Vaikų knygos: kelionė į skaitymo pasaulį nuo kūdikystės iki paauglystės

Praeitais metais Lietuvoje pasirodė 107 originalūs skirtingų amžiaus tarpsnių vaikams skirti lietuvių autorių kūriniai. O kiek dar verstinių knygų... Lietuvoje per metus išleidžiama apie 500 pavadinimų knygų vaikams ir paaugliams, taigi rinktis tikrai yra iš ko. Kaip tarp jų nepasiklysti ir išrinkti geriausią knygą? Kokio žanro, turinio, su kokiomis iliustracijomis ji turėtų būti? Į tokius klausimus suaugusieji atsakymų ieško tėvams skirtuose interneto forumuose, sekdami specialistų rekomendacijas, klausydami ar žiūrėdami knygų pristatymus per radiją ar televiziją, dalyvaudami diskusijose, naujų knygų sutiktuvėse.

Skaitymas nuo pirmųjų dienų: kūdikiams ir ikimokyklinukams

Ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų skaitymas, knygų pasirinkimas, daugiausia priklauso nuo suaugusiųjų. Skaitymo požiūriu ypač svarbūs yra patys pirmieji kūdikio gyvenimo metai ir net laikotarpis iki jam gimstant. Daugybė mokslinių tyrimų patikimai rodo, kad kalba, smegenų jungtys, įpročiai formuojasi būtent tuo metu ir netgi prieš kūdikiui gimstant. Taigi skaityti vaikui galima pradėti jam dar negimus - tai yra be galo svarbu, nes taip kuriamas santykis tarp kūdikio ir jo aplinkos, o drauge tai ir galimybė kurti ryšį tarp kūdikio ir tėčio.

Knygos kaip tyrinėjimo objektas

Vos tik kūdikiai pradeda tyrinėti pasaulį, pats laikas parodyti, kad vienas iš šio pasaulio objektų yra knyga. Todėl tikrai nereikia bijoti duoti knygų, kurias vaikas veikiausiai tiesiog suniokos. Tokiame amžiuje su knyga tikrai galima daryti viską: vartyti, kramsnoti, apsukti aukštyn kojomis ar numesti ant žemės, ištraukti kokią nors detalę, padraskyti. Tikrai rekomenduojama turėti kelias knygas, kurios būtent tam ir bus skirtos - sudėvėti, tiesiog „suskaityti“. Knyga tokio amžiaus vaikui nėra šventa karvė, tad nereikia jaudintis, kad jie dar nesupranta ypatingos knygos vertės ir tyrinėja ją kaip objektą. Tokių tyrinėjimų metu lavėja smulkioji motorika.

Skaitymo balsu svarba ir tėvų pavyzdys

Paradoksalu - kūdikiams tiesiogiai knygų tikrai nereikia, bet jiems reikia jūsų dėmesio, skaitymo, jūsų glėbio ir sakinių, kurie yra knygose. Girdėti skaitant - štai kas be galo svarbu, nes vaikų kalba formuojasi iš klausos iš girdimų sakinių, žodžių, jų junginių. Todėl kūdikėliams tikrai puikiai tiks balsu skaitomos receptų knygos ar tiesiog ištrauka iš patarimų knygos, kurią šiuo metu jums reikia perskaityti, ar kokio nors naujo aparato instrukcija. Tiesiog tai, ką skaitote, skaitykite balsu, nes vaikams svarbu išgirsti kuo daugiau ir kuo įvairesnių žodžių. Ir, žinoma, jeigu norite užauginti skaitytoją - pats turite būti skaitytojas ir skaityti su malonumu. Skaitykite, mėgaukitės ir atvirai tai demonstruokite. Labai svarbu, kad tas skaitymas būtų matomas, kad vaikai matytų, kaip skaito tėvai.

Kiek knygų namuose ir skaitymo trukmė?

Natūralu, kad tėvams bei seneliams kyla daugybė įvairių klausimų: kiek čia tų knygų reikia turėti namuose? O jei aš skaitau ir vaikas nesidomi, tai ar tęsti? Kiek laiko turi trukti skaitymas? Gal ateis laikas ir pats knygomis susidomės? Visi šie klausimai labai natūralūs. Nors ir sunku įvardinti konkretų amžiaus tarpsnį kalbant apie tai, kaip parinkti knygą vaikui, svarbiau suprasti, koks jo raidos tarpsnis, o ne žinoti, kiek jam metų, nes tai labai individualu. Yra tam tikri bendri su amžiumi nesusiję principai, formuojantys tinkamą skaitymo aplinką, kuri yra be galo svarbi. Tarkime, labai svarbu, kad namuose apskritai būtų knygų. Apskaičiuota, kad namų bibliotekoje reikėtų turėti mažiausiai 80 knygų. Geriausia skaitymo skatinimo strategija yra skaitantys tėvai, nes nėra nieko paveikiau už konkretų tėvų pavyzdį. Kasdien kartu su vaiku reikėtų skaityti bent 15 minučių. Tiesa, nebūtinai tiek laiko iš karto. Skaitymui skirtą laiką galima skaidyti intervalais - pavyzdžiui, skaityti penkis kartus po tris minutes ar tris kartus po penkias.

Ryšys tarp vaizdo, teksto ir garso

Vėlesniame raidos etape prasideda sąmoningas santykio tarp garso, vaizdo ir teksto kūrimas ir tada jau knygos, kad ir pačios paprasčiausios, kuriose yra labai nedaug žodžių, turi lemiamą reikšmę, nes padeda vaikui susieti pasaulį su knyga. Kai vaikai šiek tiek paauga, aktualios tampa paveikslėlių knygos, tačiau svarbu suprasti, kad jų tikslas dar nėra išmokyti vaiką skaityti. Teksto tokiose knygose sąmoningai yra labai nedaug. Svarbiausia šių knygelių užduotis - padėti vaikui suprasti santykį tarp vaizdo ir teksto, padėti pajusti, kad tai, kas nupiešta, kas parašyta ir kas tariama balsu, yra vienas ir tas pats. Tokio suvokimo susiformavimas yra labai svarbus raidos etapas, kurį reikia pereiti, jei norima tapti skaitytoju. Žinoma, gali būti taip, kad tekstas knygoje sakys viena, o vaizdas jį papildys, išplės, gal net pasakos visai ką kita, tačiau tos istorijos turės kokį nors tarpusavio ryšį. Reikia atsipalaiduoti, vartyti knygas ir skaityti tai, ką matai. Ne tik tai, kas parašyta.

Knygos augantiems vaikams: nuo „Didžiojo kodėl?“ iki mokyklos

„Didysis kodėl?“ etapas ir emocinis intelektas

Vaiko raida neišvengiamai prieina tokį etapą, kurį žaismingai galima pavadinti „Didžiuoju kodėl?“ Tai laikas, kai vaikui viskas tampa įdomu, jis nuolat klausinėja, nori sužinoti atsakymus į netikėčiausius klausimus. Gera naujiena ta, kad yra tikrai nemažai knygų, kurios gali padėti atsakyti į pačius įvairiausius „kodėl“, ir daug dalykų galima išsiaiškinti ir sužinoti būtent skaitant knygas. Šiuo laiku labai svarbu jau ne tik balsu skaityti knygas, žiūrėti paveiksliukus, bet ir įtraukti vaiką klausimais jį kviečiant knygoje ieškoti panašių ir skirtingų objektų, padėti skaičiuoti, surasti, kiek tokių pačių daiktų ar detalių yra viename puslapyje. Šiuo laikotarpiu tinka visos knygos, su kuriomis galima ką nors nuveikti. Pavyzdžiui, klausytis garsų, ką nors paspausti, ką nors surasti, ieškoti paslėptų detalių. Šiuo tarpsniu itin tinka knygos su smulkiomis iliustracijomis.

Būtent šiuo metu paaugę vaikai pradeda suprasti, kad jaučia labai įvairius jausmus, tačiau dažnai jiems sunku suvokti, kas su jais vyksta ir kaip tuos jausmus galima atpažinti, atskirti vieną nuo kito ir įvardyti. Čia į pagalbą taip pat ateina knygos. Knygų, lavinančių emocinį intelektą, tikrai yra labai nemažai ir jos paprastai veikia trimis lygmenimis: pirmiausia kaip saviidentifikacija, t. y. kai vaikas iš knygos supranta, kad jaučiasi kaip triušiukas, meškiukas ar kitas knygos herojus, jam ir pačiam tampa lengviau įvardyti, kas vyksta ir kaip jis jaučiasi. Taip pat emocijos būna apibūdinamos kaip kokia nors spalva ar daiktas, ir tai padeda dar aiškiau atpažinti savo jauseną. Trečiasis lygmuo - sprendimas, kaip pasijusti geriau. Tokiose knygose dažniausiai papasakojama, ką reikia padaryti, kad nuotaika ar situacija pagerėtų, o vaikai paprastai yra linkę perimti ir kartoti tokius veiksmus, kol patys pasijunta geriau.

Pirmosios abėcėlės ir skaitymo malonumas mokykloje

Neilgai trukus ateina ir tas amžiaus tarpsnis, kai pamažu pradedama galvoti apie mokyklą, kur skaitymas tikrai taps ypač svarbiu dalyku, ir čia atsiranda toks naujas knygų žanras - abėcėlė. Šis žanras tikrai yra klasikinis, visiems pažįstamas ir visada atrodo daugmaž vienodai. Knygoje visada yra raidė, paveikslėlis, kuriame vaizduojamas daiktas pavadinimu iš tos raidės, ir tekstu užrašytas pats žodis. Tokia struktūra puikiai veikia, bet labai svarbu žinoti, jog tokio amžiaus vaikams pasaulis, kuris juos supa, ir pasaulis, kurį jie randa knygose, turi sutapti. Tik taip stiprėja suvokimas, kad yra ryšys tarp objektų pasaulyje ir objektų knygoje. Žinoma, vėliau, kai dar labiau paaugs, vaikai iš knygų mokysis apie kultūras, daiktus, reiškinius ir objektus, kurių jų aplinkoje nėra, ir tai taps jų žinių šaltiniu. Tačiau iki tam tikro amžiaus realijos, kurios juos supa, turi sutapti su tuo, ką jie mato knygose. Todėl čia tikrai didelė atsakomybė tenka tėvams, kuriems rekomenduojama gana įdėmiai apžiūrėti, ką autorius ar autorė pasirinko kaip žodžius ir vaizdus, kuriuos susies su abėcėlės raidėmis.

Pradėję eiti į mokyklą vaikai yra daugiausia skaitanti amžiaus grupė, o skaitymas jiems tampa absoliučiai natūralia veikla. Ir tai būtent tas laikas, kai formuojasi skaitymo kaip malonumo suvokimas. Pradinė mokykla - tai laikas, kai labai svarbu pamėgti knygas ir atrasti tą savo knygą. Nesvarbu, ar ji apie vienaragius, ar apie nuskriaustus gyvūnėlius, ar apie nuotykius - svarbu, kad tokia knyga atsirastų. Ir būtent ta knyga paprastai tampa lūžio tašku, nuo kurio ir pradedama su džiaugsmu savarankiškai skaityti. Taip formuojasi ir yra stiprinamos smegenų jungtys, kurios mums signalizuoja, kad skaitymas yra kai kas malonaus, todėl pradinėse klasėse svarbiausia nenužudyti skaitymo malonumo. Jeigu vaikas neskaito ir knygos jam vis dar neįdomios, priežasčių gali būti tikrai įvairių. Galbūt tėvai ar mokytojai pernelyg spaudė skaityti knygas, gal jis pernelyg dažnai girdėjo, kaip reikia skaityti knygas ir kaip bus blogai, jei neskaitys. Galbūt jis neatrado savo knygos. Taigi čia reikėtų, kad tėveliai ir vaiką supantys žmonės pastebėtų ir atkreiptų dėmesį į tai, ką vaikas mėgsta, kas jam įdomu, ir pasiūlytų knygą ta tema. Kai vaikas supranta, kad apie sau patinkančius, įdomius dalykus jis gali paskaityti ir knygose, dažnai toks lūžis įvyksta.

Paauglystės skaitymo iššūkiai ir sprendimai

Kai atkeliaujame į paauglystę, prasideda vadinamosios skaitymo duobės, kurios ištinka ir ankstyvuosius, ir vidurinio amžiaus paauglius. Tai laikas, kai jie atranda kitų interesų, nustoja skaityti, pamato ir nusprendia, kad skaitymas nėra madingas ir „kietas“ užsiėmimas. Tuo metu iš skaitymo duobės galima išlipti... arba ne. Jei iki tol jau buvo susiformavęs skaitymo įprotis, jei skaitymas buvo tapęs maloniu laiko leidimo būdu, kurį tereikės prisiminti, - išlipti bus tikrai gerokai lengviau. O jei ne, tuomet padėti gali skaitančių draugų atradimas. Priklausyti grupei, kuri skaito, kuriai patinka skaityti, šnekėtis apie knygas, paauglystėje yra labai svarbu. Taip pat padeda įtakingi paauglių autoritetai. Šiuo atveju tai žinomi žmonės, visuomenės veikėjai ir muzikos, sporto ar kitų sričių žvaigždės, kurių nuomonė vaikams yra svarbi ir į kuriuos vaikai nori lygiuotis. Jei jie skaitys knygas ir apie jas kalbės, labai didelė tikimybė, kad ir skaitymą užmetęs paauglys noriau prie to sugrįš. Ir, aišku, labai svarbu užkabinanti, gera, įdomi literatūra paaugliams. Jos kartais gal sunkiau atrasti, bet tikrai galima.

„Šlamštas“ ar vertinga literatūra? Derybos su paaugliais

Geriau: kai vaikas neskaito nieko ar kai skaito šlamštą? Jeigu į skaitymą žiūrėsime kaip į tam tikrą smegenų žievės aktyvacijos procesą ir mums bus svarbu, kad smegenys dirba, akys mato raides, raidės susiveda į žodžius, žodžiai keliauja į smegenų centrus ir taip gimsta teksto suvokimas, tuomet tokiai funkcijai užtikrinti tiks bet koks tekstas. Bet jeigu mes rūpinsimės, kad iš knygų vaikai gautų žinių, vertybinių nuostatų, tada stengsimės, kad ta literatūra būtų vertinga, t. y. laiko įvertinta, specialistų patikrinta ir mėgėjų pripažįstama. Kaip pasiekti, kad vaikai tokią literatūrą skaitytų? Atsakymas yra vienas - derybos, derybos ir dar kartą derybos. Faktas, kad jeigu drausite vaikams skaityti, jūsų manymu, bereikšmes ir nevertingas knygas, tai jie tikrai norės skaityti būtent jas. O štai jei leisite rinktis ir galbūt sudarysite sandorį, kad vieną kartą renkasi vaikas, o kitą kartą knygą pasiūlote jūs, literatūrinis skonis, - kuris, beje, tikrai yra išugdomas ir suformuojamas, - taip pamažu ir susiformuos. Ir patikėkit, ateis laikas, kai vaikas palyginęs supras, kad štai ta knyga, kurią pasiūlė mama ar tėtis, tikrai yra vertinga ir gera.

Geros vaikų knygos kriterijai ir funkcijos

Ką apskritai yra „gera vaikų knyga“? Suaugusysis ir vaikas skirtingai supranta, kas yra gera ir gražu. Todėl, suaugusiesiems nusprendus, kas yra gera vaikų literatūra, vaikams ji gali pasirodyti paprasčiausiai neįdomi (kaip sriuba). Tas pat - kalbant apie tekstą, iliustracijas, dizainą. Trumpai būtų galima apibūdinti taip: gerą knygą įsimename visam gyvenimui - ir ne tiek jos tekstą ar iliustracijas, kiek jausmą, kuris kilo knygą skaitant. Gera vaikų knyga yra ta, kuri visam gyvenimui palieka gerumo pojūtį, dėl kurio nuolat grįžtame prie tos pat knygos, nors aplinkui tiek daug kitų. Vaikų literatūra - lygiavertė visos literatūros dalis. Ši nuostata turėtų būti išeities taškas mąstant ir kalbant apie vaikų literatūros kriterijus, reikalavimus.

Literatūrinė vertė ir pedagoginis aspektas

Svarbiausiu vaikų literatūros vertinimo kriterijumi reikėtų laikyti tokį - tai gilios minties ir puikios meninės formos, pagaulus tikrovės ir išmonės lydinys. Šiandien mums tenka koreguoti požiūrį į knygas, atmesti kai kuriuos marksizmu atsiduodančius kriterijus. Juk peikėme geras į Vakarus pasitraukusių rašytojų knygas, o dabar - kaip niekur nieko - tas pačias giriame. Manau, kad pripažinti dvigalvio stabo - estetinio ir pedagoginio - kriterijus nelabai patikima. Ar po tuo reikalavimu iš knygos pedagogiškumo nebuvo užslėptas reikalavimas auklėti skaitytoją komunistiškai? Kam kitam jo galėjo reikėti, nes juk auklėjant estetiškai kartu auklėjama ir etiškai. Tokia grožinės literatūros prigimtis. Meninio bejėgiškumo negalima painioti su meniniu sudėtingumu. Ir vaikų literatūroje tebūnie „pirmiausia svarbu ne įdomumas, o dvasinė, protinė ir dorovinė vertė turiny ir išreiškimo grožis formoj“.

Iliustracijos ir humoras

Kas vis dėlto labiausiai gali padėti išsirinkti knygą? Geri vaikų literatūros „ekspertai“ - patys vaikai. Vaikai mėgsta gerai pažįstamus personažus, kurie knygoje įveikia kliūtis vaikiškais būdais. Pirmiausia - tokios iliustruotos knygos, kurių iliustracijos kiekviename puslapyje vis kitokios, perteikiančios nuolatinį judėjimą, leidžiančios į tuos pačius dalykus pažvelgti iš skirtingų perspektyvų. Visų knygų poveikis yra dvigubas - per iliustracijas ir tekstą. Gerose knygose vaikams neturėtų būti rašoma deminutyvine kalba apie šiltnaminį rožinių barbių pasaulį, o drąsiai leidžiamasi į gyvenimo ir kalbos gelmes. Geros iliustracijos tarsi pratęsia pasakojimą, jas vaikai atsidėję ilgai tyrinėja. Tokia, pavyzdžiui, S. Nordkvisto knyga Petsono tortas. Lapių medžioklė (autorius pats ir iliustravo).

Gera knyga neturi stokoti humoro - atviro ir subtilaus. Juk per juoką lengviau ir didaktinius pamokymus priimame. Antra vertus, tas humoro nestokojantis pasakojimas neturi prasilenkti su elementariom elgesio normom, kurių norime, kad vaikai laikytųsi. Komiškumas - labai svarbus vaikų knygos bruožas. Vaikų literatūra neturi būti primityvi. Tai pati klastingiausia sekluma, ant kurios užplaukti vaikų literatūros kūrėjams yra pragaištinga. Vaikai geba suprasti labai daug ką. Jiems įdomus ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų pasaulis. Nėra jokių specialių vaikiškų temų ar to, apie ką nebūtų galima rašyti. Bet visada svarbu - kaip rašoma.

Gėrio ir blogio atskirtis

Knygose vaikams turi išlikti aiškios priešybės - gera ir bloga, vaikas ir suaugęs, mažas ir didelis, aukštas ir žemas, teisingas ir klaidingas, tiesa ir melas. Augančiam vaikui svarbu įsisąmoninti (tai padaryti visada padėdavo tradicinės pasakos), kad egzistuoja objektyvus blogis, kuriam atstovaudavo raganos, velniai, nemirtingieji koščejai, slibinai, gyvatės, blogieji troliai, žmogėdros ir kt. Su jais niekada nebuvo įmanoma susidraugauti, juos galima tik kaip nors įveikti, pergudrauti, nugalėti. Deja, šiuolaikiniuose vaikams skirtuose kūriniuose ši atskirtis, šis gėrio ir blogio atskirties principas dyla, ir geri tampa šrekai, vampyrai, raganos, dinozauriukai ir t. t. Taip vaiko sąmonėje pamažu iškreipiamas tradicinių dalykų įsivaizdavimas, samprata ir vertinimas, jis tarsi praranda imunitetą egzistuojančiam blogiui, tampa linkęs nebekreipti į jį dėmesio, ne vengti jo, o „susidraugauti“. Bet kokiu atveju, skaitant knygas vaikams, paranku su jais kalbėtis apie skaitomus dalykus, aiškintis svarbius skaitomos knygos moralinius aspektus. Tad ir pačiam suaugusiajam svarbu suvokti bei įsisąmoninti universaliąsias dorybes, į kurias skaitant kūrinius galima atkreipti dėmesį. Tai padaryti šiuo metu gali padėti Jonathano Collinso knyga „Malio ir Kilos nuotykiai“ - tai pasaka, išryškinanti 64 universaliąsias dorybes.

Poezijos ir žodžių svarba

Kiek anksčiau paklausta, būčiau nedvejodama pasakiusi, kad svarbiausios vaikystės knygos yra įvairios folklorinės ir literatūrinės pasakos. Tačiau ispanų rašytojo ir skaitymo tyrinėtojo Emilio Teixidoro knyga „Skaitymas ir gyvenimas“ paskatino naujai, kitaip pažiūrėti į skaitymo poveikį įvairaus amžiaus vaikams ir įtikino, kad vis dėlto svarbiausias žanras - žanrų žanras (ypač kartojama, išmokstama mintinai) - yra poezija, kuri gali tarsi kokią nors netvarkingą spintą padėti sutvarkyti vaiko (vėliau ir suaugusiojo) sielą. E. Teixidoro manymu, vaiko (vėliau ir suaugusiojo) laimės pojūtis daugiausia priklauso nuo jo vidinio pasaulio, kuris yra tarsi įsišaknijusių žodžių saugykla. Kuo daugiau toje saugykloje žodžių, tuo lengviau vaikui išsitraukti reikiamą žodį reikiamu metu ir paaiškinti sau net sudėtingiausias savo gyvenimo aplinkybes ir situacijas. Eilėraščiai, ypač tie, kuriuos išmokstame mintinai vaikystėje, yra minėtų žodžių, esančių mūsų sielos saugykloje, šaltinis. Jie tiesiog mumyse. Neatsitiktinai maži vaikai tėvų prašo daugybę kartų pasekti tą pačią pasaką, paskaityti tą patį eilėraštį. Taip jie intuityviai jaučia įsiminimo svarbą, galimybę papildyti savo sielos saugyklą. Kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau žodžių ir greičiau jis įsimena. Todėl itin skatinama šiuo laikotarpiu mokyti antros ar net trečios užsienio kalbos.

Būtent todėl mažą vaiką labai veikia net prozos kūriniuose pasitaikantys įvairūs pakartojimai, pasikartojimai, o folklorinėse pasakose - eiliuoti intarpai. Kas apskritai yra „skurdus vidinis pasaulis“? Tai reiškia, kad tokio žmogaus sieloje nėra daug žodžių, turinio. Ne veltui žydai savo vaikus moko mintinai Toros, o musulmonai - Korano surų. Dėl tos pačios priežasties - kad šventraščio mintys užpildytų „vidinį vaiko pasaulį“. Akivaizdu, kad mažas vaikas beveik visai neturi suaugusiajam ar vyresniam vaikui būdingos estetinės distancijos, t. y. iš esmės paraidžiui suvokia tai, kas sakoma, ir viską išsiaiškina tiesiogiai. Būtent todėl mažiausiesiems kūriniai turi tokią didelę reikšmę vaiko pasaulio sampratai, vertybių formavimuisi, nes jie, net proziniai, panašiai kaip vaikystėje išmokti eilėraščiai, labai gerai įsimenami visam gyvenimui, jų vaizdinės, emocinės, semantinės struktūros lieka žmogaus pasąmonėje ir įvairiais gyvenimo laikotarpiais netikėtai iškyla.

Modernumas ir universalumas

Apie vaikų knygą kalbėti nėra lengva. Tai klausimas, iš karto keliantis kitus klausimus. Gera knyga vaikams? Kokia knyga - prozos ar poezijos? Kokiems vaikams - penkerių ar penkiolikos metų? Berniukams ar mergaitėms? Tai pakankamai „vaikiška“ knyga. Ją tokią daro veikėjai vaikai su savo požiūriu, psichologija, problemomis… Tai ir gana moderni knyga. Jos modernumas galėtų reikštis ir vaizduojamojo pasaulio originalumu, pasakotojo santykio su kūrinio medžiaga savitumu, stiliaus dalykais ir kt. Gera knyga turėtų būti „tiršta“ ir „skani“ kaip vaikiška daržovių sriuba - sklidina gyvenimo tiesos, tegul ir skaudžios, ir jo meilės, pilna įvykių, paslapčių ir jų atskleidimo… Tai ir gilaus turinio knyga, šoktelėjanti į filosofines aukštumėles kaip Mažasis princas ar H. K. Anderseno pasakos. Kūrinio autorius neturėtų patirties ir įspūdžių semtis vien tik iš savo vaikystės šulinio - jam, kiek įmanoma, derėtų įsiklausyti į šių dienų vaiko balsą. Vaikų knyga turi auginti skaitytoją dvasiškai, vesti tobulėjimo keliu, suteikti paguodos ir vilties.

Vieni sako: nesismulkinkim, neręskim sienos tarp vaikų ir suaugusiųjų knygos, nemenkinkim vaiko intelekto galios. „Vaikas yra mažas suaugėlis“, kurį atitvėrus nuo bendrosios literatūros „kaip peiliu nurėžiama kelių tūkstantmečių dvasinė patirtis“. Kiti atremia: tegul ir suaugėlis, vis dėlto jis mažas ir kasdien kitoks, nes stiebiasi aukštyn. Vienokia knyga pypliui, kitokia paaugliui, o kur dar lyčių ir kartų skirtybės, vietinės tradicijos ir skoniai, kūrėjų savitumas. Gera knyga tokia, kurią skaito ir vaikai, ir suaugusieji. Tikrai gera vaikų literatūra įdomi ir suaugusiesiems. Yra kūrinių, kurie parašyti nebūtinai vaikams, bet mielai jų skaitomi. Antai A. Lindgren ir T. Janson kūriniai. Staigios istorinės pervartos, savų šedevrų stygius, įvairiausio plauko vertimų plūstelėjimas geros vaikų knygos modelį verčia lipdyti iš skirtingiausių medžiagų. Ir kol kas sunku tvirtinti, kad kurią iš jų derėtų atmesti.

Didaktiškumas ir siužeto dinamika

Atskirai iškyla vaikų literatūros didaktiškumo problema. Nors didaktiškumas ne kartą pultas ir peiktas, tačiau ne visada pelnytai. Juk knyga lavina, moko, auklėja. Kai kurie „pamokymai“ - ne įkyrūs, o gražiai, natūraliai išaugę iš viso teksto - anokia čia blogybė? Kuo bloga P. Mašioto Morkų didaktika? Tokiu pozityviu didaktiškumu vaikų literatūra gal ir skiriasi iš viso literatūros srauto. Akivaizdu, kad efektyviausia yra meninių vaizdų didaktika: kai tekstas teikia estetinį pasigėrėjimą, kai jis užburia, tai ir auklėja, ir moko, ir lavina skonį.

Esame išmokyti ir įtikinti, jog esminis geros vaikų knygos bruožas - dinamiškas siužetas. Visai neketiname to paneigti. Kad paauglys perskaitytų knygą, ji turi prikaustyti jo dėmesį įvykiais, ryškiom situacijom. Tačiau liūdna, kai pajunti, jog autorius tenkinasi tuo vieninteliu dinamiškumo kriterijumi, grūste prigrūda veiksmo, kad tik būtų įdomiau! Ir nieko daugiau be raizgaus siužeto ten nėra. Galvojant apie knygas, kurias skaito šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai, o ne vien garbsto kritikai, galima daryti išvadą, jog gera vaikų knyga bemaž negali išsiversti be vadinamųjų paraliteratūrinių žanrų - nuotykinės, detektyvinės literatūros schemų, bruožų. Tačiau talentingas rašytojas tas schemas sugeba pajungti svariai problematikai, sugeba išjudinti mintį ir jausmus. Ypač jausmus. Manęs visiškai negąsdina šiek tiek melodramiškos paauglių knygos - jų vaidmuo racionaliame, kartais net ciniškame šių dienų pasaulyje tikrai svarbus. Jeigu imčiau vardyti ryškiausias knygas, turėčiau kalbėti apie žanrinį sinkretiškumą, įvairias, mus dar tik pradedančias pasiekti modernizacijos tendencijas ir kita.

Rekomenduojamos knygos ir patikimi vertinimai

Renkantis lietuvių autorių ar verstinę knygą, patikimiausia remtis organizacijos IBBY Lietuvos skyriaus sudarytų komisijų knygų vertinimais; retai apsiriksite išsirinkę knygas, kurios tam tikrais metais yra specialistų apdovanotos įvairiomis premijomis. Vaikų literatūra (kitaip nei suaugusiųjų) atlieka daug svarbių funkcijų, iš kurių tik viena yra estetinė. Knygų vertinimo komisijose dirba labai skirtingų sričių žmonių: ne tik literatūrologų, bet ir pedagogų, menotyrininkų, vaikų psichologų. Pavyzdžiui, psichologai knygose pastebi tokių subtilių dalykų, kurių neįžvelgia literatūrologai. Knygų vertinimas yra subjektyvus dalykas, tačiau turi ir tam tikrų objektyvių kriterijų. Nors galbūt daugeliui atrodo, kad komisijos narių nuomonės labai skiriasi, kad kiekvienas komisijos narys turi savo favoritų ir dėl jų aršiai kovoja, bet taip nėra. Dažniausiai visi komisijos nariai būna labai vieningi, net 80 proc.

Kita vertus, be draugiško patarimo, paskatinimo kažin ar įmanoma, kad vaikai patys atrastų ir perskaitytų pasaulinės klasikos knygų ar neseniai pasirodžiusių, geriausiai įvertintų kūrinių. Bet kokiu atveju knyga turėtų ne versti vaiką ir suaugusįjį konfrontuoti, o tapti galimybe juos suvienyti. Turime pagal galimybes įeiti į pasaulį, kuriame vaikas gyvena, į realybę, kurioje jis savas. Kitaip tariant, tiek mokytojai, tiek tėvai, tiek bibliotekininkai privalo pažinti mėgstamiausią vaikų literatūrą. Tam tikra prasme jie turi apsikarpyti, įlįsti į svetimą, gal ne visada gražią patinkančią teritoriją, nusileisti prie vaiko, bet ne ten pasilikti, o drauge su juo pakilti.

Pavyzdžiai ir rekomendacijos pagal amžių

Lietuvoje ir pasaulyje yra daugybė vertingų knygų, skirtų skirtingo amžiaus vaikams. Štai keletas pavyzdžių:

Akcentuojant modernumą, reikia turėti omenyje ir žodyno, stiliaus galimybes: gera knyga - stilinga, nevengianti netgi tam tikrų mokslo, meno terminų, žymių pavardžių, datų, rebusų, kryžiažodžių, kad skaitytojas galėtų įtvirtinti savo žinias ar jas pasitikrinti. P. Mašioto knygos, F. Burnett apysakos jausminio patoso - tokių, atrodo, senienų, kurių tebedūsauja pensininkai, bet, žiūrėk, bibliotekose vėl jų ieško vaikai? Ir priešingai - argi apsieisi be šių laikų moderno: iki nuogumo atviro vaiko buities atvaizdo, prikimšto aktualijų (nuo Pepės Ilgakojinės iki K. Nestlinger herojų ir V. Račicko Zuikos). O šalia šios realistinės nuotraukos - nutrūktgalviškas vaizduotės skrydis, dažnai žaismingai paikiojantis, bet įsižiūrėjus ir giliai prasmingas (J. Erlicko poezija, M. Endės Begalinė istorija). Kaip čia pražiūrėsi ir tokius nevienodai išmintus kelius kaip mąsli psichologinė įžvalga (M. Gripės apysakos), žinių žavesio ir nuotykių įtampos pynė (Skomanto knygų serija).

tags: #ieska #vaikisku #knygu

• Sveikos picos
• Kaip vyksta tėvystės nustatymas ir išlaikymo priteisimas?
• Kaip veikia vaginaliniai kamuoliukai
• Kaip paruošti avieną metinukui
• Nuo istorinių lūžių iki šiandienos: motinystė karo metu