Coco Chanel: Niujorko įtaka ir ikoniškasis stilius
Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus, kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija. Keliaudami mes ne tik pažįstame pasaulį, atrandame dar nematytas šalis, bet ir atveriame slapčiausius savo sielos kampelius.
Ypatingos sielos permainos prasideda žvelgiant pro besileidžiančio lėktuvo iliuminatorių, kai, prasiskleidus debesų šydams, lyg nepažįstamo veido bruožai šmėsteli saulėtekio nutvieksti kalnynai, vidurdienio karščiu gaudžiančios dykumos ar naktinio didmiesčio ugnys. Nepažįstama žemė priartėja, bet staiga, tarsi išsigandusi šios pernelyg intymios akimirkos, keliautojo žvilgsniui pakiša pilką ir plokščią oro uosto asfaltą, visur vienodą kaip įkūnyta nuobodybė.
Tačiau tik skrydžiai į tolimas ir egzotiškas šalis gali atverti slapčiausius mūsų vidaus labirintų takelius. Bet dabar leidžiasi lėktuvas. Po skystų aplodismentų, sveikinančių lakūnus, sėkmingai nutupdžiusius lainerį, labai svarbu neužsikrėsti visuotiniu atvykimo šurmuliu, nes pirmosios akimirkos svečioje šalyje nepaprastai reikšmingos.
Sakoma, kad žmogų įvertiname - pajuntame jam simpatiją ar priešiškumą, pamilstame ar liekame abejingi - per kelias naujos pažinties minutes, o tolesnis bendravimas tik patvirtina pirmąjį įspūdį. Panašiai nutinka ir su svečia šalimi. Kas tavęs laukia - meilės istorija, nuoboduliu atmieštas „geras laikas“ ar abipusė atmetimo reakcija, - galima nuspėti jau lipant lėktuvo trapu ir uodžiant ūmai užplūstantį svetimą kvapą, oda jaučiant vėjo glamonę, gaudant keistus naujos erdvės garsus ar pagaliau pastačius koją ant paslapčių kupinos žemės.
Pirmosios akimirkos svetimoje šalyje yra sudėtingas ritualas - kiekvienam dera tapti šamanu, burtininku ar magu. Tačiau daugelis stveria žadą atgavusius mobiliuosius telefonus ir kažką desperatiškai šaukia savo žmonoms, sekretorėms, meilužėms, bosams, vyrams, sugyventiniams, vaikams, šunų vedžiotojams, kačių šėrikams - tiems, kas pasiliko anapus magiškojo rato. Kiti atvykėliai zirzia dėl skersvėjų, drėgmės, karščio, dulkių, lietaus, žvarbos ar nosį riečiančios smarvės, taigi piktžodžiauja ne tik prieš gamtą, bet ir prieš ją sukūrusius vietinius dievus.
Šiuos žmones erzina veršiškas aplinkui slampinėjančių čiabuvių nuoširdumas ar sfinksiška neįžvelgiamybė, iš kantrybės veda nesuprantama muitininkų, pasieniečių, policininkų ir kitų uniformuotų pareigūnų kalba, kuri dažniausiai atrodo pikta, netgi grėsminga. Nelaimingieji bruzda be tikslo užuot atsipalaidavę ir nervinasi taip, tarsi išvis nežinotų, kas yra pasitikėjimas ir ramybė. Jie trina rankas drėgnomis servetėlėmis, idant neužsikrėstų svečiose šalyse visur knibždančiomis mirtinomis ligomis, ir galutinai palūžta bagažo salėje, išvydę judančia juosta ištikimai atlinguojančius savo lagaminus, sulaistytus tirštomis, lipniomis substancijomis arba perpjautus, iš kurių laukan virsta margaspalvės drabužių žarnos.
Kelionė leidžia dar kartą sugrįžti į vaikystę. Ji mus priverčia smalsauti, šniukštinėti, žvalgytis, be atvangos klausinėti į viską rodant pirštu ir kaip vaikui mokantis skiemenuoti kalba, nuo kurios dažniausiai lūžta liežuvis. Kiekvienas naujas svetimšalis pašnekovas, taip lengvai dėliojantis žodžius savąja, bet mums svetima šnekta, atrodo didžiai išmintingas, kaip guguojančiam kūdikiui - daugiakalbis suaugęs. Ir kiekvienas pokalbininkas patenkina atvykėlio lūkesčius: ispanas atrodo (veikiau, girdisi) aistringas, italas - romantiškas, indas - dvasingas, tibetietis - metafiziškas.
Kelionė mums vėl suteikia prarastą gebėjimą stebėti, stebėtis, tyrinėti, pažinti, džiūgauti, krykštauti iš susižavėjimo ir nuostabos. Kelionė atveria net labiausiai susigniaužusią ir surambėjusią širdį, kuri vėl tampa imli neišsenkantiems pasaulio stebuklams ir todėl - dosni kitiems. Atvirlaiškių rašymas, dovanėlių namiškiams ir draugams pirkimas - tai tik vienas iš to dosnumo pasireiškimų. Kelionė mus sugrąžina ne tik į mūsų pačių vaikystę, bet ir į žmonijos vaikystę, ten, kur visa aplinkui knibždėte knibždėjo didžiausių paslapčių, vilčių, saldžių pavojų, neregėtų žvėrių, pasalūniškų dvasių, nuožmių demonų ir spindulingų dievybių.
Į tuos laikus, kai žmogus dar nesijautė visagalis, visažinis, viskuo persisotinęs ir be galo nuobodžiaujantis, bet buvo daug laimingesnis. Atvykimas į svetimą šalį kartais gali virsti lemtingu grįžimu iš vidinio kalėjimo, iš dvasinės tremties, kurion esame nublokšti to, ką vadiname grėsmingais žodžiais progresas, urbanizacija, informacinė ryšių visuomenė, bombarduojanti žiniomis apie viską, bet atplėšianti nuo pačių savęs. Besirūpindami daugybe dalykų, kuriuos mums primeta modernaus gyvenimo normos, mes praradome ryšį su gamta, pirmapradžiu jos ritmu, natūralia laiko tėkme, žmonėmis ir daiktais.
Kelionė priverčia gyventi dabarties akimirką, išvaduodama nuo įpročio mintimis gręžiotis į praeitį ar be paliovos kurti pasmerktus žlugti ateities planus. Tai, kas su tam tikra ironija įvardijama kaip „egzotiški įspūdžiai“, iš tiesų tėra atgijęs gebėjimas matyti pirmapradį išankstinėmis nuostatomis bei interpretacijomis neužmaskuotą pasaulio pirmavaizdį, o ne jo matricą. Deja, ne visiems tai pavyksta. Kai kam kelionė, anot Susanos Sontag, virsta tiesiog „fotografijų rinkimo planu“.
Ypač tai būdinga darboholikams, nebesugebantiems laisvai leisti laiko, taip pat rutinos užmigdytiems žmonėms, nes nauji įspūdžiai vėl pažadina egzistencinę įtampą ir vidinę sumaištį, kurias, bijant gilesnių potyrių bei apmąstymų, galima nuslopinti pareigingu ir nuosekliu „nuotraukų darymu“. Todėl kai kam tikroji kelionės magija virsta tiesiog albumėlyje sustingdytais atvirų ir gilių išgyvenimų pakaitalais. Tačiau daugelis keliautojų patvirtins, kad būtent svečioje šalyje pirmą kartą gyvenime pamatė saulėtekį ar saulėlydį, pagaliau išvydo žvaigždes ir mėnulio pilnatį, įsiklausė į vandens čiurlenimą, vėją, paukščių čiulbesį ar pajuto žmonių gerumą bei šilumą...
Visa tai nutinka ne todėl, kad kituose kraštuose dangus, oras, žemė ir jos gyventojai yra kitokie, o todėl, kad keliaudami kitokie būname mes patys. Ištrūkę iš kasdienybės įpročių ir prievolių narvo, staiga atgauname tikrąją žmogaus laisvę, susigrąžiname gyvenimo geismą, džiaugsmą ir pilnatvę. Tas, kas bent kartą šiuos svaigius jausmus patyrė, jų nebepamirš net pilkiausioje rutinoje. Kaip tik todėl yra tokie brangūs svečių šalių prisiminimai. Ir jei nesame galutinai atbukę, kiekviena kelionės nuotrauka primins mums ne tik kokį egzotišką peizažą ar istorinį statinį, bet ir nevaržomos laisvės akimirkas, o svarbiausia - visa persmelkiantį įsitikinimą, kad gyventi yra gera, prasminga, verta!
Didžiosios pasaulio religijos pabrėžė piligriminių kelionių svarbą ir slaptąją prasmę. Tačiau ir šiuolaikiniam konkretaus tikėjimo neišpažįstančiam žmogui kelionė gali virsti piligrimyste, net jei jos tikslas nėra Jeruzalė, Meka, Benaresas ar Lhasa. Juk Dievas, nesvarbu kokiu vardu jį vadinsime, yra ne danguje, ne kokiame nors šventame mieste ir ne bažnyčioje, o mumyse pačiuose. Pasak Dao išminčių, dieviškumas ir šventumas svetur prasiveržia greičiau, nes kelionėje protas nėra užimtas nereikalinga veikla, kuri šiaip jau įsiterpia į dieviškąją tėkmę.
Žmogui, išdrįsusiam atverti savo gelmes, kiekviena kelionė bus nuostabi ir kupina stebuklų!
Coco Chanel: revoliucionierė mados pasaulyje
Gabrielle Bonheur Chanel, žinoma kaip Coco Chanel, buvo legendinė XX amžiaus moteris, kurios įtaka mados pasauliui yra neišmatuojama. Jos novatoriškas požiūris į moterų aprangą pakeitė amžius, atnešdamas laisvę, patogumą ir eleganciją, kuri išlieka aktuali iki šiol. Gimusi skurde ir išgyvenusi sunkią vaikystę, Coco Chanel savo talentu, ryžtu ir vizija sugebėjo sukurti mados imperiją, kuri klesti iki šių dienų.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Gabrielle (Coco) Chanel iš esmės pakeitė moterų drabužius. Tačiau tai buvo tik regimiausia sudėtingų pokyčių, prie kurių ji prisidėjo, dalis. Savo netradiciniu ir neįprastu gyvenimu - iš žeminančio skurdo į mados viršūnę - Chanel padėjo sukurti modernią moterį.
Coco Chanel pirmoji atskleidė juodos spalvos elegantiškumą, sukūrė rankines, kurias buvo galima užsidėti ant peties, o jūreiviško stiliaus drabužius pavertė madingu atostogų atributu. Ji viena iš pirmųjų išdrįso sujungti moterišką ir vyrišką madą, bet sugebėjo išsaugoti eleganciją ir lyties pabrėžtinumą. Vienas svarbiausių šios berniukiško sudėjimo, tačiau visada originaliai atrodančios mados karalienės „arkliukų“ buvo į moters aprangą įpinta bižuterija bei juvelyriniai dirbiniai: apyrankės, masyvūs karoliai, pakabučiai...
„Chanel“ mados namuose gimė juoda didelė rankinė su paauksuotomis rankenomis ir kasdien nešiojami perlų vėriniai ir t. t. Tačiau daug dėmesio skyrusi prabangai dizainerė visuomet akcentavo asmenybės grožį.
Coco Chanel sunki vaikystė, kai būdama šešerių metų liko našlaite ir buvo atiduota į vienuolyną, turėjo didelės įtakos jos vėlesniam gyvenimui ir kūrybai. Būtent ten ji išmoko siūti, o patirtis našlaičių namuose suformavo jos tvirtą charakterį ir nepriklausomybę.
Niujorko įtaka ir stiliaus evoliucija
Nors Coco Chanel gimė ir pradėjo savo karjerą Prancūzijoje, Niujorkas, kaip pasaulio mados ir kultūros centras, neabejotinai paliko savo pėdsaką jos kūryboje. Miestas, pulsuojantis energija, inovacijomis ir įvairove, atspindėjo Chanel siekį modernizuoti moterų garderobą.
Coco Chanel kuriama mada turėjo didelės įtakos 1920 metais atsiradusiam naujam gyvenimo būdui ir stiliui, vadinamam flappers. Šį stilių mėgo nepriklausomos, protestuojančios prieš konservatyvų visuomenės požiūrį jaunos moterys, dėvinčios „trumpus“ sijonus, mėgstančios „bobo“ stiliaus šukuosenas, klausančios džiazą. Jos dažėsi, gėrė, rūkė, mėgavosi sekso malonumais, vairavo automobilius ir nesigėdijo rodyti kuo daugiau apnuoginto kūno.
Kartą Coco Chanel, grįžusi iš kelionės laivu Viduržemio jūra, mados kritikus nustebino savo įdegusia oda. Iki tol tik blogu žodžiu minima rusavo atspalvio oda dėka dizainerės tapo mados klyksmu. Šis Niujorko, kaip laisvės ir saviraiškos simbolio, atspindys, leido Chanel drąsiai eksperimentuoti ir diktuoti naujas tendencijas.
Lina Plioplytė, lietuvių kilmės menininkė, gyvenanti Brukline, Niujorke, dalijasi savo patirtimi, kaip miestas formuoja jos stilių. „Niujorke „gatvės fotografų“ daugybė - daugybė ir jų objektų! Nemažai jaunų žmonių, kurie bent kiek įdomiau atrodo, yra fotografuojami. Nemanau, kad šių dienų gyvenime tai didelis pasiekimas ar nuopelnas. Nepasakyčiau, jog rengiuosi kaip nors ypatingai, bet sutinku, kad dažnai atrodau spalvingiau nei eilinis niujorkietis“, - pasakoja Lina. Ji pabrėžia, kad apranga jai yra svarbi, nes tinkamai apsirengus, patinkant sau, tikrai galima pagerinti sau dienos nuotaiką. Jos stilius eklektiškas: viskas, kas atrodo bent truputį netikėtai, būtinai patrauks jos dėmesį, renkantis apdarus. Tiesa, leopardinių raštų, kailių, kitų ryškesnių akcentų ir skirtingų tekstūrų visada dairausi vintažo parduotuvėse.
Ikoniškasis „Chanel N°5“ ir maža juoda suknelė
Daug dėmesio skyrusi prabangai, dizainerė visuomet akcentavo asmenybės grožį. Vienas svarbiausių jos indėlių į madą - tai legendiniai kvepalai „Chanel N°5“. Ernestas Beaux, sukūręs šiuos kvepalus Coco Chanel prašymu, apibūdino juos kaip „moters kvepalus su moters kvapu“. „Chanel N°5“ buvo pirmieji sintetiniai kvepalai, pavadinti dizainerio vardu, ir jie pateko į Niujorko Moderniojo meno muziejų dėl savo unikalumo ir žavaus art deco stiliaus buteliuko.
Taip pat negalima pamiršti apie Coco Chanel sukurtą „mažą juodą suknelę“. Ši suknelė, nepaisant savo paprastumo, sukėlė nemažai diskusijų ir pasipiktinimų visuomenėje dėl savo visiškai kitokio silueto. Tačiau greitai ji tapo mados sensacija, o vėliau, po to, kai garsioji aktorė Audrey Hepburn pasirodė su šiuo apdaru kino juostoje „Pusryčiai pas Tifanį“, trumpa juoda suknelė tapo klasika visame pasaulyje.
Mados imperijos palikimas
Coco Chanel vardas tapo sinonimu elegancijai ir stiliui. Jos mados namai, įkurti 1910 m. Paryžiuje, iki šiol išlieka vieni įtakingiausių pasaulyje. Nuo 1983 m. „Chanel“ mados namams vadovavo Karlas Lagerfeldas, o po jo mirties 2019 m. juos tęsia kiti talentingi dizaineriai.
Coco Chanel gyvenimas - tai įrodymas, kad sunkus darbas, aistra ir nepalaužiamas tikėjimas savimi gali nugalėti visas kliūtis. Jos palikimas gyvuoja ne tik drabužiuose, bet ir parfumerijoje, aksesuaruose, įkvėpdamas moteris visame pasaulyje siekti grožio ir laisvės.
Coco Chanel - prancūzų mados dizainerė ir verslininkė | Mini biografija | BIOGRAFIJA
Nors Coco Chanel ir nebuvo gimusi Niujorke, jos įtaka šiam miestui ir jo kultūrai yra akivaizdi. Niujorkas, su savo nuolatiniu judėjimu, įvairove ir siekiu naujovėms, atspindi jos pačios dvasios bruožus. Coco Chanel parodė, kad stilius yra ne tik drabužiai, bet ir požiūris, gyvenimo būdas ir nevaržoma laisvė.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
