Kelmės rajone, Šedbarų kaimo bibliotekoje besidarbuojantis Antanas Galbuogis - žmogus, labai mylintis gamtą ir turintis neeilinį pomėgį.
Laisvą laiką išnaudoja laukinių gyvūnų ragų paieškoms.
Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centre šiuo metu eksponuojama nedidelė dalelė Antano radinių.
Įvairiausių atspalvių ir dydžių elnių, briedžių ir stirninų ragų - tarsi grybų rudenį.
A. Galbuogis taip pat keliauja ieškoti tam tikru metu, kuomet šie žinduoliai, pasibaigus rujai, savo puošmenas numeta.
Štai briedžiai ragus meta lapkričio-sausio mėnesiais, o elniai ir stirninai - pavasarį, kovą-gegužę.
Pirmieji puošmenų atsikrato stiprūs patinai, esantys pačiame jėgų žydėjime.
Jų ir ragai gražiausi.
Ieškoti ragų reikia mokėti: turi pažinti mišką, žinoti, kur žvėrys laikosi ir vaikšto.
Pirmiausia vyksta žvalgyba, apsižiūrėjimas ir apsiklausinėjimas: kur kerta mišką, kur gyvūnai maitinasi.
Kai surinkta pakankamai informacijos, galima eiti ieškoti.
Tačiau ir čia reikia apsiginkluoti kantrybe, netgi kliautis „šeštuoju jausmu“, kuris veda prie radinių.
Kartais tenka paklaidžioti ir keletą dienų nieko nepešus.
Jei šalta, lyja - grįžti iš vis be nuotaikos.
Būna, kad mažiau žinomame miške ir pasiklysti.
Pirmąjį savo ragą Antanas surado paskatintas uošvio, kuris buvo miškininkas.
Tas sakęs, jog kažkur miške elnias turėtų būti ragą numetęs, nusakė apytikslę vietą.
A. Galbuogis ir išėjo ieškoti.
Pasisekė, rado…
Vėliau kažkam padovanojo, tad nebeturi.
Antrą radinį pasiliko, mat jis - neeilinis.
Gražus, didelis dešimties šakų elnio ragas buvo pamestas laukuose, netoli burokų „kapčių“, kur žvėris buvo atėjęs pasivaišinti.
Radus vieną ragą, didelė tikimybė, jog antras - netoli.
Vienam nukritus, gyvūnas stengiasi atsikratyti ir kito, mat svorio balansas ant galvos pasikeičia, vienas likęs ragas ima trukdyti, lenkti galvą į šoną.
Briedžių ragai yra sunkesni, mat juos sudaro vientisas pilnaviduris kaulas, o elnių, nors vizualiai didesni, yra lengvesni - vidus porėtas.
Stirninų ragus rasti sunkiausia, mat jie - nedidukai.
Spalva priklauso nuo to, kiek laiko ragas gulėjo ant žemės, kiek gavo saulės.
Kuo daugiau - tuo šviesesnis.
Vieną ragą A. Galbuogis yra radęs beveik visą apsemtą vandens, tik galiukas kyšojo, jo ir spalva išskirtinė - tamsiai ruda.
Spalva dar priklauso nuo ganyklos, nuo medžių, į kuriuos braukomi ragai, rūšies.
Ragai - kovos priemonė.
Vienšakiai elnių ragai dar vadinami „žudikais“, mat kovojant nesusikabina su priešininko „ginklais“, o eina kiaurai ir stipriai sužaloja.
Pačiam Antanui nėra tekę užtikti ragais susikabinusių negyvų elnių, tačiau yra girdėjęs pasakojimų apie tokius.
Ragai taip susipina tarpusavyje, kad elniai galiausiai nugaišta iš bado, negalėdami išsilaisvinti.
Tačiau A. Galbuogis yra radęs pavienių gyvūnų palaikų, jau vien kaulų, nuo kurių ragus buvo galima pasiimti drauge su kaukole.
Svečias sakė, jog anksčiau buvo galima rasti daugiau įspūdingų ragų, mat tam reikia, kad gyvūnas būtų savo jėgų žydėjime, pasiekęs pilną brandą.
Šiais laikais tokių gyvūnų nedaug, greičiausiai todėl, kad vyksta aktyvi medžioklė.
Dauguma patinų žūsta pakankamai jauni.
Ragai jų ieškotojui - ne šiaip paprastas daiktas.
Tokį hobį turėti gali tik labai gamtą mylintis, vienas miške valandų valandas praleisti nebijantis žmogus.
O ir nuotykių, išgąsčio pasitaiko: susidūrimai su vilkais ar šernais, paklydimai.
Tačiau viską atperka ir žavėjimasis supančia gamta.
Likęs vienas miške imi jį daug geriau suvokti, o kartu ir pamilti.
Daug jausmų sužadina radiniai.



Pristatymo informacija: