Ikimokyklinio amžiaus vaikų socialinių gebėjimų ugdymas: pavyzdžiai ir metodai

Socialiniai įgūdžiai nėra įgimti. Jie formuojasi palaipsniui, per patyrimą, stebėjimą ir bandymus. Vaikai mokosi suprasti, kad šalia yra kitas - su savo norais, emocijomis ir ribomis. Ankstyvas socialinių įgūdžių lavinimas vaikystėje yra nepaprastai svarbus, nes jis ne tik gerina vaiko emocinę gerovę ir mokymosi rezultatus, bet ir padeda jiems geriau integruotis į visuomenę, mažesnę elgesio problemų riziką ir išugdytą savivertę ateityje. Socialiniai įgūdžiai yra kaip raktas į sėkmingą bendravimą ir sveikus santykius, padedantys vaikams ne tik bendrauti, bet ir kurti pagarbius ryšius su aplinkiniais.

Socialinių ir emocinių gebėjimų esmė

Socialiniai emociniai gebėjimai (vadinamasis emocinis intelektas, socialinis intelektas) - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Ugdant sveikatos saugojimo kompetenciją, vaikai ne tik įsisąmonina sveikos gyvensenos pagrindus, bet taip pat formuojasi jų gyvenimo įgūdžiai: savarankiškumas, pasitikėjimas ir savikontrolė, gebėjimas laikytis taisyklių, susirasti draugų, bendrauti bei spręsti problemas ir kt.

Ankstyvajame amžiuje vaiko socialinis mokymasis vyksta kasdienėse patirtyse - žaidžiant, bendraujant, sprendžiant nesutarimus ir ieškant savo vietos grupėje. Kai vaikas jaučiasi emociškai saugus, priimtas ir palaikomas, jis natūraliai pradeda domėtis ne tik aplinka, bet ir kitais vaikais. Po adaptacijos ir savarankiškumo augimo etapo vaiko dėmesys vis dažniau krypsta į bendraamžius. Konfliktai ankstyvajame amžiuje nėra neigiamas reiškinys - tai natūrali socialinio mokymosi dalis. Socialinių gebėjimų ugdymas vyksta ne atskirose pamokose, o kasdienėse situacijose. Kad socialiniai įgūdžiai galėtų augti, būtina aplinka, kurioje vaikas jaučiasi saugus reikšti save. Socialiniai įgūdžiai formuojasi ten, kur vaikas jaučiasi saugus, matomas ir vertinamas.

Vienas iš svarbiausių vaikų pasiekimų yra vaiko gebėjimas bendrauti bei socializuotis jį supančioje aplinkoje. Ankstyvojo amžiaus vaikai į ikimokyklinio ugdymo įstaigą iš šeimos atsineša komunikavimo, higienos, kasdieninio gyvenimo bei visus bendrus socialinius įgūdžius, tačiau juos reikia nuolat ugdyti. Ypač svarbu ugdyti vaikus, turinčius bendravimo ir elgesio sunkumų. Šie įgūdžiai apima tiek verbalinius, tiek neverbalinius aspektus, kurie ugdomi per nuolatinę sąveiką su tėvais, mokytojais ir bendraamžiais.

Ikimokyklinio ugdymo principai ir aplinkos kontekstai

Gairės parengtos vadovaujantis svarbiausiais ikimokyklinio ugdymo principais, užtikrinančiais ugdymo(si) kryptingumą, integralumą, veiksmingas ugdomąsias sąveikas ir ugdymo(si) kokybę. Šie principai apima:

• ugdymo(si) ir priežiūros vienovės principą. Ikimokyklinio ugdymo(si) procesui būdinga ugdymo(si) ir priežiūros vienovė. Kiekviena suplanuota ir nesuplanuota sąveika bei kasdienė rutina yra ugdanti, turtinanti vaiko patirtį.
• vaiko raidos ir ugdymo(si) dermės principą.
• žaismės principą.
• sociokultūrinio kryptingumo principą.
• integralumo principą.
• įtraukties principą.
• kontekstualumo principą.
• vaiko ir mokytojo bendro veikimo principą.
• lėtojo ugdymo(si), užtikrinančio gilų įsitraukimą, principą.
• reflektyvaus ugdymo(si) principą. Mokytojas drauge su vaiku emocijomis ir veiksmais atspindi vaiko veikimo patirtis. Su vaikais drauge pagal jų gebėjimus apmąstomos vaikų emocijos, veiklos ir jų rezultatai, numatomas tolesnis veikimas.
• šeimos ir mokyklos partnerystės principą. Mokykla ir šeima (globėjai) bendradarbiauja rengiant Programą, užtikrinant ugdymo(si) tęstinumą ir dermę, kuriant susitelkusią, kartu besimokančią bendruomenę.

Ugdymo aplinkos kontekstai

Gairėse pateikiama kuriamai ar atnaujinamai Programai aktuali nauja ugdymo(si) aplinkos modeliavimo kryptis - vaikų ugdymo(si) kontekstų kūrimas. Kuriant ugdymo(si) kontekstus dėmesio centre yra vaikams aktuali, dėmesį patraukianti, skatinanti veikti, vaikų iniciatyvoms atvira, estetiškai patraukli aplinka. Kontekstams būdinga kryptinga vaikų veiklą inicijuojanti idėja ar iššūkis, mokytojui tikslingai parenkant ir tam tikru būdu išdėliojant priemones, sukuriančias netikėtumo momentą. Kontekstai skatina autentiškus vaikų sumanymus, palaiko ilgalaikį domėjimąsi ir gilina supratimą.

Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ugdymosi pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią visų vaiko potencinių galių ūgtį. Kiekviena kokybiškai įgyvendinama vaiko raidą skatinančio visuminio ikimokyklinio ugdymosi sritis (Mūsų sveikata ir gerovė, Aš ir bendruomenė, Aš kalbų pasaulyje, Tyrinėju ir pažįstu aplinką, Kuriu ir išreiškiu) plėtoja visų 18 pasiekimų sričių vaiko pasiekimus.

Kuriant ugdymo(si) kontekstus vaikams sudaromos galimybės pasirinkti veiklą, medžiagas, priemones, veikimo vietas, laiką, veikti vienam ar bendradarbiaujant, skirtingais būdais pristatyti veiklos rezultatus. Kuriant ugdymo(si) kontekstus modeliuojama dialoginė vaikų, mokytojų ir kitų suaugusiųjų sąveika: iš anksto numatomi galimi komunikavimo su vaikais būdai ir priemonės vaikų aktyvumui paskatinti ir palaikyti. Mokytojai stebi, kuo vaikai domisi, ką geba, ir pritaiko kontekstą plėtoti pastebėtus vaikų interesus ir gebėjimus. Mokytojai ir švietimo pagalbos specialistai iš anksto numato galimas vaikų veiklos kliūtis arba jos tampa matomos vaikams veikiant sukurtame kontekste. Kuriant kontekstus naudojamos esamos kultūrinės, socialinės ir gamtinės aplinkos, iš anksto tikslingai sumodeliuotos ugdymosi aplinkos ir ugdymosi situacijos, susikuriančios čia ir dabar.

Yra išskiriami šie ugdymo(si) aplinkos kontekstai:

• universalaus dizaino mokymuisi kontekstas - tai lanksti, visiems vaikams prieinama ugdymo(si) aplinka ir veiksmingas procesas, kuriame, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinių, kultūrinių, lingvistinių, sveikatos skirtumų, visiems vaikams sudaromos sąlygos žaisti, patirti ir ugdytis. Ugdymo aplinka žadina vaikų emocijas, pagauna dėmesį, panardina į prasmingą vyksmą. Galėdami rinktis alternatyvius tyrinėjimo, pažinimo ir dalyvavimo būdus, vaikai veikia savo tempu, pagal savo galias ir mokosi vieni iš kitų. Galimybė pasirinkti veiklas ir priemones, siekiant numatyto rezultato, skatina turėti savo ketinimą, idėjų, sumanymų, jų kryptingai ieškoti ir pamažu suprasti savo žaidimo ar mokymosi būdus.
• žaismės konteksto paskirtis - palaikyti kasdienių veiklų žaismingumą, kuriant džiaugsmo bei nuostabos tyrinėjant, išbandant, eksperimentuojant, dalinantis potyrius. Kontekstas atliepia vaiko žaismingą savęs ir pasaulio pajautimą, skatina žaisti judesiais, pojūčiais, emocijomis, kalba, vaizduote, mintimis. Eksperimentuojama veikimu tuščioje ir daiktinėje erdvėje, atrandant, kad žaidimas gali gimti „iš nieko“, mintyse. Palaikomi netikėti vaikų būdai suprasti, tyrinėti, improvizuoti, priimamos „neteisingos“ jų teorijos apie pasaulį, įkvepiančios pratęsti „tiesos“ paieškas.
• judraus patirtinio ugdymosi konteksto paskirtis - skatinti vaikų judėjimo džiaugsmą ir kasdienį judrumą, didinti judraus mokymosi galimybes. Įdomias, prasmingas ugdymosi situacijas kuria dialogiška vidaus ir lauko aplinkų jungtis, įrangos mobilumas, pritaikymas tyrinėti judesį, judriais būdais dalyvauti visų ugdymosi sričių veiklose.
• kultūrinių dialogų kontekstas - kai vaikai ugdymo įstaigoje dalyvauja daugialypiuose kultūriniuose kontekstuose, kurių paskirtis - padėti kiekvienam kurti savo individualų tapatumą, tuo pačiu metu dalyvaujant tiek vaikų subkultūros, tiek artimiausios ir tolimesnių aplinkų kultūrų kūrime. Mokyklos aplinka yra erdvė nuolatinėms socialinėms ir kultūrinėms sąveikoms bei reiškiniams patirti, pažįstant šeimos, mokyklos grupės, kaimynystės, regiono, etninės grupės ir šalies bei globalaus pasaulio kultūrinius ypatumus ir vertybes.
• kalbų įvairovės konteksto paskirtis - kurti ir palaikyti aplinkos sąlygas, palankias rastis ir plėtotis skirtingiems vaikų komunikavimo būdams, įvairiai žodinei ir nežodinei raiškai, kalbų pažinimui, teigiamoms nuostatoms, susijusioms su kalbų ir jos formų įvairove.
• tyrinėjimo ir gilaus mokymosi konteksto paskirtis - atliepti prigimtinį vaikų smalsumą, įtraukti juos į aplinkos tyrinėjimą, skatinantį giliau suprasti aplinkos objektus, reiškinius ir jų ryšius, atrasti įvairius pažinimo ir mokymosi būdus. Kuriamas kontekstas kupinas žaismės, atviras iššūkiams, jame daug laisvės vaiko spėliojimams, atsakymų į savo keliamus klausimus paieškoms, tyrinėjimu grindžiamiems sprendimams.
• realių ir virtualių aplinkų konteksto paskirtis - papildyti ir praplėsti realybės kontekstus alternatyviomis skaitmeninėmis galimybėmis patirti ir pažinti, plėtoti vaikų skaitmeninį sumanumą, informatinį mąstymą. Kuriami realios ir virtualios aplinkos sąveikomis grindžiami kontekstai, aplinkas saikingai ir saugiai papildant skaitmeninėmis priemonėmis bei įranga, prioritetą teikiant patirtiniam realių objektų ir reiškinių tyrinėjimui, kūrybiškumui, socialinėms sąveikoms.
• kūrybinių dialogų kontekstas - modeliuojant kūrybinių dialogų kontekstą kuriama vaizduotę, smalsumą, nuostabą kelianti aplinka, akcentuojanti patį kūrybos procesą. Vaikai patiria kūrybos laisvę, išgyvena netikėtumą, kūrybos džiaugsmą ir pasididžiavimą įveikus kūrybinius iššūkius. Aplinkų estetika ir įvairovė kuria prielaidas vaikams tyrinėti kūrybinės raiškos galimybes, išbandyti daugiau nei vieną būdą įgyvendinti kūrybinę idėją ar išspręsti problemą, pasirinkti alternatyvias raiškos priemones, improvizuoti, kurti ir perkurti.

Socialinių įgūdžių ugdymo metodai

Dažniausiai naudojamas metodas vaikų socialiniams įgūdžiams ugdyti yra žaidimas. Pedagogai, ugdydami ankstyvojo amžiaus vaikų socialinius įgūdžius, daugiausiai taiko grupinę veiklą bei numato taisykles vaikų elgesiui. Taip pat įtraukiamos tokios veiklos kaip tyrinėjimas, eksperimentavimas ar žaidybinė veikla.

Žaidimas kaip pagrindinis ugdymo metodas

Ankstyvajame ugdyme žaidimas yra pagrindinė socialinio mokymosi forma. Žaidimas yra pagrindinė ikimokyklinio amžiaus vaiko veikla natūraliai sukurianti bendravimo ir bendradarbiavimo situacijas. Vaikų žaidimas - svarbi socialinių įgūdžių ugdymo dalis. Žaidimas - vienas iš rezultatyviausių ir įdomiausių socialinių įgūdžių ugdymo metodų. Ikimokykliname amžiuje žaidimas, kaip daugiafunkcinis fenomenas, turi keleriopą paskirtį, aprėžiančią ne tik tam tikrų vaiko fizinių ir psichinių galių lavinimą, dalykinių žinių ir įgūdžių įgijimą, netinkamų poelgių koregavimą, bet ir vertybių ugdymą. Žaisdami vaikai išreiškia save ir savo jausmus. Imituodami, kopijuodami suaugusiuosius, vaikai išmoksta tam tikrų socialinių vaidmenų, įgyja socialinių įgūdžių. Per vaidybinį žaidimą vaikai yra ,,įstumiami“ į situacijas, kurios atitinka jų realią ir reikšmingą veiklą ir jiems iškyla būtinumas keisti nuostatas, kad ateityje galėtų optimizuoti savo elgesį panašiose situacijose.

Išskirtinė vieta tenka vaidmeniniams žaidimams tokiems, kaip "Poliklinika", "Šeima", "Ligoninė", "Parduotuvė", "Biblioteka" ir kiti. Pedagogai stebėdami žaidimus, taktiškai pakoreguoja vaiko supratimą apie žmones ir jų tarpusavio santykius.

Grupinis metodas

Grupinis metodas - dar vienas socialinių įgūdžių ugdymo metodas, kuris įvardijamas, kaip labai tinkamas ikimokyklinio amžiaus vaikams. Darbas grupėje ugdo dalyvių tarpusavio pasitikėjimą, padeda geriau pažinti vieniems kitus. Joje mokomasi bendrauti, bendradarbiauti, priimti ir suteikti pagalbą, adekvačiai spręsti problemines situacijas, savo interesus derinti su bendrais visų grupės dalyvių interesais, drauge siekti vieno tikslo. Šio metodo taikymas ugdo tokius socialinius įgūdžius: klausymą, indėlio įdėjimą, iššūkių kėlimą, paramą, vadovavimą. Šio metodo pagalba vaikas išmoksta daugiau, negu mokytųsi individualiai, nes vyksta natūrali tarpasmeninė grupės narių sąveika.

Gyvenimo įgūdžių ugdymas

Gyvenimo įgūdžių ugdymas yra laikomas viena veiksmingiausių geros vaikų psichinės sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių, mažinanti rizikos veiksnius įtaką vaikams. Formuodami gyvenimo įgūdžius, galime padėti vaikams tapti psichologiškai atspariems ir ateityje išvengti daugelio problemų. Gyvenimo įgūdžiai veikia vaiko sveikatą. Nuo to, kaip sėkmingai bus ugdomi šie įgūdžiai pradiniame ugdymo etape, priklauso tolesnis vaiko gyvenimas. Socialinė kompetencija įgyta vaikystėje yra susijusi su tuo, kaip žmogus prisitaikys prie aplinkybių vyresniame amžiuje. Gyvenimo įgūdžių ugdymą stengiamės organizuoti taip, kad vaikams būtų įdomu ir linksma ugdytis, galėtų išreikšti save, parodyti sumanumą, gebėjimus ir kūrybiškumą. Ugdant sveikatą ikimokykliniame amžiuje svarbiausia paties vaiko veikla, jo aktyvumas. Svarbu ne suteikti žinių, o ugdyti sveikos gyvensenos gebėjimus, vertybines nuostatas per patyrimą, išgyvenimus, veiklą. Vaikų motyvavimui, sudominimui pasitelkiami žaidimai, piešimas, konstravimas, pokalbiai, diskusijos, tautosakos bei grožinės literatūros kūrinių skaitymas ir kt. Socialinę patirtį vaikas įgyja bendraudamas ir bendradarbiaudamas, veikdamas kartu su suaugusiuoju. Geriausias gyvenimo įgūdžių ugdymas - tai praktinė veikla. Sėkminga ji tada, kai vyksta nepastebimai, nuoširdžiai ir natūraliai bendraujant su vaiku jo kasdieninėje veikloje.

Praktiniai veiksmai kasdienybėje

Mažieji pratinasi padengti stalą, nuvalyti dulkes, sutvarkyti žaisliukus ir darbo vietą, suklijuoti suplyšusias knygutes, prižiūrėti augalus gamtos kampelyje ir pan. Įvertina savo galimybes ir fizines jėgas.

Higienos įgūdžiai

Tinkamai suformuoti asmens higienos įgūdžiai svarbūs siekiant išlaikyti sveikatą. Asmens higienos taisyklių laikymasis - daugelio ligų profilaktika. Tvarkingumo būtinybę, kūno bei aprangos švarą diktuoja ne tik higienos reikalavimai, bet ir žmonių santykių normos. Tyrinėdami ir atrasdami vaikai aiškinasi higienos taisyklių laikymosi svarbą. Atlieka tyrimus: "Kas kenkia mano dantukams?", "Ar švarios mano rankelės?" ir kt. Žaidybinėse situacijose vaikai imituoja prausimąsi, rankų plovimąsi, šukavimąsi, drabužėlių priežiūrą.

Šeimos, mitybos ir saugumo įgūdžiai

Lopšelyje-darželyje padedame vaikams suvokti, kas yra šeima, kas kokias pareigas joje turi, pratiname rūpintis kitais, atsakingai atlikti jiems pavestus darbus. Mityba - tai ne tik fiziologinis poreikių tenkinimas, svarbi yra ir valgymo kultūra. Įvairūs ugdymo metodai naudojami ir vaikų emociniam intelektui ugdyti. Mokomės atsipalaiduoti, nusiraminti. Suteikdamos vaikams žinių apie kūną, ugdome pasitikėjimą savimi ir savo jėgomis, padedame suvokti save kaip savitą ir ypatingą. Siekiame, padedame vaikams pamatyti, kokią jie daro pažangą. Vaikas sužinojęs daugiau apie save, bus atidesnis ir jaunesniam broliui ar seseriai, savo grupės draugams. Apsilankome medicinos kabinete, matuojame kūgį, sveriamės. Pasaulinė sveikatos organizacija teigia, kad žmonių sveikata 20% priklauso nuo gyvenamosios aplinkos. Aplinką reikia stabilizuoti, nes tai susiję ne tik su gamtos, bet ir su paties žmogaus išlikimu. Todėl labai svarbu, kad ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikai susipažintų su svarbiomis ir visuomenei reikšmingomis problemomis, sugebėtų jas pažinti, vertinti, spręsti. Vaikai įgyja žinių apie galimus pavojus dėl neatsargaus vaistų vartojimo, netinkamo buitinių cheminių medžiagų vartojimo, kokios yra neigiamos rūkymo bei alkoholio vartojimo pasekmės. Formuojamos nuostatos: saugoti ir stiprinti sveikatą, laikytis saugos buityje, vengti kenksmingų medžiagų ir rizikingo elgesio.

Programos socialiniams įgūdžiams ugdyti

Programa „Zipio draugai“

Viena iš populiarių programų yra „Zipio draugai“. Skirta 5 - 7 metų vaikams. Programos tikslas - padėti vaikams įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų siekiant geresnės emocinės vaikų savijautos. Visa programa suskirstyta į šešias dalis po keturias pamokėles. Šios dalys apima jausmų, bendravimo, santykių užmezgimo ir nutraukimo, konfliktų sprendimo, netekties ar pokyčių išgyvenimo bei sunkumų sprendimo sritis. Pagrindiniai ugdomi įgūdžiai yra susiję su jausmų atpažinimu ir išreiškimu, pasakymu to, kas norima, atidžiu klausymusi, pagalbos prašymu, susidraugavimu ir draugystės išlaikymu, vienatvės ir atstūmimo įveikimu, atsiprašymu, priekabiavimo įveikimu, konfliktų sprendimu, netekties skausmo išgyvenimu, prisitaikymu prie kintančių sąlygų ir pagalba kitiems.

Tėvų ir darželio bendradarbiavimas

Socialinių įgūdžių ugdymas - tai kompleksinis ir ilgalaikis procesas, į kurį, be paties ugdytinio, turi būti įtraukti visi suaugusieji, esantys jo aplinkoje (tėvai, broliai, seserys, auklėtojai ir kt.). Tėvų ir darželio bendradarbiavimas yra pagrindinis elementas, padedantis efektyviai ugdyti vaikų socialinius įgūdžius ir užtikrinti jų visapusišką raidą. Vaiko poreikis bendrauti yra įgimtas - mokydamasis bendrauti bei būti su kitais žmonėmis ir skirtingose aplinkose vaikas plečia savo socialinio bendravimo patirtis, per tai patiria tapatumo jausmą, susiformuoja jo asmenybė. Ankstyvoji vaikystė - ypatingai svarbus etapas žmogaus gyvenime, kai formuojasi vaikų socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie yra itin reikalingi, siekiant palaikyti pozityvius tarpusavio santykius ir ryšius. Vaikai ikimokyklinio ugdymo įstaigoje praleidžia daug laiko bendraudami, įvairiais būdais komunikuodami ar žaisdami vienas su kitu.

Tenka pripažinti, šiomis dienomis daugėja vaikų, turinčių elgesio ar emocijų sunkumų, kas lemia vaikų nepakankamus emocinio intelekto įgūdžius, kurie taip reikalingi pozityvių santykių palaikymui. Iš vaikų pasigirsta tokios frazės kaip - „aš nebūsiu tavo draugė“, „neduosiu tau, nes tu negera“, „čia mano“ , „dink“. Dėl šių priežasčių vaikai nebesutaria vienas su kitu, nemoka prisitaikyti vienas prie kito, empatiškai reaguoti ar kontroliuoti savo elgesį bei emocijas kitų vaikų atžvilgiu.

Suaugusiojo pavyzdys

Suaugusiojo pavyzdys. Turbūt, ne kartą teko girdėti, jog vaikai lyg kempinėlės - viską sugeria. Taip pat yra ir su elgesio modeliais, kuriuos perteikia vaikui artimi suaugusieji. Jei suaugusysis intuityviai stengiasi demonstruoti pozityvius tarpusavio santykius palaikantį elgesį tiek su pačiu vaiku, tiek su šeimos nariais vaikui matant, tai gali paskatinti vaiką taikyti šiuos, pavyzdinius, elgesio modelius su kitais bendraamžiais ar suaugusiaisiais. Pavyzdys iš gyvenimo - vaikai įsijautę į žaidimą garsiai kalba tarpusavyje, spontaniška ugdytojų reakcija būna - „nustokit rėkti, kiek galima…“ arba „kaip visada keliat triukšmą, nemokat žaisti ramiai“. Kita dalis ugdytojų, kurie gilinasi į save, stengsis reaguoti kitaip: „matau, kad įsijautėt į žaidimą ir kalbat labai garsiai. Nuo jūsų garsaus kalbėjimo darosi sunku išbūti. Ką darom dėl to?“.

Kasdieninio bendravimo svarba

Kasdieninis bendravimas formuoja įgūdžius. Be abejonės, tai kiek vaikas praleidžia laiko su kitais vaikais, ar suaugusiaisiais, turi įtakos jo/jos socialinių ir emocinių įgūdžių ugdymuisi ir pozityvių tarpusavio santykių palaikymo gebėjimams. Tik praktikuodamasis, bendraudamas, susidurdamas su tam tikromis kliūtimis ir jas spręsdamas, vaikas išmoks socialinių normų, tobulins savo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius. Praktinis pavyzdys iš vaikų bendro žaidimo smėlio dėžėje - tarkime, smėlio dėžėje žaidžia 10 vaikų, jie visi turi pasidalinti ten esančiais žaislais.

Socialinės istorijos ir vaidmeniniai žaidimai ugdyme

Socialinės istorijos - tai trumpi, iliustruoti pasakojimai, skirti padėti vaikams suprasti įvairias kasdieniškas, gyvenimiškas situacijas bei perteikti tinkamo elgesio pavyzdžius vaikams priimtina forma. Šias istorijas galima kurti kartu su vaiku, parenkant jam tuo metu aktualią temą, pavyzdžiui, kaip užmegzti pokalbį, aktyviai klausytis ar įsitraukti į žaidimą su kitais vaikais. Svarbu, kad socialinės istorijos būtų aiškios, trumpos ir lengvai suprantamos vaikui. Vaidmeniniai žaidimai. Šių žaidimų metu vaikai lengvai įsijaučia į tam tikrą vaidmenį, empatiškai perteikia kito emocijas, išgyvena naujas situacijas, žvelgia į tam tikrus įvykius iš kito perspektyvos. Vaidmeninių žaidimų metu vaikai praktikuoja bendravimo, bendradarbiavimo ir konfliktų sprendimo įgūdžius. Vaidmeniniai žaidimai gali būti panaudoti dviem aspektais - vaikų bendravimo įgūdžių stiprinimui ir netinkamo elgesio permodeliavimui į tinkamu elgesiu pagrįstus scenarijus. Ugdytojams svarbu nenutraukti vaiko žaidimo, kai jiems atrodo, jog vaikai, jų nuomone, žaidžia ar bendrauja ne tinkamai, bet išnaudoti šias situacijas vaikų pažinimui, neįsiterpiant anksčiau laiko, kol tai yra saugu. Šiai dienai vaikams trūksta gerųjų suaugusiųjų tarpusavio bendravimo pavyzdžių iš kurių vaikai galėtų mokytis kaip sugyventi tarpusavyje. Pirmoji tarpusavio santykių kūrimo mokykla yra šeima. Jeigu šeimos resursų nepakanka, kad vaikai galėtų išsiugdyti reikiamų įgūdžių, mokykla ar darželis tai papildo, pastiprina. Ikimokyklinio ugdymo mokytojai turi skirti pakankamai dėmesio vaikų tarpusavio santykių kūrimui, be jų pagalbos, vaikams sunku išsiugdyti reikiamus tarpusavio bendravimo įgūdžius.

Ikimokyklinio ugdymo pasiekimų sritys ir gebėjimų pavyzdžiai

Ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Ugdymosi pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią vaiko galių ūgtį. Toliau pateikiamos esminių gebėjimų pavyzdžiai iš tam tikrų pasiekimų sričių.

tags: #ikimokyklinio #amziaus #vaiku #socialiniu #gebejimu #ugdymo

• Kaip pasirinkti vaiko kambario aksesuarus
• Tradicijos krikščioniškuose gimdymo namuose
• skysčių vartojimas nėštumo metu
• Švietimo galimybės užsienyje gyvenantiems vaikams
• Pagalbinis apvaisinimas ir dvyniai: pagrindiniai faktai