Privalomasis ugdymas nuo mažens: kokios problemos kyla ir ar esame tam pasiruošę?
Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša paskelbė, esą „valstiečiai-žalieji“ jau nuo kitų metų ketina privalomąjį pradinį ugdymą įvesti nuo šešerių metų amžiaus, o privalomąjį ikimokyklinį ugdymą - jau nuo penkerių. Šie keistoki planai kelia daug klausimų ir abejonių dėl jų įgyvendinimo galimybių bei pasekmių.
Vaikų branda ir tėvų iššūkiai
Visų pirma psichologai aiškina, kad šešiamečiai yra dar visiškai nesubrendę mokyklai. Be to, su didžiulėmis problemomis susidurtų didelis skaičius tėvų. Jei labiau savarankišką septynmetį ar aštuonmetį dar galima be didesnio nerimo išleisti į mokyklą vieną, tai tikrai retas kuris drįstų pasitikėti penkiamečiais ar šešiamečiais. Vien jau dėl to, kad jie, pavyzdžiui, gali papulti po mašina eidami per gatvę.
Kyla ir praktinių klausimų dėl tėvų darbo ir vaiko priežiūros. Ką daryti dirbančiam tėvui ar motinai, kai ir pamokos prasideda aštuntą valandą, ir darbas? Nebent vaiką nuvežti gerokai anksčiau. O neturintiems automobilio tektų kasdien vėluoti į darbą. Ir tai kalbama tik apie gyvenančius mieste. O kaip su gyvenančiais kaime, kur maršrutiniai autobusai net ne kiekvieną dieną kursuoja?
Ikimokyklinių įstaigų trūkumas ir personalo problema
Kitas svarbus aspektas, apie kurį visiškai nepagalvota kalbant apie privalomą ikimokyklinį ugdymą nuo penkerių, - ikimokyklinių įstaigų ir taip trūksta. Kur bus „sukišti“ vaikai, pavyzdžiui, Vilniuje, kuriame, ne paslaptis, net savivaldybės tarybos nariai (bent jau vienas jų) į darželį savo atžalų negali „įkišti“ be protekcijos?
Vienintelė išeitis tokiu atveju būtų ikimokyklinukus perkelti į mokyklas. Tačiau tada daliai vaikų dėl mokymo erdvių stygiaus gali tekti mokytis antroje pamainoje. Didmiesčiai susidurtų ir su dar kitomis problemomis.
Jau ir dabar vaikų darželių auklėtojų labai trūksta, nes savivaldybės gali įdarbinti tik ikimokyklinį ugdymą baigusius asmenis. O ką tik baigusiems mokslus leidžiama mokėti vos didesnę nei minimaliąją algą. Todėl nekeista, kad ši profesija yra nepaklausi - pernai atitinkamas studijas Lietuvos edukologijos universitete baigė vos 24 absolventai. Neišgelbėjo nė tai, kad šioms studijų programoms skiriamas tikslinis finansavimas.
Švietimo sistemos iššūkiai ir perspektyvos
Siekis neužlaikyti jaunuolių iki 19 ar 20 metų amžiaus gal pats savaime ir būtų skatintinas (nors abejoju, ar visi 17-mečiai jau būna „susitupėję“). Tačiau ir dabar juk niekas nedraudžia baigus progimnaziją rinktis profesinį lavinimą.
Sovietmečiu jaunuoliai vidurinę mokyklą baigdavo metais anksčiau nei dabar. Tačiau ne todėl, kad kone iš lopšių eidavo į pirmą klasę, o todėl, kad pamokos vykdavo ir šeštadieniais. Kyla klausimas: gal mažinti pamokų skaičių? Vargu, kai mūsų vaikų raštingumas ir taip yra gerokai žemesnis už ES vidurkį.
Reikalingos tiek matematikos, tiek gimtosios kalbos, tiek net ir muzikos ar dailės žinios, jei norime, kad mūsų jaunimas būtų visapusiškai išprusęs, bent jau ta jo dalis, kuri vėliau renkasi aukštąjį mokslą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
