Religijos samprata lietuvių kalboje: nuo etimologijos iki filosofijos
Religijos filosofija yra plati ir sudėtinga disciplina, nagrinėjanti religijos prigimtį, jos reikšmę žmogaus gyvenime ir santykį su aukštesne tikrove. Šiame straipsnyje gilinsimės į religijos sampratą lietuvių kalboje, tyrinėsime žodžio "religija" etimologiją ir nagrinėsime skirtingus filosofinius požiūrius į šį fenomeną.
Prelatas Pranciškus M. Religinei šiandienos sąmonei svyruojant tarp „Dievo mirties" ir „Dievo išnirimo" vertės mūsų būklės gerovei, svarstymas gali būti mūsų amžiaus pralaimėjimas, graso pavojumi pralaimėti Dievą.
Ir vis dėlto Dievas - ne žmogus - yra religijos pradininkas. Žmogus - ne Dievas - atsiliepia į šią pradmę, darydamas religiją sava bsena. Religija laikosi tik Dievo ir žmogaus sąveika. Prasmę galima tik filosofinio klausimo būdu. Santykio kategorijos šviesoje: Dievą žmogaus atžvilgiu ir žmogų Dievo atžvilgiu, regimai išreiškia.
Kas yra religijos filosofija?
Religijos filosofija, kaip rodo pavadinimas, yra filosofinis religijos svarstymas. Ji yra vienu iš filosofijos istorijos klausimų ir viena iš filosofijos sistemos dalių. Nors formaliai ji yra labai paprasta, sunkumai prasideda, atsikreipus į jos turinį. Kas gi yra religija? Ir ką reiškia religiją svarstyti filosofiškai?
Religija, kaip ją vadina F., yra „galutinė tikrovė". Jos samprata gali būti labai įvairi. Ji yra nebeperžengiama ir jos filosofija, vaizdingu E. apibūdinimu, yra „iškilioji viršūnė". Tai nuolatinė pastanga, sudaranti, pasak W., daiktų pradmens (archė); tai nuolatinė pastanga, sudaranti, pasak W., tašką, iš kurio visa visuma skleidžiasi ir kuriuo ji laikosi. Metafizika, pasiekusi tam tikrą aukštį, savaime virsdavusi, W. prigimtojo proto priemonėmis, rodęs ir į pačios filosofijos nuosmukį. Tai įgalina W. teigti, kad metafizika yra filosofinė teologija savo siekiu. Taigi religijos filosofija slypi metafizikoje ir išsiskleidžia kaip jos viršūnė.
Žodžio „religija" etimologija
Žodis „religio" yra veiksmažodinis lotynų kalbos vedinys. Iš kokio veiksmažodžio jis išvestas, yra betgi neaišku. Iš pradžių Cicerono, Laktancijaus ir Augustino buvo paneigta jo kilmė iš „relegere" (vėl skaityti, vėl rinkti, vėl apsvarstyti). Laktancijus laikėsi nuomonės, kad jis kilęs iš „religare" (vėl pririšti, vėl apvynioti, vėl pakinkyti), t. y., kad mes turime būti „vėl pririšti" prie Dievo. Augustinas svyruoja tarp Laktancijaus etimologijos ir savosios. Jis mini, kad religija galinti būti suprantama kaip „vėl pasirinkimas" (reeligere), nes žmogus, Dievą pasirinkęs iš pat pradžių, jį puolimu vėl prarado, o dabar vėl siekia ir jame nurimsta. Tačiau Augustinas taip pat mini, kad „ad eum dilectione tendimus, ut perseverando quiescamus" (jam meile siekiame, kad tęsdami jį rastume ramybę). Jis teigia, kad Kristus yra tas, kuris įvykdo tai, ką kiekviena religija skelbia. Šiuo pasirinkimu žmogus įsijungia į išganomąjį vyksmą. Tokiu būdu, sakoma, religija yra atnaujintas Dievo pasirinkimas ir paties žmogaus atgimimas.
Nors filologinėje srityje žodis „religio" lieka ir toliau neišaiškintas, galime svarstyti, kokią pradinę religijos nuovoką jis galėtų glūdinti. Priešdėlis „re-" daugelyje žodžių reiškia atoveiksmio pobūdį (pvz., revalescere - atsigauti). Šie žodžiai reiškia atoveiksmį, nes kitas veikia mus. Tas pats „re-" skiemuo nešasi su savimi atoveiksmio prasmę, kuri yra grįžtamasis veiksmas, būtent santykis tarp Dievo ir žmogaus. Šis santykis yra dievažmogiškasis dalykas - Dievo ir žmogaus susitikimas tam tikroje erdvėje, kurią įprasta vadinti šventa.
Religija kaip santykis
Religija yra „dvipusis dydis", kurio pobūdis yra gairė jos turiniui sklaidyti. Ji yra santykis, būtent santykis tarp Dievo ir žmogaus. Ši santykio samprata yra svarbi, nes ji neleidžia religijos suprasti kaip vienpusio veiksmo, nei tik Dievo, nei tik žmogaus. Dievo atžvilgiu žmogus yra gaunantysis ir tik gaunantysis. Jis negali sueiti į santykį su Dievu vien savo jėgomis.
„Religija yra ne žmogaus padaras, o Šventosios Dvasios dovana," - taip transcendentinę religijos sampratą gražiai apibūdina P. Tai reiškia, kad religija nėra tik žmogaus veikimo bei šiojo pasėkmių išraiška, bet yra aukštesnės jėgos dovana.
Tačiau svarbu nepamiršti, kad žmogus, atitrauktas nuo Dievo, virsta „psichiniu daiktu" arba „žmogiškąja gyvenimo lytimi". Tik per santykį su Dievu žmogus gali atrasti savo pilnatvę ir prasmę.
Religijos filosofijos uždavinys
Religijos filosofijos uždavinys yra nagrinėti šį santykį tarp Dievo ir žmogaus. Tai apima būties ir būtybės santykio nagrinėjimą. Kiekviena būtybė yra būtybė tuo, kad būna. Tačiau būties laipsniuoti negalima. Buvimas yra viskas kartu. Dievas, kaip aukščiausioji būtybė, yra ne tik begalinių savybių turėtojas, bet ir būties pagrindas. Jis yra ne tas, kuris yra grindžiamas, bet tas, kuris grindžia.
„Dievas yra būties pagrindas, o žmogus Dievo atžvilgiu yra pagrįstasis buvimas." Šiame santykyje glūdi religijos esmė. Pats žmogaus buvimas yra šis santykis su Dievu.
29. Mūsų gyvenimo slėniai
Religijos sampratai tai turi didžiulę reikšmę, nes ji atsiskleidžia kaip pats pradinis dalykas. Jis pats, paskiau sueitų į santykį su Dievu: pats žmogaus buvimas yra šis santykis jo buvime.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
