Galina Dauguvietytė: Spalvinga Lietuvos Televizijos ir Teatro Asmenybė
Galina Dauguvietytė (tikrasis vardas - Ella Galina Dauguvietytė) - viena iškiliausių ir spalvingiausių Lietuvos kultūros asmenybių, kurios gyvenimas ir kūryba paliko ryškų pėdsaką Lietuvos teatre, televizijoje ir literatūroje. Aktorė, režisierė, scenaristė ir memoarų autorė, daugelio prisimenama dėl savo išskirtinio humoro jausmo ir gyvenimiškos išminties.
Gyvenimo Kelias: Nuo Gimimo Iki Paskutiniųjų Dienų
Galina Dauguvietytė gimė 1926 m. lapkričio 25 d. Kaune. Ji buvo legendinio režisieriaus Boriso Dauguviečio ir Lietuvos teatro primadonos Petronėlės (Nelės) Vosyliūtės dukra. Ši garsi teatro menininkų šeima išugdė nepaprastą asmenybę, kurios gyvenimas visuomet buvo dinamiškas, darbingas ir kupinas nuotykių.
Mirė G. Dauguvietytė 2015 m. spalio 8 d. Vilniuje, eidama 89-uosius metus. Palaidota buvo Dauguviečiuose, Biržų rajono savivaldybėje, tėviškės žemėje, kurią ji taip brangino.
Ankstyvoji Karjera ir Išsilavinimas
Kūrybinį kelią Galina Dauguvietytė pradėjo anksti. 1943-1944 m. ji vaidino (slapyvardžiu Galina Daugaitė) Žemaičių teatre Telšiuose. Nuo 1947 m. iki 1949 m. lankė Lietuvos dramos teatro vaidybos studiją, o 1948-1952 m. vaidino šiame teatre. Tęsdama savo edukaciją, 1951-1958 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje, kur baigė muzikologiją.
Be aktorinės veiklos, 1952-1958 m. Galina Dauguvietytė buvo ansamblio „Lietuva“ artistė, demonstruodama savo įvairiapusius talentus muzikos ir scenos srityje.
Televizijos Epocha: Režisūra ir Scenarijų Kūrimas
Bene ryškiausią pėdsaką G. Dauguvietytė paliko Lietuvos radijuje ir televizijoje. Nuo 1960 m. iki 1989 m. ji dirbo Lietuvos radijo ir televizijos režisiere, beveik trisdešimt metų formuodama šalies televizijos veidą.
Galina Dauguvietytė yra TV serialų ir laidų, tapusių klasika, scenarijų autorė ir režisierė. Jos kūrybinis indėlis apima:
- Pirmąją lietuvių situacijų komediją „Petraičių šeimoje“ (1964-1972 m., nuo 1969 m. su Kaziu Bagdonavičiumi).
- Televizijos serialą „Sveika, Irena“ (1984-1985 m., su K. Bagdonavičiumi).
- TV laidas „Mudu abudu“ (1992-1993 m.).
- Laidų ciklą „Mudu abudu ir kiti“ (1993-1997 m.).
Jos talentas neapsiribojo tik režisūra ir scenarijų rašymu. G. Dauguvietytė įgarsino daugiau kaip 100 animacinių filmų, taip pat sukūrė epizodinius vaidmenis keliuose kino filmuose:
- Akmuo ant akmens (1972, rež. R. Vabalas)
- Žaltvykslės (1979-1980, rež. G. Lukšas)
- Žolės šaknys (1988, rež. G. Lukšas)
- Mano mažytė žmona (1985, rež. R. Banionis)
- Trys dienos (1991, rež. Š. Bartas)
Literatūrinis Palikimas ir Memuarai
G. Dauguvietytė garsėjo ir kaip talentinga rašytoja. Kartu su žurnaliste Inga Liutkevičiene parašyti Galinos Dauguvietytės memuarai tapo tikru lietuvių literatūros bestseleriu. Jos išleistos atsiminimų knygos, kurių populiarumas siekė ir vyresnius, ir jaunimą, yra:
- Perpetuum mobile (2002, 32008)
- Post scriptum (2006)
- Dialogai su savimi (2010)
Žurnalistė Inga Liutkevičienė, per penkiolika darbo ir draugystės metų pažinusi režisierę iš arti, tapo G. Dauguvietytės biografe. I. Liutkevičienė pagal Dauguvietytės pasakojimus parašė minėtas knygas, o po jos mirties išleido ir biografinę knygą „15 metų su Galina Dauguvietyte: Kas liko nutylėta?“, kurią ji vadino tikrąja herojės biografija. Šioje knygoje, anot autorės, siekiama užpildyti nežinomus Dauguviečių giminės puslapius ir atskleisti kitą, mažiau žinomą G. Dauguvietytės asmenybės pusę.
Asmenybė ir Požiūris į Gyvenimą
Visoje šalyje mylėta ir gerbta už neįtikėtiną humoro jausmą, gebėjimą bet kokioje situacijoje išlikti savimi, G. Dauguvietytė ir po mirties nepamiršta. Nors gimė Kaune ir daug metų gyveno Vilniuje, ji save laikė biržiete, o Lietuvos kaimą vadino dvasios atgaiva. Ji buvo garsi savo požiūriu į gyvenimą: niekada nesigraužė, neleido sau susirgti chondra, kratėsi visko, kas galėjo sukelti liūdnų minčių.
„Pati pasakodama kai ką nutyli, kai ką pagražina“, - apie memuarų rašymą sakė I. Liutkevičienė, pabrėždama, kad Galina nebuvo nei angelas, nei stabas - ji buvo toks pat žmogus, kaip ir visi, su savo meilėmis, pykčiais, pavydžiu, skausmais ir džiaugsmais. Ji visada jautėsi teisi, net ir tada, kai būdavo neteisi.
G. Dauguvietytė neslėpė savo amžiaus ir buvo optimistė, besižavinti šiuolaikiniu pasauliu. „Man patinka mūsų gražios mergaitės, trumpi jų sijonėliai (kodėl mano laikais tokios mados nebuvo?). Nesu iš tų senų bobelių, kurioms atrodo, kad anksčiau viskas buvo geriau, gražiau. Savo gyvenimu negaliu skųstis. Man buvo atriekta labai gero gyvenimo riekė. Esu optimistė ir šiandien. Neapsileidžiu“, - teigė ji.
Ji domėjosi sportu, ypač „Formule-1“, ir mėgo asmeninius sporto pasiekimus. Mėgo skaityti istorines knygas ir gerus psichologinius detektyvus. Po vyro mirties ji atrado vienatvės džiaugsmą, kuris, anot jos, buvo prieglobstis po triukšmingo gyvenimo minioje.
Gyvenimo detalės ir apdovanojimai
Galina Dauguvietytė gyveno tėvų keturių kambarių bute Vilniuje, kuriame interjeras ir baldai menė iš praeities. Vienas iš kambarių buvo skirtas jos gausiems drabužiams, nes, kaip ji pati sakė, „mėgau skudurus“. Biografinėje knygoje minimas ir skyrius apie „mėlynąją virtuvę“, kurioje vyko daug svarbių pokalbių, atskleidusių G. Dauguvietytės požiūrį į pasaulį.
Už nuopelnus Lietuvos kultūrai, 2004 m. Galina Dauguvietytė buvo apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.
tags: #galina #dauguvietyte #gime
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
