Gyvūnų gerovės ir globos organizacija Rokiškyje: iššūkiai ir sprendimai
Benamių gyvūnų globos problema Lietuvoje yra opi ir neišsprendžiama daugelį metų.
„Benamių gyvūnų globos problema Lietuvoje egzistuoja, nes žmonės leidžia gyvūnams daugintis ir galiausiai lengva ranka juos išmeta į gatvę, konteinerį ar svetimą kiemą“, - kalbėjo pedagogė, gyvūnų gerovės organizacijos „Antras šansas“ savanorė Nijolė Pranskūnaitė.
Ne paslaptis, kad gyvūnų globos organizacijos užverčiamos prašymais priimti šuniukus ir kačiukus. Likimo nuskriausti keturkojai dažnai atsiduria gatvėje.
Gyvūnų gerovės organizacijos „Antras Šansas“ veikla
Rokiškio gyvūnų gerovės organizacija „Antras Šansas“ skuba į pagalbą nuskriaustiems gyvūnams, kurie patys negali paprašyti pagalbos.
„Benamių gyvūnų globos problema Lietuvoje opi nuo neatmenamų laikų. Ji egzistuoja, nes žmonės leidžia gyvūnams daugintis ir galiausiai lengva ranka juos išmeta į gatvę, konteinerį ar svetimą kiemą. Gerai, kad yra žmonių, kuriems tai rūpi. Čia žmonės turi galimybę dalintis rastų ir dingusių gyvūnų istorijomis. Tokiu būdu siekiame padėti jiems grįžti į namus bei ieškoti naujų šeimininkų.“
Praeitų metų rudenį, bendruomenės susitikime, buvo gvildenamas globos namų įsteigimo klausimas. Airijos lietuvė Jolita, turinti praktinės savanorystės patirties, su bendraminčiais suorganizavo kačių gaudyklę ir transportavimo dėžes, pradėjo gaudyti kates sterilizacijai, ieškojo paramos savivaldybėje. Jai išvykus gydytis, veiklą tęsė kiti.
Savanorių indėlis ir pagalba
„Mūsų savanorių nėra daug, tačiau turime daug palaikytojų, rėmėjų, laikinų pagalbininkų. Vieni prisideda darbu, kiti - aukoja maistą, pinigus gydymui, padeda suteikdami transportą, teikia informaciją, suteikia namų globą. Savanorystė yra savęs atidavimas nesiekiant ir nesitikint jokio atlygio. Tai - veiksmai ir nuostatos, kylančios iš vidinio suvokimo - tam tikra gyvenimo filosofija, kurią arba turi, arba ne. Didžiausias atlygis yra matyti sveikus ir laimingus gyvūnus, švarią aplinką. Dauguma žmonių turi pakankamai įgūdžių savanorystei, tačiau nesiryžta. O reikia tiesiog pradėti. Gal tu savo aplinkoje matai benamį šunelį ar katinėlį? Pamaitink, įpilk vandens, padaryk būdelę, parašyk mums, pranešk apie problemą, paaukok maisto, kraiko, išsterilizuok neturtingo kaimyno, giminaičio katę, pasiūlyk transporto paslaugas. Šiuo metu labai daug mažų kačiukų, kuriems reikia nuolatinės globos ir namų. Jei tu turi kampelį namuose ir širdyje, paskambink ar parašyk mums.“
Kastracija ir sterilizacija: svarbiausios priemonės
„Labai kviečiu pamąstyti, kad rasti šeimininką kačiukams yra be galo sunku, pagalvoti, kokiu greičiu jie dauginasi, kaip dažnai papildo benamių kačių skaičių, vargsta po balkonais, kenčia badą ir šaltį, tampa nuo problemų pavargusių žmonių neapykantos taikiniu. Nekontroliuojamą beglobių gyvūnų populiacijos augimą gali sustabdyti tik kastracija ir sterilizacija. Gyventojai sąmoningėja, supranta šių procedūrų teikiamus privalumus, todėl jų atliekama kur kas daugiau.
Kastracija atliekama patinams - prapjaunamas kapšelis ir pašalinamos sėklidės. Sterilizacija yra patelės kiaušidžių ir gimdos pašalinimas. Ši procedūra sudėtingesnė, kadangi būtina atverti pilvo ertmę. Abi šios operacijos atliekamos veterinaro, naudojama anestezija, todėl yra visiškai neskausmingos.
„Sakyčiau, priešingai. Baimintis pasekmių reikia auginant nesterilizuotus gyvūnus. Praktika rodo, kad sterilizacija padeda išvengti kai kurių gana dažnai pasitaikančių susirgimų.“
„Yra įvairių nuomonių. Lietuvoje paprastai procedūra atliekama tada, kai gyvūnas sulaukia pusės metų amžiaus, geriausia iki pirmos rujos, tačiau žinoma atvejų, kai, pavyzdžiui, katės rujoja nesulaukę tokio amžiaus.“
„Tiesa tai, kad gyvūnai tampa ramesni, kadangi atkrinta su poravimosi instinktu susiję rūpesčiai. Kartais po sterilizacijos jie priauga svorio, tačiau tai tiesiogiai nėra susiję su sterilizacija. „Problemų daug: teritorijos žymėjimas, ligos, peštynių traumos. Na, o didžiausia blogybė, kaip jau minėjau, populiacijos augimas.“
Bendradarbiavimas ir iššūkiai su savivalda
Besirūpinančių beglobiais gyvūnais organizacijų Rokiškio rajone yra ne viena: Gyvūnų gerovės organizacija „Antrasis šansas“, viešoji įstaiga „Kaimo grandinė“, Utenos gyvūnų mylėtojų draugijos savanorių, teikiančių pagalbą gyvūnams Rokiškio rajone, grupė.
Su pastarosios moterimis, vadovaujamomis Nijolės Pranskūnaitės, buvo kalbėtasi po jų susitikimo su rajono seniūnijų vadovais. Savanoriai įteikė kreipimąsi į rajono merą, administracijos direktorių bei rajono tarybą, taip pat bendradarbiavimo siekiant pažaboti beglobių kačių populiacijos plitimą seniūnijose planą.
Kreipimesi savanoriai teigia, jog seniai suprato, kad vienijantis išsikelto tikslo - steigti benamių gyvūnų prieglaudą - jau nebepakanka, nes „gyvūnų, kuriems reikia pagalbos tiek daug, kad jų nesutalpins jokia prieglauda“, todėl reikia imtis kitų priemonių, kurios padėtų sustabdyti beglobių gyvūnų populiacijos plitimą.
Vien pernai Utenos gyvūnų mylėtojų draugijos Rokiškio savanorių grupės pastangomis rajone sterilizuotos 364 katės (dar apie 100 kačių ir apie 30 šunų buvo paimti ir padovanoti Utenoje), vidutiniškai 12 rajono kaimuose gyvenančių kalyčių sterilizuojamos VšĮ „Kaimo grandinė“ dėka.
Nors pagal Lietuvos Respublikos įstatymus kiekviena katė, kuri vaikšto už savininkų teritorijos ribų, yra bepriežiūrė, o jeigu ji dar ir „nečipuota“ - bešeimininkė, bet seniūnų požiūriu, pasak N. Pranskūnaitės, jeigu ji priklydo pas tave, vaikšto tavo kieme ir kaimynai sako, jog ji čia būna, tai ji jau savaime tampa tavo.
„Seniūnai kalba tik apie pinigus, kuriuos grąžina į biudžetą. Gal nė nebeprašysim jų tų pinigų, jeigu nebenorės duoti. Bet mes pasiūlėm savo paslaugas. Gyventojai, pasak jos, turi tik pranešti ir pasirūpinti, o savivaldybė skatinti gyventojus globoti tuos gyvūnus, pasirūpinti, vykdyti sterilizacijos programas ir ieškoti pagalbininkų tiems dalykams. Deja, dažniausiai jie ne tik neieško, bet sako neva neprieštaraujantys, „jūs darykit, bet mes pagal įstatymą galim pinigų skirti tik už tą ir tą“, pinigų turį mažai, reikia juos taupyti nenumatytiems atvejams. Galima daryti išvadą, kad spręsti šią problemą - visuomenės ir savanorių, o ne savivaldos reikalas.“
N. Pranskūnaitė vertina tokį požiūrį kaip biurokratizmą, nenorą vykdyti savo funkcijas. Moteris sutinka, kad seniūnijoms galbūt nepakankamai skiriama pinigų, kad jie galbūt neturi pakankamai žinių. Bet juk šviesti ir organizuoti seminarus visuomenei - taip pat seniūnijų darbas.
N. Pranskūnaitė net iškėlė mintį, kad galima būtų organizuoti respublikinę konferenciją, skirtą šiems klausimams aptarti, pasikviesti lektorius iš Vilniaus, Kauno. Kad ir į Salų dvarą. Sukviesti visus gyvūnų globėjus, kad suvažiuotų visi, kurie atsakingi, gal net didžiosios gyvūnų prieglaudos. „Ir tas pats „Nuaras“ (didžiausi gyvūnų globos namai su filialais didžiuosiuose miestuose) tegu atvažiuoja, savivaldybių atstovai, tegu visi dalyvauja. Ir kalbėkim, spręskim.“
Išskirtiniai atvejai ir seniūnų požiūris
Pailiustruodama, kokia sudėtinga yra beglobių gyvūnų situacija kaimiškosiose seniūnijose, Nijolė papasakojo pora pavyzdžių. Gyveno toks žmogus, visai senukas, apie 90 metų. Mėgo gyvūnus, bet sterilizuoti savo kačių ir šunų nematė reikalo, jam buvo gražu. Kai jis pasimirė, tos katės (28 ir 3 šunys) liko be nieko. Gerai, kad atsirado mirusio senuko pažįstamas, kuris jau dvejus metus važinėja į to žmogaus sodybą kelis kilometrus po dukart per savaitę ir veža maisto toms katėms ir šunims, o žiemą dar ir šilto vandens. Savanoriai gyvūnų globėjai prirenka maisto ir prikrauna jam bagažinę, kad nors šiek tiek būtų lengvesnė našta, nes jis su žmona irgi jau pensininkai, gyvena Panemunyje. Tarsi to dar būtų negana, šiais metais jau ir jų daugiabučio kieme nežinia kaip atsirado katė su šešiais kačiukais.
Kitas atvejis. Neseniai Pandėlio seniūnijoje gyvūnų globėjai paėmė 20 kačių nuo fermos. Mat pavasarį užsidarė pieno ūkis, ir jo darbuotojai savanoriams pranešė apie situaciją. Savanoriai tas kates surinko, dalį padovanojo, dalį išvežė į Uteną, visos buvo sterilizuotos, sutvarkytos. Seniūnijai buvo pranešta ir pagal galimybę prašyta prisidėti prie šitų kačių paėmimo. „Seniūnija tik nusistebėjo, kam tų kačių reikia. Atseit, pačios ir susimokėkit. Ir susimokėjom.“
Savanoriai, pasak Pandėlio seniūno Algirdo Kulio, irgi labai padeda kilus tokioms problemoms, rūpinasi, kad beglobiais likusius augintinius kas nors priglaustų, bet seniūnija dažniausiai neturi galimybių finansiškai prisidėti prie jų kilnios veiklos, ypač iškilus grupės gyvūnų sterilizacijos problemai.
Kadangi abu šie atvejai nutiko Pandėlio seniūnijoje, pakalbinome ir Pandėlio seniūną Algirdą Kulį. Jis sako, jog problema tikrai egzistuoja ir gyvūnų globėjų savanorių siūlomas planas yra geras, bet klausimas nesprendžiamas iki galo. Tam trūksta ir finansavimo. Seniūnija metams gauna gyvūnų priežiūrai tik apie 600 eurų, kurių pakaktų kokiems 4-5 gyvūnams sterilizuoti, bet priversta taupyti tuos pinigus, nes jų neretai prireikia mirus ar į slaugos ligoninę patekus kaimuose gyvenantiems senyviems žmonėms, kurių turėtais gyvūnėliais tenka pasirūpinti.
A. Kulys sako, jog problema yra ir ta, kad gyvūnų globos įstaigos labai nenoriai dalyvauja viešųjų pirkimų konkursuose paslaugoms pirkti. Paklaustas, ar turi priemonių sudrausminti gyvūnų laikytojus, nenorinčius jų deramai prižiūrėti ar paliekančius likimo valiai, seniūnas sakė, jog tai reglamentuoja Administracinių pažeidimų kodeksas, Gyvūnų gerovės įstatymas, todėl prevencija nėra vien seniūno ar vietos valdžios kompetencija. Gyvūnų nepriežiūrą A. Kuklys vadina net ne savivaldybės, o visos valstybės lygmens problema.
O pradėtas gyvūnų ženklinimas („čipavimas“), kuris galėjo gerokai prisidėti mažinant beglobių gyvūnų skaičių, taip ir liko neįgyvendintas iki galo.
Pasak Jūžintų seniūno Vytauto Stakio, akcija smarkiai pakeitė požiūrį į gyvūnus, sumažėjo palaidų ir pamestų keturkojų. Deja, šis vajus buvo trumpalaikis, prevencija nebuvo taikyta ir žmonės atsainiau pradėjo žiūrėti į šią prievolę.
Kitas kalbintas seniūnas Vytautas Stakys sakė, kad Jūžintų seniūnijoje beglobių gyvūnų problema nėra tokia aštri ir buvo linkęs daugiau džiaugtis tuo, kas padaryta ir daroma jai spręsti. Seniūnijos gyventojai, pasak jo, kaimyniški ir patys savo iniciatyva likusius beglobius gyvūnus imasi globoti. Jei reikalinga pagalba, seniūnija ją organizuoja, veža gyvūnus į Utenos gyvūnų prieglaudą ar kitaip jais pasirūpina.
Seniūnas kaip labai reikšmingą išskyrė prieš trejetą metų vykusią gyvūnų ženklinimo akciją. Seniūnija joje labai aktyviai dalyvavo, ne tik skleidė informaciją, bet ir „sučipavo“ 126 augintinius. Prie akcijos prisidėjo ir seniūnijos socialinė darbuotoja Dalia Lašaitė. Ji pirmiausia skatino senyvo amžiaus ir neįgalius žmones ženklinti savo augintinius - buvo taikoma kompensacija šiai paslaugai. Akcija smarkiai pakeitė požiūrį į gyvūnus, sumažėjo palaidų ir pamestų keturkojų. Deja, šis vajus buvo trumpalaikis, prevencija nebuvo taikyta ir žmonės atsainiau pradėjo žiūrėti į šią prievolę.
Taigi, seniūnai daugiau šneka apie pinigų ir politinės valios stygių, o gyvūnų teisių gynėjai - apie nenorą padėti gyvūnams. Ar gali jie susišnekėti?
Gyvūnus globojančios savanorės sako nesiskundžiančios.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
