Vaikų praleistas laikas prie ekranų yra neišsenkama tėvų, pedagogų, psichologų, gydytojų bei kitų specialistų ar tiesiog vyresnės kartos žmonių tema. Šiuolaikiniame pasaulyje technologijos tapo neatsiejama mokymosi, bendravimo ir informacijos sklaidos dalimi. Kilbey (2017) pastebi, kad „mūsų vaikai yra pirmoji skaitmeninė karta, vadinasi, jie gimė ir užaugo tokiame pasaulyje, kuriame jų lūkesčiai, mokymasis ir namuose leidžiamas laikas yra stipriai veikiami skaitmeninių technologijų“.

Nors vaikai ankstyvame amžiuje intuityviai perpranta skaitmenines naujoves, specialistai vis dažniau įspėja apie perteklinio naudojimo riziką. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad technologijų naudojimas yra natūraliai integruotas į kiekvieną kasdienę veiklą, tačiau riba tarp naudos ir žalos tampa vis plonesnė. Specialistai pabrėžia, kad ilgesnis ekranų naudojimas siejasi su prastesne mokyklinio amžiaus vaikų fizine, emocine ir psichikos sveikata, su mokymosi noru ir pasiekimais.
Remiantis mokslinėmis rekomendacijomis, siekiant apsaugoti vaikų sveikatą, itin svarbu laikytis nustatytų naudojimosi ekranais laiko limitų. Pastebėta, kad kuo nuosekliau tėvai taiko vaikams naudojimosi ekranais taisykles, tuo vaikų naudojimasis ekranais yra trumpesnis.
| Amžiaus grupė | Rekomenduojama trukmė |
|---|---|
| Iki 2 metų | Nerekomenduojama (išskyrus vaizdo ryšį) |
| 2-5 metai | Iki 1 val. per dieną |
| 6-10 metų | Iki 2 val. per dieną |
| 11-14 metų | Iki 3 val. per dieną |
Aptarus skaitmeninių technologijų svarbą jaunimui, negalime neigti jos tamsiosios pusės. Minutės virtualioje erdvėje labai greitai virsta valandomis. Rasta reikšmingų sąsajų tarp informacinių technologijų naudojimo ir sveikatos rodiklių: ilgesnė buvimo prie ekrano trukmė yra susijusi su didesniais vaikų emocinių, elgesio problemų, somatinių skundų įverčiais, dažnesniu sergamumu ūminėmis ligomis ir trumpesne miego trukme.

Pagrindinės problemos, kylančios dėl perteklinio buvimo prie ekranų:
Nerimą dažnai kelia klausimas, ar technologijos yra susijusios su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu. Evans (2024) teigia, kad tai yra neurologinis ir genetinis sutrikimas. Paneigus mitą, kad per didelis technologijų vartojimas sukelia šį sutrikimą, negalime teigti, jog ekranai sutrikimą turinčius vaikus įtakoja taip pat kaip ir kitus. Kilbey (2017) knygoje rašo, kad „gali būti, jog šie vaikai jaučia didesnį potraukį ekranams nei neurotipiniai vaikai, todėl jie daugiau laiko praleidžia internete“. Kadangi ekranai labiau nei bet kokia kita veikla gali įtraukti, tai ypač tinka ir patinka vaikams, stokojantiems dėmesio, tačiau svarbu nepamiršti, kad neribojant laiko, kyla rizika padidinti jau turimas problemas.