Rašytojas Jonas Aistis (tikroji pavardė - Aleksandravičius, iki 1940 m. dar kitaip žinomas kaip Kossu-Aleksandravičius arba Kuosa-Aleksandriškis) - XX a. trečiajame-ketvirtajame dešimtmetyje iškilusios neoromantikų kartos poetas. Jonas Aistis gimė 1904 m. liepos 7 d. Kampiškių dvare, Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje, darbininko šeimoje.

Vaikystė prabėgo gražiose Rumšiškių apylinkėse - su visomis smulkiausiomis detalėmis jos vėliau atgis poezijoje. 1919-1927 m. J. Aistis mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kur pradėjo rašyti eilėraščius. 1927 m. įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą studijuoti lituanistikos, kol tuo pačiu dirbo raštininku Žemės ūkio banke.
Pirmasis eilėraštis „Gegutėlė“ buvo išspausdintas 1926 m. „Ateities“ žurnale. 1932 m. išleista debiutinė Kossu-Aleksandravičiaus knyga „Eilėraščiai“. Poetas iškart tapo neoromantikų kartos lyderiu, nustebinęs lyrika, peržengiančia įprastas eiliavimo taisykles. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, 1936-1940 m. jis studijavo Grenoblio universitete Prancūzijoje.
1944 m. Grenoblio universitete poetas apgynė disertaciją, kuri buvo susijusi su evangeliniais tekstais bei jų vertimu į senąją provansalų kalbą. Dėl karo ir okupacijų negalėdamas grįžti į Lietuvą, 1944-1946 m. dirbo Nicos archyvuose ir Paryžiaus bibliotekoje, o 1946 m. su šeima persikėlė į JAV.
Amerikoje jis dėstė lietuvių kalbą Marianapolio kolegijoje. 1952 m. rašytojas pasuko žiniasklaidos keliu ir įsidarbino „Laisvosios Europos“ radijuje, kur dirbo su okupuotos Lietuvos spaudos analitinėmis apžvalgomis. Nuo 1958 m. rašytojas grįžo prie darbo bibliotekoje - šį kartą JAV Kongreso bibliotekoje.
| Laikotarpis | Veikla |
|---|---|
| 1927-1936 | Studijos Kaune, darbas banke, aktyvi kūryba |
| 1936-1944 | Studijos Grenoblyje, disertacijos gynimas |
| 1946-1952 | Dėstymas Marianapolio kolegijoje |
| 1952-1958 | Darbas „Laisvosios Europos“ radijuje |
| nuo 1958 | Darbas JAV Kongreso bibliotekoje |
Jonas Aistis, kaip tikras eseistas ir lyrikas, yra parašęs nemažai kūrinių, kuriuose atsiskleidžia jo bandymas pamėgdžioti neoromantikų kartos idealus bei tam tikras idėjas. Jo eilėraščiai elegiški, melodingi, suteikiantys tam tikrą nuotaiką, galimybę apmąstyti, susimąstyti.
Būtent šių Jono Aisčio eilėraščių subjektas dažniausiai būna nusivylęs ir pavargęs nuo visko žmogus. Jis akcentuojamas kaip toks žmogus, kuriam lemta pralaimėti. Iš čia iškyla garsioji katarsio teorija, kuri sako, jog lyrika gimsta tik iš kančios, o tokie aspektai kaip liūdesys ir grožis yra neatskiriamos lyrikos vertės sąvokos.
Poetas mirė 1973 m. birželio 13 d. Vašingtone. 2000 m. birželio 29 d. rašytojas perlaidotas Rumšiškėse. Šiandien Rumšiškėse veikia poetui atminti skirtas memorialinis muziejus, o 2004 m. švenčiant 100-ąsias poeto gimimo metines sugrąžinta Jono Aisčio literatūrinė premija.
