Ikimokyklinio amžiaus vaikų tautinio identiteto ugdymas: teorija, iššūkiai ir metodai

Lietuvos švietimo reformos teoriniai pagrindai remiasi tautinio identiteto išsaugojimo ir stiprinimo idėjomis. Tautiškumo ugdymo svarbą pabrėžia Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, nurodantis, kad švietimas grindžiamas humanistinėmis tautos ir pasaulio kultūros vertybėmis. Švietimo reformoje keliami etninio ugdymo uždaviniai atsispindi švietimo įstaigų koncepcijose, nuostatuose, mokymo dalykų programose.

Tautinio identiteto samprata ir reikšmė

Tautinio identiteto sąvoka nėra vienalytė. Tautinio identiteto kaitos klausimu egzistuoja dvi griežtai priešingos pozicijos. Pagal vieną iš jų, tautinis identitetas yra istoriškai nulemta asmens savybė, kurią jis įgauna gimdamas visam gyvenimui. Pagal kitą, tautinis identitetas nėra stabilus, o kintantis ir prisitaikantis priklausomai nuo susidūrimų su kitomis tautinėmis grupėmis ir jų identitetu. Konkrečios tautos identitetas paprastai remiasi tam tikrais aiškiai apibrėžtais bruožais, kurie leidžia tą tautą išskirti iš kitų. Tokiais bruožais gali būti kalba, pilietybė, religija ir kt.

Dar 1989 m. paskelbtuose tautinės mokyklos koncepcijų projektuose akcentuota, kad mokyklos pagrindą sudaro individo ir jo gimtosios kultūros sąveika. Tautinio ugdymo per tautos kultūros pažinimą idėja plėtojama Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992 m.). Čia pabrėžiama, kad vienas iš svarbiausių ugdymo tikslų - brandinti asmens tautinę ir kultūrinę savimonę, o nacionalumo principas apibūdinamas kaip įsipareigojimas Lietuvos kultūrai, rūpestis jos identiteto išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Nurodoma tautinių mažumų moksleivių galimybė įsigyti savąja tautine kultūra grindžiamą bendrąjį išsilavinimą bei integruotis į Lietuvos kultūrą. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos nuostatuose tautinis ugdymas įvardytas kaip besimokančiųjų teisė.

Visa tai įpareigoja mokyklą supažindinti moksleivius su savo tautos tradicine kultūra, ugdyti gebėjimus ją interpretuoti, vertinti, ja remiantis kurti naujas nacionalinės kultūros vertybes. Etninė kultūra kaip tautos tradicinės kultūros vertybių visuma siejama su šiuolaikinės (tautinės ir visuotinės) kultūros pažinimu. Tinkamiausias tam būdas etninės kultūros turinį integruoti į atskirus mokymo dalykus.

Tautinio identiteto puoselėjimas emigracijoje

Straipsnyje aptariama ikimokyklinio amžiaus vaikų, gyvenančių svetur, tautinio tapatumo puoselėjimo svarba ir su tuo susiję sunkumai, pristatomas emigracijos reiškinio problemiškumas. Atskleidžiama lietuvių vaikų, gyvenančių už tėvynės ribų, tautinio tapatumo raiška. Tyrimo metu vaikų teirautasi, kas yra lietuvis, kas vaikams primena Lietuvą, ar užaugę išliks lietuviais, kur norėtų gyventi, kai užaugs ir kt. Tėvų klausta, kas, jų nuomone, emigracijoje labiausiai stiprina lietuvybės išsaugojimą, kodėl jie renkasi savo ikimokyklinio amžiaus vaikams ugdymo įstaigas lietuvių kalba, ar pakankamai, jų manymu, yra puoselėjamas tautiškumas jų vaikų ugdymo įstaigose, kaip jie skatina vaikų lietuvių kalbos mokymą(si) šeimoje, kokiais būdais jie stengiasi palaikyti ryšius su Lietuva. 2010 metais buvo atliktas tyrimas, kuris įrodė, kad vaikai ir jų tėvai gana pozityviai galvoja apie etninio tapatumo formavimosi galimybes emigracijoje.

Etninės kultūros integravimo problemos švietimo sistemoje

Tačiau švietimo reformos įgyvendinimo praktika rodo, kad etninės kultūros ugdymo procesas vyksta pernelyg lėtai, jis nepakankamai efektyvus. Integravimo metodas plačiau taikomas vaikų darželiuose ir pradinėse mokyklose, kur su vaikų grupe (klase) pastoviai dirba vienas pedagogas, o etninės kultūros integravimas į bendrąjį ugdymo turinį vyksta natūraliai per pirminį gimtinės pažinimą (šeima, namai, gimtoji kalba, tėviškė).

Pagrindinėje mokykloje bendrojo lavinimo dalykų turinys dar per mažai siejamas su tradicinės kultūros vertybinėmis orientacijomis, juos formuoti nepakankamai naudojami įvairūs integralumo efektyvinimo būdai. Bendrosiose mokymo programose daugelio dalykų ugdymo tikslai ir uždaviniai atsiję nuo etninės kultūros ugdymo. Išsilavinimo standartų projektuose nenurodoma, kokias žinias, gebėjimus, vertybines nuostatas kaip etninės kultūros ugdymo rezultatą turėtų įgyti moksleiviai. Viena iš priežasčių, kodėl vengiama integruoti etninę kultūrą teminiu aspektu, yra mokytojų kompetencijos stoka šioje srityje. Pagrindinei mokyklai trūksta etninei kultūrai skirtų mokymo ir metodinių priemonių, jų leidyba neskatinama. Nepakankamai rūpinamasi etninės kultūros pedagogų rengimu ir tobulinimu, todėl trūksta kryptingo ugdymo dėstant etninę kultūrą kaip pasirenkamą dalyką. Šio dalyko individualios mokymo programos dažniausiai numato supažindinti moksleivius su vienu ar keliais etninės kultūros objektais (reiškiniais), artimais programos autoriui.

Etninės kultūros ugdymo koncentrai

Bendrojo lavinimo mokyklos neskatina mokytojo planuoti etninės kultūros ugdymo koncentriškumą (tęstinumą ir plėtotę). Darydami įtaką tautinio sąmonėjimo procesui, ugdymo koncentrai turėtų atsispindėti kelių mokymo pakopų ugdymo programose, kurios atitiktų moksleivių sociokultūrinę aplinką, amžių, polinkius.

• Pirmasis koncentras gali atitikti vaikų supažindinimą pradinėje mokykloje su gimtine, jos kultūrine aplinka.
• Antrasis koncentras pagrindinėje mokykloje siejamas su gimtosios aplinkos istoriniu suvokimu, gamtos pajauta, jos globa, skatinimu pažinti ir vertinti tradicinės kultūros apraiškas, rinkti vietinę tautosaką, etnografinę medžiagą ir pan.
• Trečiajame koncentre keliami sudėtingesni ugdymo uždaviniai, plečiama tematika, pereinant prie Tėvynės pažinimo.
• Ketvirtasis etninės kultūros ugdymo koncentras turėtų būti viduriniųjų bendrojo lavinimo mokyklų ir gimnazijų baigiamosiose klasėse, kuriuo grindžiamas asmenybės tautinės savimonės formavimasis.

Nors etninės kultūros ugdymo programos gali skirtis turiniu ir ugdymo lygiu, jas sieja bendri tikslai: ugdyti atsakomybę už etninės kultūros likimą, jos perimamumo ir tęstinumo įgūdžius, gebėti įvertinti tautinių tradicijų kaip bendrųjų žmogaus vertybių universalumą, tautinį tapatumą laiduojančių vertybių pagrindu išsiugdyti vertybines nuostatas, gebėti suprasti savosios tautos gyvensenos ir kultūros raidos ypatybes, susidaryti savarankišką požiūrį į civilizacijos raidos keliamus uždavinius etninei kultūrai. Etninei kultūrai ugdyti popamokinėje veikloje taikomi moksleivių aktyvinimo ir savarankiškumo skatinimo būdai. Svarbią ugdomąją reikšmę turi bendros integruojamų dalykų užduotys.

Rišlusis pasakojimas ir jo svarba asmenybės formavimuisi

Rišlusis pasakojimas yra svarbus sociokultūrinis gebėjimas, palaipsniui susiformuojantis vaikystėje (Bruner 1981, 1985, 2004; Fivush, Nelson 2004; Nelson, Fivush 2004). Vaikams tai įprasta veikla, nes mažieji klausosi ir patys kuria istorijas. Kita vertus, rišliojo pasakojimo formavimasis yra sudėtingas procesas, reikalaujantis kalbinių ir kognityvinių įgūdžių. Pedagogams aktualu tai, kad rišliojo pasakojimo ypatybės atskleidžia ne tik bendrąją vaiko kalbos sistemos (ypač gramatikos, leksikos, diskurso) raidą.

Pagrindinis pasakojimo įgūdis yra gebėjimas apibūdinti įvykius laikantis jų chronologinės ir loginės sekos. Tai apima pradžios aplinkybių nustatymą, veikėjų pristatymą, kulminacijos kūrimą ir istorijos pabaigą. Visi kiti gebėjimai irgi yra svarbūs, atsispindintys kalbinės, kognityvinės, socialinės ir kitų sistemų lygmenyse.

• Kalbinis lygmuo apima žodyną, būtiną nuosekliam laiko ir įvykių plėtojimui bei jungiamųjų žodžių vartojimui, idėjų siejimui, ir gramatiką. Pasakodami istorijas vaikai išmoksta ne tik naujų žodžių, bet ir perpranta, kaip juos vartoti tinkamame kontekste, realizuojant morfosintaksės ir sintaksės taisykles ir dėsningumus.
• Kognityvinės raidos požiūriu svarbu matyti, kaip kurdami pasakojimą vaikai organizuoja mintis, prisimena detales ir sieja įvykius. Dažnas istorijų pasakojimas ir girdėjimas pagerina vaikų atmintį, dėmesį ir problemų sprendimo įgūdžius.
• Socialinė emocinė vaiko raida leidžia suprasti ir reikšti emocijas. Pasakodami istorijas vaikai mokosi atpažinti ir išreikšti savo jausmus, ugdo emocinį intelektą.

Pasakojimo įgūdžiai yra glaudžiai susiję su skaitymu ir raiška raštu - pagrindiniais akademinių pasiekimų komponentais. Pasakojimo svarba ikimokykliniame ir priešmokykliniame amžiuje - neabejotina, nes labiau išplėtotos kalbinės ir kognityvinės funkcijos padės vaikui mokytis ir rašomosios kalbos. Rašytinio teksto ir rišliojo pasakojimo suvokimo bei kūrimo gebėjimus sieja ta pati kognityvinių išteklių bazė: seriacinės funkcijos ir vykdomosios funkcijos, t. y. gebėjimas sutelkti dėmesį į bendrą pasakojimo / teksto struktūrą ir tinkamai paskirstyti jį atskiriems pasakojimo / teksto elementams; gebėjimas susitelkti į bendrą siužetinę liniją, tinkamai suvokti ir išreikšti priežasties ir pasekmės ryšius; pakankama darbinės atminties apimtis, leidžianti suvokti / sukurti išplėtotą tekstą. Suprantama, kad pasakojimo formavimas(-is) yra gerokai sudėtingesnis procesas nei, pavyzdžiui, atskirų kalbinių lygmenų, pvz., žodyno plėtimas viena ar kita tema bei atskirų gramatikos taisyklių įsisavinimas. Tačiau svarbu suvokti, kad visi šie procesai yra susiję.

Metodologijos rišliosios kalbos ugdymui

Metodinėje literatūroje galima rasti rekomendacijų, patarimų, užduočių, skirtų rišliosios kalbos ugdymui ikimokykliniame amžiuje, tačiau vis dar trūksta pasakojimo kompetencijos integracijos gairių į platesnį ugdymo kontekstą. Be to, dauguma metodikų padeda formuoti bendriausius, bet ne konkrečius rišliosios kalbos gebėjimus, o pasakojimo gebėjimų esama įvairių. Šios rekomendacijos remiasi įvairiapusiu, didelės apimties tyrimu. Sudarant šias metodines rekomendacijas buvo remtasi įvairiais metodais, kurie labiausiai orientuoti į pasakojimo supratimo ir kūrimo kompetencijas.

Veiksmingi metodai

• Komunikacinis metodas dažnai naudojamas formuojant pasakojimo įgūdžius, nes gali išryškinti prasmingus realaus gyvenimo kontekstus, padedančius plėtoti pasakojimo gebėjimus.
• Pasakojimų pokalbiai, kai galime paskatinti vaikus pasakoti apie asmenines patirtis, įvykius ar spontaniškai sukurti išgalvotas istorijas.
• Bendras knygų skaitymas svarbus dėl galimybės drauge aptarti veikėjus, įvykius, nustatyti ryšius ir prognozuoti įvykių eigą.
• Naratyvinis žaidimas, kai vaikai naudodamiesi žaislais ir įvairiomis priemonėmis čia ir dabar kuria pasakojimą savarankiškai ar su kitais vaikais bei suaugusiais, gali paskatinti plėtotis bendradarbiavimui, polilogo kūrimo bei kitiems įgūdžiams. Vykstant šioms sąveikoms, vaikui pasakojant istoriją, galima tą pasakojimą praplėsti, įsiterpiant ir pridedant daugiau detalių, performuluojant sakinius, rodant gramatikos ir žodyno platesnę įvairovę, taigi, per pavyzdžius plečiant gramatikos ir leksikos žinias.
• Vizualinių pasakojimų žemėlapių metodas padeda vaikams suprasti pasakojimo struktūrą (pasinaudojus lenta, stendais ir kt. priemonėmis galima padėti vaikui identifikuoti pagrindinius istorijos veikėjus, aplinką, įvykius, išsiaiškinti problemas ir sprendimo būdus).
• Skaitmeniniai pasakojimo įrankiai, leidžiantys vaikams kurti skaitmeninius pasakojimus, jungiant tekstą, vaizdą ir garsą, kurių pasiūla vis auga.

Įrodymais grindžiamos praktikos ir atsakingas bendradarbiavimas

Pastaraisiais metais, ypač kalbos terapijos srityje, taikoma įrodymais grindžiamos praktikos prieiga, atkreipianti dėmesį į konkrečių gebėjimų, patikrintų moksliniais tyrimais, formavimą. Įrodymais grindžiamos praktikos samprata ir teoriniai pagrindai į pedagogikos, vadinasi, ir į logopedijos sritį, atėjo siekiant taikyti veiksmingas ir moksliniais tyrimais pagrįstas intervencijas. Viena iš įrodymais grindžiamos praktikos siekiamybių - mokslininkų, praktikų ir sprendimų priėmėjų bendradarbiavimas ir atsakomybių dalijimasis. Nors logopedijos srityje iki šiol nėra įsitvirtinusi tyrimų tradicija ir vyrauja nuostata veikti intuityviai, yra siekiama, kad į ugdomąją veiklą įsitrauktų ne tik pedagogai, logopedai bei kiti specialistai, bet ir ugdymo įstaigų administracija, ugdytinio šeima, be to, svarbus ir motyvuotas paties vaiko dalyvavimas. Suprantama, kad kiekviena ugdomojoje veikloje dalyvaujanti šalis atlieka skirtingas funkcijas ir veikia skirtinguose lygmenyse.

Subalansuotos logopedinės pagalbos modelis

Kaip pavyzdį galime paminėti Subalansuotos logopedinės pagalbos teikimo modelį, kuris siūlo išskirti tris ugdomosios veiklos ir (esant poreikiui) logopedinės pagalbos lygmenis: bendrąjį, tikslinį ir individualizuotą. Nors šis modelis labiau apibrėžia logopedinę sritį, o mes orientuojamės į daug platesnę vaikų populiaciją, t. y. tipinės raidos, dvikalbius ir vaikus, turinčius kalbos sutrikimų, atsižvelgusios į minėtas skirtingas kalbines vaikų patirtis, matome, kad aptartąjį modelį, integravus į jau paminėtuosius (pvz., komunikacinį), galima taikyti ir platesniame kontekste.

Dvikalbių vaikų kalbinės raidos ypatumai dažniausiai skatina papildomą kurios nors kalbos ugdymą, nes neretai viena kalba būna silpnesnė, nepilnai įsisavinta.

Skaitymas kartu su vaiku ir ugdomieji žaidimai

Mokslinėje literatūroje ne kartą aptarta dvipusė sakytinio pasakojimo ir rašomosios kalbos sąveika. Viena vertus, geri sakytinio pasakojimo gebėjimai ikimokykliniame amžiuje padeda lengviau įsisavinti skaitymo ir rašymo gebėjimus, kita vertus, rašytinio teksto specifikos išmanymas padeda geriau suvokti ir pačiam kurti sakytinį pasakojimą. Tad šiuo požiūriu ypač svarbi yra kuo ankstesnė vaiko pažintis su rašto kalba. Neretai tėvams kyla klausimų, kada pradėti mokyti vaiką skaityti, kokius tekstus parinkti, kaip organizuoti skaitymą, o ikimokyklinio ugdymo specialistai šioje srityje galėtų būti patarėjais ir instruktoriais.

Pirmiausia patartume kuo anksčiau pradėti formuoti įprotį skaityti, t. y. paversti skaitymą malonia kiekvienos dienos dalimi. Psichologai pataria kartu su vaiku (ar atsižvelgiant į individualias ypatybes):

1. Nustatyti laiką, skirtą skaitymui, ir kasdien jo laikytis.
2. Sukurti jaukią skaitymo aplinką, kurioje vaikas galės ramiai skaityti ar klausytis suaugusiųjų skaitomos knygos ir pats klausti bei pasakoti.

Priklausomai nuo amžiaus rekomenduojami skirtingi žanrai (pasakos, eilėraščiai, paveikslėlių knygos ir kt.) ir teksto apimtis bei sudėtingumas. 2-3 metų vaikams tinka tekstai, kuriuose gausu garsažodžių, aiški ritminė struktūra (eiliuotas tekstas), kiekviename knygos puslapyje yra iliustracijų. Vaikui augant, didėja skaitomo teksto apimtis, siužetinių linijų skaičius.

Kalbant apie ikimokyklinį amžių, reikia prisiminti svarbią skirtį tarp suaugusiųjų skaitymo vaikui ir suaugusiųjų skaitymo kartu su vaiku. Skaitymo kartu su vaiku koncepcija teigia, kad vaikas yra toks pat aktyvus skaitymo veiklos dalyvis, kaip ir suaugusieji (priešingai nei įprasta situacija, kai suaugusysis skaito vaikui). Vaikas pats renkasi, kokį tekstą skaityti. Jeigu knygą garsiai skaito vaikas, adresatas turėtų būti ne suaugusysis, o, pvz., vaiko mylimas žaislas ar gyvūnas (labai tinka namų augintinis, ypač šuo), kad vaikas jaustųsi geriau žinąs skaitomą tekstą nei klausytojas.

Ikimokykliniame (įtraukiant ir priešmokyklinį) amžiuje dominuojanti veikla yra žaidimas. Valia (gebėjimas prisiversti atlikti neįdomią, nemėgstamą veiklą) dar tik formuojasi, todėl bet kokią ugdomąją veiklą rekomenduojama atlikti žaidimo forma.

tags: #ikimokyklinio #amziaus #vaiku #tautinio #identiteto

• Kaip meno terapija padeda vaikams pažinti save
• skaitymo skatinimo iniciatyvos ir „Ad Astra“ laureatai
• ikimokyklinio ugdymo įstaigos Mindaugo gatvėje
• Pagalba artimiesiems
• saugūs ir ugdantys kilimėliai kūdikiams