Girioje gimė, girioje augo, niekad saulės nematė: mįslė apie gyvenimo trapumą
Algerdukas - pirmagimis, tėvų pasididžiavimas. Vaikas, gimęs ir augęs Kaune, taip pat norėjo likti kaip buvęs: gražutis, švarutis, pasipuošęs. Vaikui nepabosta stumdyti, rikiuoti savo kartoninės kariuomenės. Tik paklausk Algerduko apie pėstininkus, ulonus ar dragūnus, Geležinio Vilko pulką - išpils kaip žirnius, net keista, iš kur šešerių metų pyplys prisigaudė tiek žinių?
Anykščių kasdienybė ir tėvo aludė
Levutė apsidžiaugė, kai vyras sugalvojo grįžti į Anykščius ir laikyti alaus barą. Algerdukui aludė - antri namai. Jam patinka jauki prieblanda, dūmų tvaikas, aukštos apvalios kėdės prie baro, ant kurių jautiesi kaip ant žirmo. Klausydamasis baro lankytojų, Algerdukas puikiai žino, kas dedasi ir miestelyje, ir visame pasaulyje. Teta Marytė, ir ne tik ji, kraipo galvą: vaiko protas - ne sulig amžium!
Laukas jo nevilioja, nedomina ir murzini, basakojai vaikai - neatrodo, kad jie išvis ką suprastų. Kartais atrodo, kad supranta daugiau negu kiti, o kartais - kad nieko nesupranta. Kiekvienas žmogus - mįslė, - tarsi atsakydamas į neatsakytus klausimus, tėvams primena gydytojas, stebėdamas neįprastą berniuko elgseną.
Karas ir šeimos likimas
Per Anykščių kraštą ritantis frontui, visa šeima slapstėsi Katlėriuose. Tačiau 1944-ųjų vasarą čia nekvepėjo jokiu rojum. Saulėtą liepos dieną vokiečių lėktuvai ėmė kriokti tiesiai viršum galvų: daužė priešakines rusų pozicijas. O, jis sukėlė didžiausią liudininkų nuostabą: kulkos, skeveldros, bombonešiai jam - karo teatras! Lėktuvai su kryžiais, aišku, savi - kur kryžius, ten ir Dievulis, jų varikliai grojo pakiliai kaip vargonai.
| Įvykis | Algerduko reakcija |
|---|---|
| Karių paradas | Susižavėjimas ir įtampa |
| Mokykla | Baimė ir ašaros |
| Bombardavimas | Karo teatras ir žaidimas |
Paskutinė kelionė
Nepaisant laisvės, ramybės ir sveiko oro, Algerdukas pamažu geso, jau nenusiropšdavo ir nuo pečiaus. Liko vieni kauleliai, kaip paukščiuko. Vieną liepos rytą nubudę pamatėm, kaip mama, nusisukusi prie pečiaus, kažką daro. Netrukus kambario viduryje ant dviejų taburečių gulėjo karstelis, o jame - Algerdukas. Kambarys, bent mano akimis žiūrint, dar niekad nebuvo toks gražus - kaip Anykščių bažnyčia! Šviesa, žvakės, gėlės… Guli sau kaip angeliukas, - iškvėpė kažkas. Taip užsibaigė trumpa, tarsi mįslė, berniuko gyvenimo istorija.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
