Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė: karjera, nėštumas ir šeima
Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė yra viena populiariausių Lietuvos moterų, užimanti garbingą trečią vietą tarp sistemoje „Google“ ieškomiausių žmonių. Televizijos projektai, renginiai ir koncertai - visur ji spėja dalyvauti. Susipažinkime su jos gyvenimo akimirkomis.
Praėjusiais metais tarp sistemoje „Google“ ieškomiausių Lietuvos žmonių Indrė Kavaliauskaitė užėmė garbingą trečią vietą, nors jos vyras Jogaila Morkūnas net nepateko į dešimtuką. „Tai suprantama, - juokiasi moteris. - Juk visi žino, kas yra Jogaila, o štai kas gi ta, kuri jį suvystė, magėjo sužinoti daugeliui.“ Gal ir be reikalo Indrė taip kuklinasi. Televizijos projektai „Šok su manimi“, „Chorų karai“, „Šuolis“, „Kadagys“, įvairūs renginiai ir koncertai - niekur neapsieinama be jos.
Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė bėga tikrai greitai. Be darbo televizijoje ir renginių, ji dar yra Lietuvos bušido federacijos projektų vadovė, atsakinga už varžybų transliacijas, reklamą. O nuo rudens Vilniaus kolegijoje ketina dėstyti renginių organizavimą. Beje, mažesnių ar didesnių stebuklų šios moters gyvenime taip pat netrūksta.
Nėštumas ir motinystė
2015 metų pabaigoje tv3.lt paskelbė džiugią naujieną - Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė ir Jogaila Morkūnas laukiasi kūdikio. Artimi porai asmenys patvirtino, kad jiedu laukiasi mergaitės. Indrei tai pirmagimė. Beje, jie svarsto mažąją Morkūnaitę pavadinti Marija. Pati Indrė nenorėjo atvirauti apie būsimąjį vaikelį. Anot jos, vaikelis dar negimė, tad per anksti kalbėti, ar tai bus mergaitė, ar berniukas. „Nesvarbu, kas gims. Auginsime ir mylėsime vienodai“, - nedaugžodžiavo I. Kavaliauskaitė-Morkūnienė.
Dar praėjusių metų pabaigoje Indrė DELFI pasakojo, kad kūdikis labai lauktas ir planuotas, tad nėštumas teikia tik džiugius potyrius. Įpusėjus nėštumui moteris pasakojo, kad neketina stabdyti darbų tempo, nes, anot jos, tuoj pasaulį išvystantis vaikelis jai netrukdo užsiimti įprasta veikla.
Dukrelės gimimas - ko gero, ryškiausias pastarųjų mėnesių įvykis.
Visą gyvenimą svajojau būti mama ir mylėjau visus vaikus. Draugai žinojo: jei bus Indrė, vaikais bus pasirūpinta. Jau paauglystėje, bendraudama su jais, mintyse dėliojau, ko norėčiau nesakyti ar nedaryti, kai turėsiu savo vaikų. Gailiuosi, kad to neužsirašiau, nes dabar viskas kažkur išdulkėjo. Manau, esu švelni mama. Dukrelę maitinu pati, tad turiu nuolat būti šalia. Motinystė, skirtingai nei kita veikla, yra projektas visam gyvenimui. Jei prisiimi atsakomybę, turi prisiimti ją visą.
Iš visų jėgų stengiuosi buvimą mama derinti su karjera, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad idealiai to padaryti neįmanoma - tiek vienur, tiek kitur vis tiek stovėsi tik viena koja. Dabar tų darbų dar ne taip daug, spėju viską. Aišku, patiriu ir streso. Būna, kelios minutės iki tiesioginio eterio, o Marija negali nurimti. Nusivelku puošnią suknelę, nusisegu ausines, glaudžiu, maitinu, vėl šoku į suknelę ir - tiesiai į sceną. Štai ir dabar, kol vedžiau renginį Kudirkos aikštėje, aplink dvi močiutės su vežimėliu suko ratus.
Pasak Indrės, Jogaila labai džiaugiasi kiekvienu jos projektu. „Eik! Vesk!“ - sako. Bijočiau nusėsti namuose, nes pamažu pasidaro labai patogu per dienas neišlįsti iš sportinio kostiumo. Pirmą renginį vedžiau, kai dukrai buvo mėnuo, - norėjau pravėdinti smegenis. Auklių kol kas neturiu - išsiverčiu su močiučių pagalba, bet nelabai įsivaizduoju, kaip atrodys ruduo, kai prasidės darbymetis.
Nevyniodama į vatą pasakysiu - Jogaila yra tobulas vyras, bet būti tobulu tėčiu dar turės išmokti. Jis labai myli dukrytę ir stengiasi, bet... Kai jo laikoma Marija pradeda verkti, tiesia man ir sutrikęs sako: „Indre, nežinau, ko ji nori...“ Tai normalu.
Pagimdžiau labai greitai. Kai atvažiavome į ligoninę, gydytoja sakė, kad dar turime laiko, tad išsiunčiau Jogailą į darbą, o pati irgi suskubau tvarkyti darbo reikalų, rašyti elektroninių laiškų. Buvo trečiadienis, šeštadienį laukė svarbus bušido turnyras. Aktyvus gimdymas prasidėjo greičiau, nei tikėjausi. Vos spėjau Jogailai paskambinti! Po 15 minučių mergytė jau gulėjo man ant krūtinės. Įbėgęs tėtis pamatė tik labai gražų vaizdą. Žinant, koks Jogaila estetas, gal ir gerai, kad lemiamą akimirką jo šalia nebuvo. Po gimdymo pirmiausia apima euforija, begalinė laimė, norisi tik žiūrėti į savo vaiką ir būti šalia. O paskui sulig kiekviena diena daugėja atsakomybės.
Turėjau normalią vaikystę: ir medžiais laipiojau, ir į balas šokinėjau. Mama iki šiol prisimena, kaip važiuodama į kaimą dėdavausi drabužius. Sakydavau: „Šitie bus prieš balą, šitie - po balos.“ Gal tėvai mane kiek ir lepino, juk esu vienturtė.
Ne, bet nepykstame, kai žurnalistai mus taip pristato. Esame labai panašūs ir panašaus amžiaus. Patys vadiname vienas kitą pusbroliu ir pussesere, kartu augome. Iš tikrųjų jis yra tėčio brolis, mano dėdė.
Vaikystėje tikrai turėjau ką veikti. Mama stengėsi apkrauti įvairia veikla, ir man tai patiko. Dalyvavau visose „Kengūrose“, debatuose, skaitovų, šauniausių moksleivių konkursuose. Aišku, didžiausia mano aistra buvo pramoginiai šokiai. Jiems iki 15 metų atiduoti visi savaitgaliai ir vasaros. Vasarą ruošdavomės sezonui, vykdavo svarbiausios varžybos, tad treniruodavomės du kartus per dieną. Nežinojau, ką reiškia slampinėti ir visą dieną neturėti ką veikti.
Nežinau, ar kada būčiau priėmusi tokį sprendimą pati. Šokiai buvo dalis manęs. 15 metų, aš patyriau traumą - atskilo nemaža kelio sąnario kremzlės dalis, teko operuoti ir ją išimti. Gydytojai sakė, kad jei noriu trisdešimties turėti savo sąnarius, teks mesti profesionalų sportą. Pagijusi vis dėlto dar bandžiau grįžti ant parketo, bet supratau - arba turiu tai daryti visa jėga, arba nedaryti apskritai. Patyrus profesionalių šokių skonį, šokti savo malonumui - tai tik save erzinti. Supratau, kad man tiesiog reikia kovos, svarbu siekti maksimalaus rezultato.
Ne, tai tik šou. Širdis virpėtų, jei nueičiau į „Gintarinę porą“. Negaliu ten būti kaip žiūrovė, žinau, kad verkčiau. Aišku, dabar jau užaugusi kita karta, gal būtų kiek ramiau. Stovėti ne ant parketo, o tik šalia jo man būtų didžiausia kančia. Norėčiau, kad dukra paveldėtų tą norą šokti. Mama kartais paklausia, ar nesužalojo manęs, juk vaikas nuolat kovodamas, siekdamas geriausių rezultatų patiria didžiulę įtampą. Vis dėlto manau, kad gavau daugiau gera nei bloga. Vaikams svarbu išmokti kelti sau tikslus, nuosekliai jų siekti, nemesti visko pusiaukelėje, vos pasidaro sunku ar neįdomu. Ši savybė man labai pravertė gyvenime. Pavyzdžiui, padėjo baigti studijas, nors ir jaučiau, kad pagal specialybę veikiausiai nedirbsiu.
Mūsų giminėje gana gilios medikų tradicijos, bet man medicina nebuvo įdomi. Išsirinkau bendriausią specialybę. Žinoti įstatymus, manau, naudinga dirbant bet kurioje srityje. Džiaugiuosi, kad baigiau, nes tai man davė labai daug - bendrą išprusimą, gebėjimą bendrauti, kritinį mąstymą. Išsirinkau elitiškiausią vietą. Įdomios asmenybės - ir mano dėstytojai, ir kurso draugai. Šalia tokių žmonių savaime augi. Visada smagiau ir įdomiau bendrauti su protingesniais už save, jokių kompleksų jaustis kvailesnė neturiu. Džiaugiuosi visais Jogailos draugais. Ir jie, ir jis man padeda augti, bręsti, kitaip suprasti pasaulį.
Jogaila nėra labai prisitaikantis, tas tiesa, bet ir aš tokia nesu. Mūsų šeima netipiška. Keletą sykių jis lyg ir bandė tarti paskutinį žodį, neva „bus taip, kaip pasakiau“, bet aš ramiai atsakydavau, kad ne, nebus. Jogaila žino, kad tam tikri jo užsispyrimai ir principai manęs neveikia. Kurį laiką šlifavomės, galiausiai supratome, kad esame du savarankiški žmonės, kad beviltiška bandyti vienam kitą pakeisti. Kai ruošdamiesi vestuvėms rašėme priesaikas, viena mano buvo neversti jo valgyti iš vienos lėkštės su manimi. Galime sėdėti prie vieno stalo, būti darni, tvirta šeima, bet kiekvienas turime savo lėkštes.
Ir vis dėlto yra dalykų, už kuriuos esu savo vyrui dėkinga. Jis išmokė mane pasakyti NE, ir aš pamačiau, kaip tai išlaisvina. Tiesa, Jogaila turėjo dėl manęs atsisakyti kai kurių savo principų. Jis - ketvirtos ar penktos kartos vilnietis - visada įsivaizdavo, kad žmoną turės irgi vilnietę. O gavo kavianską! Su kitais iš Kauno kilusiais jo draugais - Edmundu Jakilaičiu, Ingrida Žaltauskaite - juokaujame, kad taip jam ir reikia. Tikiuosi, išmokiau Jogailą į kai kuriuos dalykus žiūrėti lanksčiau. Pavyzdžiui, kad pusryčiauti galima ir lovoje. Kad namuose galime būti paprastesni, jaukūs, be visų blizgučių.
Matyt, joms pasisekė būti tik gražioms, o ne protingoms. Liūdnas gyvenimas tų, kurios moka būti tik gražios. Sutinku, viešumoje reikia atrodyti reprezentatyviai, bet neskiriu labai daug dėmesio išvaizdai ir nenorėčiau, kad mano dukra augtų grožio kulto aplinkoje. Manau, nereikėtų vaikams taip dažnai kartoti, kokie jie gražūs, tarsi tai būtų svarbiausia žmogaus savybė. Galima juos pagirti ir kitokiais žodžiais: sumanus, drąsus, linksmas, draugiškas. Norėčiau, kad draugus dukra rinktųsi pagal protą, o ne pagal išvaizdą.
Jogaila nebijojo (šypteli). Nepasakyčiau, kad tie gerbėjai iš paskos būriais bėgiojo, bet problemų susipažinti irgi neturėjau. Tiesiog visada buvau labai užsiėmusi, vieniša nesijaučiau. O su Dainiumi tikrai gražiai draugavome apie dvejus metus. Ir dabar esame draugai. Išsiskyrėme, nes nesutapo bendros ateities vizijos. Neįsivaizduoju savęs atsidavusios vien šeimai, turiu kur dar save realizuoti ir kažkodėl nuolat bėgu. Džiaugiuosi, kad taip bėgdama sutikau dar vieną tokį pat bėgiką. Dabar lekiame kartu.
Pirmiausia Jogaila tapo mano geriausiu draugu. Ilgai negalėjau patikėti, kad rodo man dėmesį kaip vyras, maniau - nori kartu dirbti kaip renginių organizatorius. Paskui supratau, bet nežinojau, ar pati esu pasirengusi priimti jį daugiau nei kaip draugą. Lūžis įvyko maždaug po pusės metų bendravimo. Tada labai sirgau, jis pasisiūlė atvažiuoti. Tiesą sakant, nesinorėjo, kad kas nors apskritai mane tokią pamatytų, bet Jogaila vis tiek atvažiavo, atvežė savo daryto pašteto, išvirė natūralaus sultinio su daržovėmis. Atsimenu, guliu susisukusi po antklode, žiūriu, kaip jis pila man sultinį ir galvoju: „Iš to galėtų būti ir kas nors daugiau...“ Nuo tada viskas ritosi kaip nuo kalno paleista sniego gniūžtė.
Jogaila man pasipiršo per Kalėdas, o dukrelė gimė daugiau nei po metų, tad sprendimas tuoktis tikrai nebuvo nulemtas nėštumo. Tąsyk šventėme artimiausių draugų rate, Jogaila atsistojo sakyti tosto, o baigė jį pranešimu, kad tuoksimės. Tai buvo netikėta ne tik kitiems, bet ir man. Žiedą padovanojo vėliau. Nupirko Niujorko 5-ojoje aveniu, „Tiffany“ parduotuvėje, ir įteikė Vilniaus oro uoste. Supykau, nes net atšvęsti negalėjome - jis išskrido į Niujorką, o aš išvažiavau dirbti į Alytų, į bušido turnyrą.
Lauktis pradėjau, kai jau buvo siuvama mano vestuvinė suknelė. Prašiau Ramunės Piekautaitės ją dar labiau pasiaurinti, sakiau: „Įimk dar 4 centimetrus - tikrai suplonėsiu.“ Kai Ramunė tai padarė, sužinojau, kad esu nėščia. Pagalvoju: „Ir ką dabar reikės daryti su tais centimetrais?“
Po vestuvių duodamas interviu mūsų žurnalui, Jogaila tvirtai pareiškė: „Indrė niekada nesustorės.“ Ir tikrai - po gimdymo esate tokia pat liekna, gal net lieknesnė nei prieš nėštumą. Kaip Jums tai pavyksta?
Tikrai nustebau tai perskaičiusi. Nieko specialaus nedarau, nesportuoju. Tiesa, kai pradėjau maitinti dukrelę, paaiškėjo, kad ji ne viską toleruoja, tad teko laikytis griežtos dietos - vengti ne tik to, nuo ko kūdikiui gali pūsti pilvą, bet ir pieno produktų, taip pat produktų su glitimu. Atsisakiau visų bandelių, sumuštinių, makaronų. Suvalgai žuvies ar mėsos gabaliuką su bulve ir agurku, ir viskas. Dabar glitimą jau galiu valgyti.
Karjera ir veikla
Neseniai apie savo nėštumą paskelbusi Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė, rodos, dėl to savo ilgo darbų sąrašo tikrai netrumpins. Garsi moteris tapo naujojo TV3 projekto „Kadagys“ vedėja. Jai talkins žiūrovams jau gerai pažįstamas veidas - Mindaugas Stasiulis: „Jis nuostabus partneris ir geras draugas“, - savo kompanionu džiaugiasi Indrė.
Pasak „Kadagio“ vedėja tapusios Indrės, šis projektas nebus eilinis pop šou: „Mano nuomone, tai bus apskritai unikali programa televizijos eteryje. „Kadagys“ yra tautinių šokių ansamblių kovos. Tik į tautinius šokius mėginsime pažvelgti 21 amžiaus žmogaus akimis, ansamblių choreografai beveik nemiegodami dirba prie naujų programų, kuriamos naujos muzikos aranžuotės, ieškoma naujų idėjų ir tuo pačiu prikeliamos senosios“ - apie projektą pasakoja I.
Indrė Kavaliauskaitė-Morkūnienė praėjusį savaitgalį vedė tryliktąją „Išsipildymo akciją“, todėl panašu, kad nėštumas garsiai Lietuvos moteriai nebus kliūtis ir toliau aktyviai darbuotis eteryje.
Daugelis žino, kad Indrei šokiai - nėra nauja patirtis. Moteris kurį laiką šoko pramoginius šokius, o ir televizijos projekte „Chorų karai“ turėjo progą parodyti savo sugebėjimus su tautinių šokių ansambliu „Vingis“: „Šokome Jadvygos polką.
Kassavaitinės tautinių šokių kovos „Kadagys“ - televizijų istorijoje unikalus ir netikėtas projektas, savo idėja sužavėjęs dešimtis šokėjų ir subūręs kompetentingą komisiją. Įspūdingoje premjeroje varžysis dešimt vienas už kitą talentingesnių tautinių šokių ansamblių, kurių nariai - iš Lietuvos, Latvijos bei Lietuvos lenkų bendruomenės. Visų jų tikslas - ne tik laimėti pagrindinį „Kadagio“ prizą, bet ir prikelti tradicijas naujam gyvenimui, kuo plačiau atskleidžiant jų grožį ir unikalumą.
Štai ir dabar Indrė su trijų mėnesių dukrele Marija Barbora parskrido kelioms dienoms iš atostogų Kanuose, nes buvo pakviesta vesti Valstybės dienai skirto renginio. Susitinkame medžių apsuptuose Morkūnų šeimos namuose Vilniaus pakraštyje.
Taip, namas - tas pats, kuriame kalbinau Jogailą prieš gerus 15 metų, bet viduje jau jaučiasi naujosios šeimininkės ranka ir aura. Beveik neįmanomai liekna Indrė pasitinka mane basa, kone šluodama ilgu raudonu klostuotu sijonu žemę. Jos veidas atrodo nepaliestas nuovargio, didelės akys spindi.
Prisipažįstu, kad ji man šiek tiek primena Alisą iš Stebuklų šalies. „Smagu, nes man tikrai patinka ši herojė, - sako Indrė ruošdama kavą (sau - be kofeino). - Viena šios knygos mintis yra tarsi mano gyvenimo moto: „Reikia pasiutusiai greitai bėgti vien tam, kad liktum toje pačioje vietoje, o jei nori kur nors nueiti, reikia bėgti dvigubai greičiau.“
Grįžimas į Lietuvą ir meilė Tėvynei
Ką Jūs, atvirkščiai! Man visada gera grįžti namo. Štai ir Marija Barbora namie taip skaniai miegojo - 8 valandas nepabudo. Matyt, vėsus mūsų klimatas jai labiau priimtinas. Be jokios pozos sakau: aš labai myliu Lietuvą. Niekada nenorėjau gyventi jokioje kitoje šalyje.
Net ir dabar mąstau - o gal imti ir iškeisti tą likusį atostogų Prancūzijos Rivjeroje mėnesį į mūsų Nidą? Man tiesiog reikia Baltijos jūros, kopų gubojų, pajūrio pušynų kvapo... Aišku, ten irgi smagu. Gyvename didelėje viloje su draugų kompanija, tad liūdna nebūna. Rytais einame į turgų, prisiperkame šviežių produktų, vieni kitus stengiamės nustebinti vis naujais patiekalais.
Tiesa, Jogailos kulinarinių gebėjimų nė vienam mūsų kompanijos nariui nepavyksta pranokti. Vasarojame jaukiai, be restoranų ir vakarėlių.
Asmeninis gyvenimas
Pernai prie altoriaus žengusios poros ilgą laiką buvo kruopščiai slepiami. Tiek Indrė, tiek Jogaila griežtai neigdavo bet kokius gandus apie juos jungiančius santykius. Viešumoje jie nesirodydavo kartu, nesilankydavo tuose pačiuose renginiuose. Net ir tuoktuves pora buvo linkusi nuslėpti, tačiau tai pavyko tik kurį laiką.
Renginių organizavimo srityje dirbanti pora savo vestuves pavertė tikra pasaka. Amžiną meilę jiedu prisiekė Vilniuje, Šv. Kazimiero bažnyčioje. Indrė, pasipuošusi Ramunės Piekautaitės kurta balta suknele, link altoriaus pas mylimąjį žengė šermukšnių krūmais išpuoštu bažnyčios taku. Vėliau pora su svečiais patraukė į oro uostą. Ten jiedu persirengė ir leidosi į širdies formos skrydį virš Lietuvos. Po prabangios vestuvių puotos, medų Morkūnai kopinėjo keliaudami aplink pasaulį.
Priesaika bažnyčioje man daug reiškia. Norėjau tvirto pažado - ir jo, ir savo. Kad ir koks laisvamanis Jogaila atrodo, bažnyčioje verkė.
Pirmiausia Jogaila tapo mano geriausiu draugu. Ilgai negalėjau patikėti, kad rodo man dėmesį kaip vyras, maniau - nori kartu dirbti kaip renginių organizatorius. Paskui supratau, bet nežinojau, ar pati esu pasirengusi priimti jį daugiau nei kaip draugą. Lūžis įvyko maždaug po pusės metų bendravimo. Tada labai sirgau, jis pasisiūlė atvažiuoti. Tiesą sakant, nesinorėjo, kad kas nors apskritai mane tokią pamatytų, bet Jogaila vis tiek atvažiavo, atvežė savo daryto pašteto, išvirė natūralaus sultinio su daržovėmis. Atsimenu, guliu susisukusi po antklode, žiūriu, kaip jis pila man sultinį ir galvoju: „Iš to galėtų būti ir kas nors daugiau...“ Nuo tada viskas ritosi kaip nuo kalno paleista sniego gniūžtė.
2015 metais tapo Jogailos Morkūno žmona, tačiau praėjus keliems metams poros keliai išsiskyrė. Po skyrybų su vyru bei jųdviejų dviejų vaikų tėčiu J...
Indrės požiūris į grožį ir vertybes
Manau, nereikėtų vaikams taip dažnai kartoti, kokie jie gražūs, tarsi tai būtų svarbiausia žmogaus savybė. Galima juos pagirti ir kitokiais žodžiais: sumanus, drąsus, linksmas, draugiškas.
tags: #indre #kavaliauskaite #nescia
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
