Fotografas Vytautas Ylevičius: gyvenimo kelias ir kūrybinis palikimas
Žymus Lietuvos fotomenininkas, geografas-hidrologas Vytautas Ylevičius gimė 1930 m. birželio 22 d. Kaune, darbininkų Uršulės ir Antano Ylevičių šeimoje. Šeimai persikėlus į išvaduotą Vilnių ir apsigyvenus Savičiaus gatvėje, jis tęsė mokslus Vytauto Didžiojo valstybinėje gimnazijoje, kuri 1940 m. tapo Vilniaus I vidurine mokykla.
Šeimos gyvenamajame name gyveno nemažai universiteto profesorių, kurie buvo ta pokario Lietuvos intelektualų karta. Matydami, kaip sunkiai gyvena Ylevičių šeima, šešiolikmečiui Vytautui jie pasiūlė darbą. Universitete jis tapo Gamtos fakulteto sekretoriumi, mašinėle spausdino visokias pažymas, sudarinėjo dėstytojų paskaitų tvarkaraščius. Profesoriai net ėmė jį vadinti „oberdekanu“.
Sunku net apsakyti, kokie tai buvo jam „gyvenimo universitetai“, o įsidarbinus teko baigti vakarinę mokyklą. Ją pabaigus įstojo į tą patį Gamtos fakultetą. O kai jame prasidėjo hidrologijos studijos, buvo ir pirmosios praktikos, pirmosios ekspedicijos, Lietuvos upių ir upelių, ežerų tyrinėjimai. Jis tuose vandenyse pasijuto kaip žuvis.
Fotografija kaip gyvenimo būdas
Viena nelaimė - jis neturėjo fotoaparato. 1956 m. baigus studijas, prasidėjo tai, ko V. Ylevičius laukė visą gyvenimą - tikrasis vandenų tyrinėjimas. Baltoji Ančia, Peršėkė, Strėva, Verknė, Neris, Dubysa, Mituva - perėjo visus Nemuno intakus. Būtent šiuo laikotarpiu, gavus valdišką fotoaparatą, atsiskleidė jo, kaip kūrėjo, dvasinis poreikis fiksuoti Lietuvos grožį.
Pasvarstymai, pamastymai apie šildymo elternatyva malkoms. Apžvalga iš mano dirbtūvėlių.
Apie šį virsmą V. Ylevičius interviu metu yra sakęs: „Eini ir staiga prieš tave išdygsta prie keliuko pasviręs koplytstulpis. Net krūpteli - kaip iš kokios dainos ar nuostabiausio eilėraščio. Pakelėje, dulkėse. Kažkokie šventi Lietuvos taškai. Tik prieidavau, aplink apeidavau ir fotografuodavau, fotografuodavau. Ir tu žinai, aš tame koplytstulpyje Dievo rasdavau daugiau nei puošniausiose bažnyčiose.“
Profesinė veikla ir visuomeninis darbas
V. Ylevičius 1956-1972 m. dirbo įvairiose Vilniaus hidrologijos, hidrogeologijos, vandens resursų naudojimo valdybose vyr. inžinieriaus, skyriaus viršininko pareigose. Vėliau, 1972-1974 m., buvo Respublikinės komunalinio ūkio ir buitinio aptarnavimo valdybos pirmininko pavaduotoju. Nuo 1974 m. pradėjo dirbti Vilniaus pedagoginio instituto (vėliau universiteto) Estetinio lavinimo katedros dėstytoju. Šiame institute V. Ylevičius išdirbo 31-erius metus, kur įkūrė Foto laboratoriją-studiją, kaupė medžiagą universiteto metraščiui, dėstė fotomeno pagrindus.
Svarbesni V. Ylevičiaus leidiniai
- „Tėviškė“ (1971 m.)
- „Gimtinės kloniais“ (1996 m.)
- „Manoji Lietuva“ (2007 m.)
- „Dainų ir artojų tėvynė: nepriklausomybės keliu“ (2013 m.)
2005 m. vasario mėn. V. Ylevičius buvo išleistas į pensiją, tačiau ir toliau tęsė fotomeninę veiklą. Kartu su ilgamečiu Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininku Algimantu Masaičiu rengė kilnojamąsias fotografijų parodas „Tėvynės spalvos“. Jis buvo vienas iš aktyviausių „Lietuvai pagražinti“ draugijos narių, Vilniaus miesto Vytautų klubo narys.
2020 m. lapkričio 5 d., eidamas 91-uosius metus, po sunkios ligos Vytautas Ylevičius iškeliavo į Amžinybę. Jo palikimas - tai tūkstančiai kadrų, įamžinusių Lietuvos kaimo dvasią, gamtą ir žmones, kurie tapo svarbiu mūsų istorijos ir kultūros metraščiu.
tags: #fotografas #ylevicius #vytautas #gime
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
