Kada kūdikio raida kelia nerimą: nuo nėštumo sustojimo iki pirmųjų žingsnių

Kūdikio raida yra sudėtingas ir nuolatinis procesas, prasidedantis dar motinos įsčiose. Kiekviena šeima laukia naujos gyvybės su džiaugsmu ir viltimi, tačiau kartais susiduria su nerimą keliančiomis situacijomis, kai vaiko vystymasis sustoja ar nukrypsta nuo normos. Šiame straipsnyje aptarsime, kada verta sunerimti dėl kūdikio raidos - nuo ankstyvojo nėštumo sustojimo iki vėluojančių motorinių įgūdžių ir kitų sveikatos iššūkių po gimimo.

Nesivystantis nėštumas: priežastys, simptomai ir elgesio rekomendacijos

Nesivystantis nėštumas yra viena skaudžiausių patirčių šeimai. Tikslias nesivystančio nėštumo priežastis nustatyti sunku, tačiau dažniausiai tai yra natūrali gamtos atranka, t.y. embrionas ar vaisius nustoja vystytis dėl chromosominių, fermentų problemų ar kitų atsitiktinumų. Kartais, jei nėštumas nustoja vystytis labai anksti ir prasideda savaiminis persileidimas, moteris gali net nesužinoti, kad ji buvo pastojusi.

Moterims, susidūrusioms su pasikartojančiais nesivystančiais nėštumais, kyla daug klausimų. Viena iš galimų priežasčių, kuri gali būti susijusi su nesivystančiu nėštumu, yra mažakraujystė (anemija). Pavyzdžiui, jei hemoglobino lygis yra 105 ar mažesnis, tai gali reikšti deguonies trūkumą vaisiui arba padidinti nėščiosios jautrumą bet kokiai infekcijai, kuri gali sukelti persileidimą. Svarbu išsitirti feritiną ir tik tada pradėti gerti geležį, nes jos perteklius nėra pašalinamas ir kaupiasi organizme. Mažakraujystės priežasčių gali būti ir kitų, pavyzdžiui, megaloblastinė dėl B grupės vitaminų trūkumo.

Jei pasikartojantys nesivystantys nėštumai kelia nerimą, patariama kreiptis į šeimos gydytoją, kad atliktų papildomus kraujo tyrimus. Nors bendri kraujo tyrimai gali būti geri, gali būti rekomenduojami tokie tyrimai kaip CNG, EBV, toksoplazmozės, raudonukės antikūnų, hepatitų markerių nustatymas. Ginekologė gali skirti ir kitus tyrimus priežasčių nustatymui.

Dantų gydymas nėštumo metu, kaip rodo patirtis, nėra pavojingas. Daugelis moterų tvarkosi dantis nėštumo metu, net ir su vietiniais nuskausminamaisiais vaistais, ir tai nepakenkia vaisiui.

Vyro darbo sąlygos, pavyzdžiui, nuolatinis acetono kvapas, gali kelti klausimų dėl galimo poveikio. Nors acetonas gali paveikti spermos kokybę, tačiau jei apvaisinimas įvyksta, tai reiškia, kad didelės bėdos nepadarė. Spermograma persileidimo priežasties tikrai nepasakys. Priežastys greičiausiai genetinės, dėl chromosominių ar fermentų problemų, kurios jau tik atsitiktinumas.

Emocinis poveikis po nesivystančio nėštumo yra didžiulis. Moterys jaučiasi nepilnavertės ir apgautos, tačiau svarbu žinoti, kad atsigaunama po truputį, pradedama gyventi naujais planais ir viltimis, ir po truputį košmaras užsimiršta.

Jei nėštumas nustoja vystytis, yra keli elgesio variantai, atsižvelgiant į nėštumo trukmę, riziką, moters sveikatos būklę, savijautą ir jos pačios išreikštą norą:

• Laukimas: nesivystantis nėštumas anksčiau ar vėliau pasibaigs savaiminiu persileidimu. Moters būklė privalo būti kruopščiai įvertinama ir periodiškai stebima, nes laukimas (ypač užsitęsęs) yra siejamas su didesne kraujavimo, nepilno aborto ir skubios chirurginės intervencijos rizika.
• Konservatyvus (medikamentinis) nutraukimas: dažniausiai naudojamas vaistas misoprostolis, kuris paskatina gimdos kaklelio suminkštėjimą ir atsivėrimą, gimdos susitraukimus ir vaisiaus bei kitų nėštumo audinių pasišalinimą. Persileidimas dažniausiai įvyksta per pirmąją parą nuo vaistų vartojimo pradžios. Jeigu medikamentinis gydymas nėra sėkmingas, taikomas chirurginis būdas.
• Vakuumo aspiracija (atsiurbimas): procedūra įprastai atliekama iki 12 (rečiau, labai patyrusių gydytojų iki 15) nėštumo savaitės. Jos metu gimdos kaklelis yra išplečiamas, per jį įvedamas vamzdelis ir žuvęs vaisius bei kiti nėštumo audiniai yra atsiurbiami.
• Abrazija (išvalymas): procedūros metu gimdos kaklelis yra išplečiamas, o gimdos sienelės išgramdomos specialiais metaliniais instrumentais. Procedūra įprastai atliekama bendrinėje nejautroje, t.y. su narkoze.

Po nesivystančio nėštumo gydytojas, atsižvelgęs į moters fizinės ir psichinės sveikatos būklę, patars, kada galima vėl bandyti pastoti. Įprastai rekomenduojama būtinai palaukti, kol vėl prasidės ir normalizuosis mėnesinių ciklas.

Pernešiotas naujagimis: kada nėštumas užsitęsia ir kokios pasekmės?

Naujagimis turėtų gimti 37-41-ą nėštumo savaitę. Jei nėštumas užtrunka ilgiau, kūdikis laikomas pernešiotu. Pernešiotų naujagimių nėra daug, daug mažiau nei neišnešiotukų. Šiuolaikinėje akušerijoje gimdymo datą jau paskaičiuoja ne tik pagal paskutines mėnesines bei pirmus vaisiaus judesius, bet ir pirmą ultragarsinį tyrimą. Vis dėlto kartais pasitaiko net dviejų-trijų savaičių paklaida. Pirmą kartą pastojusi moteris nesuvokia, kad kepštelėjimas jos viduje gali būti pirmas vaisiaus judesys, todėl nustatyta gimdymo data gali būti mažiau tiksli.

Gydytojai visada paiso vaisiaus ir mamos būklės, įvertindami riziką ir vienam, ir kitam. Gimdymas specialiai nesukeliamas, išskyrus tada, kai nubėga žalsvi vandenys arba kyla grėsmė mamos, vaiko sveikatai.

Pernešioto naujagimio požymiai ir pavojai

• Traumos pavojus: Pernešiotam kūdikiui gali būti sunkiau gimti, nes yra didesnis, jo kauliukai brandesni, kietesni, o kaukolės siūlės tvirtesnės. Vaisiui slenkant gimdymo takais kietiems kaulams sunkiau „užeiti“ vienam ant kito ir galvytė negali keisti formos. Todėl naujagimiui didesnė gimdymo traumos galimybė, o mamai - „plyšti“.
• Mažutis „skalbėjas“ su manikiūru: Pas mamą užsibuvęs naujagimis atrodo kitaip nei gimęs laiku. Nuo 37-os nėštumo savaitės placentos galimybės aprūpinti vaisių svarbiausiomis maisto medžiagomis mažėja, todėl vaisiaus organizmui jų pradeda stigti. Pirmiausia nukenčia didžiausias organas - oda, nes nebėra ją saugančios varškinės masės (vernikso). Pernešiotuko odelė išmirkusi, besilupanti, rankelės - raukšlėtos, tarsi daug skalbusios skalbėjos. Ji gali būti net žalsvai nusidažiusi, nes vaisius gimdoje bando kvėpuoti ir įkvepia vaisiaus vandenų, į kuriuos jau būna pasituštinęs mekonijumi. Neretai tokiam naujagimiui pradeda stigti deguonies, todėl gali vystytis hipoksija (deguonies stoka). Nebrandaus neišnešiotuko nagai nesiekia pirštų galiukų, yra galutinai neišsivystę, o pernešioto naujagimio nagučiai ilgi, praaugę pirštukus. Neskubėjusio gimti plaukai taip pat ilgesni, nes yra vyresnis, ilgiau gyvenęs gimdoje.
• „Filosofas“: Įsčiose užsibuvusio naujagimio mimika taip pat kitokia, gyvesnė, jis atrodo protingesnis. Jo akys plačiau atmerktos, žvilgsnis budrus, įdėmus, neretai visai nekūdikiškas. „Pernešiotuko veidelis truputį susirūpinęs, kaktytę vagoja raukšlelės, tad atrodo kaip rimtas senukas“, - šmaikštauja docentė J. Buinauskienė.
• Deguonies stoka (hipoksija) ir užkrato pavojus: Akušeriai, jei moters nėštumas užtrunka ilgiau ar nubėga žalsvi vaisiaus vandenys, žino, kad vaisiui gali vystytis deguonies stoka. Naujagimių gydytojai deguonies stokos labiausiai bijo, nes esant mažiau vaisiaus vandenų vaikiukui kyla užkrato pavojus. O jei pritrūkęs deguonies vaisius įkvepia vaisiaus vandenų su mekonijumi ir toliau lieka mamos įsčiose, gali pradėti springti mekonijumi. Tada nukentėtų plaučiukai, išsivystytų širdies ir kraujagyslių sistemos nepakankamumas. Ką tik gimusį naujagimį tektų gaivinti, ventiliuoti plaučiukus, skirti antibiotikų, nes gali prasidėti plaučių uždegimas.
• Hipoglikemija: Pernešioti naujagimiai neretai turi polinkį į hipoglikemiją (žemas cukraus kiekis kraujyje) dėl maisto stygiaus.

Pernešioto naujagimio priežiūra namuose

• Lėtai „renka“ gramus: Kad ir kaip būtų keista, nors gimė didesnis, pernešiotas kūdikis vėliau ne taip greitai kaip kiti priauga svorio. Todėl kaip ir neišnešiotukui, įsčiose užsitupėjusiam kūdikiui itin svarbus motinos pienas.
• Sausa odelė: Į per ploną, besilupinėjančią odelę gali patekti užkratas. Todėl labai svarbu, kad vaikučio darbužėliai ir vystyklai būtų visada švarūs. Išmaudyto kūdikio odelę patartina patepti drėkinamuoju ir minkštinamuoju kremu, tinkamu išsausėjusiai, jautriai odelei. Aliejukas nepatartinas, nes po juo odelė nekvėpuoja.
• Vėluojanti raida: Pastebėta, kad pernešiotam kūdikiui dažniau nei laiku gimusiam pasitaiko raidos sutrikimų. Juk mažėjant būtinų maisto medžiagų smegenys jų pristinga. Raidos kabinete gimti vėlavusiam kūdikiui lankytis nereikia, tačiau gydytojai prašo tėvelius būti budrius, nes vaikelis gali vėliau pradėti sėstis, stotis, vaikščioti. Mažajam „senukui“ gali prireikti specialistų pagalbos.

Kūdikio raida po gimimo: motoriniai įgūdžiai ir kada sunerimti?

Laikotarpis nuo gimimo iki vienerių metų yra vienas darbingiausių mažo žmogučio gyvenime. Iš mažyčio kūdikėlio, kuris pirmosiomis dienomis net nepakelia galvos, jis virsta judriu vaiku, kuris sulaukęs vienerių metų gana užtikrintai stovi ant kojų. Kiekvieno kūdikėlio raidos etapai ir greitis yra individualūs, tačiau yra tam tikros gairės, kada reikėtų atkreipti dėmesį į vėlavimus.

Sėdėjimas

Gebėjimas savarankiškai sėdėti yra vienas iš pirmųjų įgūdžių po sugebėjimo pakelti galvą ir apsiversti. Dauguma vaikų pradeda savarankiškai sėdėti nuo 5 iki 7 mėnesių. Tačiau kartais vaikai gali bandyti savarankiškai sėdėti jau sulaukę 4-4,5 mėnesio, tačiau nerekomenduojama jų skatinti, kadangi tokio amžiaus stuburas dar nėra pakankamai susiformavęs, todėl apkrovos gali sukelti problemų ateityje. Tačiau jei nėra jokių kontraindikacijų, 9-10 mėnesių amžiaus kūdikis jau turėtų sėdėti.

Kodėl svarbu, kad kūdikis išmoktų sėdėti? Žmogus daug laiko praleidžia sėdėdamas. Taisyklinga laikysena padeda pašalinti nugaros skausmus ir sumažinti vidaus organų įtampą. Norėdamas atsisėsti, kūdikis turi naudoti daugybę raumenų, susikaupti ir tada išlaikyti pusiausvyrą. Emocinis vystymasis taip pat priklauso nuo to, kada vaikas pradeda sėdėti. Sėdėdamas kūdikis mato pasaulį kitu kampu, susipažįsta su naujais objektais, sužino daugiau naujų dalykų, taip pat greičiau lavina įvairius įgūdžius bei išmoksta kalbėti.

Kaip žinoti, kada jūsų kūdikis yra pasirengęs sėdėti savarankiškai? Kūdikio pasirengimą sėdėti savarankiškai lemia ne tik tam tikras amžius. Štai keletas ženklų, kurie padės suprasti, kad jūsų kūdikis yra pasirengęs naujiems įgūdžiams: vaikas aktyviai apsiverčia, išlaiko pusiausvyrą, gerai remiasi rankomis bei užtikrintai laiko galvą, kontroliuoja jos judesius, greitai reaguoja į garsą sukdamas galvą. Taip pat jei geba perkelti daiktus iš vienos rankos į kitą, pats gali laikyti buteliuką, arba jis pats bando atsisėsti, o atsisėdęs nekrenta į priekį ar atgal - vadinasi kaklo ir krūtinės bei stuburo sritys yra pakankamai išvystytos ir padeda išlaikyti vertikalią padėtį. Galite patikrinti, ar kūdikis yra pasirengęs, paimdami jį už rankyčių ir šiek tiek jas pakeldami - jei kūdikis stipriai sugriebia pirštus ir bando pakelti kūną, vadinasi, jo stuburas jau pakankamai tvirtas.

Kai vaikas tik pradeda sėdėti pats, neskubėkite jo apkamšyti pagalvėmis, nes atramos trūkumas kaip tik skatina vaiką išmokti sėdėti greičiau. Tačiau iki šešių mėnesių amžiaus turėtumėte vengti naudoti įvairius prietaisus, kurie palaiko vaiko kūną sėdimoje padėtyje, tokius kaip aukštos kėdutės ar automobilinės kėdutės, kadangi nugaros raumenys ir klubų sąnariai dar nėra pakankamai stiprūs.

Ką daryti, jei vaikas nesėdi? Dažniausiai kūdikiai pradeda sėdėti sulaukę maždaug 6 mėnesių amžiaus, tačiau gali būti ir išimčių, susijusių su kūdikio sveikata ir jo vystymusi. Tačiau jei jokių kontraindikacijų nėra, galite pamėginti padėti vaikui išmokti sėdėti, pasinaudodami šiais patarimais:

• Mankštinkite kūdikį. Atlikite tam tikrus pratimus, kurie padės sustiprinti raumenis.
• Stimuliuokite jo motorinę veiklą - žaiskite tokius žaidimus, kur reikia pasiekti žaislą, ką nors griebti ar pajudinti.
• Reguliariai lankykitės pas savo pediatrą, kadangi tik gydytojas gali įvertinti vaiko raidos tinkamumą jo amžiui ir rekomenduoti tolesnę veiksmų eigą.
• Užtikrinkite vaiko higieną ir komfortą. Svarbu, kad mažylis jaustųsi gerai ir patogiai, kadangi tam tikros sveikatos problemos, skausmas ar diskomforto pojūtis taip pat gali turėti įtakos jo raidai.

Galite pradėti treniruoti kūdikio raumenis ir stiprinti jo skeletą nuo gimimo. Tėvai, norintys išlaikyti anatomiškai taisyklingą savo vaiko laikyseną, dažnai lanko specialius užsiėmimus ir atlieka pratimus, kuriais siekiama pagerinti raumenų funkciją. Vaikui reikia duoti pakankamai pieno, žuvies ir mėsos produktų, skaidulinių medžiagų ir augalinių riebalų. Masažas taip pat žymiai pagerina fizinį vystymąsi. Reguliarus masažas ne tik padeda atpalaiduoti raumenis, bet ir skatina psichoemocinį vystymąsi. Įprastą gimnastiką galite papildyti ir užsiėmimais vandenyje. Tačiau nereikia lyginti kūdikio su kitais vaikais ir ypač bandyti versti daryti kažką naujo, jei jis dar tam nepasiruošęs.

Stovėjimas ir vaikščiojimas

Antrojo mėnesio pabaigoje silpnėja kūdikio atsispyrimo reakcija ir žingsniavimo automatizmas. Įdomu, kad 3 mėn. pabaigoje kūdikiai liečia kietą paviršių sulenktomis kojomis, o 4 mėn. pabaigoje jau nelenkia kojų, bet nuo 5 mėn. pabaigos pradeda remtis pirštų galais ir taip gali tęstis iki 9 mėn. pabaigos. Kūdikis treniruojasi atsistoti gan ilgai - nuo 7-8 mėnesių iki 9 mėnesių. Jau 7 mėn. pabaigoje laikomi už liemens kūdikėliai spyruokliuoja (šoka), kai kojomis liečia kietą pagrindą. Šis periodas gali tęstis iki 9 mėn. pabaigos. Tai laikotarpis, kai sparčiai vystosi kojų raumenys, sąnariai, judesiai.

Ar reikia stovėjimą ir vaikščiojimą skatinti? Taip, būtinai skatinkite savo kūdikėlį įgyjant naujus įgūdžius. Mažyliui atsistojus savarankiškai, būkite šalia pirmomis dienomis, prilaikykite, kad nesusižeistų virsdamas. Padėkite kuo ilgiau išsilaikyti. Vaikščioti taip pat reikia mokyti lavinant pusiausvyros reakcijas. Turėtų išmokti iki 12 mėnesių. Tai labai individualu, o ir ribos - plačios, net iki 16 mėnesių fiziologiška ir normalu pačiam išmokti vaikščioti.

Kada sunerimti dėl vaikščiojimo? Sulaukus 12 mėnesių, kūdikėlius turi konsultuoti vaikų neurologas, ortopedas, kad įvertintų kokybinį ir kiekybinį mažylio vaikščiojimą. Antsvoris turi neigiamą įtaką šiems raidos etapams. Paveldime centrinės nervų sistemos skaidulų mielinizacijos procesų spartumą. Jei nėra nervų sistemos ar kitų sutrikimų, vėlyvas pradėjimas vaikščioti ateityje tikrai neturės įtakos normaliai vaiko raidai.

Kitos raidos ir sveikatos problemos, keliančios nerimą

Baimė svetimiems (8-9 mėnesių amžiuje)

Iki šiol visus mėgęs kūdikis staiga tampa atsargus ir nenori eiti ant rankų net seneliams, o pamatęs svetimą žmogų nusisuka ir stipriai apsiveja mamai apie kaklą. Tai yra įprastas reiškinys, vadinamas universalia baime, nes ji būdinga visų tautų, įvairių rasių mažyliams. Dažniausiai ji atsiranda apie 8-9 gyvenimo mėnesį (kai kurie šiek tiek anksčiau, kiti - vėliau), kai mažylis pradeda ropoti ir gali pats nukeliauti iš tos vietos, kurioje jį mama paliko, į kitą. Šiame amžiuje atsiradusi baimė, nepasitikėjimas ir nerimas reikalingi, kad kūdikis jaustųsi saugus ir išmoktų būti atsargus.

Iki pusės metų kūdikiui praktiškai tas pats, kas jį nešioja, svarbu, kad žmogus suprastų jo norus ir patenkintų poreikius. Antraip jam kiltų didelis pavojus nesivystyti, nes, jei vien tik gulėtų lovelėje ir nebūtų aktyvinamas, sutriktų raida. Vėliau kūdikis jau pažįsta šeimos narius ir savo namus.

Kaip elgtis, jei kūdikis bijo? Tėvams svarbu žinoti, kad nerimo periodas būdingas visiems kūdikiams, ir patiems neišsigąsti. Nereikia kūdikio raminti ar guosti, tiesiog svarbu patiems būti ramiems ir mažylis, jausdamas patikimus žmones šalia, netrukus pats nurims. Negalima bandyti kovoti su kūdikio baime ir, pavyzdžiui, palikti jį vieną su svetimu žmogumi, kad greičiau prie jo apsiprastų. Kūdikiui reikia duoti laiko apsiprasti. Vidutiniškai nurimsta per 10-15 min., tačiau tai priklauso ir nuo kūdikio temperamento, ir nuo jo mamos. Jeigu mama jaučia nerimą, kūdikis irgi jaus, kad kažkas negerai. Šis baimės periodas paprastai baigiasi iki pirmojo gimtadienio. Jeigu vaikui jau daugiau kaip metai, o jis ir toliau visko bijo, reikėtų aiškintis, kodėl. Susirūpinti reikėtų tada, kai tėvai negali su juo niekur išeiti iš namų arba nieko į juos pasikviesti, nes mažylis nesiliauja klykęs arba niekaip nenulipa tėvams nuo rankų.

Alergijos ir jų įtaka

Vis dažniau girdimos frazės, jog XXI amžiaus vaikų liga - alergija. Jei tėvai įtaria, kad vaikui gali būti alergija, turi apsilankyti pas alergologą ir padaryti odos dūrio ar kraujo testą. Testus galima atlikti bet kokio amžiaus vaikams, tačiau geriau palaukti iki 2-3 mėnesių amžiaus.

Alergija aplinkai: Jei alergija nustatoma aplinkai - dulkių erkutėms, gyvūnams, pelėsiui, žiedadulkėms, tėvai prieš pradedant lankyti darželį turėtų žiūrėti, ar jame yra suteikiamos geros sąlygos. Darželyje neturi būti kilimų, minkštų žaislų, patalynė turi būti sintetinė, o užvalkalai gali būti medvilniniai, neturėtų būti vazoninių gėlių. Idealiu atveju - atskira miego patalpa.

Alergija maistui: Jei nustatoma alergija tam tikram maistui, alergologas išrašo pažymą, o darželis turi to paisyti ir sudaryti sąlygas specialiai dietai. Tačiau yra ir kitokio tipo alergijų - lėto tipo reakcijų, kurios pasirodo tik po 2 valandų ar net paros suvalgius vieną ar kitą produktą. Jei dūrio testas nieko neparodo, bet tėvai vis tiek pastebi kažkokius pakitimus - derėtų toliau konsultuotis su gydytoju ir atlikti odos lopo testą. Verčiau rinktis vietinius sezoninius vaisius, daržoves, kuriuose tikėtina mažiau priedų ar kitų chemikalų.

Atopinis dermatitas: Kone ketvirtadalis vaikų turi šią ligą. Jei bėrimai pasikartojo vieną kartą ar du ir praėjo, tai šaunu, bet jei tai vyksta periodiškai - derėtų kreiptis į alergologą ar dermatologą. Būna atvejų, kai tokiems vaikams nenustatoma alergija jokiais testais, tuomet tai vadinama pseudoalergija - reakcija į maisto priedus, kurių ištirti negalima. Tokiu atveju geriausia vesti mitybos dienynus.

Alergiškų vaikų tėvai labiausiai jaudinasi, kad mažieji netyčia paragaus kitų vaikų maisto. Tačiau, kaip pastebi pedagogai, vaikai intuityvesni nei gali pasirodyti ir dažnai supranta, ko jiems negalima valgyti.

Naujagimio priežiūros aspektai ir galimi iššūkiai

Gimus naujagimiui, tėvams kyla daug baimių (ypač, jeigu tai pirmagimis). Svarbu žinoti, kas yra normalu, o kada reikėtų sunerimti dėl kūdikio gerovės ir raidos.

• Momenėlis: Tai minkšta naujagimio kaukolės dalis, oda padengtas įdubimas ties kūdikio viršugalviu. Jį liečiant galima gauti informacijos apie naujagimio sveikatos būklę. Pavyzdžiui, įdubęs momenėlis yra dehidratacijos požymis, t.y. rodo skysčių trūkumą. Momenėlio srityje nėra kaulinio audinio, todėl kūdikio galva lengvai pažeidžiama, tad saugokite jį nuo bet kokių smūgių.
• Hipoglikemija (cukraus kiekio kraujyje sumažėjimas): Svarbu žinoti, kad sumažėjus cukraus kiekiui kraujyje naujagimis gali neturėti jėgų atsikelti, verkti ar rodyti kitų alkio ženklų. Tad naujagimis gali išmiegoti visą naktį visai ne dėl to, kad neturi poreikio valgyti, o dėl hipoglikemijos. Siekiant išvengti šios pavojingos būklės naujagimius būtina maitinti bent kas 3-4 valandas. Naujagimio žadinimas yra itin svarbus, jeigu mažylis yra žindomas, nes motinos pienas yra itin greitai virškinamas, o naujagimio skrandžio talpa maža.
• Žagsulys: Yra normalus procesas ir būdingas dar gimdoje besivystančiam vaisiui. Žagsulys naujagimiui nėra pavojingas ar žalingas ir praeina savaime.
• Verkimas: Vos gimę naujagimiai yra gan ramūs, mieguisti. Normalu, jeigu 2 savaičių naujagimis verkia apie 2 valandas per dieną. Verkimas neturėtų gąsdinti, jį reikėtų vertinti kaip (kol kas) vienintelę kūdikio bendravimo formą.
• Miego apnėja: Naujagimiams yra būdingi miego metu pasikartojantys, trumpi, 10-20 sekundžių trunkantys kvėpavimo sustojimai. Miego apnėja yra siejama su smegenyse esančio kvėpavimo centro nebrandumu, todėl ji dažniau pasitaiko neišnešiotiems naujagimiams.
• Refleksai: Naujagimiai gimsta turėdami daug nesąlyginių refleksų, kurie padeda jiems prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Pavyzdžiui, jeigu pirštu paliesite naujagimio skruostą, jis pasuks galvą ir ims pūsti lūpas, tarsi ieškodamas spenelio.

Be jokios abejonės, visuomet labai svarbu įsitikinti, kad mažylis jaučiasi gerai, kadangi tam tikros sveikatos problemos, skausmas ar diskomforto pojūtis taip pat gali turėti įtakos jo raidai. Stebėkite savo kūdikio elgesį, atkreipkite dėmesį į tai kada jis būna irzlus, o kada ramus. Visuomet laiku keiskite sauskelnes ir atkreipkite dėmesį į odelės būklę, ar nėra iššutimų, sudirgimų ir pan. Tik gerai besijaučiantis vaikas turės noro ir jėgų išmokti kažko naujo.

Raidos gairių lentelė

tags: #iki #kada #gali #kudikis #nesivystyti

• Kodėl verta turėti kūdikio atminimo dėžutę?
• medicinos stebuklas: išgelbėtas kūdikis po mamos mirties
• Pasirengimas tėvystei
• viskas apie globėjų ir įtėvių mokymus
• Kaip išsirinkti vežimėlį kūdikiui