Kūrybinis procesas, nesvarbu, ar jis vyksta teatro scenoje, bendruomenės projekte ar kuriant muzikos koncertą, dažnai yra pilnas netikėtumų ir atradimų. Kai susitinka skirtingi talentai ir vizijos, gimsta nuostabūs dalykai, kurie pranoksta individualias pastangas. Nuostabūs dalykai apima ne tik meną, bet ir jausmus, mintis, bendruomenės iniciatyvas - viską, kas gali praturtinti mūsų gyvenimą.

Kas yra poezija? Tokiu klausimu neretai pradedamos gilios apmąstymų kelionės. Iš ispanų k. Gustavo Adolfo Bécqueras (1836-1870) - žymiausias ispanų vėlyvojo romantizmo atstovas, studijavęs humanitarinius mokslus ir dailę, dirbęs žurnalistu, savo lyriniams eilėraščiams būdingus meilės motyvus, melancholišką nuotaiką. Jis tiki, kad poezija yra gryna dvasios savybė: ji glūdi vyro sieloje, gyvena kartu su bekūne idėja, o norint ją atskleisti, reikia suteikti jai formą. Moteriai poezija yra beveik visa, ką ji galvoja, tačiau tai, ką ji kalba, mažai tėra poetiška. Poetų ir moterų nesupratimas vienas kito galbūt slypi šioje skirtingoje poezijos sampratoje.
Meilė yra paslaptis. Ankstesniame laiške sakiau, kad poezija esi tu, nes tu esi gražiausias jausmo įsikūnijimas. Meilė yra poezija; religija yra meilė. Logika prasimano nepajudinamų argumentų, kurie vis dėlto neįtikina. Priešingai - stiprus tikėjimas paprastai įtikina, nors samprotavimai yra baisiausiai chaotiški.
Kiekvienas, kuris jaučia, pasigauna kokią idėją, įvynioja į formą, pakylėja į išminties sferą ir - paleidžia. Iš širdies trykštantys saldūs žodžiai - jūs pasirodote lūpose ir mirštate vos nuaidėję, kai raudonis užlieja skruostus! Keisti nakties šnaresiai, primenantys laukiamo mylimojo žingsnius! Vėjo aimanos, apsimetančios mylimu balsu, kviečiančiu iš šešėlių! Klaidinantys atvaizdai, pralekiantys giedodami giesmę be ritmo ir žodžių, kurią pajunta ir supranta tik dvasia! Karštligiškos aistros egzaltacijos, suteikiančios spalvų ir formų pačioms abstrakčiausioms idėjoms! Nesuprantamos nuojautos, lyg žaibas nušviečiančios mūsų rytojų! Beribės erdvės, atsiveriančios godžioms neaprėpiamos sielos akims - jūs, priviliojusios ją į savo įsčias, pasotinate begalybe! Šypsenos, ašaros, atodūsiai ir norai, kurie sustojate į paslaptingą meilės palydą!

„Spalva ir įkvėpimas man iš esmės yra vienas ir tas pats - spalva pati savaime yra įkvėpimas, o įkvėpimui sužadinti reikia spalvų“, - teigia Irina Hanhisalo, atsakinga už prekių ženklo „Tikkurila“ spalvas ir spalvynus. Ji aktyviai dalyvauja kuriant spalvų strategiją ir reklamos kampanijas, pvz., kasmetinės spalvų kolekcijos „Color Now“ koncepciją. Geriausios idėjos dažnai gimsta visiškai atsitiktinai. Kartą keliaudama išvydau labai įdomų spalvų derinį pamačiusi šiukšliadėžėje dvi šiukšles. Tokias įkvėpimo akimirkas sukuria atsitiktinumas ir įžvalga.
Būdama spalvų skyriaus vadovė, Irina Hanhisalo aktyviai dalyvauja visuose su spalvomis ir prekių ženklu „Tikkurila“ susijusiuose procesuose. Jai reikia būti universaliai: suprasti, kaip veikia dažai ir pigmentai, žinoti, kaip naudoti spausdintą medžiagą ir skaitmenines platformas, išmanyti rinkodarą ir sekti tendencijas bei įvairius reiškinius. Jai būtų sunku, jei domėjimasis spalvomis nebūtų įgimtas. Tai - niekada nesibaigianti misija.

„Spalvų mados tendencijas veikia įvairūs svarbūs pokyčiai, pasaulio ekonomika ir politika, jos taip pat atspindi meno ir mados naujoves. Po ryškaus ir šviesaus sezono, manau, bus populiarios blausesnės ir tamsesnės spalvos. Neįmanoma nuspręsti, kuri spalva patinka labiausiai, kaip ir pasakyti, kuris iš tavo vaikų yra mylimiausias. Mėgstamiausia spalva kas kartą gali būti vis kita - nebūtina prisirišti prie vienos, kai yra tiek daug kerinčių spalvų ir atspalvių. Tuo dažai ir nuostabūs - jie leidžia visiškai pakeisti objekto išvaizdą, kad ir koks būtų jo paviršius, tebūnie tai kėdė ar siena.“
Ilgametiam Nacionalinio operos ir baleto teatro scenografui, menininkui Henrikui Cipariui mene yra svarbiausia perteikti idėją. Menininkui pirma gimsta sumanymas, kurį jis įgyvendina meninėmis priemonėmis. Ilgametis Operos ir baleto teatro scenografas sukūrė scenovaizdžius ir kostiumus apie 60 spektaklių, yra surengęs apie 40 įspūdingos reljefinės tapybos parodų. Kiekvieną menininko tapybos kūrinį lydi konkrečiai jam parinktas eilėraštis.
Henrikui Cipariui meninės kūrybos jausmas pasibeldė dar Rietave. Mylėjo šį miestelį. Jį veikė jautri, šilta mamos siela. Kai gyvenimas jam pasirodė pilkas, jis pabandė tapyti, ir gyvenimas praskaidrėjo. Vėliau labai pamėgo tapybą, įstojo į Dailės institutą. Kadangi taip pat mėgo muziką, perėjo į scenografiją. Norėjo būti arčiau muzikos, dramos, veiksmo. Tik išėjęs iš teatro pradėjo kurti, tapyti labai intensyviai.
„Kas Jums yra įkvėpimo šaltinis? Negaliu pasakyti. Tai yra mano sieloje. Jaučiu, kad noriu kurti. Noriu duoti, noriu palikti. Noriu fantazuoti.“ Jo tapyba nėra tokia, kaip daugelis tapytojų sako, kad svarbiausia yra spalva, spalviniai santykiai. Jam mene svarbiausia yra kažką pasakyti, svarbi yra idėja. Neužtenka vien to, kad paveiksle fiziškai ar emociškai jaučiamas grožis. Ne, pirmiau gimsta idėja. Būna, kad iš karto žino, ką nori kurti. Be abejo, kuriant truputį gali kas nors keistis, bet iš esmės kuria tai, kas jau yra sumąstyta. Nekuria iliustracijų, bet sukurtiems darbams visada pritaiko poezijos posmus.

Scenografija jam yra artimiausia kūrybos dalis, ten susitinka ir dailė, ir muzika, ir judesys. Pavyzdžiui, spektakliai „Marių paukštė“, „Norma“, kur ir atlikėjai, ir scenografija, ir ne tik jo mintimis tai buvo sėkminga, bet ir kritika, ir spauda, ir teatro žmonės labai teigiamai atsiliepė. Scenografas - tai vienybės atskleidėjas tarp dramaturgijos, muzikos ir choreografijos. Svarbiausia scenografui yra spalvos, linijų ir dėmių išdėstymas plokštumoje ir erdvėje, atskleidžiant spektaklio idėją, atmosferą ir charakterį.
Ypatingą dėmesį reikia skirti teksto, vaizdo ir muzikos sintezei, formuoti sugebėjimą matyti spektaklio visumą, šviesą ir spalvą panaudoti kaip emocinės išraiškos priemonę, scenografijos makete pasitikrinti dekoracijų planavimą, detalių išdėstymą, mastelį, medžiagas, faktūrą, šviesą. Būtina nutolti nuo iliustravimo, o ieškoti scenovaizdyje spektaklio idėjos. Muzikinio spektaklio scenografija išreiškia išorinį veiksmo turinį, o muzika - vidinį. Šviesos partitūra atspindi ir yra susijusi su muzikine dramaturgija. Dramos, operos ir baleto spektakliuose skirtingai panaudojama scenos erdvė, skirtingai nuo spektaklio žanro kuriamas teatrinis kostiumas. Teatro spektaklis yra meno kūrinys. O meno kūrinį žiūrovui reikia pateikti užbaigtą.
Teatrinio kostiumo kūrimas yra ypatingas. Kostiumai spektaklyje - tai muzikos ir dailės judantys elementai. Spektaklio metu scenoje būtini spalviniai ir toniniai kostiumų akcentai bei jų vieta scenoje pagal spektaklio paveikslus. Kuriant kostiumus kinui ar televizijai naudojamos kitos medžiagos nei teatro spektakliui. Teatrinį kostiumą žiūrovas mato iš atstumo, todėl jis turi būti sukurtas stambesniu, spalvingesniu raštu ir ornamentu ir padarytas grubesniu reljefu. Toks kostiumas nufilmuotas stambiu planu atrodo per daug grubus. Artistų grimas ir perukai taip pat turi būti skirtingi teatro scenoje ir televizijos įraše ar tiesioginėje transliacijoje. Artistams kostiumai turi būti pateikiami jau į repeticijas, jie turi su jais kurti savo personažus, turi prie jų priprasti, išmokti naudotis ginklais, šalmais, skraistėmis ir kita atributika. Darant šviesų montažus, scenoje būtini spalviniai ir toniniai kostiumų akcentai pagal spektaklio paveikslus ir jų vietą scenoje. Maždaug čia ar čia, taip ar kitaip - negali būti.
Kirilas Glušajevas - aktorius, režisierius, vienas improvizacijos teatro „Kitas kampas“ kūrėjų ir jo meno vadovas. Jis yra sukūręs nemažai vaidmenų Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo, Pauliaus Ignatavičiaus ir kitų režisierių spektakliuose. Jo teigimu, ilga improvizacinio teatro praktika jį veikia smarkiai - iki paširdžių. Būna, kad slapta stebi laisvą, improvizuojantį aktorių ir jam kaupiasi ašaros: kartais džiaugsmo, kartais net pavydo, o kartais palaimos. Improvizacija ir aktorius į vieną tikrovę jungia paskirus žmones, tekstus, emocijas, temas ir patirtis; jie, kaip ir gyvenimas, savimi apjungia visa, kas šiuo metu yra mumyse.
Improvizacija leidžia pažinti aktoriaus sielą per netikėčiausią susitikimą su personažo skausmu ar džiaugsmu, pamatyti aktorių, žaidžiantį su esamu momentu, su gyvenimu, atsiveriantį tiek pilnai, kiek pilnas yra mirties momentas, laukiantis ateityje. Gyvenimas yra amžinas savo gimimų ir mirčių atsikartojimais, teatro gyvenime improvizacinės akimirkos gimsta ir miršta, jos teoriškai nepakartojamos, o praktiškai nepakartotos - amžinos, nes nepakartotos.
Kirilas Glušajevas pastebi, kad dabar dažnai trūksta nuoširdumo, taip pat ir teatre. Darbinėje kalboje jis vartoja terminą „naujasis nuoširdumas“ (angl. new sincerity). Normalu, nes tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje improvizacinis teatras populiarėjo kaip pramoginis žanras. Nedaugelis domisi jo giminyste su kitomis parateatrinėmis praktikomis, jo kūrybiniu-metodiniu potencialu, edukacine galia, terapiniu poveikiu.
Improvizaciniame teatre neretai išgyvenamos akistatos su tikrove akimirkos, kai improvizatorius virtuozas atsisako meistriškumo, „griauna“ įgūdį, komplikuoja situaciją, priešindamasis visoms improvizacinėms technikoms bei taisyklėms, ir susimauna. Ši akimirka verta labai daug: savanoriškas ėjimas ten, kur niekas nenori atsidurti - patirti viešą gėdą be cinizmo, be kaukių, nusimetus meistriškumo kostiumą, tam, kad atsirastų aštrumas, gyvybė, kažkas dar nebandyta. Būna baisu, bet ir išganinga - įvyksta svarbiausia: susitikimas su savimi be kaukių ir personažų skatina priimti save, situaciją, tiesą, ir tai vyksta su mumis visais - improvizatoriais ir publika. Kirilas Glušajevas prisipažįsta: nuoširdumas yra tada, kai statau tai, kas maudžia krūtinėje, arba gąsdina.
„Nuostabūs dalykai“ - tai istorija apie paprastą jauną vyrą, gyvenime patyrusį didžiulių išbandymų, bet radusį būdą nepalūžti. Tas stebuklingas būdas - tai nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi, sąrašas. Ne, tai nėra kokie nors didingi ir sunkiai pasiekiami dalykai. Tai… ledai ant pagaliuko, tai senų knygų kvapas, tai šokti rateliu aplink kuprines mokyklos diskotekoj, tai važiuoti dviračiu nuo Raganų kalno, tai… Tai spektaklis, kuris prajuokins iki ašarų ir ne sykį privers nuryti gumulą gerklėje. Tai spektaklis apie tave, net jei 1990-аisiais negyvenai Klaipėdoje ir nežinai, kas yra „palivalkė“. Net jei niekada nei tu pats, nei tavo artimieji nesirgo depresija. Nes tai spektaklis apie pačius svarbiausius gyvenime dalykus.

„Kai susitinka du žmonės, išprotėję dėl to, ką jie daro, gimsta nuostabūs dalykai“, - šypsosi Gytis Paškevičius, kalbėdamas apie bendradarbiavimą su šviesų dailininku Arvydu Buinausku. Gytis neabejoja, kad nepaprastą jausmą koncertų salėje kuria ne tik atlikėjas ir muzikantai, bet ir scenografai bei šviesų dailininkas. Mintis, kaip šviesomis papuošti sceną gimė tą dieną, kai Gytis Arvydui atvežė seną, odinį, vieno gerbėjo padovanotą paveikslą su išpieštomis gitaromis ir dainininko monograma.
„Lobių sala“ - trijų kūrybingų moterų, Linos Tamkevičienės, Akvilės Bubulienės ir Elaidos Mogilienės, bendro darbo rezultatas. Šių moterų idėja gimė iš meilės vaikystei, pasakoms ir siekio sukurti vietą, kur kiekvienas vaikas galėtų tapti piratu, kapitonu ar net pasakų herojumi. Įkvėpimu tapo vaikų knyga apie piratų gimtadienį bei legendinis filmas „Karibų piratai“. Kauno rajono dalyvaujamojo biudžeto iniciatyva suteikė galimybę šiai idėjai virsti realybe. Projekto realizacijai svarbų postūmį suteikė įmonės Miestui.lt projektų vadovas Domantas Gliebus, kuris įžvelgė idėjos stiprybę ir savo žiniomis padėjo sujungti kūrybines vizijas su praktiniais techniniais sprendimais.
O štai bendruomenės galia - šios istorijos esmė. Neįkainojamą indėlį įgyvendinant projektą įnešė Neveronių bendruomenės centras. Centro pirmininkas Laimonas Teresa tapo tvirta šio projekto atrama - jo atkaklumas, tikėjimas idėja ir nuolatinis palaikymas leido kūrėjoms įveikti visus iššūkius. Jis ne tik koordinavo, bet ir „augino“ šią iniciatyvą. „Lobių sala“ tapo ne tik vaikų žaidimų aikštele, bet ir vienybės, pasitikėjimo bei bendruomeniškumo simboliu. Erdvė, kurioje žaidimas virsta magija. Kiekvienas „Lobių salos“ elementas - nuo įspūdingo piratų laivo iki švyturio - kruopščiai apgalvotas tam, kad skatintų vaikų kūrybiškumą, fizinį aktyvumą ir bendravimą. Ypatingas dėmesys skirtas įtraukčiai - žaidimų elementai pritaikyti ir vaikams su negalia, kad kiekvienas jaunas nuotykių ieškotojas jaustųsi laukiamas ir svarbus.

Projekte „Atiduok Tėvynei, ką privalai!” jaunimas siekia atskleisti daugiasluoksnę partizanų kovų istoriją. „Tai mus dar labiau įkvepia projektui. Norisi atskleisti, kaip buvo iš tikrųjų, įrodyti, kad neteisinga pykti ant visų partizanų už tai, jog koks nors žmogus padarė skriaudą, tik apsimetęs partizanu, prisidengęs jo vardu“, - teigė Julija Monika Toleikytė. Tuomet gimsta nuostabūs dalykai: vienų liudininkų prisiminimai įsipina į jau anksčiau kitų papasakotas istorijas, naujomis detalėmis papildydami jau žinomus dalykus.
Visi žmonių liudijimai bus susisteminti ir pateikti internetinėje svetainėje, kuri kuriama projekto metu. Žmonių liudijimus papildys darbėniškio ir partizanų kovų žinovo Stanislovo Burbos, Klaipėdos universiteto docento dr. Vacio Vaivados, kretingiškio šaulio Sauliaus Šopagos suteikta informacija, istoriniai duomenys. „Norėtume ne tik apklausti dar daugiau žmonių - kad surinktume jų prisiminimus, kol jie dar gyvi, bet ir apsilankyti valstybės archyvuose, juose paieškoti informacijos, kuri praturtintų mūsų turimą medžiagą, ši būtų dar išsamesnė. Deja, mūsų norus riboja finansinės galimybės“, - sakė B. Barkauskaitė, J. M. Toleikytė ir A. Simukaitytė. „Sulaukiame daug palaikymo ir paskatinimo - eiti pirmyn mus skatina mokytojai, istorikai, visuomenės šviesuoliai.“

Gimtadienio sveikinimai - tai žodžiai, kuriais išreiškiami palinkėjimai žmogui jo gimimo dienos proga. Ieškant sveikinimų, kurie ne tik nudžiugintų, bet ir paliktų gilų įspūdį, prasmingi sveikinimai gimtadienio proga - tai gilūs ir įkvepiantys palinkėjimai, kurie primena apie gyvenimo vertybes, tikslus, santykius ir asmeninį augimą. Gimtadienis - tai priminimas, kad kiekvienas turime dovaną: gyvenimą. Gimtadienis nėra tik šventė, bet labiau prasmingas gyvenimo tarpsnio įprasminimas. Tą dieną dažnai susimąstome, ką nuveikėme, ko dar siekiame, kas šalia mūsų. Todėl prasmingi sveikinimai gimtadienio proga turi nešti ne tik linkėjimus laimės ar sveikatos, bet ir priminti žmogui, kokia svarbi jo buvimo prasmė. Tokie sveikinimai įkvepia, pakylėja ir tampa vertinga dovana širdžiai. Linkėkite drąsos gyventi taip, kaip norisi. Linkėkite įkvėpimo, kuris skatina kurti prasmingą gyvenimą.
Gimtadienio sveikinimai neturi būti nuspėjami ar banalūs. Kai tikslas - nustebinti, pradžiuginti ir išsiskirti iš kitų - praverčia netikėti, kūrybiški ir iki šiol negirdėti sveikinimų variantai. Tokie palinkėjimai praturtina šventės emociją, įsimena ilgam ir sukuria nuoširdų ryšį tarp sveikintojo ir jubiliato. Ypač vertinga, kai žodžiai tampa asmenine žinute, atspindinčia žmogaus unikalumą ar gyvenimo būdą. Tokiuose sveikinimuose dažnai atsiranda netradicinės metaforos, žaismingi palyginimai ar net šiek tiek humoro, bet išlaikomas šiltas, pagarbus ir džiugus tonas. Gimtadienio dieną svarbiausia - parodyti dėmesį, todėl net ir trumpas palinkėjimas gali tapti maloniu prisiminimu, jeigu jis nuoširdus.

Apibendrinant, nuostabūs dalykai gimsta iš įvairių šaltinių, nuo asmeninių jausmų iki bendruomenės siekių. Žemiau pateiktoje lentelėje apžvelgiamos pagrindinės įkvėpimo sritys, aptartos straipsnyje.
| Įkvėpimo šaltinis | Kūrybos sritis / Pasireiškimas | Pavyzdys / Aprašymas |
|---|---|---|
| Gilūs jausmai ir emocijos | Poezija, literatūra | Gustavo Adolfo Bécqueras: meilė, melancholija, sielos gelmės, dvasinė poezijos prigimtis. |
| Spalvos ir aplinka | Dailė, scenografija, dizainas | Irina Hanhisalo: spalvos kaip įkvėpimas, atsitiktiniai deriniai, spalvų tendencijos. |
| Asmeninės patirtys ir idėjos | Scenografija, tapyba | Henrikas Ciparis: menininko kelias, idėjos svarba mene, teatro vienybė per scenografiją. |
| Spontaniškumas ir nuoširdumas | Improvizacinis teatras | Kirilas Glušajevas: „naujasis nuoširdumas“, improvizacijos galia, akistata su tikrove be kaukių. |
| Bendruomenės poreikiai ir svajonės | Socialiniai projektai, erdvės | „Lobių sala“: žaidimų aikštelė, bendrystės simbolis, vaikų kūrybiškumo skatinimas. |
| Istorijos išsaugojimas ir atmintis | Istoriniai projektai | „Atiduok Tėvynei, ką privalai!”: partizanų kovų liudijimai, istorinės informacijos rinkimas. |
| Žodžių galia ir santykiai | Šventiniai palinkėjimai | Gimtadienio sveikinimai: prasmingi, įkvepiantys, kūrybiški žodžiai, paliekantys įspūdį. |