcijos valdybos narys, o 1939 m. draugijos suvažiavime Vilniuje išrinktas antruoju sekretoriumi. Jis taip pat rašė „Muzikos baruose“ ir periodiniuose leidiniuose. 1936 m. savo lėšomis išleido vadovėlį „Skudučiuok“. Kartu su Juozu Banaičiu parengė 5-ių dalių muzikos vadovėlius vidurinėms mokykloms „Muzika“ (I-II klasėms, 1938 m., III klasei, 1939 m., I-II-III klasėms, 1939 m., IV-V klasėms, 1940 m.). 1943 m. dirbo trombonininku ir Kauno jaunojo žiūrovo teatro muzikinės dalies vedėju, parašė muziką spektakliams „Kaimynai“ ir „Eglė - žalčių karalienė“.

Veikla Vilniuje ir „Lietuvos“ ansamblio įkūrimas

1940 m. Jonas Švedas apsigyveno Vilniuje. Sovietmečiu, įkūrus Lietuvos valstybinę filharmoniją, jis 1940 m. suorganizavo Valstybinį dainų ir šokių liaudies ansamblį, kuris tapo „Lietuvos“ ansamblio pirmtaku. Iki 1962 m. su pertraukomis buvo šio ansamblio meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. J. Švedas siekė išlaikyti lietuvišką šio kolektyvo dvasią ir liaudiškumą, atspindintį visų Lietuvos regionų savitumą, intonacijas, dialektus ir kostiumus. Archyvuose yra išlikęs kompozitoriaus rašytas ansamblio dienoraštis, apimantis 1940-1962 m. laikotarpį.

1942 m., vokiečių okupacinei valdžiai uždarius Vilniaus filharmoniją ir jos ansamblį, kompozitorius išvyko į Kauną. Visam laikui į sostinę persikėlė 1944 m. gruodį. Nuo 1944 m. gruodžio mėn. J. Švedas pradėjo dirbti Vilniaus valstybinėje konservatorijoje (nuo 1949 m. Lietuvos valstybinė konservatorija). 1945 m. čia įsteigė Lietuvių liaudies instrumentų katedrą ir iki 1970 m. buvo jos vedėjas, nuo 1947 m. - docentas, nuo 1954 m. - einantis profesoriaus pareigas, nuo 1966 m. - profesorius.

Pedagoginė ir visuomeninė veikla

J. Švedas žinomas ir kaip pedagogas, išugdęs būrį instrumentalistų. Jis daug prisidėjo prie lietuvių liaudies instrumentų tobulinimo ir jų populiarinimo. Jo pastangomis Lietuvos dainų šventėse nuo 1950 m. buvo įvesta liaudies instrumentinė muzika. Jis dirigavo kelis šimtus koncertų, iki 1970 m. buvo visų pokario metų respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžių vyr. dirigentas. Taip pat J. Švedas dirbo meno mėgėjų apžiūrų ir chorų konkursų žiuri pirmininku arba nariu, respublikinių dainų švenčių meno komisijų nariu ir konsultantu, valstybinių egzaminų komisijų pirmininku ir nariu. Ansamblis „Lietuva“, vadovaujamas J. Švedo, sukūrė daug originalių programų ir sėkmingai pasirodė įvairiuose renginiuose, įskaitant pasirodymus Lenkijoje (1957) ir Rumunijoje (1958). Iš viso jis dirigavo daugiau kaip 2000 ansamblio koncertų Lietuvoje ir buvusiuose SSRS miestuose. Jonas Švedas prisidėjo prie lietuvių liaudies muzikos instrumentų modifikavimo. Nuo 1951 iki 1955 m. jis buvo Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas.

Pagrindinės Jono Švedo karjeros datos ir pasiekimai

Kūrybinis palikimas

J. Švedo kūrybinį palikimą sudaro apie 300 originalių ir harmonizuotų lietuvių liaudies dainų, muzika teatro spektakliams, įvairiems montažams ir kino filmams, lietuvių liaudies ir pučiamųjų instrumentų orkestrams, kūriniai kanklėms, birbynėms, skudučiams, muzika šokiams. Kompozitorius sukūrė ir stambių vokalinių bei instrumentinių kūrinių - kantatų, oratorijų, uvertiūrų, baladžių, koncertų. Jis harmonizavo apie 200 lietuvių liaudies melodijų, parašė daugiau nei 100 originalių dainų chorams ir ansambliams, įvairių muzikinių pjesių, koncertą trombonui su fortepijonu. Jo žymiausi kūriniai apima oratoriją „Giesmė apie Didįjį Spalį“ (1957), kantatas „Tarybų Lietuvos dešimtmečio garbei“ (1949), „Klestėk, Tarybų Lietuva“ (1959), „Nemunas“ (1964), „Atgimimo“ uvertiūrą simfoniniam orkestrui (1931), koncertus trombonui ir fortepijonui (1933), kanklėms ir liaudies instrumentų orkestrui (1955), rapsodiją „Klonių aidai“ (1941) ir kitus kūrinius liaudies instrumentų orkestrui, pjeses pučiamųjų orkestrui, kanklėms, birbynėms, skudučiams, LSSR himno muziką (kartu su B. Dvarionu, 1950), daugiau kaip 100 dainų, kino ir dramos spektaklių, montažų muziką. Lietuvos sostinei skirtos J. Švedo sukurtos chorinės dainos „Gedimino sapnas“, „Gražus tu, Vilniau“, „Vilnius prieš aušrą“, „Vilniuj aras“. Jonas Švedas taip pat parašė teorinių bei metodinių darbų ir daug straipsnių spaudoje.

Didelė dalis jo kūrinių įrašyta plokštelėse, o šiandien rengiami respublikiniai ir tarptautiniai Jono Švedo tautinių instrumentų atlikėjų konkursai. Apie jį sukurtas ir TV filmas.

Įvertinimas ir atminimo įamžinimas

Jono Švedo nuopelnai buvo įvertinti dar jam gyvam esant. 1945 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. 1950 m. apdovanotas Stalino trečiojo laipsnio premija, o 1954 m. suteiktas Sovietų Sąjungos liaudies artisto garbės vardas. Jis taip pat buvo apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos (1954) ir Garbės ženklo (1957) ordinais, garbės raštais ir medaliais.

Po mirties Jono Švedo atminimas buvo įamžintas įvairiomis formomis. J. Švedas mirė 1971 m. spalio 15 d. Vilniuje ir palaidotas Antakalnio kapinėse. Kompozitoriaus kapas yra pagrindinio tako gale, kairėje pusėje. Antkapinis paminklas, pastatytas 1977 m. (skulpt. Antanas Žukauskas), sukurtas iš šviesiai pilko granito ir sudaro kapo pakraščius rėminančios akmeninės plokštės bei ant postamento stovintis profiliuoto akmens stela. Joje iškalti vargonų vamzdžiai ir įrašas: „Jonas Švedas 1908-1971“. 1973 m. Panevėžio muzikos mokyklai buvo suteiktas Jono Švedo vardas ir įsteigtos J. Švedo stipendijos. 1978 m. Vilniuje, prie namo Tilto g. 7 (Senamiesčio seniūnija), J. Švedo atminimui atidengta memorialinė lenta (skulpt. Klaudijus Stepanovas). Lentoje iškaltas kompozitoriaus bareljefas ir įrašas lietuvių ir rusų kalbomis: „Šiame name 1949-1971 gyveno TSRS liaudies artistas profesorius Jonas Švedas“. Ceremonijoje dalyvavo Vilniaus miesto vadovai, buvę J. Švedo bendražygiai, „Lietuvos“ ansamblis, studentai, kultūros ir meno visuomenė. Vilniaus Vingio parko dainų estrada 1960 m. buvo pastatyta kompozitorių J. Švedo, B. Dvariono, K. Kavecko, J. Tallat-Kelpšos ir architektų D. Juchnevičiūtės, K. Daukšos, A. Zavišos pastangomis, žymint jo indėlį į didžiųjų kultūros renginių infrastruktūrą.

Leidiniai apie Joną Švedą

Apie J. Švedo gyvenimą ir kūrybą yra išleisti prof. Algirdo Vyžinto sudaryti straipsnių rinkiniai „Jonas Švedas: teoriniai-metodiniai darbai, straipsniai, laiškai, amžininkų atsiminimai“ (1978) ir „Ateities kartoms: naujas žvilgsnis į Jono Švedo gyvenimą ir veiklą“ (2008). Taip pat išleistas Linos Naikelienės sudarytas straipsnių rinkinys „Tautos skambesiai“ (2008). Straipsnių rinkiniuose pateikiamos nemažos apimties J. Švedo bibliografijos, kuriose suregistruoti visi kompozitoriaus darbai. Apie kompozitorių rašoma ir režisieriaus, Kauno kamerinio teatro įkūrėjo ir meno vadovo Stanislovo Rubinovo memuarų knygoje „Miške ir scenoje“ (Vilnius, 2013).

tags: #jonas #svedas #sodra #gimimo #data

• Kretingos lopšelio-darželio „Pasaka“ istorija ir veikla
• Svarbi informacija tėvams apie didelius naujagimius
• Patarimai tėvams: žaidimai vienerių metų mažyliui
• Vaikų ugdymas ir mityba
• Patarimai dėl skreplių kūdikiams