Kūdikio ir Vaikystės Simboliai Filme: Nuo „Pono Kūdikio“ iki Lietuviško Kino Perliukų

Kino pasaulis dažnai naudoja vaikus ir kūdikius ne tik kaip siužeto variklį, bet ir kaip galingus simbolius, atspindinčius nekaltumą, transformaciją, kovą už išlikimą ar net visuomenės ydas. Nuo ryžtingo kostiumuoto mažylio iki sudėtingų vaikystės istorijų lietuviškame kine - vaikų personažai atlieka esminį vaidmenį perduodant gilias idėjas.

„Ponas Kūdikis“: Netikėta Kūdikystės Simbolika

Režisierius Tomas McGrathas vėl kviečia juoktis kine su savo animacine komedija „Ponas kūdikis“. Jis pristato mažiems ir dideliems skirtą naują savo animacinę komediją, kuri į kino centrus „Forum Cinemas“ atkeliauja su TAVO VAIKO premjera balandžio 9 d. „Ponas kūdikis“ - apie linksmą kūdikių ir vaikų gyvenimą, kuris pasidaro ne toks jau linksmas, kai pasirodo jis - suaugusiojo žmogaus balsu kalbantis kostiumuotas mažylis Ponas Kūdikis. Jis toks kietas, kad jam vardo nereikia! Netikėtai nelauktai jis tampa tėvų mylimo septynmečio Timo broliuku.

Timas negali atsistebėti, kad tėvai visą dėmesį skiria tik broliukui, nepastebėdami ne tik jo keisto balso, bet ir labai jau nekūdikiškų veiksmų. Ponas Kūdikis greitai išsiduoda, kad jis - ne kūdikėlis, o kosminės korporacijos atstovas, atvykęs į mūsų planetą vykdyti specialią misiją: atsikratyti visų šunyčių! Nes šie, pasirodo, yra ne tokie jau nekalti, kokiais dedasi. Mieli padarėliai yra pasiryžę užkariauti pasaulį. Ir Ponas Kūdikis paskelbia jiems karą, tačiau be vyresniojo brolio pagalbos jų įveikti jis negalės. Sukandęs dantis Timas ryžtąsi padėti broliui, bet tik su sąlyga, kad įvykdęs misiją kostiumuotas ponulis paliks jų namus. Nuotykiai prasideda!

„Pono Kūdikio personažas ne toks jau kosminis kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, - sako režisierius Tomas McGrathas. - Juk pažiūrekite: juk visi kūdikiai tampa bosais savo šeimose. Kol jie neūgteli, jie gyvena kaip karaliai!“ Pasak režisieriaus, tereikėjo įjungti fantaziją, pridėti sąmokslą teoriją - ir gimė Ponas Kūdikis, kuris filmo originale kalba Holivudo aktoriaus Aleco Baldwino balsu. Lietuviškai „Pono kūdikio“ personažus įgarsino Artūras Dirmantas, Rimantas Bagdzevičius, Lina Budzeikaitė, Laurynas Jurgelis, Dmitrijus Denisiukas, Marija Rimkūnė, Rūta Žibaitytė, Laurynas Jurgelis, Saulė Paulauskaitė, Algirdas Dainavičius, Jonas Braškys, Gytis Balčiūnas. Žurnalas ir portalas TAVO VAIKAS kviečia „Poną kūdikį“ pamatyti pirmiesiems: lietuviškai dubliuotos animacinės komedijos premjera įvyks balandžio 9 d. 15 val.

Vaikystės Pasaulis Klasikiniame Lietuvių Kine

Daug gražių žodžių kino kritikai ir istorikai parašė apie klasikinę lietuvių poetinio kino tendenciją, pagimdžiusią nemažą galeriją filmų apie vaikų ir paauglių pasaulį. Ši graži tendencija prasidėjo Vytauto Mikalausko „Žydruoju horizontu“ (1957 m.). Pasidarbavęs šiame filme dailininku jaunas Dailės instituto auklėtinis A. Žebriūnas jau savarankiškai sukurtose filmuose, pradedant novele „Paskutinis šūvis“ („Gyvieji didvyriai“, 1959 m.), toliau tobulino poetinę kadrų kalbą ir kėlė amžinai aktualius klausimus, kurie žmogų lydi nuo vaikystės.

Etaloniniu lietuvių poetinio kino pavyzdžiu tapo A. Žebriūno Didžiuoju prizu Kanuose (Prancūzija) ir „Sidabrinės burės“ prizu Lokarne (Šveicarija) apdovanota „Paskutinė atostogų dieną“ (1964 m.). Platesnis šio filmo rezonansas už mūsų šalies ribų tik patvirtino, kad filmo problematika įdomi ir svarbi ne tik mums. Vėliau panašius eksperimentus A. Žebriūnas sėkmingai tęsė ir jau nebeišsiteko vien „vaikiškų“ filmų rėmuose. Ir „ Paskutinę atostogų dieną“, ir vėliau sukurtus filmus „Mirtis ir vyšnios medis“ (1968 m.) bei „Gražuolė“ (1969 m.), ko gera, reikėtų vadinti filmais, kuriuos pirmą kartą būtina pažiūrėti vaikystėje, o paskui prie jų sugrįžti dar ne kartą. Pats garsiausias Lietuvos klasikiniame kine vaikiškos psichologijos žinovas Arūnas Žebriūnas anksti surado savo individualų stilių, apibrėžė jį dominančių problemų ratą.

Nuo nesėkmių neapdraustas nė vienas menininkas. Viena apmaudžiausių Maestro kūrybinių nesėkmių buvo jo bandymas ekranizuoti Antoine‘o de Saint-Exupery „Mažąjį princą“ (1966 m.). Pats A. Žebriūnas šią apmaudžią nesėkmę aiškino taip: „Galiu pasakyti, kad „Mažąjį princą“ pastačiau truputį per anksti. Dar neturėjau režisieriaus patyrimo. Man reikėjo kokius 10 metų dar padirbėti, ir tik tada imtis tokios literatūros, kaip Exupery.“ Jis teigė: „„Mažąjį princą” be galo gerbiau, bijojau išmesti žodį iš tos gražios knygutės. Tai buvo mano stalo knyga. Ir blogai! Nes kiną kuriant reikia perdaryti literatūrą į kitą formą, į kitą meno rūšį.“ Svarbu klaidas gerai išmokti ir jų nekartoti.

Kaip tik tai akivaizdu, žiūrint dar vieną A. Žebriūno filmą, kurio siužetas pasiskolintas iš švedų rašytojos Astridos Lindgren pasakų skrynelės. Kiek mažesnį gerbėjų būrį turi šios pasakininkės sugalvotas seklys Kalis Bliumkvistas, kurio nuotykius lietuviškame filme ir pavaizdavo režisierius A. Žebriūnas. Veiksmas plėtojasi nedideliame miestelyje vasarą. Per atostogas, prisiskaitę Walterio Scotto nuotykių romanų, vaikai žaidžia karą, pasiskirstę į „Baltosios“ ir „Raudonosios“ rožės grupuotes. Mažylis Kalis, mėgstantis skaityti šiuolaikinius detektyvus, vedamas profesinės seklio nuojautos imasi iniciatyvos. Bendras tikslas net suvienija vaikus, kurie pamiršta nesantaiką. Viskas baigiasi laimingai: nusikaltėliai suimti, brangenybės rastos.

Šiuolaikinės Vaikystės Interpretacijos Lietuvių Kine

Atkūrus nepriklausomybę lietuvių režisieriai retai ėmėsi toliau tęsti mūsų kiną išgarsinusias tradicijas, bet visgi puikių filmų apie vaikus ir paauglius pasitaiko. Šie filmai dažnai atspindi šiuolaikines vaikų problemas ir iššūkius.

„Čia buvo Saša“ (2018 m.)

Tai pirmas Ernesto Jankausko (gim. 1976 m.) pilnametražis vaidybinis filmas. Jame jauna pora Tomas ir Jurga nori įsivaikinti mergaitę, tačiau „Gilės“ vaikų namų elektroninėje sistemoje įvyksta klaida, ir naujiems įtėviams atvedama ne pasirinkta paauglė, vardu Saša, o dvylikametis Aleksandras, kurio mama mirė, o tėvas atsisakė berniuką auginti ir atidavė į vaikų namus. Neturėdami kitos išeities, sutuoktiniai nusprendžia praleisti vieną dieną su berniuku. Anot kino kritikės Živilės Pipinytės, autoriams „pirmiausiai rūpėjo parodyti, kad įvaikinimas - sudėtingas, sunkus, daug pastangų ir jėgų iš visų reikalaujantis procesas. Jie nori, kad žiūrovai suvoktų, kaip sunku apsispręsti priimti į savo gyvenimą ne tik svetimą vaiką, bet ir jo skaudžią patirtį.“ Daugiabriaunis yra ir Saša: aktoriui Markui Eimontui tikrai pavyko perteikti savo herojaus nerimą, baimę, meilę nevykėliui tėvui ir kitas būsenas.

„Varnų ežeras“

Tai pirmasis pilnametražis (61 min. trukmės) vaidybinis režisierės Inesos Kurklietytės filmas vaikams. Inesa Kurklietytė, kuri 1993 m. pateko į A. Žebriūno kursą, savo vadovą jį šiltai prisimena neseniai pasirodžiusioje Rūtos Oginskaitės knygoje „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“. Pripažintas poetinių filmų meistras studentams sakydavo: „Išmokyti kurti gerą kiną aš negaliu, bet galiu pasakyti, kaip nekurti blogo“. O plėtoti vaikams skirtus siužetus ragino „pirštų galais“. „Varnų ežeras“ pasakoja apie keturis berniūkščius, kurie slepiasi nuo suaugusiųjų primestų taisyklių apgriautoje sovietinėje karinėje teritorijoje, šalia NATO aviacijos bazės. Dabar tai „niekieno“ žemė. Vaikai paskelbia šią teritoriją jų Laisvės zona. Čia jų niekas nevaržo. Tai juosta apie vaikišką vienatvę ir smalsumą, siekiant įveikti priešą, eiti draudžiamu keliu, net keršyti. Filmas nufilmuotas kaip suaugusio žmogaus vaikystės atsiminimas - spalvos išblukusios, melsvos, per vieną dieną įvyksta daugybė dalykų ir t. t. „Dirbti su mažamečiais vaikais yra ypatinga patirtis. Jų sugebėjimai viską perteikti ypatingai natūraliai, jų artistiškumas ir didelis noras vaidinti mums smarkiai padėjo kūrybiniame procese“, - per premjerą Kaune pasakojo I. Kurklietytė.

„Balkonas“

Jauna režisierė Giedrė Beinoriūtė 2005-aisiais padirbėjo asistente A. Matelio filme „Prieš parskrendant į žemę“ ir Š. Barto filme „Septyni nematomi žmonės“. Bendravimas su Šarūnu Bartu paskatino susukti 45 min. trukmės dok. filmą „Balkonas“. Veiksmas plėtojasi nedideliame miestelyje provincijoje. Tarp vaikų mezgasi ryšys. Tačiau iš drovumo ar baimės atsiverti jie bendrauja tik per sieną, sėdėdami kiekvienas savo balkone arba per rozetę, jungiančią jų butus. Pasirodo, jog Emilijos tėvai (Rolandas Kazlas ir Viktorija Kuodytė) taip pat ties skyrybų riba. Taip vaikai atranda bendrų temų. Tačiau vos tragiškai nepasibaigęs nelaimingas atsitikimas užkerta Emilijai kelią į balkoną. Tai paskatina vaikus išsiruošti į „tikrą“ pasimatymą. Vienas pirmųjų „Balkoną“ pamatęs kino kritikas Marijus Kulvietis“ žadėjo: „Tautai patiks pamatyti minimaliomis priemonėmis atkurtus Tarybų Lietuvos gyvenimo vaizdus.“

Animacinių Filmų Personažai ir Zodiako Simboliai

Kai kurie ekspertai ir kino mėgėjai mėgsta nagrinėti populiarių animacinių filmų personažų charakterius ir susieti juos su astrologiniais zodiako ženklais. Šis sąryšis leidžia pamatyti, kaip tam tikros savybės simboliškai atvaizduojamos per vaikų ar paauglių personažus, suteikiant jiems gilesnę prasmę. Pavyzdžiui, narsioji Mulan pagal Zodiako ženklą privalėtų būti Avinas, voverytė Sendė iš „Kempiniuko Plačiakelnio“ demonstruoja akivaizdžias Liūto savybes, o su gyvūnais kalbanti dvylikametė Eliza iš „Pašėlusių Tornberių“ yra Jautis. Tuo tarpu visų mažų mergaičių dievinama Elza iš „Ledo šalies“, anot ekspertų, priklauso Svarstyklių ženklui.

Štai keletas animacinių personažų ir jiems priskiriamų Zodiako ženklų su simbolizuojamomis savybėmis:

tags: #filmo #babies #simboliai

• skaitykite apie „NT Market“ įtaką nekilnojamojo turto sektoriui
• Apie sovietinių darželių kasdienybę
• Tėvystės atostogų reglamentavimas ir žiniaraščio pildymo taisyklės
• Kodėl svarbios vaikų lavinimo mokyklėlės?
• Kaip išsirinkti tinkamiausias sauskelnes iš Anglijos?