Herpes Zoster Virusas ir Nėštumas: Išsami Informacija

Kiekvienas netikėtas, niežtintis ar skausmingas bėrimas gali kelti nerimą - ypač jei jo nepavyksta iš karto atpažinti. Viena iš ligų, kuri dažnai nustebina net sveikus, aktyvius žmones, yra juosiančioji, arba kitaip juostinė, pūslelinė - skausminga, bet dažnai laiku nepastebima virusinė infekcija. Ši būklė dažniausiai pasireiškia netikėtai ir gali paveikti ne tik fizinę, bet ir emocinę žmogaus būseną. Todėl svarbu žinoti, kaip ją atpažinti, suprasti pagrindines juostinės pūslelinės priežastis ir imtis tinkamų veiksmų.

Kas yra Herpes Zoster Virusas?

Juosiančioji pūslelinė (lot. Herpes zoster) - tai virusinė liga, kurią sukelia virusas Varicella zoster, tas pats, kuris sukelia ir vėjaraupius. Pagrindinis juostinės pūslelinės sukėlėjas yra vėjaraupių virusas, kuris po persirgtų vėjaraupių „pasislepia“ nervų ląstelėse ir ten gali išlikti dešimtmečius. Susilpnėjus imunitetui, dėl streso, ligų ar senėjimo, virusas aktyvuojasi ir sukelia uždegimą bei būdingą bėrimą.

Juostinė pūslelinė yra liga, kuri išsivysto suaktyvėjus latentiniam vėjaraupių virusui. Liga pasireiškia vienpusiu pūsleliniu bėrimu pagal nervo eigą ir ne­uralginiais skausmais. Etiologija: sukėlėjas yra Varicella zoster virusas (VZV), kuris gali sukelti 2 skirtingas ligas - vėjaraupius ir juostinę pūslelinę. Pirminės infekcijos metu virusas sukelia vėjaraupius. Kadangi po pirminės infekcijos virusas lieka organizme (nugaros smegenų ir n. trigeminus mazguose), nusilpus imuninei sistemai, jis gali suaktyvėti ir sukelti juostinę pūslelinę.

Juostinė pūslelinė, dar vadinama herpes zoster, yra virusinė infekcija, kurią sukelia varicella-zoster virusas (VZV) - tas pats virusas, kuris vaikystėje sukelia vėjaraupius. Po vėjaraupių virusas lieka organizme neaktyvioje būsenoje, dažniausiai nervų ląstelėse šalia stuburo. Tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, susilpnėjus imuninei sistemai, virusas gali suaktyvėti ir sukelti juostinę pūslelinę.

VZV sukeltos pirminės infekcijos (vėjaraupių) metu Varicella zoster virusas būna vezikulėse odoje, infekuoja odą inervuojančių nervų galūnėles ir retrogradiniu būdu sensoriniais aksonais pasiekia regioninius nugaros nervų ganglijus, pereidamas į latentinę būseną. VZV gali infekuoti neuronus ir vėjaraupių viremijos metu. Susidaręs VZV specifinis ląstelinis imunitetas susirgus vėjaraupiais lemia pirminės infekcijos baigtį ir yra svarbiausias veiksnys, kontroliuojantis VZV latentinę būklę ganglijuose. Susilpnėjus VZV specifiniam T ląstelių sukeltam imuniniam atsakui, VZV gali reaktyvuotis. Reaktyvacijos metu VZV dauginasi ganglijuose, antegradiškai plinta sensoriniais nervais iki odos, sukeldamas odos infekciją, kuri pasireiškia būdingu bėrimu atitinkamame odos dermatome. Pagrindinis infekcijos reaktyvacijos komponentas yra virusinis ganglio­neuritas, nugaros arba galvos smegenų nervų ganglijų bei stuburo smegenų užpakalinių šaknelių pažeidimas. Reaktyvavusis ir pradedant replikuotis VZV, sensorinių ganglijų pažeidimas pasireiškia intensyviu uždegimu, lydimu hemoraginės nekrozės. Šis pažeidimas sukelia juostinei pūslelinei būdingą neurogeninį skausmą. Virusas gali pažeisti vegetacinius ganglijus, gali sukelti meningoencefalitą, retais atvejais gali būti pažeidžiami vidaus organai.

Rizikos Veiksniai

Pagrindinis juostinės pūslelinės sukėlėjas yra vėjaraupių virusas, kuris po persirgtų vėjaraupių „pasislepia“ nervų ląstelėse ir ten gali išlikti dešimtmečius. Susilpnėjus imunitetui, dėl streso, ligų ar senėjimo, virusas aktyvuojasi ir sukelia uždegimą bei būdingą bėrimą. Kalbant apie rizikos veiksnius, būtina paminėti, kad dažniausiai juosiančioji pūslelinė išsivysto vyresniems nei 50 metų žmonėms, tačiau pasitaiko ir jaunesniems, ypač susilpnėjus imunitetui. Rizikos veiksniai apima lėtines ligas, onkologinius susirgimus, imunosupresinį gydymą, stresą, nuovargį ir netgi netinkamą mitybą.

Infekcijos šaltinis - pats sergantysis, nes liga pasireiškia anksčiau vėjaraupiais persirgusiems asmenims, kai reaktyvuojasi latentinėje būklėje nervų ganglijuose esantis virusas. Serga įvairaus amžiaus žmonės, tačiau dažniau vyresni. Amžius yra vienas svarbiausių rizikos veiksnių VZV infekcijos reaktyvacijai. Rizika susirgti didėja vyresniems nei 50 metų asmenims. Kiti rizikos veiksniai yra būklės, sukeliančios imunosupresiją: transplantuoti organai, onkologinės ligos, biologinė terapija, chemoterapija, gliukokortikosteroidų vartojimas, žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcija, autoimuninės ligos ir kt. Kai kurie ligoniai (apie 2 proc., kurių imunitetas normalus; 10 proc., kai yra imunodeficito būklė) juostine pūsleline suserga pakartotinai.

Simptomai

Juostinės pūslelinės simptomai gali būti labai įvairūs, tačiau dažniausiai ligos pradžioje juntamas odos jautrumas, dilgčiojimas ar niežėjimas vienoje kūno pusėje. Daugeliui sergančiųjų pasireiškia intensyvus skausmas, kuris gali būti deginantis ar duriantis ir dažnai išlieka net po bėrimų išnykimo.

Tipiška juostinės pūslelinės klinika yra būdingas bėrimas ir ūminis neuritas / neuralgija. Mažiau nei 20 proc. atvejų būna sisteminiai infekcijos požymiai, tokie kaip galvos skausmas, karščiavimas, bendras negalavimas, nuovargis. Iki bėrimų pasireiškimo galimas trumpas prodrominis negalavimas, odos peršėjimas, parestezijos, deginantis skausmas būsimų bėrimų vietoje, retai - karščiavimas. Būdingas bėrimas išsivysto po 1-4 dienų (kartais tik po 10-12 dienų) - susiformuoja grupės pūslyčių, prisipildžiusių serozinio skysčio. Aplink jas oda parausta, patinsta, padidėja regioniniai limfmazgiai. Skausmų ir bėrimų lokalizacija atitinka pažeistus nervus ir apima vieną arba kelis dermatomus vienoje pusėje, dažniausiai krūtinės arba juosmens srityje. Per kelias dienas pūslytės virsta pustulėmis, vėliau džiūsta ir per 7-10 dienų virsta šašais. Kartais bėrimų nebūna, liga pasireiškia tik intoksikacija ir neuralgijomis.

Komplikacijos

Pavojingiausia šios ligos pasekmė - ilgai trunkantis nervų skausmas (postherpetinė neuralgija). Tai būklė, kai stiprus skausmas gali išlikti net keletą mėnesių ar metų po bėrimų išnykimo. Kitos komplikacijos gali būti bakterinės odos infekcijos, akių pažeidimai (ypač jei bėrimas išplinta ant veido), klausos, pusiausvyros sutrikimai.

Dažniausia juostinės pūslelinės komplikacija, pasitaikanti 10-20 proc. atvejų, yra poherpetinė neuralgija. Tai skausmas buvusio bėrimo srityje, kuris tęsiasi ilgiau kaip 3 mėnesius. Jį gali lydėti parestezija, dizestezija ir kt. Juostinė pūslelinė gali sukelti komplikacijų - meningitą, encefalitą, periferinę motorinę neuropatiją, mielitą ar smegenų vaskulitą. Komplikacijų po juostinės pūslelinės dažnis didėja su amžiumi.

Pavojingiausia juostinės pūslelinės akių forma - herpes zoster ophthalmicus, kai pažeidžiamas trišakio nervo ganglijas, o bėrimai pasireiškia pagal trišakio nervo šakas - vienoje kaktos pusėje ant akies voko, nosies, skruosto dažnai pažeidžia rageną (keratitas, iridociklitas). Galima ilgai trunkanti trišakio nervo neuralgija. VZV gali sukelti ūminę tinklainės nekrozę. Pagrindinis nusiskundimas yra regėjimo sutrikimas, dažniausiai - viena akimi. Sergant ausies juostine pūsleline (herpes zoster oticus arba Ramsay Hunt sindromu), bėrimų atsiranda ant ausies kaušelio ir aplink jį, kartais ir išorinėje ausies landoje. Kartu išsivysto veidinio nervo parezė ir VIII galvos nervo pažeidimas, pasireiškiantis klausos ir pusiausvyros sutrikimu. Prieš bėrimo išsivystymą gali varginti bendras negalavimas ir karščiavimas. Retai pasitaiko generalizuota juostinės pūslelinės forma, kai išsivysto diseminuotas, vėjaraupiams būdingas bėrimas. Imunosupresyviems asmenims gali išsivystyti gangreninė (nekrozinė) juostinės pūslelinės forma. Tokiais atvejais dažnai prisideda antrinė bakterinė infekcija. Atsiranda gilūs odos pokyčiai, paliekantys randus. Imunosupresyviems žmonėms taip pat galimas visceralinių organų pažeidimas (hepatitas, pneumonija, encefalitas), kartais ir be odos bėrimų.

Diagnozė ir Gydymas

Diagnozuojant juosiančiąją pūslelinę, dažniausiai remiamasi klinikiniais požymiais - bėrimų pobūdžiu, jų išsidėstymu ir skausmo lokalizacija. Kai kuriais atvejais, jei liga pasireiškia neįprastai, atliekami papildomi tyrimai - kraujo, virusinių ligų tyrimai, kartais net odos biopsija. Teisinga diagnozė yra raktas į efektyvų gydymą ir mažesnę komplikacijų riziką.

Esant būdingai klinikai, diagnozuojama pagal tipiškus klinikinius požymius (vienpusis vezikulinio tipo bėrimas, išsidėstęs pagal nervo eigą / dermatomais, didelis skausmingumas). Tais atvejais, kai nėra būdingo bėrimo ar jis yra netipiškas (pvz., hemoraginis bėrimas imunosupresyviam asmeniui), reikia atlikti diagnozę patvirtinančius laboratorinius tyrimus. Pagrindinis tyrimo metodas yra virusų nukleorūgščių nustatymas tiriamojoje medžiagoje, atliekant PGR. Tiriamoji medžiaga, priklausomai nuo esamų klinikinių simptomų, imama iš pūslyčių turinio, likvoro, kraujo, bronchoalveolinio lavažo. Retai taikomi kiti metodai: 1) mikroskopija, pūslelių skystyje ieškant daugiabranduolių ląstelių su intarpais; 2) virusologinis tyrimas - viruso išauginimas, užkrėtus tiriamąja medžiaga ląstelių kultūras. Šiuo tyrimu galima nustatyti viruso jautrumą antivirusiniams vaistams.

Gydant juostinę pūslelinę, svarbiausias tikslas - sumažinti skausmą, užkirsti kelią komplikacijoms ir pagreitinti gijimą. Pagrindiniai juostinės pūslelinės vaistai - antivirusiniai preparatai, kurie paskiriami kuo anksčiau (geriausia - per 72 val. nuo bėrimų pradžios). Priklausomai nuo simptomų sunkumo, gali būti skiriami ir skausmą malšinantys, uždegimą slopinantys vaistai, vietiniai antiseptikai.

Antivirusinio gydymo tikslai yra sumažinti ir sutrumpinti skausminio sindromo trukmę; paskatinti greitesnį odos pažeidimų gijimą; sutrumpinti naujų bėrimo elementų atsiradimo periodą; sumažinti išskiriamo viruso kiekį ir infekcijos perdavimo riziką; sumažinti poherpetinės neuralgijos dažnį ir sunkumą. Antivirusinis gydymas turi būti skiriamas visiems pacientams, kurie kreipiasi per 72 val. nuo bėrimų pasireiškimo pradžios. Vėliau nei po 72 val. nuo bėrimų atsiradimo pradžios antivirusinis gydymas skiriamas, jeigu vis dar susidaro naujų bėrimo elementų, imunosupresyviems asmenims. Nekomplikuota juostinė pūslelinė gydoma geriamuoju valacikloviru 1 000 mg 3 k./d. 7 dienas arba acikloviru 800 mg 5 k./d. 7 dienas. Sergant sunkia ir / ar komplikuota infekcijos forma (esant akių pažeidimui, meningitui, encefalitui, diseminuotai infekcijai), skiriamas intraveninis gydymas acikloviru 10 mg/kg 3 k./d. 7-14 dienų. Esant Ramsay Hunt sindromui, kartu su antivirusiniu gydymu skiriamas prednizolonas 1 mg/kg 5 dienas. Ūminė tinklainės nekrozė gydoma intraveniniu acikloviru kartu su prednizolonu. Pacientai, kuriems yra bėrimų akių srityje, turi būti konsultuojami okulisto. Labai svarbus gydymo komponentas yra neuralginio skausmo malšinimas. Varginant lengvam ir vidutiniams skausmui, rekomenduojami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, acetaminofenas, galima derinti su silpnais opioidiniais analgetikais (kodeinu, tramadoliu). Varginant vidutiniam ir stipriam skausmui, rekomenduojami opioidiniai analgetikai, pavyzdžiui, morfinas. Galima adjuvantinė terapinė tricikliais antidepresantais, gabapentinu. Jeigu prisideda antrinė bakterinė odos infekcija, ji gydoma S. pyogenes ir S. aureus veikiančiais antibiotikais (dažniausiai pirmos kartos cefalosporinais).

Juostinė Pūslelinė ir Nėštumas

Nėštumo metu juostinė pūslelinė reikalauja ypatingo dėmesio. Nors visiškai išvengti juostinės pūslelinės rizikos neįmanoma, šiandien yra veiksmingų būdų, padedančių sumažinti šios ligos tikimybę ir apsisaugoti nuo rimtesnių komplikacijų. Ypač svarbu stiprinti imunitetą: rinktis subalansuotą mitybą, užtikrinti kokybišką poilsį, būti fiziškai aktyviems ir stengtis mažinti ilgalaikį stresą.

Nėštumas yra ypatingas laikotarpis moters gyvenime, kai kūnas patiria daugybę pokyčių. Vienas iš svarbiausių aspektų, kurį reikėtų apsvarstyti per šį laikotarpį, yra virusinės infekcijos, tokios kaip herpes simplex virusas (HSV). Nėštumo metu herpes viruso infekcija gali sukelti įvairių komplikacijų. Paskutiniame nėštumo trimestre, jeigu motina turi aktyvų herpesą, rizika perduoti virusą kūdikiui gimdymo metu ženkliai padidėja. Nėščios moterys turėtų reguliariai lankytis pas gydytoją ir pranešti apie bet kokius simptomus, kurie gali rodyti herpes viruso užsikrėtimą. Herpes virusas nėštumo metu gali sukelti rimtų komplikacijų tiek motinai, tiek kūdikiui. Medicininė priežiūra, sumažinti rizikingos elgesio, ir imuniteto stiprinimas yra esminiai aspektai, galintys padėti išvengti infekcijų.

Vėjaraupių viruso IgG tyrimas atliekamas imuniteto prieš vėjaraupius įvertinimui arba aktyvios ligos diagnozavimui. Antikūnų padidėjimas kraujyje rodo anksčiau buvusią infekciją arba įgytą imunitetą po skiepo. Vėjaraupiai (Varicella) - ūminė virusinė infekcija, pasireiškianti karščiavimu bei gleivinių bėrimu. Vėjaraupių sukėlėjas yra Varicella zoster virusas (VZV), dar vadinamas Human herpes virus 3. Vienas dažniausių motinos klinikinių komplikuotos vėjaraupių ligos požymių nėštumo metu yra vėjaraupių pneumonija, kuri gali greitai progresuoti iki hipoksijos ar kvėpavimo nepakankamumo. Jei motina užsikrečia vėjaraupių infekcija ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu (nuo 8 iki 20 sav.), vaisiui gresia įgimto vėjaraupių sindromo išsivystymo rizika. Šiam sindromui būdingi odos, akių struktūriniai pažeidimai bei galūnių hipoplazija. Nėštumo metu motinos sergamumas vėjaraupiais taip pat yra susijęs su vėlesniu pūslelinės išsivystymu kūdikystėje.

Jei nėščioji suserga vėjaraupiais likus 7 dienom iki gimdymo, gimusiam naujagimiui savitojo VZVIG skirti nereikia, skatinamas maitinimas krūtimi, izoliacija nereikalinga. Jeigu gimė neišnešiotas naujagimis, sergantis vėjaraupiais, turi būti skiriamas intraveninis acikloviras 20 mg/kg kas 12 val. Jeigu motina susirgo vėjaraupiais likus mažiau negu 7 dienos iki gimdymo, skiriamas savitasis VZVIG 125 g/10 kg kūno masės, kuris turi būti suleistas į raumenis per 24 val.

Gyva susilpninta vėjaraupių vakcina rekomenduojama skiepyti vaisingo amžiaus vėjaraupiais nesirgusias moteris prieš planuojamą nėštumą arba po jo. Nėštumo metu skiepijimas nuo vėjaraupių negalimas, nes gyvos vakcinos yra kontraindikuotinos nėščiosioms. Jeigu nėščioji turėjo kontaktą su sergančiuoju vėjaraupiais, o jos imuninis statusas nėra žinomas, turi būti atliekamas serologinis tyrimas VZV IgG nustatyti. Gavus neigiamą atsakymą, rekomenduojama suleisti savitojo VZVIG. Jeigu pneumonija progresuoja, atsiranda dusulys, neurologiniai simptomai, hemoraginis bėrimas arba kraujavimas, gausus bėrimas su gleivinių pažeidimu, nėščioji rūko, serga lėtine plaučių liga, anamnezėje yra vartojusi kortikosteroidus, nėščioji turi būti hospitalizuojama į stacionarą. Gydymas turėtų būti pradėtas per 24-72 val.

Prevencija

Nors visiškai išvengti juostinės pūslelinės rizikos neįmanoma, šiandien yra veiksmingų būdų, padedančių sumažinti šios ligos tikimybę ir apsisaugoti nuo rimtesnių komplikacijų. Ypač svarbu stiprinti imunitetą: rinktis subalansuotą mitybą, užtikrinti kokybišką poilsį, būti fiziškai aktyviems ir stengtis mažinti ilgalaikį stresą.

Skiepai nuo juosiančiosios pūslelinės - tai patikima ir efektyvi priemonė, kuri gali padėti išvengti ne tik pačios ligos, bet ir sunkių juostinės pūslelinės komplikacijos. Vakcina padeda apsaugoti organizmą nuo viruso suaktyvėjimo, todėl liga dažnai praeina lengviau arba visai nepasireiškia.

Yra 2 rūšių herpes zoster vakcinos - rekombinantinė glikoproteino E vakcina (Schingrix) ir gyvoji susilpninta vakcina (Zostavax). Herpes zoster vakcinomis skiepyti rekomenduojama ³50 metų asmenis (turinčius normalų imunitetą ir imunospresyvius), siekiant juos apsaugoti nuo herpes zoster ir poherpetinės neuralgijos. Vakcinos gali būti skiriamos nepriklausomai nuo to, ar asmuo yra sirgęs vėjaraupiais ar herpes zoster. VZV IgG tyrimo prieš vakcinaciją atlikti nereikia. Persirgus herpes zoster, vakcina gali būti skiriama praėjus metams po ligos. Asmenis, kuriems planuojamas imunosupresinis gydymas, reikia paskiepyti prieš imunosupresinio gydymo pradžią. Asmenis, gaunančius neintensyvų imunosupresinį gydymą (nedidelės dozes prednizolono, metotreksato, 6-merkaptopurino, azatioprino), galima skiepyti abiejų rūšių herpes zoster vakcinomis. Imunosupresyvių asmenų (sergančių onkohematologinėmis ligomis, turinčių transpantuotų organų, sergančių ŽIV infekcija, kai CD4 ląstelių skaičius yra mažiau nei 200/mm3), ir tų, kurie gauna intensyvų imunosupresinį gydymą, gyvąja susilpninta herpes zoster vakcina skiepyti negalima. Herpes zoster vakcinomis galima skiepyti vėjaraupių vakcina vakcinuotus asmenis. Skiepijant rekombinantine glikoproteino E vakcina (Schingrix), skiriamos 2 vakcinos dozės 2-6 mėnesių intervalu, skiepijant gyvąja susilpninta vakcina (Zostavax) - viena vakcinos dozė.

Kitos Svarbios Infekcijos Nėštumo Metu

Įvairios infekcijos nėštumo metu kelia pavojų tiek mamai, tiek jos vaisiui. Todėl svarbu atlikti infekcijų tyrimus nėščiosioms ir atkreipti dėmesį į šiuos tyrimus:

• Toxoplasma gondii IgG ir IgM: Toksoplazmozė itin pavojinga nėščiosioms - serganti motina parazitą gali perduoti per placentą vaisiui, neturinčiam imuniteto.
• Raudonukės viruso IgG: Susirgus raudonuke nėštumo metu, virusas infekuoja vaisių, o tai lemia didelę apsigimimų tikimybę.
• CMV IgG ir IgM: Citomegaloviruso infekcija nėščioms moterims yra itin pavojinga, nes gali sukelti įvairių komplikacijų vaisiui.
• Chlamydia trachomatis: Lytiniu keliu plintanti liga, kuri gali sukelti priešlaikinį gimdymą ar vaisiaus dangalų ankstyvąjį plyšimą.
• B grupės beta hemolizinis streptokokas: Gali sukelti sepsį, pneumoniją ar meningitą, o nėščiosioms - bakteriuriją ar cistitus.
• Vėjaraupių viruso IgG: Nėštumo metu gali sukelti vėjaraupių pneumoniją arba įgimto vėjaraupių sindromą vaisiui.
• Ureaplasma urealyiticum/Ureaplasma parvum: Nėštumo metu gali sukelti priešlaikinį gimdymą.
• HBsAg: Virusinis hepatitas B gali sukelti priešlaikinį gimdymą ar ūminį kepenų nepakankamumą.
• Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV 1/2 ir 0 tipo antikūnai): Nėščioji infekciją gali perduoti vaikui nėštumo, gimdymo metu ar žindant.
• RPR ir TPHA: Sifilis - lytiniu keliu plintanti bakterinė infekcija, kurią sukeliantis treponema pallidum gali užkrėsti vaisių per placentą.

tags: #herpes #zoster #virusas #nestumas

• sužinokite daugiau apie „Sevilis“ globos namus
• Rūkymo metimas besilaukiant
• kūdikio miego saugumas ir rutina
• Vaiko lyties nustatymo metodai: patikimi tyrimai ir populiarūs spėjimai
• piešimo vandeniu kilimėlis