Gyvybės tema yra vienas iš svarbiausių klausimų, kuriuos svarsto įvairios religijos ir visuomenė. Šiame straipsnyje nagrinėsime Graikų apeigų katalikų požiūrį į abortą, remdamiesi Bažnyčios mokymu ir enciklikomis, kurios pabrėžia žmogaus gyvybės vertę nuo pat jos užsimezgimo momento.

Gyvybės Evangelija yra Jėzaus žinios šerdyje. Išganymo aušroje Kūdikio gimimas skelbiamas kaip džiaugsminga naujiena: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10-11). Atskleisdamas savo atpirkimo misijos esmę, Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).
Žmogus pašauktas gyvenimo pilnybei, kuri toli pranoksta jo žmogiškosios egzistencijos ribas, nes toji pilnybė - tai dalyvavimas pačiame Dievo gyvenime. Bažnyčia žino, kad ši gyvybės Evangelija giliu ir įtikinamu aidu atsiliepia kiekvieno asmens - ir tikinčio, ir netikinčio - širdyje. Tikintieji Kristų turi ypatingu būdu ginti ir plėtoti šią teisę, nes jiems žinoma nuostabi tiesa: „Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“.
Kiekvienas žmogus patikėtas motiniškai Bažnyčios globai. Todėl bet kokia grėsmė žmogaus orumui ir gyvybei turi būtinai atsiliepti pačioje Bažnyčios širdyje. Vatikano II Susirinkimas griežtai pasmerkė daugelį nusikaltimų ir pasikėsinimų prieš žmogaus gyvybę. Šio pasmerkimo esmė išlieka aktuali ir šiandien:
Šie veiksmai nuodija žmogiškąją civilizaciją ir labiau pažemina tai darančiuosius negu skriaudžiamuosius. Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome, kad kiekvienas nužudymas pažeidžia „dvasinę“ giminystę, jungiančią žmoniją į vieną didelę šeimą, kurioje visi dalijamės ta pačia pamatine gėrybe - vienodu asmens orumu.

Nelaimei, ši nerimą kelianti padėtis toli gražu nenyksta, o tik dar labiau plečiasi. Mokslo ir technologijos pažangai atsiveria naujos perspektyvos, o su jomis - ir naujos kėsinimosi į žmogaus orumą formos. Faktas, kad daugelio šalių įstatymų leidėjai nutarė nebausti šių gyvybei prieštaraujančių veiksmų ir net visiškai juos įteisinti, yra ir nerimą keliantis simptomas, ir reikšminga rimto moralės nuosmukio priežastis.
| Veiksnys | Poveikis visuomenei |
|---|---|
| Kultūros krizė | Skepticizmas etikos pamatų atžvilgiu |
| Įstatymų legalizacija | Nusikaltimų tapimas „teisėmis“ |
| Technologijų pažanga | Naujos kėsinimosi formos į gyvybę |
Pasirinkimai, anksčiau vieningai laikyti nusikaltimais ir bendro moralės jausmo atmesti, palengva tampa socialiai priimtini. Net tam tikrose medicinos srityse, dėl savo pašaukimo skirtose ginti žmogaus gyvybę ir ja rūpintis, vis dažniau regimas noras imtis prieš žmogų nukreiptų veiksmų. Bažnyčia ir toliau nuosekliai moko, kad šios „nuodėmės, kurios šaukiasi dangaus bausmės“, negali būti pateisinamos jokiais socialiniais ar asmeniniais argumentais.