Vienišų tėvų motyvacijos trūkumo priežastys ir iššūkiai rūpinantis vaikais
Dirbdami su vaikų turinčiomis poromis po skyrybų ar po separacijos, socialiniai darbuotojai susiduria su daugeliu problemų. Vienišų mamų patiriami sunkumai kyla ne dėl individualių sprendimų, bet dėl spragų politiniuose ir administraciniuose sprendimuose, kai realūs veiksmai neatitinka vieno suaugusiojo asmens šeimos poreikių. Vienišos motinos Lietuvoje sudaro socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamą, bet visuomenėje nepakankamai pažįstamą grupę. Šis skaičius tolygiai augo nuo 2020-ųjų, kai tokių šeimų buvo apie 70 tūkst. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, beveik pusė (44,9 proc.) 2021 m. Lietuvoje išsiskyrusių porų turėjo bendrų nepilnamečių vaikų, kurie po skyrybų liko gyventi su vienu iš suaugusiųjų, dažniausiai - su mama.
Europos Sąjungos (ES) statistikos tarnybos duomenimis, 2021 m. vienišų asmenų (dažniausiai - mamų) šeimos Lietuvoje sudaro apie 25 proc. visų namų ūkių, kuriuose auginami vaikai. Eurostato duomenys rodo, kad visoje ES 2024 m. daugumą vienišų asmenų namų ūkių sudarė moterys: 5,4 proc. 25-54 metų moterų buvo vienišos motinos su vaikais, palyginti su 1,0 proc. to paties amžiaus vyrų. Lietuvoje šis disbalansas dar didesnis. Paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis (2021 m.), vieni su vaikais gyvena 9,6 proc. šalies gyventojų (iš viso 158,9 tūkst.). Lietuvos mokslininkai doc. Jekaterina Navickė, stud. Žeimantė Straševičiūtė, dokt. Ignas Brazauskas atliko tyrimą apie šią demografinę grupę. Lietuva kartu su Estija, Latvija, Skandinavijos šalimis ir Jungtine Karalyste išsiskiria aukščiausiais vienišų tėvų, auginančių nepilnamečius vaikus, rodikliais ES. Taip pat tuo, jog su vaikais vienos dažniausiai gyvena būtent motinos. „Lietuvoje, pavyzdžiui, vienišų tėvų yra tik 3 proc., tuo tarpu Švedijoje - 30 proc., Danijoje - 23 proc.“, - teigiama tyrime.
Vienišų tėvų šeimų patiriami sunkumai
Ekonominiai iššūkiai
Vienišų motinų padėtis Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, yra sudėtinga ir pirmiausia tai pasakytina apie ekonomines gyvenimo sąlygas. „Vienišos motinos su nepilnamečiais vaikais yra viena iš grupių, patiriančių didžiausią skurdo riziką, didelius vartojimo apribojimus, susijusius ne tik su būtiniausiomis prekėmis, būstu, bet ir su kultūriniu vartojimu, laisvalaikiu. Maždaug pusė jų negali su vaikais bent kartą per mėnesį nueiti į kiną, teatrą, koncertą, leisti sau kad ir labai trumpas atostogas Lietuvos pajūryje, neišgali bent kartą per mėnesį pietauti mieste“, - atskleidžia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė. Materialinis vienišų motinų šeimų vargas turi įtakos ir vaikų gyvenimo šansams. „Stingant lėšų pragyvenimui vaikai, gyvenantys tik su motina, yra priversti mažiau laiko praleisti išsilavinimo sistemoje, greičiau įgyti profesiją, pradėti dirbti, kitaip tariant, jie greičiau išstumiami į „suaugusiųjų pasaulį“, o tai savo ruožtu sąlygoja, kad jie turi mažai šansų kilti socialinio mobilumo laiptais“, - akcentuoja A. Maslauskaitė. Nors Lietuvoje gaunamos išmokos amortizuoja didesnę dalį skurdo rizikos nei kitose Baltijos šalyse, nepaisant aukšto išsilavinimo ir užimtumo, šios grupės skurdo rizikos lygis yra labai aukštas. Vargingos moterys tampa vienišomis motinomis ir lieka skurdžios ar tampa dar skurdesnės. Partnerystės dažniau išyra būtent labiau ekonomiškai pažeidžiamose šeimose, tai nustatyta ir Lietuvoje. Taigi, ekonominės sąlygos stumia į vienišos motinos statusą, o ten patekus jos nepasikeičia arba tik dar pablogėja. Socialiniai, ekonominiai ištekliai, kuriais disponuoja motina iki ir po partnerystės iširimo, sąlygoja ir tai, ar ji pateks į atskirties gniaužtus, ar ne. Doc. Zuzana Vasiliauskaitė pabrėžia „motinystės bausmės“ reiškinį, kuris paliečia daug moters gyvenimo aspektų. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės duomenimis, moterų atlyginimas praėjus penkeriems metams po gimdymo sumažėja iki 42 proc., palyginti su jų gautu atlyginimu likus metams iki gimdymo. Be to, tyrimai atskleidžia, kad dirbančios motinos rečiau sulaukia paaukštinimo ir yra rečiau vertinamos kaip kompetentingos, lyginant su tėčiais ar vaikų neturinčiomis moterimis.
Emocinė ir psichologinė našta
Daugelis mamų nuolat nerimauja, kaip jų vaikas elgsis, šalia nebus tėčio. Iš anksto pasiruoškite atsakyti į klausimus, kuriuos vieną dieną potencialiai gali užduoti jūsų atžala. Daugelis vienišų mamų, nuolat vienos priimdamos sprendimus, galiausiai įgyja daugiau pasitikėjimo savimi ir tampa visiškai nepriklausomos nuo aplinkinių nuomonės. Atsakingos, savarankiškos, nuolat sprendimus priimančios moterys, kurios stengiasi išgyventi visuomenėje, nepritaikytoje vieno suaugusiojo šeimos modeliui, nuolat susiduria su teisiniu neapibrėžtumu, finansiniu nestabilumu, aplinkinių nepalaikymu ir emociniu perdegimu. Maždaug pusė vienišų motinų savaitę iki tyrimo patyrė prislėgtumo jausmą, liūdesį, vienatvę, mintis, jog gyvenimas nenusisekė. Daugelio jų gyvenimo palydovas yra nerimas dėl vaikų ateities, galimybių jiems įgyti išsilavinimą, dažna mama bijo susirgti, nes nežino, kas pasirūpins vaikais. Nerimas ir nepasitikėjimas savimi vienai auginant vaikus gali nemenkai aptemdyti mintis. Vienišos mamos dažnai jaučiasi paliktos likimo valiai, o tai gali pakenkti jų emocinei ir fizinei gerovei, apsunkinti gyvenimą. Nemažai sunkumų, su kuriais susiduria vienišos mamos, kyla iš informacijos neprieinamumo ir visuomenėje vis dar gajų stereotipų. Kalbant apie vienišas mamas išryškėja kelios patiriamų sunkumų grupės. Pirmiausia, tai - pačių mamų diskriminacija dėl vienišos mamos statuso ir menkinantis požiūris į jas.
Tėvų atstūmimo sindromas kaip iššūkis
Viena iš giliausių problemų - tėvų atstūmimas, t. y. vieno iš tėvų pastangos nuteikti vaiką prieš kitą tėvą, ir tėvų atstūmimo sindromas, kai vaikas atstumia kažkurį iš tėvų, vien reaguodamas į kito tėvo elgesį ir veiksmus, leidinyje „Social Work Today” teigia daktarė Amy J. L. Dalis socialinių darbuotojų galbūt nežino reiškinį pavadinančio termino, bet neabejotinai yra susidūrę su šia problemą per savo darbo metus. Pavyzdžiui, klientai ateina į asmeninę terapiją dėl nerimo, depresijos ar santykių problemų, o vėliau paaiškėja, kad vienas iš tėvų atskyrė juos nuo antrojo. Apibūdinti socialiniam darbuotojui kaip turintys problemų dėl nedrausmingo elgesio ar mokymosi sunkumų vaikai lyg tarp kitko tarsteli, kad nebendrauja su „nekenčiamu“ kažkurio iš tėvų. Paklausti apie tėvą, kurio nemato, šie vaikai gali su neapykanta mestelėti, kad nė trupučio netrokšta bendravimo. Trečias scenarijus - į psichoterapeutą kreipiasi tėvai, apimti baimės, kad tėvas (ar motina) nuteikinėja prieš ją / jį vaikus. Tokiems tėvams labai reikės patarimų, kaip reaguoti į nuolatines partnerio provokacijas. Šiais visais atvejais socialiniai darbuotojai gali suformuluoti hipotezę, jog vienas iš tėvų pasistengė, kad vaikas atstumtų antrąjį. Tėvų atstūmimas yra strategijų visuma, kurią vienas iš tėvų skatina vaiką atstumti antrąjį tėvą.
Tėvų atstūmimo sindromo (TAS) požymiai:
- Juodinimo kampanija. Tėvų atstūmimo sindromą turintys vaikai yra kupini neapykantos vienam iš tėvų (prieš kurį yra nuteikti). Jie neigia visas pozityvias patirtis iš praeities, atmeta kontaktus ir bendravimą.
- Silpnos, nepagrįstos ir absurdiškos racionalizacijos. Kai vaikų su tėvų atstūmimo sindromu paklausia, kodėl jaučia stiprų priešiškumą vienam iš tėvų, jų paaiškinimai nėra tokie, kurie įprastai skatintų vaiką atstumti tėvą.
- Vienpusiškas atstūmimą skatinančio motinos / tėvo vertinimas. Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu vienpusiškai vertina atstumiantį (partnerį) tėvą - demonstruoja automatinį, refleksyvų, idealizuotą to tėvo palaikymą. Pastarasis laikomas tobulu, o kitas - turintis vien trūkumų. Jei vaiko su tėvų atstūmimo sindromu paprašytų įvardinti bent vieną tariamo gerojo iš tėvų neigiamą aspektą, jis greičiausiai nė vieno nepaminėtų.
- Tariamos laisvos valios fenomenas. Nors ir atrodo, kad nuteikinėjantieji prieš partnerį tėvai daro per didelę įtaką vaikams su tėvų atstūmimo sindromu, pastarieji tvirtins, kad patys nusprendė nutraukti bendravimą su vienu iš tėvų.
- Kaltės dėl elgesio su atstumtuoju iš tėvų nejautimas. Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu yra šiurkštūs, nedėkingi, kandūs ir šalti tėvo, su kuriuo nebendrauja atžvilgiu. Atrodo, kad jie nejaučia kaltės dėl savo šiurkštaus elgesio. Nėra dėkingumo tėvams, su kuriais nutrauktas bendravimas, už dovanas, paslaugas ar vaiko išlaikymo lėšas.
- Refleksyvus atskyrimą skatinančio tėvo palaikymas, kilus tėvų konfliktui. Visais atvejais vaikai su tėvų atstūmimo sindromu palaikys atskyrimą skatinantį tėvą, kad ir kokia absurdiška, nepagrįsta būtų to tėvo pozicija. Nėra noro ar bandymo išlikti nešališkiems, kilus konfliktams tarp tėvų. Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu nenori išklausyti atskirtojo tėvo požiūrio.
- Svetimi scenarijai. Vaikai su tėvų atstūmimo sindromu dažnai meta tėvams, su kuriais nebendrauja, kaltinimus, kuriuose skamba nuteikinėjančiojo tėvo frazės ir idėjos.
- Tėvo, su kuriuo nebendraujama, giminaičių atstūmimas. Galiausiai neapykanta tėvui, su kuriuo nebendraujama, persikelia ir jo ar jos giminaičiams. Juodinamas, nekenčiamas, vengiamas jau ne tik atstumtasis iš tėvų, bet ir jo ar jos giminaičiai. Anksčiau mylėtų senelių, dėdžių, tetų, pusbrolių ir pusseserių staiga imama absoliučiai vengti, jie atstumiami.
Tyrime (2007 m.) dalyvavę atstumtieji tėvai teigė, kad jų vaikams būdingi aštuoni minėti elgesio požymiai, tai sutampa su R. Gardnerio teorija. R. Gardneris vos prieš 20 metų nustatė ir įvardino tėvų atstūmimo sindromą. Tačiau tyrėjai ir gydytojai kur kas ilgiau nerimauja dėl šių sąjungų tarp kartų. Tėvų atstūmimo sindromas gali atsirasti tiek neiširusiose šeimose, tiek išsiskyrusiose šeimose. Šį sindromą gali skatinti tėvai, motinos, tėvai, kuriems priteista ar nepriteista globa. Daugelis dalyvavusiųjų tyrime teigė, kad nuteikinėjantysis tėvas juos emociškai, fiziškai ar seksualiai juos išnaudojo. Daugelis iš nuteikinėjančiųjų prieš partnerį vaikus tėvų turėjo narcizistinių bruožų ir / arba ribinį asmenybės sutrikimą ar antisocialinį asmenybės sutrikimą, taip pat buvo (esami) alkoholikai. Kultai suteikia naudinga problemų sprendimo metodikų, siekiant suprasti tėvų atstūmimo sindromą. Nuteikinėjantieji tėvai pasitelkia emocinį manipuliavimą ir minčių keitimo strategijas, ką pasitelkia ir kultų lyderiai.
Suaugusiųjų, patyrusių TAS vaikystėje, pasekmės ir sveikimo kelias
Šis klausimas paskatino atlikti tyrimą apie suaugusių tėvų atstūmimo sindromą, kuriuos vaikystėje vienas iš tėvų nuteikė prieš kitą tėvą. Suaugusieji, kurie vaikystėje patyrė tėvų atstūmimo sindromą, manė - ši patirtis turėjo jiems ilgalaikių negatyvių pasekmių. Daugelis pasakojo apie depresiją, kaip narkotikais ir alkoholiu malšino skausmą, apie nutrūkusius santykius, ne vienerias skyrybas ir, liūdniausia, apie tai, kad vėliau buvo atstumti savų vaikų. Yra daug įvairių būdų suvokti, kad vaikystėje patyrei vieno iš tėvų manipuliavimą ir be reikalo atstūmei antrą iš tėvų. Vienuolika katalizatorių apibūdino interviu dalyviai. Vieniems dalyviams padėjo bėgantis laikas ir gyvenimiška patirtis. Kitiems - nuteikinėjęs tėvas, kuris (kuri) juos atstūmė, dar kiti patys tapo tėvais ir buvo atstumti savų vaikų. Dauguma jautėsi lyg lėtai, palengva atsiskirtų nuo ilgai puoselėtos įsitikinimų sistemos, lyg lėtai bustų ir imtų regėti kitokią tiesą, autentiškesnį save. Dauguma ėmė save gerbti, pajuto ryšį su realybe ir jautėsi dėkingi, sužinoję tiesą. Tuo pat metu jie suvokė - tiesa sunkiai laimėta ir gana skaudi.
Iššūkiai auginant vaikus su specialiaisiais poreikiais
„Vaikų auginimas šiais laikais, kai turime daugiau žinių ir mažiau bendruomenės pagalbos, reikalauja daug asmeninių išteklių, ypač tada, kai vaikas turi sutrikimų“, - sako psichologė Kristina Augutė. Dažnai tėvai nenori ir bijo išgirsti, kad jų vaikas turi kokį nors sutrikimą. Mūsų kultūroje dar stebime psichinės sveikatos sutrikimų stigmą, todėl neretam būna neramu, ar sutrikimo diagnozavimas neužkirs vaikui ateities galimybių. Kai tėvai mato, kad vaikas patiria sunkumų, tėvams norisi tikėti, kad tai yra laikina. Neretai jie prisiima asmeninę atsakomybę - keičia auklėjimo būdus, perka įvairias priemones, daug skaito, nepaliaujamai ieško pagalbos būdų, patys vaiką lavina ir dažnai į šalį nustumia savo poreikius. Visa tai gali vesti prie emocinio išsekimo. Kiekvienas žmogus individualus ir tėvų reakcijų būna skirtingų, bet dažniausiai vaiko sutrikimas liūdina, skaudina, gali kelti beviltiškumo, neteisybės ir pykčio jausmus. Kartais tėvai patys paskatina šią izoliaciją, slėpdami vaiko sutrikimą, nes dar nėra pasiruošę apie tai kalbėti arba bijo visuomenės reakcijos. Kartais ir pati aplinka atstumia - vengia šios temos, mato vaiką kaip problemą, jį ignoruoja arba bando išstumti iš bendruomenės. Tėvai, auginantys vaikus su sutrikimais, turėtų sulaukti daug daugiau pagalbos ir visuomenės dėmesio, nes jie susiduria su milžiniškais psichologiniais iššūkiais.
Psichologinės paramos svarba ir būtinybė
„Kokia įtaką tėvų stresas, nerimas ir patiriama izoliacija gali turėti gebėjimui teikti emocinę paramą savo vaikui? Be abejonės, tėvų emocinė būsena veikia vaikus“, - pabrėžia K. Augutė. Pirma, vaikas pats gali pradėti gėdintis savęs, savo sutrikimo, matyti save kaip problemą, kaltinti save. Antra, kai vengiama kalbėti apie sunkumus, sumažėja galimybė gauti pagalbą. Galų gale, stipriai emociškai paveikti tėvai gali sunkiau priimti racionalius sprendimus ir patys savo emocijas, to nenorėdami, išlieti ant vaiko: tapti piktesni, irzlesni, nesusivaldantys. Stiprūs neigiami jausmai apriboja mūsų galimybes, todėl svarbu padėti sau, psichologiškai sutvirtėti, kad galėtume atlaikyti vaikų emocijas ir suteikti jiems emocinę paramą. Svarbu pačiam atrasti balansą, kad turėtum daugiau galimybių efektyviai padėti savo vaikui. Reikia nepamiršti pagrindinės taisyklės, kurią visada primena lėktuvuose - kad galėtumėte pasirūpinti vaikais, visų pirma turite pasirūpinti savimi. Idealu, jei kiekvienas tėvas turėtų galimybę lankyti psichoterapiją, kurios metu galėtų skirti dėmesio savo psichologiniams poreikiams. Galima rasti daug savitarpio paramos grupių, tėvystės mokymų, kreiptis į tėvų pagalbos liniją ir gauti įvairią psichologinę pagalbą. Drąsinu kiekvieną asmeniškai prisidėti prie didesnio bendruomeniškumo ir visuomenės sutelktumo kūrimo. Visi turime teisę būti, gauti kokybišką ugdymą, medicinos paslaugas, pagarbų santykį. Kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo jo sutrikimo, nori turėti draugų ir patirti laimės akimirkų. Mes visi galime prie to prisidėti.
Vienišumo problema ir jo pasekmės
„Viena skaudžiausių vienišumą sukeliančių problemų - konfliktiški vaikų ir tėvų santykiai“, - pažymi psichologė Lina Vėželienė-Dirmotė. Vienišumo temą tirianti Vilniaus universiteto mokslininkė doc. J. Navickė teigia, kad moterys dažniau jaučiasi vienišos negu vyrai - jos gyvena ilgiau. Lietuvoje fiksuojami vieni mažiausių anūkų priežiūros rodiklių visoje ES, ypač 65 metų ir vyresnių asmenų grupėje. Partnerio praradimas dėl mirties ar skyrybų, pajamų sumažėjimas ir sveikatos pablogėjimas dar labiau stiprina vienišumą. Vienišumas mažina pasitenkinimą gyvenimu, būdamas vienišas žmogus jaučiasi nelaimingas. Pasak psichologės, vienišas žmogus jaučiasi apleistas, niekam nereikalingas, pamirštas. „Dažnai jis išgyvena didesnį nesaugumo jausmą vien tik dėl to, kad neturi artimų žmonių, į kuriuos galėtų kreiptis prireikus emocinės ar fizinės pagalbos. Vienišumas taip pat priskiriamas prie stiprių rizikos veiksnių, kalbant apie fizinės ir psichinės sveikatos prevenciją.“
Parama ir visuomenės įsitraukimas
Svarbiausia socialinio darbuotojo pareiga - suteikti klientui informacijos apie tėvų atstūmimą (kokie veiksmai nuteikia vaiką prieš vieną iš tėvų) ir apie tėvų atstūmimo sindromą (kokį elgesį demonstruoja nuteiktasis prieš vieną iš tėvų vaikas), kad tėvas galėtų nuspręsti, ar iš tiesų susidūrė su šia problema. Jei vis tik padaroma išvada, kad vyksta tėvų atstūmimas, atstumtieji tėvai turi būti mokomi reaguoti į atstūmimą, kad netaptų pernelyg pasyvūs ar agresyvūs. Reikėtų padėti vaikui ugdyti kritinį mąstymą ir taip sustiprinti jo/jos gebėjimas atsispirti spaudimui pasirinkti kažkurią pusę. Vaikui turi būti leidžiama bendrauti su tuo iš tėvų, prieš kurį jis yra nuteikinėjamas. Tačiau daug kas priklauso ir nuo šeimos bei pačių senjorų motyvacijos. „Prevencinis šeimos vertybių puoselėjimas, gražūs pagarbių santykių pavyzdžiai galbūt galėtų įkvėpti, jeigu jau ne šią kartą, tai bent kitas kartas nepalikti savo tėvų ar senelių likimo valiai“, - pažymi L. Vėželienė-Dirmotė.
Diskusijos dalyvės aptarė, kokios papildomos paslaugos ir veiklos galėtų geriau atliepti visų mamų ir konkrečiai vienišų mamų poreikius. Todėl tarp sprendimų buvo siūloma „vieno langelio“ informacijos sistema, kurioje vienišos mamos ir ne tik jos rastų visą aktualią informaciją apie teises, išmokas ir procedūras. Ypač svarbu stiprinti esamų ir būsimų mamų teisės žinias, užtikrinti prieinamą teisinę pagalbą, įskaitant nuotolines konsultacijas. „Vis dar neturime organizuotai veikiančio savipagalbos tinklo, kokių yra kitose ES šalyse (Čekijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir t. t.)“, - teigiama diskusijoje. Toks tinklas, veikiantis vietos bendruomenėse ar teritoriniu principu, funkcionuoja šalyse, kur interesų atstovavimo ir bendradarbiavimo veiklos yra atskiras viešosios politikos prioritetas. Diskusijos dalyvės sutarė, kad pokyčiai įmanomi tik tuomet, kai ir vienišų mamų patirtys, kaip įvairių šeimų koliažo dalis, taps politinių sprendimų atspirties tašku. Miestų infrastruktūros planavimas ir valstybės politika taip pat dažnai neatsižvelgia į moterų poreikius. Svarbu, kad valstybė ir savivaldybės užtikrintų moterų pažangos skatinimo priemones, peržiūrėtų turimas infrastruktūras ir politiką, kad jos būtų vienodai palankios abiem lytims. Planuojama organizuoti mokymus, padėsiančius darbuotojams jautriau ir profesionaliau bendrauti su pažeidžiamų visuomenės grupių nariais, taip sudarant sąlygas vienišoms mamoms ir kitoms šeimoms sulaukti daugiau supratimo, dėmesio ir reikalingos pagalbos savo gyvenamosiose savivaldybėse. „Šios bendros visuomenės raidos tendencijos, suprantama, turi neigiamos įtakos labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių padėčiai, taip pat ir vienišoms motinoms, nes socialinė klasinė esminiu būdu sustruktūruoja gyvenimus nepriklausomai nuo juos gyvenančiųjų vilčių ir ketinimų“, - apibendrina A. Maslauskaitė.
tags: #eizikos #tevam #struksta #motyvacijos #rupintis #savo
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
