Kūdikiai didžiajame ekrane: nuo animacijos iki dokumentikos ir prakeiksmų
Kino pasaulis nuolat tyrinėja įvairiausias temas, o viena iš amžinų ir visuomet aktualių - žmogaus gyvenimo pradžia, vaikystė ir tėvystė. Šiame straipsnyje apžvelgsime keletą filmų, kuriuose kūdikiai ir vaikai užima centrinę vietą, pradedant smagia animacija, pereinant prie jautrių dramų apie įvaikinimą ir dokumentinių pasakojimų apie vaikų auginimą skirtingose kultūrose, baigiant šiurpiomis legendomis, susijusiomis su kultiniu siaubo filmu.
Animaciniai nuotykiai: „Ponas kūdikis“ ir „Ponas kūdikis 2. Šeimos reikalai“
Animaciniai filmai neretai pasitelkia kūdikių tematiką humorui ir šeimos vertybėms. Kai prieš ketverius metus kino ekranuose pasirodė pirmasis „Ponas kūdikis“, filmas man gal ir nesukėlė labai didelio susižavėjimo. Bet savo žanre ir kažkiek originaliai atrodančios siužetinės linijos kontekste, tapo be galo smagiu pramoginiu projektu, kuris neprailgo ir leido juo pasimėgauti. Tad prieš einant žiūrėti tęsinio, nusprendžiau jį pakartoti ir supratau, kad tai visgi buvo vienkartinio naudojimo produktas, kuris veikė tada, o dabar tiesiog žiūrisi ne taip įdomiai. Bet, kaip ten bebūtų, filmukas išties kokybiškas, kas, aišku, teikė kažkiek lūkesčių belaukiant tęsinio.
Siužetas ir humoras
Tačiau ar tie lūkesčiai pasiteisino? Didžiulis klausimas, nes antroji dalis man pasirodė ne tokia juokinga, kaip 2017 metų finansinis hitas. Antrasis filmas siūlo žiūrovams pažvelgti į tai, kuo tampa vaikai, tapę suaugusiais. Tačiau ties tuo yra viena mažytė problema, nes tokios temos projektų yra tikrai ne vienas ir ne du, o ir jie žymiai geriau sugebėjo išryškinti mano ką tik paminėtą siužetinį pamatą. Todėl šis naujas filmukas iš karto ir praranda savo individualumą, kuriuo galėjo pasigirti pirmoji juosta. Vystoma tema taip pat neleido pernelyg manevruoti su humoru, todėl kai kurie juokeliai ekrane atrodė arba pasenę, arba iki galo neišvystyti. Tai, aišku, neleidžia žiūrovui linksmai ir tuo pačiu metu su įdomumu stebėti naują brolių Timo ir Tedo nuotykį. Ir aš žinau, ką sakau, nes animaciją žiūriu reguliariai, todėl pastebėti žiūrovo nesugebančius pralinksminti juokelius tikrai galiu. Aišku, vaikams, manau, bus linksma, nes jie dažniausiai neįsigilina į juos, bet, kaip ten bebūtų, tokio tipo animaciniai filmai turi būti pritaikyti įvairioms žiūrovų amžiaus grupėms. Kalbant apie nuotykius ekrane - čia pasidarbuota gerai, nes juosta žiūrisi tikrai žvaliai ir įtraukiančiai, nors ir ne taip intriguojančiai, kaip pirmasis filmas. Be to, turime čia dar ir kelis naujus personažus, kurie pagyvina rodomą ekrane veiksmą, nors originaliais jų tikrai nepavadinsi. Pats naujų veikėjų tipažas labai jau primena kai kuriuos tos pačios „DreamWorks Animation“ ar net šios studijos konkurentų „Pixar“ veikėjų prototipus. Ar tai blogai? Nemanau. Bet ir nieko pagirtino. Jei daug nesiplėtojant, filmą pasižiūrėti galima, bet tikėtis tokio pat lygio smagios beprotybės, kurią gavome 2017 metais, nereikia. Tai visai kitokius siužetinius akcentus išryškinęs projektas, kuris tinka vienam kartui. Bet ir po jo, manau, neilgai šis pasakojimas Jums išsilaikys atmintyje.
Techninė pusė ir aktoriai
Kaip ir pirmoji dalis, taip ir naujasis „Pono kūdikio“ istorijos skyrius, vizualiai atrodo išties kokybiškai. Nesakau, kad čia yra „Walt Disney“ ar „Pixar“ lygio animacija su be galo kruopščiai pateiktomis detalėmis, bet akis ji tikrai džiugina dėl tam tikro rodomo pasaulio ir veikėjų dizaino. Be to, juostą papuošia ir geras garso takelis su keliomis žinomomis dainomis, kaip antai Run DMC hitu „It‘s Tricky“ ar Salt-N-Pepa pasididžiavimu „Push It“. Vaizdo ir garso montažas taip pat nekliūna. Filmuką man teko žiūrėti originalo kalba, todėl negaliu pasakyti, ar verta eiti žiūrėti jo dubliuoto lietuviškai. Pirmoji dalis, kurią pakartojau besiruošiant tęsiniui, buvo žiūrėta iš licencinio DVD su lietuvišku dubliažu. Ir dubliažas man padarė visai neblogą įspūdį, todėl jei prie antrosios dalies dirbo ta pati komanda, rezultatas turėtų būti patenkinamas. Originalioje versijoje galime išgirsti tokių žymių aktorių balsus kaip Alecas Baldwinas, Jamesas Marsdenas, Jeffas Goldblumas, Eva Longoria ir Lisa Kudrow. Priekaištų jiems tikrai neturiu, nes kiekvienas iš mano paminėtų žmonių suteikė savo personažams išskirtinės charizmos pasinaudojant įvairiausiomis balso ekspresijomis, tapusiomis jų įgarsintų veikėjų cinkeliu. „Ponas kūdikis 2. Šeimos reikalai“ - ne toks smagus savo juokeliais bei netikėtumais, bet tuo pačiu toks pats žvalus ir nenuobodžiai papasakotas 2017 animacinio kino hito „Ponas kūdikis“ tęsinys, kuriame dar labiau išryškinamos vienos konkrečios šeimos vertybės. Bet ar to pakanka gerai pramogai? Didžiulis klausimas, nes filmas kaip ir jo pirmtakas neperduoda žiūrovui visiškai jokios svarbesnės minties ar pamokslo, kuris leistų rimčiau pažiūrėti į šią istoriją.
Įvaikinimo kelionė: Jeanne Herry drama „Kūdikis“ (Pupille)
Kino pasaulyje gana dažnai pasitaiko atvejų, kai karjera šioje industrijoje pradedama nuo vaidybos, o vėliau pereinama į režisūrą. Būtent toks yra prancūzų aktorės, scenaristės ir režisierės Jeanne Herry kelias. J. Herry grįžo su antruoju filmu - drama „Kūdikis“ (pranc. „Pupille“). Vos tik atvykusi į ligoninę jauna nėščia moteris (akt. Leïla Muse), pareiškia, kad nenori pasilikti kūdikio, kuris jau beldžiasi į šį pasaulį. Tokiu būdu mažylis Teo patenka į potencialiai galimų įvaikinti vaikų sąrašą. Kol laukiama, kol praeis du mėnesiai, per kuriuos biologinė motina gali apsigalvoti, socialiniai darbuotojai daro viską, kad paliktas naujagimis kuo geriau integruotųsi - kol bus rasti tinkami įtėviai berniukas paliekamas profesionaliam globėjui Žanui (akt. Gilles Lellouche). „Kūdikis“ yra labai informatyvus filmas, parodantis įvaikinimo procesą iš vidaus nuo A iki Z. T. y. nuo pat nenorimo kūdikio gimimo iki tol, kol vaikutis pagaliau pasiekia savo naująją šeimą, apimant dar anksčiau prasidedantį potencialių įtėvių laukimą. Viskas taip natūralu ir tikroviška, kad juosta kartais labiau primena ne vaidybinį filmą, o pseudodokumentiką.
Emocinis atspalvis ir personažai
Pagrindinis „Kūdikio“ trūkumas - šaltumas ir „žmogiškojo faktoriaus“ stoka. Taip, filmas labai informatyviai atskleidžia visą įvaikinimo procesą, bet pats stokoja šilumos ir emocijų. Kita vertus, neįtikina ir dvi gerokai perspaustos scenos - socialinės darbuotojos Matildos. Tiesa, negalima sakyti, kad visai nebandoma panaikinti to „biurokratinio“ šaltumo - filmo kūrėjų dėmesys apsistoja ne tik ties mažyliu Teo, bet ir įvaikio laukiančia Alisa, bei keliais socialiniais darbuotojais: konkrečiai - Žanu, Karina (akt. Sandrine Kiberlaine) ir Lidija (akt. Olivia Côte). Vis tik, kadangi personažų daug, o filmo tikslas - visai kitoks, jie taip ir lieka tik sraigteliai norimame parodyti įvaikinimo mechanizme. Savo ruožtu Alisa įkūnija Teo biologinės motinos priešingybę ir per ją bandoma ištransliuoti tą desperaciją, kurią patiria ilgus metus laukiantys ir trokštamo mažylio taip ir nesulaukiantys asmenys. Dar vienas nelabai vykęs bandymas šiai juostai įpūsti žmogiškumo - nuolat guminukus ar kramtomąją gumą žiaumojanti Karina. Vienintelis „gyvas“ ir bent šiek tiek įdomesnis veikėjas - tai profesionalus vaikų globėjas Žanas. Jis yra tas, su kuriuo mažylis Teo, laukdamas, kol galės būti įvaikintas, praleidžia daugiausiai laiko. Žanas nuolat kalbina Teo, nešioja jį prie savęs ir rūpinasi taip, lyg šis būtų jo tikras sūnus.
Aktorių ansamblis ir filmo vertinimas
Nors „Kūdikis“ toli gražu nebuvo vienas didžiausių praeitų metų Prancūzijos kino projektų, vis tik ši juosta gali pasigirti gana solidžiu aktorių sąrašu. Čia pasirodo Cezarių laureatės: režisierės mama Miou-Miou, Élodie Bouchez (1998 m. pelniusi geriausios aktorės titulą ir Kanuose bei Europos kino apdovanojimuose), Sandrine Kiberlaine; taip pat Gilles‘is Lellouche‘as (abu už vaidmenis šiame filme taip pat buvo nominuoti Cezariui). Šiems aktoriams nieko negalima prikišti, savo darbą jie atliko puikiai, nepaisant to, kad ekrano laiką teko dalytis su gausybe kolegų. Juosta pakankamai fragmentuota, kadangi nuolat šokinėjama nuo vienų personažų prie kitų, tačiau toks montažas nevargina, nes galiausiai būtent iš tokių atskirų dalių dėliojasi mažojo Teo kelionė į šeimą. „Kūdikis“ - labai informatyvus filmas, itin detaliai nuo A iki Z parodantis įvaikinimo procedūrą nuo pat nenorimo kūdikio gimimo, iki tol, kol jam surandami nauji namai ir nauja šeima. Tačiau net ir kalbėdama tokia tema ši juosta lieka pakankamai sausa, stokoja jautrumo ir labiau primena vaidybinę dokumentiką, o ne draminį filmą. Kitaip sakant - pritrūko širdies.
Kinas – Jeanne Herry „Pupille“
Dokumentinis filmas „Kūdikiai“ (Babies): kultūriniai skirtumai ir augimas
Dokumentinis filmas „Kūdikiai“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti pernleyg paprastas. Tačiau ar žmogaus gyvenimas gali būti paprastas, yra filosofinis klausimas, į kurį iš patirties ir intuityviai galima atsakyti - ne. Todėl pasižiūrėti „Kūdikius“ verta ne tik dėl to, kad dar kartą įsitikintum, koks skirtingas nuo pat pradžių vis dėlto yra žmogaus gyvenimas ir kaip įdomu stebėti augančius žmones. Nuostabu, kai filmas apie žmogaus gyvenimo pradžią pateikiamas dokumentine forma ir juo nesiekiama manipuliuoti žiūrovų simpatija mažiems vaikams. „Kūdikiai“ puikūs kaip tik dėl to, kad šis filmas yra visiškai natūralus žvilgsnis į kūdikių gyvenimą ir pirmąsias pažintis su aplinka. Vaikai čia - be jokių saldžių rožinių kaspinukų: demonstruojanti charakterį japoniukė, katiną vedžiojantis klajoklių vaikas, drąsiai besijaučiantis karvių bandoje - vaikai, kokie yra.
Pasaulio kūdikių kasdienybė
Dauguma žmonių didelę gyvenimo dalį skiria savo atžaloms. Jais rūpinasi, ugdo ir padeda formuoti jų gyvavimo suvokimą. Žinoma, šiuos veiksnius paveikia aplinka ir vyraujanti kultųra. Šie aspektai atsispindi režisieriaus Tomo Balmeso filme „Kūdikiai“. Siužetą sudaro keturių naujagimių, iš įvairių pasaulio kampelių, istorijos. San Franciskas, Tokijas, Namibija ir Mongolija - keturios skirtingos vietos, keturi (ne)vienodi vaikai? Kiekvienas kūdikis gimsta skirtingoje kultūroje, kuri parodo, kaip paprasti kasdieniški papročiai gali turėti įtakos vaiko tobulėjimui bei vystymuisi. Kūdikiai yra Ponijao iš Opuwo, Namibijos, Mari iš Tokijo, Japonijos, Bayar iš Bayanchandmachi, Mongolijos ir Hattie iš San Francisco, Kalifornijojos. Režisierius teigia, kad „Kūdikiai“ yra ne tik apie kūdikius - tai filmas ir apie tai, ką apskritai reiškia būti žmogumi. O „būti žmogumi“ tą patį reiškia tiek japoniukei Mari, tiek mongolui Bayargalui, ypač - kai pirmą kartą bandai atsistoti. Pasirodo, net jei gyveni civilizuotai, tau taip pat labai patinka tampyti katinui uodegą ar čiupinėti šuniui iltinius dantis ar peštis su vyresniais. Tačiau netikėtumų filme gana mažai - kūdikiai tyrinėja aplinką ir stengiasi prisitaikyti ir šiaip - elgiasi standartiškai „kūdikiškai“. Pažiūrėjus šį filmą, kyla klausimas, kokią svarbą naujagimių gyvenime turi šeimos gyvenimo būsena, aplinka bei kultūra? Du kūdikiai yra iš neturtingųjų pasaulio dalių ir du iš turtingųjų. Jie atrodo vienodai laimingi ir sveiki. Japonijos ir Amerikos kūdikiams taikoma nuostabi kūdikių lavinimo strategija, kad jie galėtų pradėti šliaužti, judėti, elgtis savarankiškai kuo greičiau, tuo tarpu Namibijos ir Mongolijos kūdikiai auga prastesnėmis gyvenimo sąlygomis. Aš neturiu jokių argumentų prieš kūdikių jogos pamokas, bet niekada nesu mačiusi sveiko kūdikio, kuris natūraliai negalėjo susitvarkyti su nerimą keliančiomis pozicijomis ir prarasti progresą.
Kūdikiai iš skirtingų kultūrų: palyginimas
- Namibija, Ponijao: Vaikas gimsta pašiūrėje, antisanitarinėmis sąlygomis, be specialistų priežiūros. Per gimdymą šalia pašiūrės piemuo ganė gyvulius. Vos gimus Ponijao guli šalia mamos, abu užsikloję medžiagos skiaute. Afrikos kūdikis Ponijao gyvena dykumų šešėliuose, apsuptas žemės paviršiaus, kuris, tiesiogine šio žodžio prasme, yra jo namai.
- Mongolija, Bayar: Vaikas gimsta ligoninėje, apsuptas gydytojų, seselių, kurios apžiūrėjo Bayar, pasvėrė jį ir užrašė duomenis. Po gimimo vaikas nuprausiamas, įvyniojamas į šiltus užklotus, suveržiama, kad antklodė neatsivyniotų ir vaikas neiškristų iš rankų kelionės metu kol mama su kūdikiu ant ranku keliauja į namus.
- Japonija, Mari: Vaiko motina iš anksto paruošia (ištraukia su aparatu) savo pieną, kad prireikus galėtų jo duoti iš buteliuko reikalui esant net ir viešoje vietoje. Paaugus vaikui pradeda duoti vaisius- bananus, pratina prie suaugusiųjų maisto, supažindina su naujais skoniais. Vaikas mokosi valgyti pats. Japonų naujagimės Mari auklėjimas buvo gan panašus į amerikiečių mergaitės Hattie auklėjimą. Jos abi augo valstybėse, kur yra atsižvelgiama į vaiko ugdymą, tobulėjimą ir sveikatą. Mari šeima ją prižiūrėjo atitinkamai ir taip pat suteikė daug galimybių kūdikiui ugdyti savo asmenybę. Japonijoje yra labai stipriai žvelgiama į vaiko mokslinius sugebėjimus, tad mergaitės Mari auklėjimas siekė tobulybės mokslo srityje jau nuo jaunų dienų.
- JAV, Hattie: Panašiai kaip Mari, auklėjimas yra orientuotas į vaiko ugdymą ir tobulėjimą. Nežinia, ar čia režisieriaus nuopelnas, tačiau pasirodo, Vakarų civilizacija yra nuobodi: skaniausi intriguojantys kadrai priklauso Afrikai ir mongolams: visada labiausiai intriguoja tai, ko labiausiai nepažįsti. Tad Ponijao gyvenimas gentyje ar Bayargalo katės vedžiojimas įsiminė labiau nei amerikietės Hattie bandymas valgyti bananą. Ar civilizacija yra nuobodi - ne. Ar ji nuobodi šiame filme - deja, taip.
Kritikų ir žiūrovų nuomonės
Man atrodo, filmų žiūrovų visuomenė šiais laikais labai sugadinta. Nes labai daug žmonių šį filmą vertina… vidutiniškai. Kai kurie garsūs kritikai šį filmą vertina… prastai. Tiesiog pasirodė labai keista. Nes šis filmas - vienas geriausių dokumentinių filmų matytų per pastaruosius metus. Žiauriai geras. Žiauriai. Neapsakomai patiko. Žiūrėdamas jį galvojau: jis gali nepatikti arba vaikų nekenčiantiems, arba jaunuoliams terminatorių gerbėjams, arba snobams. Pasirodo, yra ir ne šioms žmonių grupėms priklausančių žiūrovų, kurie nesusižavėjo šiuo grožiu. Mano nuomone - šedevras. Žiauriai gražus filmas. Keturi skirtingi kūdikiai, keturi skirtingi jų auginimo būdai, kurių kiekvienas turi labai gerų, vaikui naudingų auginimo papročių, bet kiekvienas taip pat turi ir savų minusų. Mes su G. beveik kiekviename kadre krykštavom. Juokėmės, kai vaikai darydavo nesąmones, liūdėdavo, kai vaikai verkdavo, baisėjomės, kai amerikietė trankė mamą, bijojom, kai vyresnysis mongolas brolis paliko sesutę tarp gyvulių, pykom, kai japonė mergaitė po truputį augo įnoringa ir išlepinta višta, žvengėm, kai afrikietis bandė žįsti brolio bambą, žavėjomės afrikietės mamos ramybe ir t.t.t.t.t. Manau, kad šis filmas turėtų būti Nr. 1 pramoga besilaukiantiems tėvams - kad pamatytų, jog ir nesterili aplinka vaikui gali nekenkti, kad kartais reikia vaiko užgaidas ignoruoti (kad neišaugtų lepūnas), kad reikia labai atidžiai padalinti dėmesį vaikams ir kad auginimas nėra toks jau paprastas ir neatsakingas dalykas. Geresnės „mokomosios pramogos“ ir negalima būtų sugalvoti. Man įdomu, kiek žmonių baisėjosi, kaip purve auginami afrikietis vaikai? Labai geras filmas. Labai rekomenduoju pažiūrėti. Visiškai ramus, lėtas.
„Rozmari kūdikio“ prakeiksmas: tragedijos, susijusios su kultiniu siaubo filmu
Kartais filmai ne tik įamžina istorijas, bet ir patys tampa legendų dalimi, apipintomis šiurpiomis detalėmis. Taip vadinamas „Rozmari kūdikio“ prakeiksmas palietė daugumą prie filmo kūrimo prisidėjusių - negandos neaplenkė ir režisieriaus bei prodiuserių, taip pat istorijos autoriaus. Be to, kaip rašo „Ranker“, neišvengta ir aukų. Gandai apie prakeiktas siaubo filmų aikšteles Holivude sklando nuo pat auksinių jo dienų, tačiau dažniausiai jie taip ir likdavo nepagrįsti. Kiek kitaip į visą tai pažvelgti priverčia su „Rozmari kūdikiu“ susijusios tragedijos.
Nužudyta režisieriaus žmona
Daugelis sutinka, kad labiausiai siaubo juostos prakeiksmas paveikė režisierių Romaną Polanskį. Pastarasis norėjo, kad „Rozmari kūdikyje“ filmuotųsi jo žmona Sharon Tate, tačiau tam pritarti labai nenorėjo prodiuseris Robertas Evansas, nagais ir dantimis kovojęs, jog vienas pagrindinių vaidmenų atitektų Miai Farrow. R.Evanso atkaklumas nugalėjo. Sh.Tate pasirodė tik masinėje vakarėlio scenoje. Praėjus metams po filmo premjeros pagrindiniam vaidmeniui siūlyta Sh.Tate buvo nužudyta vieno žymiausių 7-to dešimtmečio JAV nusikaltėlio Charleso Mansono įkurto kulto narių.
Baigus darbus užgeso ir kompozitoriaus gyvybė
Būdamas vos 38-erių, filmo kompozitorius Krzysztofas Komedamas nukrito nuo uolos Los Andžele. Tai nutiko praėjus vos keliems mėnesiams po darbų „Rozmari kūdikiui“ užbaigimo. K.Komedamas paniro į komą, tačiau iš jos nebepabudo ir mirė. Liūdna, bet dar ir šiurpas nukrės sužinojus, kad kompozitoriaus mirtis labai panaši į filmo personažo Rozmari bičiulio Hačo. Ar K.Komedamo žūtis - tamsią energiją pažadinusio filmo prakeiksmo rezultatas?
M.Farrow darbo metu - skaudus smūgis
Palyginti su kitais, M.Farrow pasisekė labiausiai, jei galima taip teigti. Prieš gaudama vaidmenį „Rozmari kūdikyje“, aktorė labai norėjo nusifilmuoti kitame filme, kuriame vaidino ir jos tuometinis vyras Frankas Sinatra - „The Detective“ (jo prodiuseriu taip pat buvo R.Evansas). F.Sinatra savo mylimosios širdį pirmą kartą sudaužė pasakęs, kad „nemato jos“ tame vaidmenyje, tačiau aktorė vis tiek nusprendė surizikuoti. Taigi, M.Farrow vienu metu filmavosi dviejuose filmuose. Šiuos du darbus suderinti buvo nelengva. M.Farrow iš Niujorko skraidė į Los Andželą ir atvirkščiai, tačiau F.Sinatrai neatrodė, kad to pakanka ir vietoje to, kad drauge su mylimąja rastų išeitį, jis į „Rozmari kūdikio“ filmavimo aikštelę nusiuntė savo advokatus, kurie aktorei įteikė skyrybų dokumentus.
Sveikatos problemos ir kitų neapykanta
Williamas Castle’as - prodiuseris, kurio dėka Ira'o Levino romanas buvo perkeltas į kino ekranus. Galima teigti, kad tai jis atsakingas už „Rozmari kūdikio“ prakeiksmą, pakeitusį ar užbaigusį daugelio kino pasaulio žmonių gyvenimus. Negandos neaplenkė ir jo paties. Po siaubo juostos premjeros W.Castle’ui buvo diagnozuoti akmenys inkstuose. Autobiografijoje jis tikino, kad per operaciją jam prasidėjo haliucinacijos, kurių metu matė scenas iš filmo ir net šaukė „Rozmari, dėl Dievo meilės, mesk tą peilį!“. Jei to dar nebūtų gana, W.Castle’as tapo žmonių, patikėjusių, kad būtent jis Ameriką supažindino su satanizmu, taikiniu. Rašoma, kad prodiuseris per dieną gaudavo maždaug 50 neapykantos kupinų laiškų. Viename jų buvo parašyta: „Tikintis raganavimu. Satanizmo šventovių garbintojas. Pranašauju, kad lėtai supūsi dėl ilgos ir skausmingos ligos, kurią pats sau užsitraukei.“
Sugriuvo rašytojo gyvenimas
Romanas „Rozmari kūdikis“ rašytojui I.Levinui atnešė šlovę. Jis tapo bestseleriu ir sulaukė garsių filmų prodiuserių dėmesio. Tačiau sukūrus juo paremtą juostą pradėjo byrėti ir jo gyvenimas. 1968-aisiais, tais pačiais metais, kai įvyko filmo premjera, jį paliko žmona. I.Leviną taip pat užsipuolė Katalikų bažnyčia. Nepaisant to, jog ne kartą neigė tikintis raganomis ir satanizmu, rašytojas vėliau prisipažino viso to pradėjęs bijoti. Liūdniausia I.Levino nuopuolio dalis ta, kad praėjus 30 metų nuo „Rozmari kūdikio“ išleidimo, autorius pristatė tęsinį „Rozmari sūnus“. Jo įvertinimai - prasti.
Kaip su filmu susijusi Johno Lennono mirtis?
„Dakota“ - vienas garsiausių pastatų Niujorke ne tik dėl to, kad jo eksterjeras buvo įamžintas „Rozmari kūdikyje“, bet ir dėl dar vienos ne ką šiurpesnės detalės. 1884 metais iškilęs gotikinio stiliaus „Dakota“ pastatas panašus į tokį, kuriame gyventų raganos. Apie viso filmavimo metu jame jaustą šiurpią atmosferą pasakojo ir prodiuseris R.Evansas. Galbūt J.Lennonas tiesiogiai su minėta siaubo juosta ir nėra susijęs, bet jis bičiuliavosi su ta pačia M.Farrow - pagrindine filmo aktore, o Mansono patikėtiniams nužudžius Sh.Tate, ant sienos krauju jie parašė „Helter Skelter“. „Helter Skelter“ - dainos iš „The Beatles“ albumo „White Album“ pavadinimas. Praėjus 11 metų po Sh.Tate nužudymo, šalia „Dakota“ pastato Marko Davido Chapmano buvo užpultas ir pats J.Lennonas. Kaip jau žinome, dainininkas neišgyveno.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
