Silvana De Mari yra italų rašytoja vaikams, kuri anglakalbių pasaulyje geriau žinoma kaip „Paskutinio drakono“ autorė, kuri Lietuvoje yra išleista „Paskutinio elfo“ pavadinimu. Rašytoja šiuo metu su šeima gyvena Turine, Italijoje. Anksčiau dirbusi chirurge Italijoje ir Etiopijoje, dabar yra psichoterapeutė ir rašytoja. Silvanos De Mari knygos Lietuvoje pasirodė 2015 metais ir greitai tapo viena mėgstamiausių leidyklos leidžiamų serijų.
Fantasy yra vieta, kur paslepiame didžiausias savo pabaisas. Rašau fantasy knygas, kad galėčiau papasakoti siaubą. Dirbdama chirurge Etiopijoje susipažinau su nuostabaus grožio šalimi, bet tuo pat metu pamačiau, kiek šalyje yra siaubo. Būti mediku yra privalumas rašant knygas, nes mums žmonės pasakoja viską, gydytojai pirmieji išgirsta žmonių nelaimes ir bėdas. Dėl to mano knygose slypi tiek istorijos iš mažosios raidės, žmonių gyvenimo, skausmo istorijos, tiek Istorija iš didžiosios raidės, kaip mūsų visų kultūros istorija.

„Paskutinių užkeikimų“ pasakojimas vyksta praėjus devyneriems metams po „Paskutinio orko“ įvykių, t.y., devynerių sąlyginės ramybės ir taikos metų Daligare. Tačiau atrodo, kad taika truks neilgai, nes visas veiksmas prasideda kalėjimo kameroje, kur kankinamas ir kalinamas nykštukas, kuris įtaria, kad orkai kaupiasi naujam karui, keršydami už garbės nuplėšimą. Pagrindiniai veikėjai, iš kurių perspektyvos vyksta pasakojimas, yra puselfis devynmetis Jošas, šešiolikmetis Atakletas ir nykštukas Inskajus.
Reikėtų paminėti, kad visi jie sukurti tikrai įsimintini ir yra toli gražu netobuli. Jošas - silpnas tiek fizine sveikata, tiek protinėmis galimybėmis, vos suskaičiuojantis iki dvejų, jo galvoje ilgam neužsilieka jokia informacija, jis paliegęs, visur kliūnantis ir nuolat sergantis. Atakletas yra šešiolikmetis rūmų sargybinis, kuriam šios pareigos teko tik iš gailesčio - jis nesugeba nei kautis, nei turi tam fizinių duomenų. Inskajus galima sakyti labiausiai atskleidžiantis sukurto pasaulio dvasią veikėjas.
Pagrindinė mano knygų mintis - kad žmogus iš esmės yra geras, bet mes tą užmirštame ir koncentruojamės į blogiausią. Kodėl man tokia svarbi laisvos valios idėja? Nes ji leidžia suvokti, kad net tas, kuris gimė blogyje, iš blogio, gali rinktis gėrį. Laisva valia leidžia suvokti, kad visi turi galimybę pasirinkti blogį. Kaltas esu tik aš, ir aš esu atsakingas. Turime suvokti, jog patys esame savo gyvenimo šeimininkai ir turime prisiimti atsakomybę, užuot gaminę antidepresantus.
Kiekvieną rytą turėtume prabusti suvokdami šią mintį, galvodami, kad pasaulis yra nuostabus. Tai gali skambėti juokingai, nerimtai, bet pats svarbiausias užkeikimas yra dėkingumas, kad išsimiegojome švariose paklodėse ir mūsų kambario niekas nesubombardavo, kad turime vandens ir galime gerti kavą, kad turime žmonių, kurie mus myli.
| Veikėjas | Pagrindinė savybė |
|---|---|
| Jošas | Dvasinės vertybės ir trapumas |
| Inskajus | Praktiškasis pradas |
| Arduinas | Protinis aštrumas |
Pagrindinė siužeto linija „Paskutiniame orke“ sukasi apie Rankstrailį ir jo gyvenimą. Tai prieštarų pilna knyga jaunimui, ypač tinkama vaikinams, nes joje rasite smurto, karo, strategijos, ištikimybės šeimai, draugams ir bendražygiams, pasiaukojimo dėl artimo, patyčių, valdžios kvailumo ir žiaurumo ir galiausiai fantastikos. Kiekvienas yra atsakingas už savo veiksmus, ir tik už savuosius.
Kaip jau sakiau, visa knyga yra pasakojimas apie taip, kaip iš berniuko Rankstrailis tapo vyru, o tame gyvenimo kelyje jis sutiko daug žmonių, išmoko bloguose dalykuose įžvelgti gėrio ir užaugo toks, kokiu jo motina būtų didžiavusis, netgi kai kelią pastodavo pagundos ar užvaldydavo pyktis. Rankstrailis priverstas susidurti su įvairiomis moralinėmis dilemomis jau nuo pat mažų dienų. Visada sunku atsakyti į tokį klausimą ir taip pat bijau išduoti siužetą, tačiau labiausiai myliu kapitoną Rankstrailį, kuris yra labai dviprasmis personažas, nes visuomet turi galimybę paslysti, pasirinkti neteisingą kelią, tapti žiaurus, bet Rankstrailis visada pasirenka tiesą.