Erkės įkandimas ir žindymas: visa, ką reikia žinoti apie pavojus ir prevenciją

Atšilus orams ir vis daugiau laiko praleidžiant gamtoje - parkuose, miškuose, sodybose ar net nuosavame kieme - padidėja rizika susidurti su mažais, bet pavojingais kraujasiurbiais - erkėmis. Šiais laikais, kai žiemos nėra itin šaltos, šunų šeimininkai turėtų būti ypač atidūs ir saugoti savo augintinius nuo mažųjų voragyvių ištisus metus. Lietuva yra regionas, kuriame erkių platinamos ligos - ypač Laimo liga ir erkinis encefalitas - yra plačiai paplitusios. Šios ligos gali sukelti rimtų sveikatos problemų tiek suaugusiems, tiek vaikams. Erkės, nepriklausomai nuo jų rūšies, kelia pavojų žmonėms ir gyvūnams, todėl svarbu žinoti, kaip efektyviausiai apsisaugoti ir ką daryti įkandus.

Papasakosime, kodėl erkės įkandimas šuniui ar žmogui yra toks pavojingas, kaip galite apsisaugoti ir ką daryti, jei jau yra įsisiurbusi erkė.

Erkės platinamos ligos: Laimo liga ir erkinis encefalitas

Kraujasiurbiai gali perduoti ligas, įskaitant anaplazmozę, babeziozę, boreliozę, erlichiozę. Nors ne kiekviena erkė užkrečia, nuo pat pradžių turėtumėte užtikrinti tinkamą apsaugą. Nors abi ligas perneša tos pačios erkės (Ixodes ricinus), jas sukelia skirtingi mikroorganizmai ir skiriasi užsikrėtimo mechanizmai:

Laimo liga (Laimo boreliozė)

Laimo ligos sukėlėjas yra bakterija Borrelia burgdorferi. Erkės šia bakterija užsikrečia siurbdamos smulkių gyvūnų (graužikų, paukščių) kraują. Žmogui bakterija perduodama erkės įkandimo metu. Tačiau, skirtingai nei erkinio encefalito atveju, bakterijai patekti į žmogaus organizmą reikia laiko. Manoma, kad erkė turi būti įsisiurbusi bent 24-48 valandas, kad perduotų pakankamą kiekį bakterijų ligai sukelti. Todėl kuo greičiau erkė pašalinama, tuo mažesnė rizika susirgti Laimo liga. Laimo liga gali pažeisti odą, sąnarius, nervų sistemą, kartais širdį. Liga dažnai vystosi stadijomis:

1. Ankstyvoji lokalizuota stadija (I stadija):
   • Migruojanti eritema: Būdingiausias požymis - praėjus kelioms dienoms ar savaitėms (dažniausiai 1-4 sav., bet kartais ir vėliau) po įkandimo erkės įsisiurbimo vietoje atsiranda raudona dėmė, kuri palaipsniui didėja, plečiasi žiedo forma, jos centras gali prablaivėti. Dėmės dydis paprastai viršija 5 cm skersmens. Svarbu: Ši eritema atsiranda ne visiems užsikrėtusiems (apie 10-30% jos nebūna). Vaikams ji dažniau pasitaiko galvos, kaklo srityje.
   • Bendri simptomai: Kartu su bėrimu gali pasireikšti į gripą panašūs požymiai: silpnumas, galvos, raumenų, sąnarių skausmai, nedidelis karščiavimas.
2. Ankstyvoji išplitusi stadija (II stadija): Jei liga negydoma, po kelių savaičių ar mėnesių bakterijos gali išplisti po organizmą ir sukelti:
   • Daugines migruojančias eritemas kitose kūno vietose.
   • Nervų sistemos pažeidimus: Veidinio nervo paralyžių (veido asimetrija), meningitą (smegenų dangalų uždegimą), radikuloneuritą (stiprūs nervų šaknelių skausmai). Ankstyvoje diseminacijos stadijoje pažeidžiama periferinė nervų sistema ir smegenų dangalai. Klasikinė išraiška - poūmis limfocitinis meningitas su radikuloneuritu ir (ar) kranialiniu neuritu. Būdingiausi ir dažniausi požymiai - juosmens, krūtinės ar pečių juostos skausmas ir galvinių nervų (dažniausiai veidinio) parezė. Nors radikuloneuritas visada lydimas poūmio limfocitinio meningito, galvos skausmas nėra pagrindinis šio sindromo požymis. Dažniau ligoniai skundžiasi nepastoviu galvos „sunkumu“ ir (ar) svaigimu. Sprandas nerigidiškas arba nedaug rigidiškas.
   • Širdies pažeidimus (karditą): Retesnė komplikacija, pasireiškianti ritmo sutrikimais.
   • Bendrus simptomus (karščiavimą, silpnumą, skausmus).
3. Vėlyvoji (lėtinė) stadija (III stadija): Gali išsivystyti po kelių mėnesių ar net metų nuo užsikrėtimo, jei liga nebuvo tinkamai gydyta. Dažniausiai pasireiškia:
   • Sąnarių pažeidimais (Laimo artritu): Dažniausiai pažeidžiamas vienas ar keli didieji sąnariai (ypač kelio), pasireiškia tinimu, skausmu.
   • Retesniais atvejais - lėtiniais nervų sistemos ar odos pažeidimais.

Laimo liga diagnozuojama pagal simptomus, o ankstyvoje stadijoje, esant tipiškai migruojančiai eritemai, diagnozė nustatoma kliniškai, tyrimai nereikalingi. Vėlesnėse stadijose ar esant neaiškiems simptomams, atliekami kraujo tyrimai specifiniams antikūnams prieš Borrelia bakterijas nustatyti (tačiau ankstyvoje stadijoje jie gali būti neigiami). Laimo liga gydoma antibiotikais. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo jis efektyvesnis ir mažesnė lėtinių komplikacijų rizika. Skiepų nuo Laimo ligos nėra. Persirgus imunitetas nesusidaro, galima užsikrėsti pakartotinai. Lėtinė negydoma Laimo liga neužkrečiama nuo žmogaus žmogui.

Erkinis encefalitas (EE)

Erkinio encefalito sukėlėjas yra erkinio encefalito virusas. Juo taip pat užsikrečia erkės nuo graužikų. Virusas randamas erkės seilių liaukose, todėl jis į žmogaus kraują patenka iš karto įkandimo metu, per pirmąsias minutes. Greitas erkės ištraukimas nuo EE neapsaugo. Retesnis užsikrėtimo būdas - vartojant nepasterizuotą pieną ar jo produktus nuo infekuotų ožkų ar karvių. Erkinis encefalitas - tai virusinė smegenų ir jų dangalų liga. Jai būdinga dvibangė eiga:

1. Pirmoji fazė (panaši į gripą): Praėjus maždaug 1-2 savaitėms po erkės įkandimo, pasireiškia į gripą panašūs simptomai: karščiavimas, galvos, raumenų, kaulų skausmai, bendras silpnumas, nuovargis. Ši fazė trunka apie 5-7 dienas. Po jos seka tariamo pasveikimo periodas (apie savaitę), kai žmogus jaučiasi gerai. Daliai užsikrėtusiųjų liga šia faze ir baigiasi.
2. Antroji fazė (neurologinė): Maždaug 20-30% užsikrėtusiųjų po tariamo pasveikimo periodo suserga antrąja ligos banga, kai virusas pažeidžia centrinę nervų sistemą. Priklausomai nuo pažeidimo vietos, gali išsivystyti:
   • Meningitas: Galvos smegenų dangalų uždegimas (stiprus galvos skausmas, karščiavimas, pykinimas, vėmimas, sprando rigidiškumas). Tai dažniausia forma vaikams.
   • Meningoencefalitas: Smegenų dangalų ir pačių smegenų uždegimas (prisideda sąmonės, koordinacijos, kalbos sutrikimai, traukuliai, paralyžiai).
   • Meningoencefalomielitas: Pažeidžiamos ir nugaros smegenys (atsiranda galūnių paralyžiai).

Erkinis encefalitas yra sunki liga, galinti sukelti ilgalaikius liekamuosius reiškinius: galvos skausmus, miego sutrikimus, atminties, dėmesio koncentracijos problemas, nuotaikų kaitą, paralyžius. Net iki dviejų trečdalių persirgusių vaikų gali jausti liekamuosius reiškinius. Nors kūdikiai ir vaikai iki 3 metų amžiaus serga rečiau ar lengvesnėmis formomis, liga pavojinga bet kokio amžiaus asmeniui.

Liga diagnozuojama pagal simptomus ir atlikus kraujo bei smegenų skysčio (likvoro) tyrimus specifiniams antikūnams prieš EE virusą nustatyti. Specifinio gydymo nuo erkinio encefalito nėra, taikomas tik simptomus lengvinantis gydymas ligoninėje. Poinfekciniai encefalomielitai kyla ne dėl tiesioginio viruso poveikio, bet dėl sisteminės virusinės infekcijos sukeltų imunologinių pokyčių - imuninės reakcijos į smegenų audinį. Diagnozė nustatoma remiantis klinikiniais požymiais, likvoro tyrimu, magnetinio rezonanso tyrimu. Encefalitui būdingas karščiavimas ir įvairūs smegenų parenchimos pažeidimo simptomai. Encefalitas skiriamas nuo smegenų auglio, absceso, hemoragijos, cistos, sklaidos defektų. Pagrindinis tyrimo metodas šioms ligoms diferencijuoti yra KT arba MRT. Encefalitą gali imituoti metaboliniai sutrikimai, intoksikacijos.

Kitos erkių platinamos ligos gyvūnams

Kai kurių ligų, tokių kaip babeziozė, erlichiozė ir anaplazmozė, atveju, ligos sunkumas gali skirtis nuo šuns amžiaus, veislės ir imuninės sveikatos būklės. Visais atvejais būtina nedelsiant apsilankyti pas veterinarą, pastebėjus bet kokius įtartinus simptomus ar keistą gyvūno elgesį.

• Babeziozė: Tai liga, kurią sukelia parazitiniai Babesia spp. pirmuonys, platinami Dermacentor reticulatus erkių. Šie pirmuonys patekę į organizmą pažeidžia raudonuosius kraujo kūnelius (eritrocitus). Šuo tampa vangus, apatiškas, atsisako ėsti. Gyvūnas gali jausti raumenų skausmus, drebėti, taip pat gali pasireikšti pigmenturija (pakitusi šlapimo spalva). Esant komplikuotai babeziozės formai, gyvūnui gali pasireikšti ūminis inkstų nepakankamumas, pankreatitas, kepenų pažeidimai.
• Erlichiozė: Tai liga, kurią sukelia erkių perduodamos Ehrlichia spp. tarpląstelinės bakterijos. Šios bakterijos parazituoja monocituose, granuliocituose ir trombocituose. Dažniausiai ligą šunims sukelia Ehrlichia canis rūšis. Ligos požymiai: karščiavimas, šlubavimas, nenoras ėsti ar judėti, vėmimas, iš nosies ir akių atsirandančios išskyros, hemoragijos (vidinis arba išorinis kraujavimas), anemiškos gleivinės, traukuliai. Gyvybei pavojinga lėtinė erlichiozė gali išsivystyti po nuolatinės infekcijos ir gali būti susijusi su negrįžtamu kaulų čiulpų sunaikinimu. Inkubacinis periodas tęsiasi 8-20 dienų. Ypatingai jautrūs šiai ligai yra jauni gyvūnai bei kai kurios veislės.
• Anaplazmozė: Tai bakterinė liga, kurią šunims sukelia Anaplasma phagocytophilum ir Anaplasma platys bakterijos. Šias bakterijas perneša Ixodes ricinus erkės. Anaplasma phagocytophilum pirmasis taikinys gyvūno organizme yra kraujyje cirkuliuojantys neutrofilai, kuriose bakterijos ir dauginasi. Klinikiniai požymiai: vangumas, karščiavimas, vėmimas, ėdalo atsisakymas, anemiškos gleivinės, skausmingas pilvas, viduriavimas. Taip pat gali pasireikšti petechijos (smulkios, pavienės, taškinės dėmės ant odos), kraujavimas iš nosies, poliartritas.
• Bartoneliozė katėms: Tarp žymesnių ir potencialiai mirtinų ligų yra gana dažna bartoneliozė. Erkei įkandus katei kartu su erkės seilėmis į katės kraują patenka bartoneliozę sukeliantis bakterinis parazitas. Be aukščiau paminėtų klastingų ligų, kurias perneša erkės įkandusios katėms, gali pasireikšti ir kiti reti erkių platinami sutrikimai, tokie kaip erlichiozė ir babezozė.

Kaip apsisaugoti nuo erkių?

Prevencija yra efektyviausias būdas išvengti pavojų, susijusių su erkėmis. Erkės aktyviausios nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, ypač šiltomis ir drėgnomis dienomis. Klimato atšilimas lemia, kad jų aktyvumo laikotarpis ilgėja. Dėl to svarbu būti budriems ne tik gamtoje, bet ir miestuose, kur žaliosios zonos tampa vis dažnesne erkių buveine.

Bendrosios apsaugos priemonės žmonėms

• Aplinka: Erkės tarpsta ne tik miškuose, bet ir aukštoje žolėje, krūmynuose, parkuose, paežerėse, soduose. Būkite atidūs.
• Apranga: Einant į gamtą, vilkėkite šviesius drabužius (lengviau pastebėti ropojančią erkę), ilgomis rankovėmis, ilgas kelnes, sukištas į kojines ar batus. Galvą denkite kepure ar skarele.
• Repelentai: Naudokite erkes atbaidančias priemones (repelentus) pagal instrukciją.
• Apžiūra: Grįžę iš gamtos, atidžiai apžiūrėkite visą kūną sau ir vaikams, ypač paausius, pakinklius, kirkšnis, pažastis, plaukuotąją galvos dalį. Iššukuokite plaukus.

Apsauga augintiniams

Turėtumėte kruopščiai apžiūrėti augintinį, ypač po to, kai jūsų keturkojis draugas buvo krūmuose, aukštose žolėse. Grįžę būtinai apžiūrėkite odą ir kailį, išskirtinį dėmesį skirkite pilvui, pažastims, kirkšnims, galvos zonai, tačiau atminkite, kad erkės gali slėptis tarpupirščiuose ar net ant dantenų. Erkės gali pereiti ir pas kitus augintinius, pavyzdžiui, kates. Katės erkės yra į vorą panašios, kiaušinio formos, kraują siurbiančios šiurpios parazitės. Erkės turi nuo šešių iki aštuonių kojų (priklausomai nuo jų gyvenimo etapo). Erkės neskraido ir nešokinėja, o lipa arba nukrenta nuo žolės ar medžių ant jūsų katės kailio ar odos lauke arba gali būti parneštos namo ant mūsų pačių drabužių, batų. Erkės įkanda katėms tam, kad maitintųsi jos krauju. Po maitinimo erkės yra pakankamai didelės, kad būtų pastebėtos ir jaustųsi kaip mažas guzas ant jūsų augintinio odos. Jei jūsų katė išeina į lauką, veterinarijos gydytojai pataria kiekvieną vakarą perbraukti rankomis katės kailį bei kūną, kad patikrintumėte, ar nėra smulkių gumulėlių ar iškilimų.

Naudojant tinkamą repelentą, erkės įkandimas šuniui gali būti gerokai sumažintas. Prie natūralios apsaugos nuo erkių gali prisidėti ne tik antkakliai nuo erkių, bet ir įvairūs pašaro papildai nuo parazitų šunims. Prekyboje yra daug prevencinių priemonių nuo erkių:

• Viena iš patogiausių ir veiksmingiausių priemonių nuo blusų ir erkių katėms yra lašiukai, kuriuos reikia lašinti vietiškai ant sprando odos. Dažniausiai visi apsauginiai lašai veikia iki 4 savaičių. Labai svarbu renkantis apsauginius lašus verta pasidomėti ir jų sudėtimi.
• Tabletės nuo erkių katėms ir šunims dažniausiai veiksmingos apie 1 mėnesį.

Svarbu: Nuo erkių ir jų pernešamų ligų žoliniai preparatai neapsaugo! Nuo pačių erkių ir jų pernešamų ligų šunims ir kates apsaugo tik pagal gyvūno svorį parinkti lašiukai, kurių veikliosios medžiagos paralyžiuoja ir nužudo įsisiurbusią erkę. Prieš renkantis tinkamiausius lašus nuo ektoparazitų savo katei ar šuniui pasitarkite su veterinarijos gydytoju. Veterinarai primena, kad kilus įtarimui ar nerimui, susijusiam su augintinio sveikata dėl minimų ligų, būtina kaip galima anksčiau kreiptis į veterinarijos kliniką.

Vakcinacija nuo erkinio encefalito

Pati patikimiausia apsauga nuo sunkios erkinio encefalito ligos ir jos pasekmių yra vakcinacija. Nors skiepai saugo nuo EE, jie neapsaugo nuo Laimo ligos ar kitų erkių pernešamų infekcijų. Tačiau nuo erkinio encefalito, kuris yra sunki virusinė liga, vakcina yra labai efektyvi (>95%) ir saugi.

• Kada skiepyti? Skiepytis galima pradėti bet kuriuo metų laiku, tačiau geriausia tai daryti žiemą ar ankstyvą pavasarį, kad imunitetas spėtų susidaryti iki erkių aktyvumo sezono pradžios.
• Schema: Pilną vakcinacijos kursą sudaro trys dozės. Antra dozė skiepijama praėjus 1-3 mėnesiams po pirmosios, trečia - praėjus 5-12 mėnesių po antrosios. Galimos ir pagreitintos schemos, jei reikia greitesnės apsaugos.
• Palaikomosios dozės: Imunitetui palaikyti reikalingos palaikomosios dozės: pirmoji - po 3 metų nuo pirminės vakcinacijos pabaigos, vėlesnės - kas 3-5 metus (priklausomai nuo amžiaus ir vakcinos tipo).
• Vaikai: Skiepyti galima vaikus nuo 1 metų amžiaus.

Jei galvojate apie skiepus nuo erkinio encefalito, bet abejojate, ar jau esate persirgę lengva forma ir įgiję imunitetą, galite pasidaryti kraujo tyrimus. Tokie tyrimai yra atliekami. Jeigu yra įtarimas, kad žmogus galėjo persirgti erkiniu encefalitu, t. y. Ig G antikūnų prieš erkinio encefalito virusą tyrimas yra mokamas (apie 10 eurų). Dėl Laimo ligos nesant skundų tirtis nereikia, nes radus antikūnų kraujyje nesant klinikinių požymių gydymas neskiriamas.

Ką daryti, jei erkė įsisiurbė?

Erkės įkandimas dažnai nepastebimas iš karto, nes erkės išskiria anestetines medžiagas, kurios slopina skausmą. Vis dėlto svarbu žinoti, kaip atrodo erkės įkandimas, kaip jį atpažinti ir kada reikėtų sunerimti. Erkės įkandimo vieta dažniausiai atrodo kaip mažas raudonas taškelis ant odos. Erkė dažnai prisisiurbia vietose, kur oda yra plonesnė ir drėgnesnė - pažastyse, kirkšnių srityje, už ausų, ant kaklo, kelių linkiuose ar plaukuotoje galvos dalyje. Nors daugelis erkių įkandimų sukelia tik lokalų odos sudirginimą, kai kuriais atvejais erkės gali pernešti infekcines ligas, tokias kaip Laimo liga ar erkinis encefalitas.

Kadangi svarbu erkę aptikti ir ištraukti kuo anksčiau, reikėtų tai daryti patiems. Tinkamas erkės pašalinimas yra labai svarbus, nes neteisingai ją ištraukus gali likti dalis erkės kūno, o tai padidina infekcijos riziką. Dauguma infekcijų perduodamos, kai erkė išbūna prisisiurbusi bent 24-36 valandas.

Erkės pašalinimas (žmonėms)

Yra įvairių įrankių, skirtų erkėms pašalinti, įskaitant erkių reples, erkių pincetus, erkių korteles, erkių kabliuką ir erkių kilpas. Suimkite erkę pincetu kuo arčiau odos paviršiaus, prie galvutės. Nespauskite erkės kūnelio! Lėtai, tolygiai, stačiu kampu traukite erkę į viršų. Nesukiokite ir netrūktelėkite! Jei nieko neturite, galima bandyti pirštais, bet kruopščiai nuplaukite rankas prieš ir po procedūros. Po ištraukimo įkandimo vietą dezinfekuokite. Rankas nusiplaukite.

Ko NEDARYTI traukiant erkę:

• Tepti aliejumi, sviestu, kremu, spiritu ar kitais skysčiais (tai gali paskatinti erkę įšvirkšti daugiau seilių ir sukėlėjų).
• Spausti erkės kūnelio.
• Sukioti ar trūkčioti traukiant.
• Deginti erkės.

Ką daryti, jei erkės dalis liko odoje:

Jeigu straubliukas ar kita dalis erkės liko odoje, nesijaudinkite ir nebandykite jos krapštyti adata ar kitu daiktu - tai tik padidins infekcijos riziką. Užkrėtimo pavojaus nėra, nes visi mikroorganizmai - tiek virusai, tiek bakterijos - yra erkės kūnelyje. Paprastai ji pati pasišalina, kaip rakštis, įstrigusi odoje. Organizmas dažniausiai pats pašalina likusias dalis kaip svetimkūnį. Užsikrėtimo rizika dėl likusių burnos dalių nepadidėja. Į gydytojus reikia kreiptis, jeigu oda ima pūliuoti ar žaizdelė negyja.

Erkės pašalinimas (gyvūnams)

Jei erkė įkando Jūsų katei ar šuniui, svarbu ją kuo skubiau pašalinti. Geriausias pašalinimo būdas yra erkės nusukti nuo gyvūno su specialiu kabliuku, kurį galite įsigyti veterinarijos klinikose bei vaistinėse. Taip pat, jei neturite po ranka specialaus kabliuko, galima tai atlikti ir su smulkiakampiu pincetu. Tikslas, kad traukiama erkė neplyštų ir įkandimo vietoje neliktų burnos bei neišplistų galimos infekcijos. Labai svarbu šalinant įkandusią erkę iš odos ją suimti kuo arčiau augintinio odos (kuo arčiau erkės burnos) ir neįžnybti. Išskleiskite katės kailį, tada suimkite erkę kuo arčiau odos. Labai švelniai traukite tiesiai į viršų, lėtais, stabiliais judesiais. Turite būti atsargūs, kad nesuspaustumėte erkės kūno ir neleistumėte, kad jos galva neįstrigtų jūsų augintinio viduje. Šalindami erkes turite įsitikinti, kad iš odos ištraukėte voragyvį, įskaitant erkės galvą. Palikta erkės dalis odoje gali sukelti uždegimą ir infekciją. Net jei erkė pašalinta ir jūsų keturkojis jaučiasi puikiai, po erkės įkandimo labai atidžiai stebėkite įkandimo vietą ir atkreipkite dėmesį į galimus su erke susijusių ligų simptomus, taip pat odos paraudimą ir patinimą. Bet kuriuo atveju įtarus, kad kažkas augintiniui yra ne taip, būtinai kreipkitės į veterinarijos gydytoją.

Stebėjimas po įkandimo ir kada kreiptis į gydytoją

Net jei erkę pašalinote greitai ir įkandimo vieta atrodo rami, svarbu stebėti odą ir bendrą savijautą. Stebėkite įkandimo vietą apie mėnesį. Dažniausiai oda gali paraudonuoti arba patinti. Būtina kreiptis į gydytoją, jei aplink įkandimo vietą atsiranda didėjantis paraudimo žiedas, jei pakyla temperatūra, jaučiamas stiprus silpnumas, sąnarių ar raumenų skausmai. Jei per kelias dienas pastebite vis stiprėjantį niežulį, patinimą ar skausmą, verta apsilankyti pas šeimos gydytoją.

Apie erkes ir jų įkandimus sklando daugybė mitų, pavyzdžiui, kad erkės įkandimas visada skauda arba kad tik miškuose yra erkės.

Tenka girdėti įvairių nuomonių dėl būtinumo tirti erkes. Kai kurie teigia, kad erkes reikia nešti tirti, kiti - kad tai visiškai nereikalingas tyrimas. Tikrai nereikia erkės niekur vežti ir tirti. Erkės tiriamos tik mokslo tikslais, kai vykdomi moksliniai tyrimai. Tai visai neprasminga klinikinėje praktikoje ir realiame gyvenime. Net jeigu ir įvyks taip, kad įsisiurbs užkrėsta erkė, tai dar nereiškia, kad ji spės užkrėsti žmogų ar kad liga pasireikš. Taip, jei įmanoma, erkę galima įdėti į sandarų indelį ar maišelį ir nuvežti ištirti, tačiau tai nėra privaloma.

Erkės įkandimas nėštumo ir žindymo metu

Kaip nebūtų gaila, pasakyti, ar erkės įkandimas gali pakenkti būsimam mažyliui, sunku. Jeigu erkė infekuota, gali susirgti pati mama, o tai gali įtakoti ir vaisių. Gydytojas gali patarti kasdien matuotis temperatūrą dviejų savaičių eigoje. Jei ji pakilo, apie tai praneškite savo gydytojui ginekologui.

Skiepai nėštumo ir žindymo metu

Nėščiosios ir žindyvės: Nors patikimų duomenų apie vakcinos poveikį trūksta, kadangi vakcina nuo erkinio encefalito yra inaktyvuota (sudėtyje nėra gyvo viruso), ji gali būti skiriama nėščiosioms ar žindyvėms, jei yra didelė užsikrėtimo rizika, pasitarus su gydytoju. Remiantis vakcinų nuo erkinio encefalito charakteristikų santrauka, dėl per mažų duomenų apie šių vakcinų poveikį nėščiosioms, jas skirti besilaukiančioms moterims rekomenduojama tik tuomet, kai yra reikalinga skubi pagalba dėl erkinio encefalito bei atidžiai įvertinus galimos naudos ir pavojaus santykį. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad vakcina nuo erkinio encefalito turėtų būti skiriama visoms nėščiosioms, gyvenančioms vietovėse, kuriose erkinio encefalito ligos paplitimas yra didesnis nei 5 atvejai iš 100 tūkst. gyventojų. Jei ligos paplitimas gyvenamojoje teritorijoje yra mažesnis, tuomet turėtų būti vertinamas naudos ir pavojaus santykis (vertinama, kiek laiko nėščioji praleidžia gamtoje, kur galėtų užsikrėsti ir pan.). Svarbu ir tai, ar moteris prieš nėštumą buvo paskiepyta nuo erkinio encefalito. Įkandus erkei, vakcinacijos nuo erkinio encefalito atidėti nereikia, galima tęsti revakcinaciją. Visada pasitarkite su gydytoja dėl galimo skiepijimosi.

Žindymas po erkės įkandimo

Ar reikia nustoti žindyti dėl encefalito rizikos? Nėra įrodymų, kad Laimo liga galėtų būti perduota per motinos pieną. Kalbant apie erkinį encefalitą, virusas gali būti perduotas per kraują, tačiau vakcina yra inaktyvuota, o rizika perduoti virusą per motinos pieną yra labai maža. Rekomenduojama stebėti savo savijautą ir pasikonsultuoti su gydytoju. Gydytojas gali patarti kasdien matuotis temperatūrą dviejų savaičių eigoje. Jei ji pakilo, apie tai praneškite savo gydytojui. Jei atsiranda ligos simptomų, nedelsiant kreipkitės medicininės pagalbos.

tags: #erkes #ikandimas #ir #zindymas

• ugdymo ypatumai Žeimelio „Ąžuoliuke“
• Nuotykiai „Šnipų Vaikučiuose“
• kaip reguliuojamas socialinių darbuotojų darbo laikas
• kodėl verta rinktis personalizuotus indus vaikams
• Uodų įkandimų malšinimas kūdikiams