Irena Smetonienė: Išsami biografija, mokslinė veikla ir požiūris į lietuvių kalbą
Irena Smetonienė - žymi lietuvių kalbininkė, profesorė ir ilgametė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė, kurios indėlis į lietuvių kalbos tyrimus ir puoselėjimą yra nepaprastai svarbus. Šiame straipsnyje pristatoma jos gyvenimo ir karjeros kelias, akademinis palikimas ir giluminės įžvalgos apie gimtosios kalbos iššūkius bei ateitį.
Biografija ir akademinė karjera
Irena Smetonienė gimė 1961 m. sausio 20 d. Kaltinėnuose. Jos akademinis kelias prasidėjo Vilniaus universitete, kur 1986 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas bei įgijo dėstytojos kvalifikaciją. Po studijų, 1986-1989 m., I. Smetonienė dirbo mokytoja Kauno 46-ojoje vidurinėje mokykloje.
Vėliau, 1989-1993 m., dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete. Nuo 1993 m. ji pradėjo dirbti Vilniaus universitete, kur tęsė savo mokslinę ir pedagoginę veiklą. 1996-2000 m. tame pačiame universitete studijavo doktorantūrą, o 2001 m. gegužės 9 d. apgynė filologijos mokslų daktaro disertaciją tema „Garsinės reklamos stilius“.
Akademinėje hierarchijoje I. Smetonienė kilo nuosekliai: 1997-2004 m. dirbo VU Lietuvių kalbos katedros lektore, 2004 m. tapo VU docente. Nuo 2015 m. ji yra filologijos katedros profesorė. 2006-07 m. ji ėjo Lietuvių kalbos katedros vedėjos pareigas. Profesorė aktyviai dalyvavo ir universiteto valdyme: 2014-2018 m. buvo VU Senato ir Senato Studijų komiteto narė, o nuo 2019 m. yra Filologijos fakulteto Tarybos narė. Nuo 2012 m. Irena Smetonienė yra oficiali Vilniaus universiteto ekspertė, o 2013 m. Vilniaus universiteto nutarimu paskirta recenzuojamo VU mokslo darbų žurnalo „Lietuvių kalba“ vyriausiaja redaktore.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir ekspertinė veikla
Vienas svarbiausių Irenos Smetonienės profesinio gyvenimo etapų yra darbas Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje (VLKK). 2002-2016 m. ji buvo Vilniaus universiteto deleguota Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė. Ypač reikšmingas laikotarpis buvo 2002-2012 m., kai dvi kadencijas vadovavo komisijai. Nuo 2012 m. ji tęsia savo veiklą kaip Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ekspertė, o nuo 2018 m. yra politikos pakomisės narė.
Be darbo VLKK, I. Smetonienė aktyviai dalyvavo įvairiose ekspertų tarybose ir komisijose. 2004-2010 m. ji buvo Mokslo ir studijų fondo ekspertų tarybos narė, o 2005-2010 m. - Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tarybos narė. 2004-2012 m. ji taip pat buvo Europos nacionalinių kalbų institucijų federacijos ir Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos narė. Profesorė atlieka lingvistines ekspertizes VLKK, Lietuvos Respublikos teismuose, Žurnalistų etikos inspekcijoje ir Vilniaus universitete.
Mokslinis ir kūrybinis indėlis
Irenos Smetonienės mokslinė ir kūrybinė veikla yra plati ir įvairiapusė. Ji parengė tris monografijas, penkias metodines knygas ir dvylika mokslinės sklaidos publikacijų. Jos kūryboje ypač išsiskiria lietuvių kalbos vadovėliai, kurie pasižymi itin aukšta kokybe. Pavyzdžiui, jos 5 klasei pritaikytas vadovėlis apima fonetiką, kirčiavimą, žodžio sandarą, kalbos dalių ypatybes, sintaksės pagrindus ir viešojo bendravimo reikalavimus.
Tarp svarbiausių jos monografijų galima išskirti „Reklama… Reklama? Reklama!“ (2009). Kartu su dr. Kristina Rutkovska ir dr. Mariumi Smetona I. Smetonienė yra parengusi monografijas „Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje“ (2017), „Kalba. Tauta. Valstybė“ (2019) ir „Žemė. Motina. Duona“ (2021). Šiuose darbuose analizuojamos lietuviškos vertybės etnolingvistų žvilgsniu, taikant lenkų kognityvinės etnolingvistikos pradininko, profesoriaus Jerzy Bartmińskio sukurtą metodologiją.
Mokslo projektų „Kalba. Tauta. Valstybė“ (2017-2018) ir „Motina. Duona. Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje“ (kartu su M. Smetona ir K. Rutkovska) rezultatai atsispindi minėtose monografijose. Tyrimuose nagrinėjama kalbos sistema, sąvokų reikšmės žodynuose, sinonimai, antonimai, tautosakos, literatūros ir šiuolaikinių tekstų analizė, taip pat jaunimo apklausos.
Kalbininkė teigia, kad lietuvių tyrėjai labiau orientavosi į liaudies kultūrą, o ne į politinių ar socialinių sąvokų aiškinimą. Liaudies kultūra, anot jos, lietuviams niekada nebuvo tik mokslas - tai patriotinė kelionė į liaudį, kad per ją suprastume save. Ji pabrėžia, kad liaudies kultūra yra labai svarbi, nors ir griežta, mokanti teisingumo, grynumo, darbštumo, sąžiningumo. Tyrimuose naudojami maždaug 14 tarmių žodynų.
Mokslinių tyrimų metodologija ir atradimai
Bartmińskiui pakvietus dirbti pagal Liubline sukurtą etnolingvistinės mokyklos metodologiją, prasidėjo sudėtingi tyrimai. Tenka eiti per kalbos sistemą: analizuoti sąvokų reikšmes žodynuose, kiek tų žodynų ir kada buvo, kokie sinonimai, antonimai. Iš to mėginama suprasti, ar sisteminėje kalbos dalyje yra nepaminėtų atspalvių. Tada pereinama į tekstus. Visa ko pagrindas - be galo turtinga mūsų tautosaka. Paskui analizuojama literatūra, o literatai perteikia savo aplinkos supratimą. Tuomet nagrinėjami šiuolaikiniai tekstai, o paskutinis dėmuo - jaunimo apklausos. Pavyzdžiui, dirbdami su žemės konceptu knygai „Žemė. Motina. Duona“ mokslininkai nustebo, kad jaunimas, atvykęs iš gerosios prasmės provincijos, žemę suvokė kaip tėvų namus, dirvą - dar justi senasis sąvokos supratimas.
I. Smetonienė žodžio „stereotipas“ nevartoja, nes jis turi truputį neigiamą konotaciją. Lenkų stereotipų žodyne šis žodis apibrėžiamas kaip pasaulio vaizdas sąvokoje. Viskas sueina į viena: kas buvo tautosakoje, kas yra dabar. Matai ir istoriją, ir dabartį. Ir to paneigti negali - ypač jaunimo apklausose matyti, kad per šeimą, per literatūrą perduodamos ir senosios vertybės.
Požiūris į lietuvių kalbą ir jos ateitį
Irena Smetonienė yra ne tik akademikė, bet ir aistringa lietuvių kalbos puoselėtoja, turinti tvirtą nuomonę apie jos iššūkius ir svarbą. Jos teigimu, lietuvių kalba su sunkumais kovoja kone kasdien. Didžiausia problema, su kuria dabar susiduria lietuvių kalba ir kitos mažų tautų kalbos, yra didžiulė anglų kalbos įtaka. Anot pašnekovės, labai sunku išversti angliškus terminus. Net valdininkai, specialistai vartoja angliškuosius, nes nežino lietuviško atitikmens.
Irena pasakojo, jog gandais ir juokeliais apipintus lietuviškus angliškų žodžių atitikmenis (pavyzdžiui, vaizduoklis, programišius) kuria ne kalbininkai, o patys specialistai, o kalbininkai tik pataria. Dar viena problema yra internetinė ir trumpųjų SMS žinučių kalba. Irena pasakojo, jog girdi labai daug mokytojų nusiskundimų, kad vaikai per daug įpratę rašyti be lietuviškų ženklų ir vartoja per daug trumpinių.
Tam, kad kalba būtų švaresnė ir taisyklingesnė, labai svarbu auklėjimas šeimoje bei mokykloje. Visuomenei būtinas pavyzdys, kuriuo būtų galima sekti. Senosiose Europos šalyse būtent politikai yra tas elitinis sluoksnis, kurio kalba laikoma pavyzdine. Tačiau, anot kalbininkės, kadangi mūsų politikai yra „iš liaudies“, jų kalba negali būti pavyzdžiu. Daugelis jų kalba per daug paprastai ir taip nusileidžia iki paties žemiausio sluoksnio, todėl valdžios atstovų kalba negali būti sektina. Paklausta, koks visuomenės sluoksnis Lietuvoje kalba taisyklingiausiai, pašnekovė atsakė, jog visa atsakomybė dabar yra suversta žiniasklaidai. Jų kalba privalo būti nepriekaištinga, nes beveik visi žmonės šventai tiki žurnalistais. Net mokydami žurnalistus universitete, juos labiau spaudžiame nei filologus mokytis kirčiuoti, nes žinome, jog jų klausysis beveik visa Lietuva.
„Aš jus įrašinėsiu“: Kaip mylėti lietuvių kalbą
I. Smetonienės nuomone, kalba formuoja mąstymą: svetima negali duoti to paties kultūrinio turinio, nes mintys, pasakos, papročiai formuojasi gimtąja kalba. Net išeiviai, kurie bando atsisakyti kalbos, dažnai vis tiek sapnuoja lietuviškai. Kalbos dvasia - tai mes. Profesorė nepritaria griežtam kalbos saugojimui. Viskas turi vykti natūraliai: kultūros sluoksniai kaupiasi, šį tą priimame iš kitų kultūrų, šio to atsisakome. Į naujus sluoksnius ji žvelgia tolerantiškai, nes visuomenės požiūris kinta su humaniškumo, empatijos augimu, ir tai natūralu. Negalima smerkti senovės, negalima tik ja ir gyventi. Svarbiausias yra savarankiškai mąstantis asmuo - žmogus nulems, kokia bus mūsų kultūra. Turime būti aktyvūs kultūros dalyviai ir kovoti už ją. Malonu matyti, kad rūpinamės kultūra.
Kalbininkės požiūris į vertybes ir kalbos raidą
„Kai ištariu kokį nors žodį, ką į jį įdedu? Ką į tą žodį įdeda tauta? Žodžiuose glūdi vertybės, kurios formuojasi per kalbą, ir tai yra mūsų tapatybė“, - sako profesorė. Kalboje įsitvirtinusios mintys apie kultūrą formuoja mūsų sąmonę, elgesį, kūrybinę veiklą - tai, ką galime vadinti kultūra. Todėl santykis yra abipusis: iš vienos pusės kultūra veikia kalbą ir įsitvirtina joje, o iš kitos - kalba veikia kultūrą ir gali ją formuoti.
Ieškodama, ką lietuvis įdeda į žodį „laisvė“, I. Smetonienė mato, kad toks žodis žodynuose atsiranda tik Konstantino Sirvydo trečiajame leidime. Iki tol buvo vartojamas žodis „liuosybė“, arba, kaip Mikalojus Daukša rašė, - „valnas“, „valnystė“, - sąvoka paimta iš slavų. Laisvės sąvoka pasirodo sukilėlių atsišaukimuose - ji susijusi su valstybine, visuomenine laisve, tuo metu apie asmeninę laisvę dar nekalbama. XIX amžiaus pabaigoje su „Aušra“ ir „Varpu“ žodis išpopuliarėja kaip savimonės žadinimo priemonė. Tarpukariu ir ypač pokariu visiškai įsitvirtina. Tik tada ima rastis idėja apie asmeninę laisvę: keliauti kur nori, kalbėti ką nori, gyventi su kuo nori, mylėti ką nori, išpažinti religiją kokią nori.
Kitaip nei laisvės sąvoka, duonos sąvoka lietuvių kalboje yra giliai įsišaknijusi. Duona turi daug bendrumų visoje Europoje. Lietuvių tautosakoje ji buvo tarsi ritualas, beveik šventa. Duona - pirmiausia maistas. Tačiau tokį supratimą užgožė sovietmetis: duoną liautasi suvokti kaip šventybę. Romualdo Granausko knygoje „Duonos valgytojai“ tai labai tiksliai atsispindi. Dabar senųjų ritualų liko jau mažai. Tačiau šiandien matyti reliktų: duonos kepimo atgimimas, lininiai rankšluosčiai, mediniai padėklai. Išeivių tekstuose - nostalgija duonai, kurios jie neturi.
Žemės apibrėžčių - be galo daug. Jaunimo apklausose išryškėja Žemė kaip planeta, kurią reikia saugoti. Tačiau tradicinėje kultūroje žemė - ir maitintoja, ir priglaudėja. Seniau ką tik gimusį kūdikį ir mirusį žmogų guldydavo ant žemės, kad viskas jai sugrįžtų. Motina pagimdo, bet žemė priima.
Asmeninis gyvenimas
Irena Smetonienė yra ištekėjusi už humanitarinių mokslų daktaro Antano Smetonos, buvusio Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekano. Jiedu užaugino sūnų Marių, kuris taip pat yra humanitarinių mokslų daktaras ir asistentas. Gyvendama vien lituanistų šeimoje, Irena pasijuokė, jog galbūt jų šeima atrodo nuobodi dėl to, kad daug jų pokalbių sukasi būtent apie kalbą.
Irena net nemanė slėpti - taip, jos vyras Antanas ir sūnus Marius, studijuojantis kalbotyros magistrantūroje, itin mėgsta skaityti knygas. Tačiau ji pati joms vis neranda laiko: „Sūnus atideda įdomiausias knygas man, bet skaitau dažniausiai tik tada, kai susergu. Vyras ir sūnus gali net visą naktį nemiegoti, kad perskaitytų mėgstamą knygą, o aš taip negaliu.“ Anksčiau jai labai patikdavo megzti: „Prisimegzdavau sau įvairiausių megztinių, studentai iškart pastebėdavo.“
Paklausta, koks darbas dabar mielesnis - komisijoje ar universitete - I. Smetonienė paaiškino, kad darbas komisijoje yra labai biurokratinis, čia mažai kūrybos. Ji jaučia, jog suredaguoti tekstą ir ištaisyti klaidas yra sudėtinga užduotis, nors anksčiau tiek daug metų praleido televizijoje ir tai darė kone kasdien. Kalbininkė sako, kad seniai neturi laisvalaikio ir neprisimena, kada buvo paskutinės atostogos. Nors ir išeina atostogų, visiškai atsipalaiduoti negali: ruošiasi paskaitoms, rašo straipsnius. „Jei tris dienas niekas nepaskambina iš darbo, pati puolu skambinti“, - juokiasi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė.
Prieš atsisveikindama kalbininkės pasiteirauta, kokie lietuviški žodžiai jai yra patys gražiausi. Irena atsakė, jog labiausiai patinka tie, kurie sudaryti iš ilgųjų balsių (vakaras, vasara, rūkas), tačiau pridūrė, jog kalbininkas į bet kokį žodį žiūri kaip į profesiją - visi žodžiai jai yra vienodi.
tags: #irena #smetoniene #gime
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
