Viktorijos Jakučinskaitės gimtadienio tradicijos ir gyvenimo vingiai

Viktorija Jakučinskaitė - žinoma Lietuvos dizainerė, mados namų „Tiulio fėja“ įkūrėja ir pastaruoju metu - tapytoja. Jos gyvenimas, kūrybinis kelias ir net gimtadienio tradicijos yra kupinos netikėtų posūkių ir asmeninės filosofijos, kurią ji drąsiai dalijasi su aplinkiniais.

Klaida, virtusi gražia tradicija

Dizainerė Viktorija Jakučinskaitė antrą kartą sutiko savo 40-ąjį gimtadienį. Taip, antrą kartą, nes prieš 10 metų netyčia įvykusi klaida Viktorijai tapo gražia tradicija. Vos prieš kelias dienas dizainerė buvo apsupta pačių artimiausių bičiulių ir šeimos narių. Tad dabar sveikinimų ji sulaukia ne tik rugpjūčio 15-ąją, bet ir praėjus mėnesiui. „Prieš daugybę metų kūriausi feisbuko anketą ir netyčia sumaišiau mėnesius. Vėliau pastebėjau, kad atėjus tam mėnesiui mane visi pradėjo sveikinti, su gėlėmis ateidavo. Aš šios dienos nelaukdavau, nes neturėjau jai jokių įsipareigojimų, iliuzijų, o štai žmonės netikėtai skiria dėmesį. Man labiausiai patiko tai, kad be jokios baimės, nieko nelaukdama gaunu šilumą, bendravimą, pasveikinimą“, - pasakoja V.Jakučinskaitė.

Visgi artimiausi Viktorijos draugai netrukus suuodė, kad su šia data kažkas ne taip. Juk prieš mėnesį jau sveikino. Todėl kai kurie po moters feisbuko sienoje parašytais sveikinimais juokaudami ėmė klausti - kodėl apgaudinėji žmones? „Iš pradžių nebuvo daug apie tai žinančių, o vėliau vis daugėjo. Pajutau atsakomybę, kad turiu viską papasakoti. Žinoma, mano aplinka žinojo jau anksčiau. Tai pagalvojau, kad dabar tinkamiausias metas socialiniuose tinkluose apie tai papasakoti, kad kai kuriems nebūtų keista ar skaudu“, - sakė ji. Tapytojai, prekinio ženklo „Tiulio fėja“ įkūrėjai Viktorijai Jakučinskaitei rugpjūčio 15 dieną suėjo 39-eri metai. „Aš visada sakiau, kad gyvensiu iki 40-ies, bet ne ilgiau. Galvojau, po to nebelieka pirmų kartų, polėkio, jaunystės, aistros, drąsos kažką keisti ar net keisti viską“, - prisiminė kūrėja. Tiesa, dabar į savo pamąstymus Viktorija numoja ranka - tokia laiminga ir pasitikinti savimi ji gyvenime dar niekada nebuvo. Moteris įsitikino - kiekvieni metai jai atneša tik dar daugiau džiugesio.

„Nemėgstu oficialiai visiems rodyti, kada mano tikrasis gimtadienis. Data feisbuko paskyroje pakeista jau gerus aštuonerius metus. Visi draugai ateina manęs sveikinti rugsėjo, o ne rugpjūčio 15 dieną. Toks sąmoningas datos pakeitimas turi vieną vienintelę priežastį? O kaip artimieji? Patys artimiausi žmonės mane tikrai pasveikino rugpjūčio 15-ąją. Tiek per „Tiulio fėjos“, tiek per mano asmeninę feisbuko paskyras. Kasmet gaunu vis daugiau ir vis gražesnių sveikinimų - turbūt taip yra todėl, kad nestoviu vietoje, tobulėju man svarbiose srityse. Neslėpsiu, jog patinka, kai mane prisimena, tuomet pasijaučiu įvertinta - per metus pasiuvu šimtus vestuvinių suknelių, pravedu aibę tapybos pamokų. Tiek padėkų ir sveikinimų, kiek šiemet - nesu sulaukusi nei vienais metais.“

Palyginimas: Tikrasis ir Feisbuko gimtadienis

Tikrasis gimtadienis ir kelionių tradicija

Viktorija Jakučinskaitė teigia, kad prie šios tradicijos galėjo prisidėti ir iš vaikystės likęs prisiminimas. Vasarą gimtadienį švenčianti moteris dažnai savo šventėje nesulaukdavo vaikų, mat šie arba atostogaudavo, arba leisdavo laiką pas senelius. „Kas gimė rugpjūtį, supras, kad čia toks metas, kai visi kur nors išvažiuoja. O kai esi vaikas, tu taip nori to gimtadienio, kuriame pasirodytų daug žmonių. Pas mane ateidavo tik viena arba dvi mergaitės, visos kitos būdavo kažkur iškeliavusios. Todėl nuo vaikystės liko tik skaudulys, kad niekaip nepavyksta visų kartu surinkti“, - prisimena ji. Žinoma moteris atskleidė, kad šios emocijos turbūt išlikusios nuo vaikystės, kadangi mokyklos laikais dauguma draugų rugpjūčio mėnesį išvažiuodavo atostogauti. „Kai aš buvau maža rugpjūtį visi išvykdavo atostogų. Kadangi mano gimtadienis yra rugpjūčio 15-ąją per Žolinę tai visi kažkur išvažiuodavo. Vaikystėje dėl to man buvo labai liūdna, nes į gimtadienio šventę negalėdavo ateiti daug draugų“, - prisiminė ji.

Tačiau kiekvienais metais nosies nukabinti nenorinti V.Jakučinskaitė rado kitokią išeitį - su šeima gimtadienį sutikdavo Italijoje. „Todėl jau daug metų, gal kokius dešimt, per savo gimtadienį išvažiuoju į Italiją. O kaip tik rugpjūčio 15 d. Žolinės, tai Italijoje ši diena labai švenčiama - žmonės išeina į gatves, leidžiami fejerverkai. Būna viso miesto vakarėlis. Man toks būdas labiau pasiteisina“, - sako ji. Kaip ir kiekvienais metais savo gimimo dieną - rugpjūčio 15-ąją Viktorija kartu su vyru Vitalijumi leidžiasi į kelionę po saulėtąją Italiją. „Galime sakyti, kad Italija jau yra mūsų antroji gimtoji šalis“, - su šypsena pasakojo garsi moteris. Pasidomėjus, kokie planai judviejų laukia Italijoje, dizainerė pasidalijo, kad keliauja ne tik ilsėtis, bet ir dirbti. Šiais metais ten nuvyko didžiuliu kemperiu. „Šįkart gimtadienį sutikau degalinėje tarp fūrų. Tiesiog buvo eilinė kelionė. Neturėjome nei torto, nei šampano. Ta proga nusprendėme nieko nedaryti“, - apie prieš mėnesį įvykusią išvyką kalbėjo Viktorija.

Jubiliejinis 40-metis: netikėta šventė

Per tikrąją gimimo datą stengiasi išvykti, todėl ji pagalvojo, kad geriausias mėnesis surinkti draugus būtų būtent rugsėjis. Tiesa, o ir jai pačiai šįkart nieko nereikėjo daryti. Paskambinusi draugė pasiūlė visiems susirinkti jos sodyboje ir čia jaukiai atšvęsti Viktorijos jubiliejinį 40-ies metų gimtadienį. „Pasikvietėme draugus ir jaukiai kartu kepėme mėsytę, burgeriukus ir dar valgėme liūto tortą, kurį užsakiau prieš mėnesį. Jis man labai patiko, bet buvau apie jį net pamiršusi. Likus porai dienų mergina parašė ir aš pasakiau, kad nieko nešvęsiu, tai nieko ir nedarykit. O tada netikėtai paskambino draugai ir pasakė, kad vis dėlto švęsime“, - šypsodamasi prisiminė V.Jakučinskaitė. Tiesa, apie jubiliejinio gimtadienio šventę Viktorija buvo pagalvojusi. Vis dėlto metai neeiliniai, tad jai norėjosi juos sutikti kokiame nors gražiame dvare su dar gražesnėmis suknelėmis. Tačiau draugės sumanymas tapo net geresne dovana. „Ji pagalvojo apie mane. Prisiminė, kad neatšventėme. O paskui, kai su ja pasikalbėjome, sužinojau, kas pas ją vaikystėje gimtadieniai vyko taip pat - neateidavo vaikai. Turėjome tokį bendrą prisiminimą“, - juokiasi V.Jakučinskaitė.

Nors savo gimtadienį sutiko pačių artimiausių draugų būryje, tačiau Viktorija neslepia, kad ši diena jai labiau asocijuojasi ne su džiugesiu, o būtent su liūdesiu. Jai atrodo, kad daugelis sveikinimų yra netikri, labiau skiriami iš reikalo. „Kažkokia netikra butaforinė situacija, kai žmonės priversti tave garbinti, sakyti gražius žodžius ir t.t. Supratusi, kad jo nemėgstu, sugalvojau, kad geriau per gimtadienį išvažiuosiu. Žinoma moteris teigė, kad gimimo dieną ją apima liūdnos emocijos todėl savo gimtadienio ji vengia. „Taip, kiekvienais metais aš realiai bėgu nuo savo gimtadienio, nes labai daug žmonių gimtadienius priima liūdnai ir kažkaip keistai liūdnai jaučiasi savaitė iki gimtadienio ir savaitė po jo. Na, gal tai ne visiems pasireiškia, bet aš tikrai esu iš tų žmonių. Savo gimtadienio nemėgstu, vengiu ir nenoriu“, - portalui lrytas.lt pasakojo Viktorija. Todėl ir prieš 10 metų gimusios tradicijos Viktorija sakosi niekada nekeisianti. Juk nekalta klaida įvyko ne šiaip sau, o tam, kad paįvairintų jos gyvenimą. „Turiu visokių tradicijų, kurios man patinka ir kurios man labai brangios“, - kalbėdama su 15min sakė V.Jakučinskaitė.

Nuo mados prie tapybos: kūrybinis kelias

Viktorija Jakučinskaitė - mados namų „Tiulio fėja“ įkūrėja ir žinoma dizainerė, o pastaruoju metu - ir tapytoja. Ankstyvasis gyvenimas ir aistra menui pasireiškė jau vaikystėje. Viktorija nuo vaikystės svajojo tapti dailininke. Mėgstamiausi jos žaislai buvo spalvoti pieštukai. Ji mėgdavo sirgti, nes tada nereikėdavo eiti į mokyklą ir galėdavau piešti visą dieną. Vilniaus dailės akademijoje ji baigė du kursus, vėliau nutarė pasukti į madą, tačiau aistra tapybai niekur nedingo. Jeigu nori tapyti, būti dailininku, visi žino, ką reikėtų daryti, todėl aš lankiau dailės mokyklą, mokiausi Vilniaus dailės akademijoje. Siekiau savo tikslų, stengiausi būti geriausia tarp mokinių. Bet kuo daugiau mokiausi, tuo toliau buvau nuo savo tikslo, nes visi tie mokytojai nemokė manęs tapyti. Jie tik išmokė bijoti ką nors padaryti ne taip, abejoti, ar darau teisingai. Negalima, negalima, visada negalima, visada NE. NE - juodam kontūrui, NE - saldžiam menui, kuriuo galima grožėtis.

„Ir aš išmokau imituoti tapybą. Daryti tai, ko jie norėjo. O po peržiūrų visus savo darbus išmesdavau į šiukšlių dėžę, nes išeidavo šūdas, nes jie neleisdavo mums būti savimi. Jie mūsų negirdėjo, bet esi jaunas, tiki mokytojais, jie yra autoritetai, jie tave vertina. Viskas baigėsi tuo, kad visiems laikams įgijau tą baimę. Baimę tapyti ir baimę skleistis. Kai baigiau Vilniaus dailės akademiją ir pagimdžiau pirmąją dukrą, noras kurti vėl atsirado. Nutapiau 5-6 paveikslus sau ir tik dėl savęs, be mokytojų ir užduočių. Ir nunešiau juos į meno galeriją, bet man pasakė: „Kodėl tapote žmones, juk klientai nenori pirkti kitų žmonių portretų? Tapykite peizažus ir natiurmortus.“ Tada sustojau, nebetapiau iki tol, kol suaugau ir supratau savo vertybes, kol supratau, kad tai buvo tik mokytojų taisyklės.“ Suvokiau, kad mene viskas galima ir yra kur kas daugiau laisvės, kad ribų nėra, nes jos tik mūsų galvose. Anksčiau nuolat kamavo mintys, ką apie mane pamanys, ar aš kuriu tikrą meną? Dabar man nusispjauti! Pirmą geriausią Picasso darbą publika apspjaudė ir išsityčiojo kritikai. O paskui jis diktavo, kas yra menas, o ne jie. Dėl to dizainerė ypač džiaugiasi, nes dabar visa galva pasinėrė į tapybą, kuri jos kūrybai suteikė laisvės, o gyvenimui - didelio džiaugsmo.

„Esi prasitarusi, kad mėgsti tapyti žmonių veidus ir rankas, nes per tai pamatai žmonių sielas. Ką nori jose įžvelgti? - Mane visada labiausiai domino portretai. Moters veidas, akys, rankos, pirštai. Jie perduoda žmogaus sielą, tarsi ją apnuogina. Išduoda likimus, nuotaiką, emocijas ir esybę. Ir aš noriu tai perteikti. Kai tapau žmogų, noriu parodyti jo sielą. Akys turi žiūrėti kaip gyvos, tarsi sekti tave. Noriu papasakoti, kas yra ta moteris, kaip ji jaučiasi, koks jos būdas, kokia būsena. Ir drabužis be galo svarbus. Aš juk drabužių dizainerė. 16 metų paišiau tik sukneles. Bet apdaras be moters - tik skuduras. Tik moteris padaro jį prasmingą, o jis papildo jos asmenybę, sustiprina įvaizdį, skleidžia į išorę jos vidinį pasaulį.“ Viktorija įsitikinusi, kad kūryba yra jos vidinis pašaukimas, tai, dėl ko ji atėjo į šį pasaulį. Ji buvo pirmas žmogus Žemėje, kuris pasakė man vieną tiesą: mūza ateina pas dirbančius. Ji ateina pas tuos, kurie jau sėdi prie rašomojo stalo. Ji niekada neaplankys žmogaus, gulinčio priešais televizorių.

„Tiulio fėja“: svajonių kūrimas ir mados namų filosofija

Dizainerė, prekės ženklo „Tiulio fėja“ įkūrėja pasakoja, jog dažnas jos darbą prilygina svajonių profesijai, tačiau už sėkmingų rezultatų slypi ilgas ir sunkus įdirbis. Anot Viktorijos, kiekvieną siūtą drabužį ji visuomet pasimatuoja, nes tik taip gali suvokti, koks jausmas apima vilkint suknelę. „Aš visada norėjau kurti ne daiktus, o svajones. Kiekviena suknelė yra tarsi svajonė su savu jausmu, sava vizija - ją pasimatuoji ir jautiesi ypatingai, todėl aš ir kuriu tiktai vestuvėms arba labai ypatingoms šventėms. Kasdienybė manęs, kaip kūrėjos, nedomina. Daug kas galvoja, jog dizaineris tik varto žurnalus, geria šampaną ir kartas nuo karto parodo naują kolekciją. Tačiau tu pats sau esi direktorius, pats save prižiūri ir pats keli sau uždavinius, tarsi kariuomenėj - atsikeli ir varai“, - apie karjeros vingius pasakojo „Tiulio fėja“ įkūrėja.

Viktorija Jakučinskaitė - proginių suknelių dizainerė su savo sekėjais socialiniame tinkle „Instagram“ pasidalijo svarbia žinia. Moteris atskleidė, kad jos kelias suknelių siuvime yra baigtas bei papasakojo, ką nori veikti dabar. Dizainerė neslėpė, kad šis sprendimas lengvas nebuvo. „Man labai skaudu, bet turiu tai baigti.“

V.Jakučinskaitė įkūrė „Tiulio fėją“, pradėjo rengti iškilmingus mados šou kartu su žvaigždėmis ir jų vaikais. „Mano karjera prasidėjo kartu su dukromis. Kai jos atėjo pas mane, norėjau viską daryti kartu su jomis. Taip ir dariau. Su kūdikiu eidavau sportuoti, keliaudavau į spaustuvę, siuvyklą - visur. Užtat po penkerių pertraukos metų dizainerė ir vėl grįžo prie šaknų. Naujausias Viktorijos mados šou - tai mamos ir dukters tandemas. - Kodėl grįžote prie mamos ir dukters temos? - Visą laiką kūriau drabužius ir moterims, ir mažoms mergaitėms, tik akcentus dėdavau kitur. Kadangi mano kolekcijose dominuoja nuotakos, visą dėmesį skirdavau joms. Bet supraskime: vestuvės yra kartą gyvenime. Man norėjosi parodyti, kad yra ir daugiau progų puoštis.

Visiems buvo labai keista, kai pradėjau kurti vaikams. Aš nekūriau vaikiškų drabužių, kūriau suaugusiųjų drabužių kopijas. Daug kam tai sukėlė šoką. Žmonės buvo įpratę, kad vaikiški drabužiai - tai atskiras pasaulis. Tai rėksmingos spalvos, piešinukai, visokios nesąmonės. Vaikai buvo atskirti nuo tėvų stilistiškai, o aš norėjau tai sujungti - sukurti mamos ir dukters duetą. Džiugu, kad pagaliau vaikas darosi svarbus. Anksčiau mes vaikų neimdavome į viešumą. Į restoraną būdavo negalima, į teatrą - negalima, visur buvo tik suaugusių žmonių pasaulis. O dabar vaikai yra visur! Galima ir į darbą su juo ateiti, ir į restoraną, ir į filmą. Kadangi vaikai su mumis keliauja, mums reikia pagalvoti ir apie jų įvaizdį, nes jų įvaizdis yra ir mūsų įvaizdis. - Jūs pirma ant podiumo užkėlėte ne tik vaikus, bet ir žvaigždes. - Išties tuo metu nebuvo tokios mados. Drabužius pristatydavo manekenės, bet man tai atrodė labai šalta. Kai buvau jaunesnė, galėjau žiūrėti į drabužį ant manekenės ir manyti, kad irgi galėčiau sau tai pritaikyti. Bet mes visos - ne manekenės. Kiek procentų yra žmonių, kurie atrodo kaip manekenai? Nedaug.

Aš norėjau parodyti tikras moteris, kurios tikrai egzistuoja, gyvena įdomius gyvenimus ir uždega kitus. Jos įkvepia gražiai atrodyti, daug veikti, turėti tikslų, judėti į priekį. Jos visos savo sferoje yra profesionalės, ryškios asmenybės. Noriu, kad jos puoštųsi mano drabužiais. Juk kuriu ne pakabams, ne spintoms, ne fotosesijoms, o įdomiam gyvenimui. - Ką šiemet pamatysime ant podiumo? - Šįkart bus ne tik mamos su mažomis dukrytėmis, bet ir garsios merginos su savo mamomis. Pavyzdžiui, Gabrielė Martirosianaitė ir Karolina Toleikytė eis su savo mamomis, o dukras vesis Eva Saikovska, Julija Žižė, Daina Bosas.

Asmeninis gyvenimas ir šeima

Šalia veiklios ir verslios moters - stiprus emocinis užnugaris. Išvaizdus, stilingas, gero humoro jausmo nestokojantis verslininkas - toks yra Viktorijos vyras Vitalijus Jančenkovas. Paklaustas, kaip ir kur Viktorija jam krito į akį, vyras prisiminimais grįš net į vaikystę. „Aš ją pažįstu labai seniai, kai jai sukako kokie 5 metai. Mūsų tėvai buvo pažįstami ir mūsų seneliai buvo kaimynai. Kai jai sukako 15-iolika metų ir aš ją pamačiau, man šovė mintis „Va čia tai graži panelė“. Ir po trejų metų mes jau pradėjome kartu gyvent“, - istorijomis dalinsis Vitalijus. Jaunieji džiaugiasi, kad santuoka tapo svarbiu patvirtinimu to, ką visus tuos trylika metų kartu išgyveno. O būta, prisipažįsta, visko.

„Dar iki santuokos mes su Vitalijumi gyvenome laikydamiesi šventos taisyklės: privalome likti kartu. Ne dėl to, kad mus saisto santuokos įžadai, o todėl, kad jau seniai nusprendėme likti kartu, nors ir kas nutiktų... Žinau, kad Vitalijus yra geriausias. Ne apskritai geriausias, bet geriausias - man, jis man sukurtas. - Ar po vestuvių kas nors pasikeitė? - balsu susimąsto Vitalijus. - Giliai viduje jaučiu, kad pasikeitė. Su vestuvėmis atėjo supratimas, jog mūsų meilė - šimtaprocentinė. Norisi Viktorijai, vaikams dar daugiau visko suteikti, dar labiau jais rūpintis. Kaip pati V.Jakučinskaitė prieš vestuves pasakojo, savo didžiausioje gyvenimo šventėje ji norėjo jaustis kaip svečias - turėti kuo mažiau rūpesčių, o tik mėgautis staigmenomis ir gražiomis akimirkomis. Ir išties, tiek jos šeimai, tiek artimiesiems teko patirti daugybę gražių akimirkų. Pora tuokėsi kiek kitaip nei visi: Trakų Vokės dvare, kur ir vyko pati puota. Dvaras šventei buvo specialiai išpuoštas - prie fasado buvo sukurtas savotiškas sodas iš daugybės tujų, o štai vidaus dekoracijomis rūpinosi profesionalus floristas ir stilistas Mantas Petruškevičius.“

Jaunavedžius gražią šeštadienio dieną daugiau nei 50 svečių akivaizdoje sutuokė liuteronų kunigas. Iškart po tuoktuvių ceremonijos V.Jakučinskaitė ir Jančenkovas trumpam paliko dvarą ir mielai sutiko pozuoti fotografams. Pora visiems pademonstravo ir savo išskirtinius žiedus. Pasak jaunosios, jie būtinai norėjo skirtingų, o ne taip pat atrodančių žiedų. Tad V.Jakučinskaitės ranką papuošė kampuotas aukso, daugybe juodų deimančiukų puoštas žiedas. O mylimasis išsirinko visiškai neįprastą žiedą iš meteolito. „Šiuos svajonių žiedus mums specialiai kūrė juvelyras. Juos su vyru pasidarėme dar vasarą - mes juk viską nuolat turime planuoti į priekį, tai netgi jau spėjome pasimatuoti ir šiek tiek panešioti“, - juokavo moteris. Svarbią dieną dizainerė buvo pasipuošusi savo kurta suknele. „Aš net tokios galimybės nesvarsčiau, nes tai, vis dėl to, pagrindinė gyvenimo suknelė. Kaip aš tai galėčiau patikėti kitai, jeigu pati esu vestuvinių suknelių dizainerė? Tai būtų didelė gėda, nepasitikėčiau savimi“, - atsakydama į klausimą apie šį svarbų pasirinkimą teigė V.Jakučinskaitė. Jos nuomone, pačios susikurta suknelė tikrai priminė karališką prabangą, o be to, teko išgirsti ir tokių komentarų. Klasikinio stiliaus ir formos, pūsta, standžių audinių suknelė buvo visiškai išskirtinė ir nė nepriminė tų, kurias V.Jakučinskaitė dažniausiai kuria savo klientėms.

O štai vyrui kostiumą padėjo išsirinkti visos trys šeimos moterys: pati dizainerė ir jos dukrytės Veronika (6) ir Ieva (10) - visi draugiškai keliavo po parduotuves, kol išsirinko patį tinkamiausią. Apskritai, pasak jos, dukros vestuvių laukė su didžiuliu nekantrumu. „Jos labai džiaugėsi. Sakė, kad tai bus mūsų visų šventė, kad čia nėra tik mudviejų, o mūsų visų vestuvės. Jos labai ruošėsi ir laukė šventės. Vis klausinėjo, kiek dienų liko iki jos“, - sakė V.Jakučinskaitė. Ji ir pati labai džiaugėsi, kad dukros supranta bei vertina šį įvykį. Paklausta, kodėl tiek ilgai delsė tuoktis, moteris žodžių į vatą nevyniojo: „Visą laiką mums pirmoje vietoje buvo darbas. Negalvojome vien tik apie save. Ir mums keista, nes mums nelabai norisi į save atkreipti daug dėmesio. Pavyzdžiui, man svarbiau pristatyti naują kolekciją. Mes su vyru esame kuklūs, nepratę kas šventė suktųsi aplink mus. Nors draugai ir giminės jau seniai skatino susituokti“, - atviravo dizainerė. V.Jakučinskaitė juokavo, kad net likus vos keletai dienų iki vestuvių puotos, jos abi šventinės suknelės: tiek pagrindinė, tiek skirta šokiams, dar nebuvo baigtos siūti. „Nieko sau?“, - retoriškai klausė ji. Tačiau juk batsiuvys - visada be batų. Nepaisant to, moteris savo puotoje atrodė išties nuostabiai. Dizainerė įsitikinusi, kad vestuvių šventei pilnai užtenka į vienos dienos, tad skambant atlikėjo Sauliaus Prūsaičio dainoms, dvare vestuves atšokę jaunieji ir svečiai išsiskirstė. O ir pati V.Jakučinskaitė su vyru iškart grįžo prie kasdienių darbų, mat savo medaus mėnesį jie praleido dar rugpjūtį.

Visi keturi mūsų šeimos nariai turi savo aiškią nuomonę. Kai nuomonių yra per daug, reikia taikytis, labai minkštai reaguoti. Nuolat vyksta pokalbiai, prasidedantys frazėmis „aš nenorėjau tavęs įžeisti“, „aš nenorėjau taip pasakyti“. Retas supranta, kad tiesos įrodymas nėra laimėjimas. Na, kam ta tavo tiesa reikalinga? Kiekvienas turi savo tiesą, o susitaikyti yra daug didesnis laimėjimas. Koks skirtumas, kas teisus? Argi čia teismas? Tai juk šeima. Svarbu laiku pagalvoti, ar gali dabar į tai nekreipti dėmesio, nusileisti. Tegul tas žmogus dabar būna teisus, jei jau taip nori. Reikia apkabinti, pabučiuoti, neaštrinti konfliktų. Būna, kad su žmogumi pasikalbi, apkabini, nusiramini, o jis galiausiai tavo nuomonę per save perleidžia. Tuomet tavo nuomonė pasirodo teisingesnė nei konflikto metu.

„Mano karjera prasidėjo kartu su dukromis. Kai jos atėjo pas mane, norėjau viską daryti kartu su jomis. Taip ir dariau. Su kūdikiu eidavau sportuoti, keliaudavau į spaustuvę, siuvyklą - visur. Pavyzdžiui, aš visada nešioju sukneles, o mano vyresnėlė dukra pareiškė: „Jokių suknelių, jokių sijonų, nieko man nereikia. Noriu tik kelnių.“ Iš pradžių pykdavomės parduotuvėje, nes niekaip negalėdavo išsirinkti rūbų. Tarkime, keliaujame po Italiją. O juk kokie ten drabužiai! Norėdavosi ką nors vaikui nupirkti, o Ieva atrėždavo, kad netinka niekas, ką siūlau. Susipykdavome, o ji su ašaromis akyse sakydavo: „Tada nieko man nereikia!“ Tuomet jau abi žliumbdavome. Po to aš supratau, kad negalima daryti tokios didelės įtakos. Vaikas pats turi nuomonę, skonį. Nusprendžiau, kad reikia pirkti tai, ko ji nori. Tai buvo baisus periodas. Ji pirko marškinėlius leopardo kailio raštais, bet tas raštas buvo neoninis rožinis ir žalias. Aš tokių baisybių gyvenime nebuvau mačiusi, o man teko pirkti tokius drabužius! Pirkau daug nesąmonių: tiulinį sijoną žiemą ir kailinę liemenę vasarą. Pirkau ir zebro kailio kombinezoną. Tą kombinezoną ji vilkėjo net per mano ir Vitalijaus vestuves. Su suknele Ieva papozavo tik prieš ceremoniją, o per šventę atrodė kaip zebras. Užtat šiandien Ieva jau nori skolintis mano drabužius. Ji nori mano sijonų, bet jie jai dar per dideli. Kol kas gali tik mano megztukus ir palaidines dėvėti. Kai aš nustojau Ievai daryti įtaką, ji pati grįžo prie puošimosi. Mažoji Veronika vaikystėje labai mėgo puoštis. Jos mėgstamiausias žodis buvo „kapliet“, supraskite - komplektas. Ji dėliodavo komplektais sijoną, palaidinę, pėdkelnes, batukus, lankelius. Anksčiau ji viską sukomplektuodavo, o dabar - atvirkščiai. Jai kelnių periodas prasidėjo. Nepaisant visko, abi sako, kad dirbtų „Tiulio fėjai“. Ieva sako, kad bus dizainerė, o Veronika, kaip jaunesnė, iš pradžių turės padėjėja dar pabūti.“

Kovos ir pergalės: depresija ir gyvenimo filosofija

Ankstyvą šeštadienio rytą TV3 žiūrovų kaip visada lauks kulinarinių pokalbių laida „Virtuvės istorijos“. Šį kartą azartiškoje dvikovoje - šeimyninis duetas. Kuris geresnis virtuvėje, išsiaiškinti bandys drabužių kūrėja Viktorija Jakučinskaitė bei jos vyras Vitalijus Jančenkovas. Ypatinga misija nuspręsti, kuris taps šios kovos nugalėtoju, atiteks judviejų dukroms Ievai Majai ir Veronikai. Kovingai nusiteikusi Viktorija neslėps, jog kova laukia išties azartiška, mat jos vyras pasižymi nepaprastais kulinariniais sugebėjimais ir savo mylimąją kasryt stebina gardžiais patiekalais, rašoma pranešime spaudai. „Mano vyras gamina tobulai, jo arkliukas - pusryčiai, aš kiekvieną rytą juos gaunu į lovą. Tačiau tai yra 18-kos metų patirtis - po šitiek metų, manau, galima iš kiekvieno vyro tai išspausti“, - juokėsi Viktorija.

„Atrodė, kad viskas neteko prasmės - ir darbas, ir gyvenimas, absoliučiai nieko nenori veikti, niekas tavęs nedžiugina, toks beprasmybės jausmas, toks tuščias, toks bukas, kai, atrodo, nėra dėl ko, toks noras nebūti...“, - jau šį pirmadienio vakarą LNK gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ apie neseniai išgyventus jausmus pasakoja mados namų „Tiulio fėja“ įkūrėja, 42-ejų dizainerė Viktorija Jakučinskaitė. Toks jos prisipažinimas asmeninėje paskyroje socialiniame tinkle prieš keletą mėnesių daugeliui buvo labai netikėtas, juk Viktorija iki šiol buvo pažįstama kaip geros nuotaikos nestokojantis, optimizmu trykštantis žmogus, be to, nuolat ragino kitas moteris mylėti save ir džiaugtis gyvenimu, rašoma pranešime spaudai. „Nutylėti apie ištikusias bėdas nė nesvarsčiau, nors prabilusi kai kam tapau labai nepatogia“, - pasakoja Viktorija. Moters teigimu, ji niekada nebandė apsimetinėti, niekada nebandė vaidinti sėkmingos, o su sekėjais visada nuoširdžiai dalinosi viskuo - ir sėkme, ir bėdomis. Depresija ir nuolatinis nerimas dizainerei paūmėjo po sudėtingos plastinės operacijos, apie kurią savo sekėjams Viktorija taip pat papasakojo nieko neslėpdama. Plastikos chirurgas Viktorijai turėjo sutvarkyti deformuotą krūtinę ir pakeisti krūtų implantus, tačiau operuojant paaiškėjo, kad implantai suardė krūtinės audinius. Vietoj dviejų su puse valandų operacijos Viktorija buvo operuojama net penkias. Dar prieš operaciją Viktorija susirgo, todėl dvi savaites buvo priversta praleisti lovoje ir sustabdyti visus planuotus darbus. To pakako, kad užkluptų slegianti nuotaika, kuri po ilgos narkozės tapo nevaldoma. Stebintys Viktoriją socialiniuose tinkluose matė sėkmingą moterį, mamą, žmoną, o tuo metu ji jautėsi nevykėle. Viešumoje garsūs žmonės atrodo pasitempę, geros nuotaikos ir besišypsantys, aplinkinių akimis - tikri laimės kūdikiai. Bet ar tai, kas demonstruojama kitiems, visuomet yra tiesa?

Užpūsdama 40-ąją žvakutę apie naujus tikslus Viktorija negalvojo, nes ji mano, kad sau ko nors linkėti turime ne kartą per metus, o kiekvieną dieną. „Reikia pačiam suteikti tuos tikslus. Ir mane apėmė liūdesys, kai baigėsi vestuvių sezonas. Pakalbėjusi ir paklaususi trenerio, kas jį padaro laimingu, sužinojau, kad būtent tikslai. Reikia tiesiog imti ir prisigalvoti naujų“, - įsitikinusi dizainerė. Kiekvienais metais jaučiuosi sėkmingesnė, vertingesnė. Tokiame amžiuje reikia nepamiršti ir sporto, masažų, laiko sau. Natūralu, kad moteris, kuri save prižiūri, kasmet atrodo vis geriau - žydi. Taip. Šiuo metu, matydama jaunas paneles, dažniausiai jose pastebiu nepasitikėjimą. Jos dar neatrado savęs, nežino savo stipriųjų pusių. Dažnu atveju nežino, kas jas džiugina, kas joms tinka. Dažniausiai taip yra todėl, kad keliami per dideli lūkesčiai - tiek sau, tiek aplinkiniams, tiek pasauliui. Manau, kad su metais tu atsipalaiduoji. Išmoksti ir sau, ir kitiems leisti būti tokiais, kokie jie yra. Būtent šis atsipalaidavimas ir puošia žmogų, tuomet dingsta įtampa nuo veido.

„Esu labai dėkinga savo meditacijų mokytojoms. Laimė yra pasiekiamas rezultatas, tačiau reikia išmokti ją jausti kiekvieną dieną. Kaip savo raumenis kas dieną treniruojame sporto salėje, kad jaustume tonusą, taip pat yra ir su laime - turime išmokti kas dieną pastebėti mus džiuginančius dalykus ir tokiu būdu auginti savo laimės jausmą. Tokia ir yra mano gyvenimo filosofija ir to mokausi kasdien - būti laiminga kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo aplinkybių. Išmokti būti laimingoms dabar, kasdien - ne „tada, kai baigsiu universitetą“ ar „kai įsidarbinsiu tam tikroje įmonėje“ ar „kai ištekėsiu“ - nustokime laukti, išmokime džiaugtis mažomis, kasdieninėmis smulkmenomis jau dabar - ateity bus dar lengviau. Kad gyvenimas nesustotų „virti“ - man patinka, kuomet daug visko vyksta aplink mane, kuomet turiu daug tikslų.“

tags: #jakucinskaite #gimimo #data

• kovos menų meistras Zhenwei Wang
• Ar saugu naudoti čemeryčių vandenį žindymo laikotarpiu?
• Nėštumo pilvo skausmo priežastys
• Visuotinė kultūros istorija: nuo pirmųjų civilizacijų iki Graikijos didybės
• Reikalavimai laikinai gyvūnų globai